ALDONA RUSECKAITĖ. “NAKTINIAI POKALBIAI” IŠ NAUJOJO ROMANO-FIKCIJOS. ANTRA DALIS

 

ALDONA RUSECKAITĖ

 

“NAKTINIAI POKALBIAI” IŠ NAUJOJO ROMANO-FIKCIJOS. ANTRA DALIS

 

2026 metais Maironio lietuvių literatūros muziejui – 90 metų.

Šioje kultūros įstaigoje praleidau visą darbinį laiką – pradėjau dirbti dar studentaudama, baigiau jau būdama užtarnautame poilsyje. Taip prabėgo 42 metai. Daug darbo įvykių esu aprašiusi savo esė knygoje „Per žarijas“ (2020).

Maironio lietuvių literatūros muziejus turi savo padalinių – rašytojų memorialinių muziejų. Ši sritis taip pat turi savo gan sudėtingą istoriją. Kai 1989 metais pradėjau dirbti direktore, muziejus turėjo 13 padalinių, tačiau įsigilinus supratau, kad kai kuriuos tikslingiau yra perduoti tų rajonų savivaldybėms. Taip ir įvyko. Tačiau teko įkurti naujus memorialinius muziejus Kaune: Juozo Grušo, Juozo Tumo-Vaižganto, taip pat Vaikų literatūros muziejų. Tad susiklostė struktūra, kad Maironio muziejus dabar gyvuoja su penkiais padaliniais, kurie yra Kaune.

Pateikiu ištrauką iš mano naujo teksto – romano fikcijos „Naktiniai pokalbiai“ (antra dalis),  kurioje rašau apie Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio muziejaus kūrimą, kunigų J. Tumo-Vaižganto ir T. Mikutavičiaus gyvenimų paraleles. 

 

POKALBIAI: muziejus

 

Tada vėl prašvilpia laiko šuorai, Vaižgantas šiame laike nesiorientuoja, o ir nesistengia, bet išėjęs pasidairyti aplink bažnytėlę, nustemba, kad kažkoks keistas šurmulys vyksta jo buvusiame bute. Iš pradžių ėjo vyrai, rečiau moterys, buvo atviri visi langai, atrodo ten kažką dirbo, lyg dažė sienas, lyg popieriais klijavo kaip jo laikais. Paskui pradėjo  dažnai užsukti ir moterys susirūpinusiais veidais, o kai ėmė vežti baldus, kunigas Juozas pastebėjo – juk čia jo baldai! Stalas, kėdės, sofa, iškilusis darbo stalas iš užsakų kambario, galop ir paveikslų kraštelius pamatė – taigi jo! Matyt iš Maironio namų, juk kunigas Ričardas sakė, kad pas klasiką Joną viskas sukrauta. Buvo karšta vasara, jau prasidėjo liepa, o žmonės vis ateidavo, išeidavo, vėl su visokiais kroviniais sugrįždavo. Tai gal tikrai jo muziejų kuria kaip sakė kunigas Mikutavičius?  Juk po jo išsikraustymo čia niekas neapsigyveno. Dabar labai norėtų kur nors Ričardą sutikti, bet jis čia lyg nesirodo, o keliauti iki Įgulos bažnyčios jam per toli, dieną juk negali, naktį argi rastų bažnyčioje savo bičiulį, o gal jis ir dabar eina į savo šventovę įkvėpimo pasisemti, kas jį supras… Tad Vaižgantas stebi, lūkuriuoja, vakarais jo bute šviesos nedega, vadinasi, ir niekas čia neužsibūna, negyvena, bruzdesys ir judėjimas tik dienomis – nuo pat ryto iki pavakarės. Jis net įsižiūrėjo, kad lankosi vis tos pačios moterys, o ir vyrų veidai jau atpažįstami. Vieną dieną mato, kaip ateina puošni ponia ir ant rankos atsineša kažkokį sunkų daiktą – ak, gi tai kailiniai! Jo brangusis turtas, Vaižgantas net Testamente paminėjo, kad vertingi tėra kailiniai, kuriuos jam Paryžiuje padovanojo gerasis žentas Petras Klimas, pridėjo ir kailinę kepurę, tada, pats šaipydamasis iš savo tuštybės, kunigas Juozas nuėjo į fotoatelje įsiamžinti. Nuotrauka išties išėjo juokinga – tarsi daug vaižgantų vienoje fotografijoje – toks žaidimas su veidrodžių atspindžiais… Šiaip tas apdaras panašesnis į paltą, mat iš viršaus medžiaga, tik viduje išmušta usūrinio šuns kailiu. Kailiniai tikriausiai kabos jo drabužių spintoje, kažin kandys jų per tiek metų nesuniokojo? Kanauninkas stengiasi daugiau pokalbių nugirsti prie bažnyčios. Ir vieną vėlyvą vakarą tarsi vėjas atneša žinią – rytoj atidaromas Juozo Tumo-Vaižganto muziejus! Oho, kokia jaudinanti naujiena! Ir jis negali nurimti – turi sutikti Ričardą, juk ateis į atidarymą, vėl jų buvusiuose kambariuose žiebiasi gyvybė, kunigas Juozas supranta muziejų aplinką, jo nebaugina, kad štai jis miręs tarsi vėl šaukiamas gyventi. Gi pats muziejininkas, pasirūpino, kad būtų išfotografuotas jo butas, ir pats tada papozavo, turbūt dabar tiems žmonėms prisireikė tų fotografijų. Ar jis kada nors galės užsukti pasižiūrėti – vargu, juk ims kaukti visokios signalizacijos, jos nuo didesnės musės kaukia, neduok, Dieve, kas nors jį pamatytų, net šešėlio užtektų, kokia panika kiltų, o gal visi nurimtų, kad jis nedingęs… Bet nenori Tumas jokio triukšmo, jam labiau  ramybė tinka, visokie apmąstymai, kalbasi jis tik su kunigu Ričardu – taip susiklostė. Jį lyg draugą, lyg vietininką žemėje jaučia, nors jiedu nelabai panašūs nei charakteriais, nei bendravimu ir vis tik artimi – gal siekiais, gal atsakomybėmis, gal net tautiškumu, o gal, kad abu nebijojo rizikuoti? Nebūkite bailūs dėl savo ateities: praeitis jus išvaduos – kartodavo Vaižgantas.  Atidarymo dienos jis laukia, nekantrauja, klausosi pokalbių, nors į Vytauto Didžiojo bažnyčią ateina daug mažiau tikinčiųjų nei kunigo Ričardo laikais, gi pokalbiai prieš mišias ir po jų sklinda įvairiausi. Vaižgantas svarsto, kad gal muziejų atidarys sekmadienį po šv. Mišių, tačiau nugirsta, jog  šventė įvyksianti antradienį, liepos aštuntą dieną. Darbo diena, tad žmonės renkasi vakaropi, kur betilps, nebent eitų ratais kaip per jo vardines ar jubiliejinius gimtadienius – užeitų, apsidairytų ir tuoj pat išeitų. Susėsti tikrai visi netilps, jeigu stovės – tai pasigrūs, pasistumdys, sutilps. Pasipuošusios ponios, kitos ir su gėlėmis lipa laiptais, pradingsta už durų. O kurgi jo kunigas, negi jis čia nebus, gal kur išvažiavęs? Ričardas jau ir Įgulos bažnyčioje nebeklebonauja, jis vėl kažkur kitur, gal neįtinka savo valdžiai. O gal kitos priežastys…  Jau vėluodamas Mikutavičius pasistato lygiai ties Vaižganto kapu savo automobilį, paskubomis iššoka ir labai skubriu žingsniu eina link durų. Vasariškai pasipuošęs: šviesus pilkšvas švarkas, balti marškiniai, jam viskas tinka, dailiai atrodo. Vaižgantas jau nurimo, tik staiga mato, kad atsivėrė laiptinės durys ir lenda didelis būrys žmonių, jie neša puokštę lelijų, rankose turi žvakelių. Vaje, jie ateina prie kapo. Sustoja, patyli, tada padeda puokštę ant mauzoliejaus atbrailos, traukia žvakutes, kyla nedidelis sąmyšis, nes pamiršo degtukus, orus vyriškis ištraukia žiebtuvėlį, uždega, tada viena moteris prašo: monsinjore Kazimierai, gal pasimelskime? Simpatiškas apskritaveidis neaukšto ūgio kunigas persižegnoja ir kalba „Tėve mūsų“, visi labai susikaupę meldžiasi kartu. Vaižgantas pasitraukia, kad jo niekas nematytų, bet girdėtų. Po trumpų maldų, pagyvenęs vyriškis garsiai klausia:

– Kunige Ričardai, tai ar yra čia kape Vaižgantas, gi jūs neradote, ar jis čia tebėra, jeigu niekas neranda?

– Mieli žmonės, yra čia Vaižgantėlis, ilsisi, gal kiek toliau, ne prie sienos, ar žinote, kokie potvyniai pakildavo, valtimis po bažnyčią plaukiodavo, vanduo juk galinga jėga. Yra jis čia, tesiilsi…

 

Visi apsisuka, būriu nutolsta ir vėl lipa į Vaižganto – Mikutavičiaus  butą, lauke karšta, tad langai atviri. Šmėžuoja žmonių šešėliai, jie švenčia, jie atidaro Vaižganto muziejų, kanauninkas turėtų jaudintis, bet dabar, pamatęs Ričardą, jis nusiramina, lauks vakaro, juk negali jo bičiulis išvažiuoti nepasikalbėjęs, nepapasakojęs. Vaižgantui plūsteli mintis – jeigu štai jo butą muziejumi paverčia po šešiasdešimt ketverių metų nuo gyvenimo, galgi Mikutavičiaus butą su visa iškilia kolekcija atidarys dar jam gyvam esant? Bet apie tai jis kol kas nieko negirdi. Vakaras kanauninkui prailgsta, oho, languose mato žmones su taurėmis – vaišinasi, girdisi atsipalaidavimo šurmulys. Vyną jis taip pat vertino. Ypač raudonąjį. Gerą.  Jis bus kantrus. Ir kai pradeda svečiai skirstytis, Vaižgantas stebi, ar neišeina kunigas Ričardas, vasara, tad dar šviesu, saulė leidžiasi  tik apie dešimtą vakaro, bet jis nesirodo, turbūt ir pats laukia sutemų, šešėliai už langų vis dar šmėžuoja. Netrukus šviesos gęsta, kartu išklega gana didelis būrys žmonių, jie linksmi, kalba garsiai, triukšmingai vieni su kitais atsisveikina. Gal padaugino vyno? Tai ir gerai – juk šventė! Kunigas Ričardas vieną kitą moterį švelniai apkabina, kitiems pamojuoja ranka ir suka link bažnyčios, durys, žinoma, užrakintos, tad jis eina artyn Nemuno, stovi, žiūri, greitai apsisuka, ateina prie akmeninių bažnyčios laiptų ir prisėda, gal kiek pavargęs. Kai visų balsai nutolsta, kai prie bažnyčios lieka tik Mikutavičiaus automobilis, pasirodo Vaižgantas. Ričardas greitai atsistoja, jis visa galva aukštesnis už kanauninką, tad nusileidžia vienu laipteliu žemyn:

– Vaižgantėli brangus, taigi tavęs ir laukiau, ir tikėjausi pamatyti, pasikalbėti, papasakoti. Matei visą tą šurmulį prie tavo namo, tavo bute,  tuo pačiu ir  mano bute, kaip man smagu, koks aš džiugus, kad atidarė Vaižganto muziejų, kad viską iš Maironio rūmų saugyklų vėl čia grąžino, gražiai įrengė, pagal fotografijas, kurias pats palikai, muziejininkai jas po milimetrą ištyrinėjo, kad tik pavyktų taip, kaip tada buvę…

– O, panie, mano muziejus! Esu, bra, labai susijaudinęs! Aš gyvenime domėjausi muziejais, lankiau juos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Galvoju, kad be muziejų sunku būtų gerai pažinti istoriją, tautų senovę ir dabartį… Bet čia mano vieno muziejus, ar pateisins jis lankytojų akis ir mintis? Nežinau,  nežinau – gal nieko ypatingo čia nė nėra…

– Brangusis kunige Juozai,  manau, kad muziejininkams viskas gerai pavyko, autentika atskleista, visiems įdomu žvalgytis, kaip tu gyvenai, juk buvai ir esi didis, garsus žmogus, tik viena skaudi problema – tavo biblioteka čia neparkeliavo, liko universitete, mat pats Testamente minėjai, kad įpareigoji Vytauto Didžiojo universiteto Rašliavos muziejų rasti mano paminklams patalpą patogiai naudotis studentams knygomis. Tai ir liko ten tavo didelė biblioteka, ar studentai naudojasi, ar ne – nežinau…

– Man liūdna, – sako Vaižgantas. – Taigi be knygų mano butas kaip be akių… Knygos inteligentui – pirmos rūšies reikalas. Tiesiog jo organizmo reikalas, nė kiek ne mažesnis už valgį, pirtį ir gimnastiką… Gal tie studentai naudosis mano knygomis, duok Dieve. Knygos – geriausieji draugai, patarėjai, mokytojai, ramintojai ir guodėjai.

– Nepergyvenki, mielas bičiuli, aš pasirūpinau, kad tavo kambarių lentynose būtų knygų – atidaviau savo surinktą leidinių kolekciją, net tris šimtus aštuoniasdešimt septynias knygas. Leidau muziejininkams susirinkti viską, ką jie norėjo, pasilikau tik Biblijos įvairius leidimus. Man nieko nebuvo gaila tavo muziejui, tik kad ne viskas tiko, tie specialistai, kurie įrengė, ieškojo autentikos. Bet juk gali sutapti tavo, Vaižgantėli, biblioteka ir mano dovanotos, nes aš turėjau tikrai vertingų senų leidinių, knygų, net konrafakcinių, daleistų išspausdinti Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, ir kitų,  leistų 1852 – 1897 metais. Ir religinių knygų nemažai: šventųjų gyvenimai, giesmės, Jėzaus Kristaus gyvenimas ir kančios, pamokslai. Yra leidinėlių apie kūno ir dvasios gydymą. Tavo mylimų poetų knygelytės: Antano Strazdo, Antano Vienažindžio… Girdėjau su kokia meile dėstei universitete studentams šį liūdnąjį dainių…

– O, panie Ričardai, nuoširdžiausiai tau dėkoju už tokį rūpestį ir draugystę, štai mudu esame surišti knygomis – tavo knygos mano bute… Bet vis tiek labai skaudu, kad čia nėra mano bibliotekos. Aš gi buvau aistringas bibliofilas, knygas kaupti pradėjau dar Kauno kunigų seminarijoje, kasmet įsigydavau apie šimtą knygų, jas surašydavau, kad žinočiau, ką turiu, ko noriu. Oi, panie, mane domino visos pasaulio sritys, žinoma, pirmiausia teologija, tada istorija, pasaulio klasika. Gi pats kiek nugriebdamas laiko skaičiau, mėgau pieštuku kai kurias mintis pabraukti, pasidėti šauktukų ir klaustukų. Aš esu perleidęs per savo rankas bent ketvertą tūkstančių knygų. Mat dalį knygų perskaitęs padovanodavau įstaigų ar draugijų bibliotekoms. Įsivaizduoki, aš turėjau planą sukaupti biblioteką ir Vytauto bažnyčios klebonijai, bet nesuspėjau. Paskutiniais metais, kai knygų leidyba suaktyvėjo ir rašytojų lyg grybų pridygo, visi man dovanodavo savo knygas su dedikacijomis, tai susidarė gyva lietuviška biblioteka, o aš mat beveik apie kiekvieną knygą recenziją parašydavau – kartais ilgą, kartais visai trumpą, bet stengiausi, kad spaudoje būtų paminėta. Ogi kaupiau ir spaudą, periodinius leidinius – man buvo svarbi jų istorija. Tai mano kolekcijoje liko vienas tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt devynios knygos ir šimto trisdešimt vieno pavadinimo periodiniai leidiniai. Kaip apmaudu, kad dabar mano bute šitų knygų nėra, kaip skaudu…

Bet Tumas jau nebetęsia skausmingos bibliotekos temos, kurį laiką tyli. Mėnulis šį vakarą jaunas, nesirodo, bet vasaros naktis gana šviesi, žvaigždėta, jiedu niekur neina, prisėdo ant bažnyčios akmeninių laiptų, šnekučiuojasi. Vaižgantui smalsu toliau klausinėti:

– Mačiau, kad ir mano kailiniai atsirado, kur jie buvo tiek dešimtmečių, gal kas apie juos papasakojo?

– Broleli Vaižgantėli, taigi po kelerių tavo iškeliavimo amžinybėn metų vienas turtingas inžinierius aukcione nusipirko tuos kailinius už septynis šimtus litų ir išsivežė juos į Ameriką, bet visaip keliavę po daugelio metų jie pargrįžo tavo spinton, dabar visi matys ir vertins… Ir aš turėjau rudus puskailinaičius oda į viršų, kai šalčiai užklupdavo, tai tikras išsigelbėjimas vilkėti ir džiaugtis šilumėle.

Išgirdęs istoriją apie kailinius, Vaižgantus šypsosi, galbūt prisimena Paryžių, savo sesers Severijos žentą Petrą Klimą, su kuriuo sutarė kaip su tikru sūnumi, visko drįsdavo paprašyti, turėjo jiedu ir paslapčių. Ir kailinius jam nupirko. Ir kailinę kepurę pridėjo. Ir maudymosi prijuostę. (…)

Mikutavičius staiga pakeičia temą tarsi nenorėdamas jau nieko apie save pasakoti, jis klausia:

• -Brangus Vaižgantėli, ar tu norėtum į savo butą muziejų nueiti, apžiūrėti, įvertinti? Aš galėčiau ką nors sugalvoti, susitarti su muziejininkais, jiems sakyti, kad noriu praleisti naktį Vaižganto bute, kad ieškau įkvėpimo. Tuomet ateičiau prieš muziejaus uždarymą, kad nereikėtų signalizacijos įjungti. Manau jie sutiktų, nedrįstų man atsakyti, o ir gerų pažinčių ten turiu,  net šuo nesulotų, galėtume visą naktį kartu praleisti, viską apžiūrėti, ar norėtum?

Kanauninkas tyli, vis labiau krenta nakties rūkas, plaukia balti debesys virš vandens, o kartu plaukia ilgesys, nerimas,  rodosi, gal Vaižgantas negirdėjo Ričardo klausimo, bet po kiek laiko prabyla:

– Klausi, panie Ričardai, ar noriu užeiti į savo muziejų? Ar noriu bristi giliai į praeitį? Gal būtų įdomu pamatyti, kaip tiems žmonėms pavyko po tiekos metų atkurti mano buto aplinką, ar pajuto jie dvasią? Nueisiu, tyrinėsiu, kabinėsiuosi, juk aš irgi muziejininkas, nervinsiuosi, kai rasiu ne savo, o svetimų daiktų, atneštų iš kitų namų, prapuls mano džiaugsmas, nusivilsiu  – ar to reikia? Papasakojai šį tą ir man gana. Neprašyk tos nakties, negąsdink muziejininkų, tebūnie kaip yra. O jeigu kada nors labai užsinorėsiu, tu gi žinai, galiu ir be raktų, ir pro signalizaciją įeiti…