Viktoras Gulbinas. Nauji eilėraščiai

Nusivylęs

 

pasimiriau

jau gerą pusšimtį metų

guliu

ir vis laukiu

 

tačiau – jokio tunelio

jokios šviesos

 

ir niekas nekviečia

skaistyklon nei rojun

anei pragaran

 

tiktai pakutena

padus arba pažastis

koks kirmėliukas

o gal vabalėlis

 

ir tik tamsa:

 

be alaus

be krepšinio

be futbolo

be Šabaniausko

Metropolio

Konrado

Dolskio

 

o juk sakei

kad mirtis bus gražesnė

už mūsų sumautus

gyvenimus 

 

Pulko muzikantai

 

… pučiamųjų orkestras,

krašto ginkluotųjų pajėgų

nekovinis darinys,

išmuštruotas paradinių maršų ritmais,

kas dieną trankiai žygiuoja

centrine gatve,

grodamas esamąjį laiką,

dirigentas nuobodžiaujančia

veido išraiška

aktyvina kovinę dvasią,

nors tam nėra būtinybės –

 

bet kokia užuomina

į tarptautinį konfliktą

ar jo kibirkštėlę

tuoj užgesinama derybomis,

nėra jokių neramumų pasienyje,

nuo nieko nereikia gintis,

nieko pulti ar imt į nelaisvę,

 

o karininkai, besipuikuojantys

antpečiais, laipsniais,

žvaigždėmis, akselbantais,

nė iš tolo, o juo labiau iš arčiau,

neprilygsta šauniesiems husarams,

bet vis tiek

miesto moterims iki graudumo

ir alpulio užima kvapą –

jos siunčia oro bučinius,

meta gėles jiems po kojom

ir garsiai dūsauja;

 

tik apmaudu, kad įkyrūs

žiniasklaidos asai,

ginkluoti pikseliais ir diktofonais,

viešina

kariškių nepriderinamumą

prie taikaus miestelio gyvenimo.

 

Nerežisuotas filmas

 

Sakai: tai blefas,

fikcija, apgaulė:

nėra ribos

tarp nuodėmės ir meilės –

netikras spindesys,

netikras gedulas,

netikros skriaudos,

pergalės, vardai – – –

 

– – – už kadro juokiasi

neišsiblaivantis statistas,

triumfuodamas:

išsikvėpė teisuoliai! –

o pasmerktieji

pliekia kortom Akį,

užgerdami

užnuodytu vynu!

 

Sirgaliai drąsiai

stato už lygiąsias,

tačiau gyvenimas

smūgiuoja žemiau juostos,

ir tu sulaužai

nekaltybės įžadus,

pažeidęs

atsiskyrėlio tabu.

 

Knygų derlius

 

Per nesėtų rugių

žydėjimą prie bedugnės

bandai ištrūkti iš

kibios teksto nelaisvės,

iš klaikiai nesimetriško,

vis tirštėjančio turinio,

iš sakinių, ilgesnių

už du prekinius traukinius.

 

Štai šio mėnesio knygų

dar devyni kilogramai –

mėgaukis pasivartydamas

kūrėjų produktyvumu:

juk dar nuo antikos amžių

naiviam kuriama skaitytojui,

vien Markas Aurelijus rašė

išimtinai pačiam sau.

 

Pasyvus

 

Jokio judesio – vien meditacijos vietoje veiksmo,

beveidžiame interjere esi lyg archajinė liekana:

dūli pakirptais sparnais be jokio siekio pakilti,

dulkės nugula veidą, mintis ir knygų lentynas;

 

bijai pakelti akis, kad karščiuojantis tavo žvilgsnis

neatrakintų veidrodžio, baimės lašais

prakaituojančio,

kad iš jo neištrūktų kibūs nepageidaujami

prielipai:

 

– sąžinės priekaištai už neištesėtus pažadus – – –

apsimestinė meilė

artimui ir Tėvynei – – – brolio vėlė: jam laiku neištiesei

rankos – –

– vaikai išbarstyti po svietą –

jų vardų jau nebeprisimeni – – – kitų

netgi nežinai – – – niekada nesi jų girdėjęs – –

– trys kačiukai, po tiltu upelyje nuskandinti maiše su

akmeniu – – –

sužalotas neapsisprendimais vangus gyvenimas – – –

nelankstumas,

bukai bendraujant su partneriais ir kolegomis – – –

išdavystės / neištikimybės,

puikybė ir apsileidimai – – – neblaivūs savaitgaliai su

tragiškom pagiriom

ir n–tasis pažadas sau

nuo pirmadienio mesti žalingą įprotį – – –

 

jokios gaudyklės nesulaiko šių įsibrovėlių –

tarsi chimeros ties sapno riba jie trypčioja,

laukdami, kol išjungsi šviesą, kad vizijų labirintais

įsėlintų nepastebėti į tavo vaizduotės paribius

ir tarsi pūliuojančios rakštys korėtame sapno šešėlyje

skausmingai save primintų, nors esi įtikėjęs,

kad iliuzijos – bene vienintelė patikima

priebėga nuo realybės.

 

Tolstanti

 

vėl seku

tavo žvilgsnio punktyrą –

šis atsimuša

taktu į grindinį

kol nuslopsta

pritemdytas vakaro

 

toldama

tu išsineši kryptį

ir sakai:

nesistenk mylimasai

eiti mano pėdom

jos klaidinančios

 

nors ir tūnai

po priesaikų užraktais

nepavyks

likti neatpažintam

vienkartinis esi

panaudotas

 

antraplanėj

be uždangos scenoje

neverbaliniu

savo kalbėjimu

išsiduodi labiau

negu žodžiais

 

gal suprasi

kodėl neužtenka

dviejų rankų

vienam išlaikyti

skilinėjančius

mūsų gyvenimus

 

Šaltasis karas

 

– – – – – gailestingos 

seselės 

protokoluoja 

kiekvieną manevrą 

ir smūgį – – – – –

 

– – – – – visuotinės 

nuomonės salvė 

nušluoja rėksmingą 

diktatorių – – – – –

 

– – – – – netikėtai 

diriguojantis mūšiui 

skelbia 

pietų pertrauką – – – – –

 

– – – – – adjutantai 

išnešioja garuojančius 

paliaubų 

dubenis – – – – –

 

– – – – – įelektrintame 

ore dar kibirkščiuoja 

tūžmingos 

frazės – – – – –

 

– – – – – užguitas 

eilinis neatiduoda 

pagarbos nušvilptam 

generolui – – – – –

 

– – – – – tie, kuriems 

išmušti dantys, 

registruojasi 

reabilitacijai – – – – –

 

– – – – – pasmerkti, 

kylantys pavieniui 

į ataką – – – – –

 

Laikmetis

 

tobulas šitas laikmetis

naujas tradicijas gimdantis:

 

savižudžiai iš dangoraižio

devyniasdešimto aukšto

krenta pašvilpiniuodami

sau Likimo simfoniją

 

muzikantas vidur koncerto

žolės dūmeliu bando

suklijuoti įskilusį garsą

ištrūkusį iš fagoto

 

vasaros vėją spalvina

siurrealistas tepliorius

ir tarsi aitvarą pririša

jį dangaus aptvare

 

o Dievo avinėlis

nebenaikina pasaulio

nuodėmių – šios iškeliauja

į Ateizmo muziejų

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba