VIKTORAS GULBINAS. NAUJI EILĖRAŠČIAI

Mūsų kolega poetas Viktoras Gulbinas – tikras žemaitis, aktyviai dalyaujantis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus kūrybinėje veikloje, pasak jo – stovintis prie Kauno rašytojų vėliavos. Nuo 1984 m. V. Gulbino kūryba spausdinama beveik visuose respublikos kultūriniuose/literatūriniuose leidiniuose („Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Naujoji Romuva“ ir kt.), „Poezijos pavasario“ ir kituose almanachuose. Poetas nuolat  dalyvauja “Panevėžio literatūrinės žiemos“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“, “Poezijos pavasario” festivaliuose, spėja vadovauti Kelmės rajono literatų klubui „Vieversys“. V. Gulbinas  – keturių knygų autorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

 

 

 

 

Kvatok

 

Kvatok,

    pavasario

    paukšte –

 

banga

    užrašys tave

 

ant šalto

    pakrantės

    smėlio:

 

kas pirmas

    išdrįs

    basomis

    iššifruoti

 

    tavo  geliantį vardą?

 

Trečias

 

Mes dviese,

o trečias — ruduo:

 

      vis tuštesnėmis

      akimis

      mus ironiškai stebi

      ir tyliai

      kikena

      į kumštį —

 

      tai jis

      valdo laiką,

      kurį taip beviltiškai

      bandėme

      sustabdyti;

 

mes dviese,

o trečias — ruduo:

    

      tai jis

      be sentimentų

      uždaro duris,

 

      pro kurias

      ką tik

      išlydėjome vasarą.

 

Diena be tavęs

 

Diena be tavęs,  
                      o dangus
                      ne nuo įsiūčio mėlynas,
į akis lieja ilgesį,

                      lieja
                      ir artina naktį,
šiltas vėjas sūpuoja
                      drugelį
                      ant pamario smilgos,
o ramybė,
                      ant mūsų užmetusi skraistę,
                      linguoja į taktą…

Jau anapus vidurdienio –
                      miegantys
                      nerimo būgnai,
tyli vakaro fleitos,
                      ir renkasi
                      prieblandos choras…
Mylimoji, atleisk,
                      jei buvau
                      netikėtai nutolęs,
kai ieškojai
                      manęs
                      savo mėlyno žvilgsnio bedugnėje.

 

 

Nepripažintas

 

Abejoji dėl pasirinkimo

skelbti tiesą

iš svetimos varpinės –

 

gal kas nors pavadintų tai iššūkiu

po nebaimės

šimtojo žingsnio?

 

Trūkinėjanti ir netvari

esatis bei tvyrantis nerimas:

 

kuo apšauks tave,

betransliuojantį

minties skurdą iki absurdo?

 

Durnologijos mokslo lyderiai

bejėgiškai skėsčioja rankomis –

 

jie nespėja sekt besikeičiančio

vandens ženklo

tavo delne…

 

O ir pats juk nesitikėjai,

kad paspringsi

sakinio krešuliu,

 

tačiau lauki verdikto ištaros:

– dar ne –

                      – bet gal jau –

                                           – arba: net –

 

Siena

ir siela
             akmeniu krenta
į šitą
             užburtą sieną…

…tu nubundi  ir klausi:
             kas ten – aukštai –  taip švyti?

 

Čempionas

 

Jie nekovoja –

                      tik žaidžia,

                      ir neaišku,

 

                      kas kieno pusėje,

bet vistiek

                      slėpk tą laurų vainiką –

                      juk neturi

                      prieš ką didžiuotis

                      savo pergalėmis ir pasiekimais:

 

vieni apsimes, kad nepastebi,

                      kiti bers užuominas

                      į plagiavimą,

                      į negarbingą žaidimą,

                      sukčiavimą, papirkinėjimą,

                      teisėjų palaikymą ir šališkumą,

                      sutartą rezultatą,

 

dar kiti atsainiai

                      mostels ranka:

                      būta ko –

                      atsitiktinumas padėjo,

                      o gal palankus vėjas pūtė,

 

ir tik mažasis sūnelis

                      nuoširdžiai džiaugsis

                      medaliu iš netikro aukso.

 

…dar gal – tėvo vėlė,

                      iš Aukštybių mačiusi

                      tavo triumfą.

 

 

Sapnas

 

…kas rytą
 vis negyvesnis
pabundu
 ir ieškau tavęs
abipus
 beviltiškai blunkančių
gyvenimo dekoracijų;

kas naktį
 vis negyvesnis
sapnuoju
 neišsipildantį
sapną:
 skubi pas mane
nešina
 gyvybės vandeniu.

Turėti su savim

 

…ir dar –
 mažytį ežerėlį,
 telpantį delne
ir užtekantį
 rytmečiais
kartu su saule…

…ir dar –
 vos gimusį,
 nedrąsų
 marių vėją,
virpančiais pirštais
 bandantį
 paliest  pasaulį…

…ir dar –
 nors trumpą
 atmintį
su skausmui
 atvira
 širdim
ir giedromis
 mergaitės
 akimis.

Neradę drąsos

 

…tartum šventraštį
                      skaitome prieblandą,
kurią tylintis vakaras

                      lieja…
Mes laimėjome
                      šitą akimirką,
paaukoję daugiau,
                      nei turėjome!

Mano žodžiuose
                      daug netiesos,
nors sakiau juos
                      iš lūpų į lūpas…

…mes prie nuolaužų
                      vakaro klūpome,
jo apginti
                      neradę drąsos.

 

Skrydis

 

…kodėl mes pakilome
                       taip aukštai? – 
mums to neatleis
                       pasilikę Žemėj…
Šviesu akyse,
                       tačiau sieloj –  sutemę:
kokie besugrįšim
                       atgal?

…lyg priekaištas:
                       turim daugiau,
                       negu reikia,
ir nerimas,
                       atpildo laukiant
                       už tai…

– – – – – – – – – – –
Kodėl mes pakilome
                       taip aukštai? –
                           kodėl mes pakilom?

                              –  –  –  kodėl?