Kelios mintys pristatant Nijolės Raižytės romaną „Florentina“

Kelios mintys pristatant Nijolės Raižytės romaną „Florentina“ (2025 09 10)

Pasitinkame aštuntą N. Raižytės prozos knygą ir ketvirtą romaną.

     Pirmiausia – komplimentas leidyklai „Slinktys“ ir dizaineriui Rokui Gelažiui. Knygą malonu paimti į rankas, ji „aprengta“ estetišku rūbu: naujai apkaltos lentomis trobos langas su jame atsispindinčiais debesimis ir violetinis varpelis,  palangės darželio gėlė, kuždanti, jog už to lango gyvena moteris. Viršelis skleidžia ramybę ir tarsi nusako knygos turinį – tai knyga apie paprastą miestelio žmonių gyvenimą. O pavadinimas byloja, jog knyga apie moters gyvenimą.

     Tai romanas apie moterį šiek tiek keistoku ir romantišku vardu – Florentina. Ji dar gana jauna našlė, gyvena nedideliame miestelyje, dirba bibliotekoje ir labai myli gėles.  Šalia ištikimybės moters temai ryškus dar vienas N. Raižytei būdingas bruožas – jos prozos herojės dažniausiai jai artimos, gerai pažįstamos specialybės: muziejininkės, bibliotekininkės – knygų pasaulio moterys, apsiskaičiusios, mąstančios, stiprios. Tokia yra ir šios knygos pagrindinė veikėja .

     Žanriniu požiūriu knyga įvardinta kaip romanas, kurį tiksliau būtų vadinti novelių romanu, nes jį  sudaro 21 skyrius ir Epilogas. Kiekvienas skyrius turi pavadinimą, sufokusuotas į kažkokį įvykį ar veikėją ir jį galima skaityti kaip atskirą apsakymą.

     Romano veiksmas nukelia skaitytoją į praeitį, į euro įvedimo metą. Autorė vaizdžiai, gyvai piešia to laiko mūsų gyvenimo paveikslą, kuriame regime šviesius ir tamsius tonus, skaudžias ir džiuginančias aktualijas, žodžiu, įvairiaspalvį paveikslą kaip pats gyvenimas. Čia ir pinigų keitimas, ir emigracijos skauduliai, ir ne visada priimtinos to meto realijos, ir sukčiai, telefoniniai ir ne tik telefoniniai…

     Pasakojimas vaizdingas, ramus, bet ne monotoniškas. Siužeto ašis – Florentina, jos mintys apie kelyje žuvusį vyrą Tautrimą, šilti prisiminimai apie jį, kuriuos sujaukė netikėtai rasta Agnietės nuotrauka, pažintis su Roku, gimstantys jausmai. Įsimintini, ryškūs ir kiti knygos veikėjai – už norvego ištekėjusi dukra Laura, bibliotekininkė Pulcherija, paštininkė Ramunėlė, kaimynė Elė, Filosofas. Kiekvienas su savo charakteriu, gyvenimo istorija, nutikimais.     Romano veikėjų poelgiai psichologiškai motyvuoti, pagrįsti, jų mintys ar pamąstymai įtikinami.

     Pagrindinė romano intriga – senų Tautrimo kailinių kišenėje rastoji Agnietės nuotrauka. Radus ją Florentina ima kamuoti įtarimas dėl vyro neištikimybės, ji kratosi ir nuotraukos, ir negerų minčių, tačiau širdis jau sujaukta. Romanui baigiantis Florentina lyg ir nusiramina, bet paskutiniame puslapyje – Epiloge – ji pamato šviesią moterį su paaugliu sūnumi, kurio judesiai pasirodo pažįstami. O kai moteris į jį kreipėsi vardu – Tautrimai, į Florentiną lyg žaibas trenkė. Autorė meistriškai užbaigė tą intriguojančią temą, neatskleidama visko iki galo. Epilogas tarsi ir atsakė į Florentiną kamuojantį klausimą, bet ir neatsakė, nes vardas ir rankos judesys – dar ne atsakymas. Labai pravartu palikti mįslių ir skaitytojui.

     Autorė pasakoja ramiu tonu, atidžiu žvalgsniu fiksuoja detales, išplėtoja epitetus. Kalba graži, žodinga. Kaip rašyta vienoje recenzijoje,  N. Raižytės sakiniai lengvi, grakštūs, patraukia subtilia ironija, žaviu pašmaikštavimu, savitu, moterišku požiūriu į daugelį dalykų.

     Savita kiekvieno kūrėjo pasaulėjauta lemia ir savitą meninę raišką. Jau ankstesnės rašytojos knygos parodė, kad jos pasaulis nesiriboja vien regima realybe, jos veikėjų gyvenime veikia ir mistinės jėgos.

      Būtent kitokiu pasaulio matymu, platesniu už regimą tikrovę, pagrįstu tam tikra pasaulėjauta savo knygų magiškąjį realizmą įtikinamai argumentuoja šiuolaikinė armėnų rašytoja, “The Guardian” priskirta prie ryškiausių Europos autorių, Narinė Abgarian. Rašytoja teigia:   Kadangi kiekvieno žmogaus gyvenime būna nutikimų, kurių niekaip nepaaiškinsi, suprantama, kad magiškasis realizmas, magiškas poveikis, kažkokia mūsų gyvenimo paralelinė tikrovė neabejotinai egzistuoja.

     Manyčiau, ši mintis artima ir N. Raižytei. „Florentinoje“ mistikos nėra tiek kiek „Nuodėmių pirkėjos“ novelėse, bet ir šiame romane jos apstu: miręs Florentinos vyras bendrauja su ja per sapną, Rokui sapne mama liepė grįžti iš emigracijos į gimtuosius namus, mistiška Roko kaimyno Filosofo meilė vilkolakei, gėlėse Florentina regi mistinių galių.  O paslaptingoji violetinė gėlė novelėje „Gėlė be šaknų“ pražysta ir šio romano puslapiuose. Taigi, romanas su magiškojo realizmo elementais, su žemišką ir nežemišką gyvenimą jungiančiomis gijomis. Tai, be abejo, sustiprina jo trauką.

     Florentinos ryšys su gėlėmis ypatingas. Kartu su autore Florentina randa gėlėms gražiausių palyginimų, gėrisi gėlių grožiu, net pačių kukliausių. Ypatinga meilė paprastoms gėlėms, be abejo, atėjo iš rašytojos vaikystės vasarų, kurios, pasak jos, kvepėjo pievų gėlėmis. Todėl ir Florentinai medetkos yra mažyčiai auksiniai žiedeliai, teikiantys didelę palaimą, nes pilni saulės energijos, o medetkų laukas aukso dulkėmis tviska. Nužydėjus pienėms – pūkais ant žolės nugulė pienių grožis. Graži, tapybiška metafora.

     Tapybiškai autorė piešia ir gamtos vaizdus:

…balzganas ežeras, tarytum rėmeliuose įrėmintas nendrių juostomis, miniatiūrinės žvejų valtelės, kitoje pusėje – skrybėlę primenantis piliakalnis, tamsiai žalia miško juosta, retos kaimiečių sodybos, paskendusios klevų ir juodalksnių pavėsiuose.

     Kiekvieną knygą turi skaityti bent jau minimaliai artima rašytojui siela, – yra sakiusi N. Raižytė. Esu tikra, jog „Florentina“ sulauks nemažo būrio autorei artimos sielos skaitytojų, nes romanas žodingas, lengvai skaitomas, keliantis visiems suprantamus ir svarbius klausimus.

Alma Lapinskienė