Petras Venclovas. „Elegija Motinai“

Artėjant Motinos dienai, dalijamės Petro Venclovo apsakymu „Elegija Motinai“, kuriame rašytojas pasakoja apie paskutines su Mama praleistas dienas, iš kasdieniškų detalių bei prisiminimų formuoja gilų, gyvybingą, daugialypį jos portretą. Šis kūrinys Druskininkų viešosios bibliotekos prozos konkurse, skirtame Ričardo Gavelio 70-mečiui, laimėjo II vietą.

Vieną dieną atsinešiau videokamerą ir paprašiau sūnaus, jog pafilmuotų mudu su motina besikalbančius. Tikėjausi, kad mama atsivers, pasakys ką nors išmintingo, testamentiško. Bet ji nekreipė dėmesio į kamerą, kaip tyčia šypsojosi, šnekėjo apie nereikšmingus dalykus, klausinėjo manęs ir sūnaus apie mūsų buities smulkmenas. Norėjau paklausti apie mirtį, apie jos artėjimą, ar nesisapnuoja kas nors pranašiško, baugaus, bet neišdrįsau, neįstengiau. Atrodė, kad motina įstrigusi kasdienybėje, kad tomis minutėmis nieko neišvengiamo nenujaučia. O gal paprasčiausiai perprato mano kvailą smalsumą ir nutarė pergudrauti mane: niekas man nieko apie tai nesakė, kodėl turėčiau tau ką nors sakyti? Ateis laikas, ir pats sužinosi. Taip nori Dievas, ir mums nedera jo neklausyti.

 

Petras Venclovas

 

Elegija Motinai

 

„Motina užstoja mus nuo mirties“, – yra pasakęs vienas poetas. Žinoma, jis teisus: kai motina pasitraukia, į veidą dvelkteli atšiaurus nebūties vėjas – reikia kuo ilgiau jį atlaikyti, mėginti apsaugoti tuos, kurie eina mums iš paskos. Privalome būti stipresni, mažiau abejojantys, labiau susiję su žeme, gal net įleidę į ją šaknis, kad nesulinktume, nepargriūtume, nenuriedėtume į šalį.

„Nujaučiu, kad netrukus nebeturėsime mamos, – virtuvėje pusbalsiu pasakė sesuo. – Ačiū, kad atvažiavote.“ – „Ar kas nors labai pasikeitė? – paklausiau. – Mama pažįsta mus visus, jos akys protingos. Tik tiek, kad nebevaikšto.“ – „Mano širdis jaučia. Šį kartą viskas kitaip.“

Negalėjau žinoti, kaip buvo anksčiau, nes tik po metų laiko su žmona ir sūnumi atvykome pas motiną. Ko nerimauja sesuo, ką ji nujaučia?

„Ką sako daktarai?“ – „Reikėtų į ligoninę, bet mama nieku gyvu nesutinka.“ – „Mes pabūsime, – po valandėlės pasakiau, – mums dabar atostogos. Tu tikriausiai pervargai, ir todėl…“

Netrukus sužinojau, kad sesuo, pasikeisdama su sūnumi, nakvoja pas motiną: kartais jai ko nors prireikia, kitą sykį užeina noras tiesiog pasikalbėti; rytais bijo likti viena, tarsi vaikas prašo, kad dukra pasiliktų su ja, neitų į darbą.

Kadaise motina buvo sakiusi, kad baisiausia mirti vienam, kai net šaukšto vandens niekas nepaduos; tam ir gimdžiusi vaikus, kol susilaukusi dukters, kuri turėsianti prie jos budėti paskutinę valandą. Sūnūs tam nelabai tinkami, jau nekalbant apie marčias, kurios esančios svetimi žmonės, nors tu ką. Mama turbūt mano, kad mes, o ypač sesuo, tų pokalbių nepamiršome, bet dabar nenori jų priminti, jog neišgirstų giltinė, besisukiojanti netoliese. Mama juk tikėjo, kad ne laiku ir ne vietoje pasakytas žodis prišaukia nelaimę.

Keletą kartų su žmona nakvojome motinos bute, bet ji nekėlė mūsų, nešnekino, nieko nereikalavo. Gal žinojo, kad pabusiu ne aš, o Gražina, kuri vis dėlto yra marti, nors ir kokia paslaugi bei rūpestinga. Sulaukus ryto, jau galima kai ko ir paprašyti.

Vieną dieną atsinešiau videokamerą ir paprašiau sūnaus, jog pafilmuotų mudu su motina besikalbančius. Tikėjausi, kad mama atsivers, pasakys ką nors išmintingo, testamentiško. Bet ji nekreipė dėmesio į kamerą, kaip tyčia šypsojosi, šnekėjo apie nereikšmingus dalykus, klausinėjo manęs ir sūnaus apie mūsų buities smulkmenas. Norėjau paklausti apie mirtį, apie jos artėjimą, ar nesisapnuoja kas nors pranašiško, baugaus, bet neišdrįsau, neįstengiau. Atrodė, kad motina įstrigusi kasdienybėje, kad tomis minutėmis nieko neišvengiamo nenujaučia. O gal paprasčiausiai perprato mano kvailą smalsumą ir nutarė pergudrauti mane: niekas man nieko apie tai nesakė, kodėl turėčiau tau ką nors sakyti? Ateis laikas, ir pats sužinosi. Taip nori Dievas, ir mums nedera jo neklausyti.

Vaikystėje motina retkarčiais prabildavo apie Paskutinįjį teismą ir po jo ateisiantį mirusiųjų prisikėlimą. Aš suklusdavau, o broliai apsimesdavo įsigilinę į savo vadovėlius. „Neklausykite, ką sako bolševikai, – kalbėdavo mama, – jie bedieviai, jiems nereikia teisybės, jie meluoja išsijuosę.“ – „O kaip prisikels tie, kurių kaulai grabe supūva?“ – merkdamas akį broliui, paklausdavo vyresnėlis. Mokykloje mus mokė būti kietais materialistais: materija pereina į kitą būvį ir nebegrįžta į pirminę formą. „Dievas duos mums naujus kaulus! – atkirsdavo motina. – Dievui nėra nieko negalimo.“ Bet, man rodos, abejonės kirminas grauždavo jos tikėjimą: norėdavo pati save įtikinti tuo, ką kalbėdavo. Jos tėvas, mūsų senelis, buvo laisvamanis, neidavo į bažnyčią, pašiepdavo kunigus. Matyt, dvejonių sėkla įkrito į mamos sielą ir ten maištavo. O dar mes, vaikai, su savo blaiviais išvedžiojimais, kurie neva rėmėsi naujausiais mokslo atradimais. Mūsų tėvas be žodžių pritardavo motinai, nes turbūt manė, kad moterys geriau nutuokia tokius dalykus, be to, jis buvo baigęs tik vieną, o mama – net keturis anos Lietuvos mokyklos skyrius. Įtariu, kad jo pasaulėjautoje buvo išlikusių pagoniškų vaizdinių, kurie taikiai sugyveno su krikščionybe, nesikirto su jos dogmomis. Gal todėl ir motina nespaudė mūsų prie religijos, negąsdino Dievo bausmėmis, bet leido patiems rinktis – tikėti ar netikėti. Kol buvome mažesni, žinoma, vesdavosi į bažnyčią, reikalaudavo vakarais kalbėti poterius, o per šventes ir sekmadieniais skaityti maldaknygę. Motina elgėsi kaip ir visos kaimo moterys: reikia pratinti vaikus prie Dievo, šnekėti, aiškinti, mokyti, o kai jie susiranda didesnius autoritetus nei tėvai, ką jau tada bepadarysi… Mokyklos ir tėvų auklėjimas šiuo požiūriu buvo skirtingas, ir dažniausiai laimėdavo mokykla.

Penktadienio popietę mudu su žmona ir sūnumi susirengėme į sesers namelį, esantį sodų bendrijoje, keliolika kilometrų nuo Šiaulių. Apytikriai žinodami kelią, pasiklydome; paskambinau seseriai, ji išklausinėjo, kur esame, ir nupasakojo, kaip važiuoti. Pokalbį girdėjusi motina nusistebėjo, kad mes klaidžiojame, pratarė: „Kur jie nuvarė tuos arklius?“ Šis posakis turėjo mus suneraminti, nes liudijo, kad ji praranda realybės pojūtį. Tačiau nei aš, nei sesuo neatkreipėme dėmesio. Buvome įpratę prie pastarųjų metų motinos šnekų, kuriose ji visiškai lengvai jungdavo dabartį su savo vaikyste, be jokio paaiškinimo šokinėdavo iš vienos vietovės į kitą; situacijų panašumas vesdavo ją gilyn į praeitį, rasdavosi veikėjai nežinia iš kokio laikotarpio, su kuriais ginčydavosi ir net bardavosi, įsikarščiuodavo, prabildavo savo motinos žodžiais. Tik žinodamas mamos šeimos istorijas, galėjai daugmaž nutuokti, apie ką pasakojama: jos tėvai, grįžę iš Amerikos, apsistojo kažkur Rokiškio apylinkėse; tėvas išpirko brolį iš kalėjimo, o šis pareikalavo išsikraustyti iš jo kambario; motina pravirko: „Kur mums dėtis su dviem vaikais?“, namuose kilo triukšmas, tėvo tėvai, broliai ir seserys šaukė, neklausydami, kas ką sako, tada tėvas išsitraukė iš kišenės brauningą ir šovė į lubas; visi kaipmat užsičiaupė, tėvo brolis išsigandęs pabėgo iš namų; tėvas įjunko gerti, užėjęs į karčemą, užsakydavo gėrimų visiems ten esantiems, kurie nuolankaudavo ir girdavo amerikoną; kai tėvas išsiruošdavo į turgų, motina įsodindavo į vežimą dukterį, kad ši, nesulaukusi tėvo, eitų karčemon ir gražiuoju, o kartais ir virkaudama, priprašytų jį važiuoti namo; motina, pamačiusi, jog tėvas nemažai iššvaistė dolerių, pavogė pinigus ir nešiojosi pasirišusi po kaklu; galiausiai tėvai nusipirko palivarką Judiškėse ir pradėjo ūkininkauti.

O kiek dar išgirsdavome pasakojimų, kuriuose mama minėdavo nežinia kokius vardus – galbūt savo motinos seserų, tetų ir dėdžių, tėvų ir senelių, kaimynų, piemenų, bernų ir mergų, Amerikos pažįstamų, plačios tėvo giminės atstovų, – jie irgi turėjo savo gyvenimo istorijas, pykdavosi ir taikydavosi, susižavėdavo ir netikusiai ženydavosi, mirdavo ir nepalikdavo turto, būdavo bevaikiai arba prisidarydavo per daug vaikų, kerštaudavo, apkalbėdavo, pavydėdavo, žudydavosi, brolis stodavo prieš brolį, sesuo seseriai išplikindavo akis. Kas visa tai galėdavo suprasti? Iš kur, kada, kokioje šalyje, kas už ką ir kas prieš ką? Kiek visko galėjo tilpti mūsų motinos galvoje ir atmintyje? Nejaugi ji būtų kai ką išgalvojusi, savaip perkūrusi, nusiklausiusi nuo kitų?

O gal tie pasakojimai ėjo iš kartos į kartą, gal juos paveldėjusi mūsų senelė perdavė mamai? Kas dabar galėtų juos tęsti ir kas galėtų jų klausytis? Rytą ką nors išgirdęs, vakare jau pamiršti; giminės sakmės nusėda ant atminties dugno, jas užneša kasdienybės smulkmenos, storas informacijos sluoksnis, jausmų nuolaužos, mažaprasmiai žodžiai, žvilgsniai, rūpesčiai, skubėjimas ir išsiblaškymas.

Saulė, vanduo, žolės kvapas, vyšnių, serbentų, agrastų skonis, kamanių dūzgimas gėlėse, vakaro rūkas, atslenkantis nuo ežero, šiek tiek prislopino mintis apie motiną, bet vis dėlto giliai viduje tvinkčiojo nerimas. Kai žmogui per devyniasdešimt, jo gyvybė darosi panaši į nunokusį obuolį, bet kurią akimirką galintį atitrūkti nuo šakelės.

Sekmadienio vakarą grįžome į Šiaulius. Man pasirodė, kad motinos veidas papilkėjęs, kad ji mažai bekalba. Pasakiau seseriai, bet ji suabejojo – gal tai nuo apšvietimo? Valgyti nebevalgo, tik išsiurbia vieną kitą šaukštą vandens. Kai niekas nematė, atklojau mamos kojas. Mano blogiausi nujautimai pasitvirtino: kadaise Antakalnio ligoninėje buvau matęs tokias lavondėmes – po dienos kitos tie ligoniai, nepaisant daktarų pastangų, per kiemą išdardėdavo į morgą. Suspaudė širdį: viskas, mama, nebeilgai čia būsi. Nutariau negąsdinti sesers, ji liko nakvoti su mama, o mes išėjome į jos namus. Pusiaukelėje paskambinau broliams ir pasakiau, kad, jeigu jie nori pamatyti motiną gyvą, turi, viską metę, rytoj atvažiuoti į Šiaulius. Bet jie patarė man nesikarščiuoti, nekelti panikos, neviduriuoti: „Tu nepažįsti mūsų mamos, ko jai mirti, ji trauks iki šimto!“ – „Kodėl tu taip sakai?“ – paklausė žmona. – „Todėl, kad aš žinau! – atšoviau. – Visą gyvenimą jie mano esą už mane protingesni.“

Atsigulęs ilgai galvojau apie motiną. Kaip sušvelnėjo jos būdas! Kai dar gyvenome kaime, ir su kaimynais, ir su tėvu pasibardavo, ir mums aštresnį žodį pasakydavo. Be abejo, buvo paveldėjusi šį tą iš savo giminės: pasididžiavimą savimi, puikybę, panieką aplinkiniams, nepasitikėjimą svetimais, savųjų aukštinimą. Po vyro mirties, likusi viena, ėmė keistis, jos požiūris į aplinkinius darėsi palankesnis. Mano nuostabai, pradėjo girti tėvą, kaskart rasdavo malonesnių žodžių, prisimindavo, koks jis geras žmogus buvo, kaip užjausdavo, jei kas skaudėdavo arba kai ji pavargdavo, kaip viskuo rūpindavosi, kaip padėdavo, koks tvarkingas, jautrus, kantrus ir vyriškas, ne paleistaliežuvis buvo. Niekaip nenorėjo nukabinti nuo sienos įrėmintos ir gedulo raiščiu perjuostos jo nuotraukos. „Pasišneku ir man lengviau, – sakydavo, – kartais ko nors paklausiu ar pasitariu, argi nesuprantat, kaip man vienai negerai?“ Išeidavo pasėdėti ant suolelio prie daugiabučio, pasišnekučiuoti, susidraugavo su daugmaž tokio pat amžiaus kaimyne, kilusia nuo Plungės, juokdavosi, kad nesusikalba: viena žemaitiškai, kita aukštaitiškai, bet kai Zoselė mirė, užsisklendė, nebesidomėjo kiemo naujienomis, atitolo, tik klausydavosi radijo ir žiūrėdavo televizorių.

Galėjai suprasti, kad didžiuojasi savo vaikais: baigę mokslus, inteligentai, gyvena miestuose, turi mašinėles, kartais net televizorius parodo, ne pijokai, protingi, leidžia savo atžalas į visokias muzikas, akademijas, nepamiršta, atvažiuoja. Kaip ji džiaugdavosi, kai mes apsilankydavome! Prieš kelias dienas pripirkdavo dešrelių, baltos duonos, sviesto, sausainių, daržovių, visko, ko rasdavo arčiausiai esančioje parduotuvėje. Sėdėdavo prie lango ir dairydavosi po kiemą – gal anksčiau atvažiuos? Kaip jai būdavo smagu siūlyti ir to, ir ano, ir trečio! Ji visko turinti! Gal prisimindavo laikus, kai skurdome, kai maitinomės bulvėmis, pienu, blynais ir namuose kepta duona? O dabar – tik turėk pinigų! Pensija nedidelė, bet užtenka, dar dukra priduria, valstybė po vyro mirties šimtą litų prideda. Nei tau į mišką malkų važiuoti, nei tau pečiaus kurti – spragt, ir dega dujos, atsuki čiaupą – vanduo šiltas ir šaltas bėga. Kas galėjo anais laikais pagalvoti, jog tokie stebuklai bus?

Pirmadienio rytą atėjo šeimos gydytoja, bet mama, pamačiusi baltą chalatą, regis, smarkiai išsigando, nesileido auskultuojama, stūmė nuo savęs daktarę ir mykė, nes jau nebepajėgė kalbėti. Parodžiau gydytojai motinos kojas, ji žvilgtelėjo į mane ir paklausė, ar suprantu, ką tai reiškia, aš tik tylomis linktelėjau galvą. Kai žmona pasiteiravo, kiek tai dar gali trukti, daktarė atsakė, kad šios savaitės nebeišgyvens, bet vis tiek prirašė nemažai brangių vaistų. O juk turėjo suprasti, kad jau prasidėjusi agonija. Gal ir suprato, bet gydytojo etika neva neleidžia sakyti tokių dalykų.

Sesuo privalėjo būti darbe, nes kaip tyčia atvažiavo kažkokie auditoriai, ji skambino kas valandą, o aš vis kartojau – blogai. Motina spjovė tabletes, negalėdama jų nuryti, springo vandeniu. Man atrodė, kad ji nebepažįsta nei manęs, nei Gražinos. Bjauri mintis, kurios pastarosiomis dienomis neprisileidau artyn, dabar vis labiau ryškėjo, kol įgavo pavidalą: mama, tu vis tiek nebepasveiksi, ar ne geriau būtų, kad numirtum, nebesikankintum, nebekamuotum dukters? Baisėjausi ta mintimi, variau šalin, atsisakiau suvokti, bet ji kaskart grįždavo. Nuožmus tavo protas, sakiau pats sau, bet argi jis gali būti didesnis už sūnaus meilę? Argi tu nenori, kad motina dar pabūtų bent savaitę, kelias dienas, keliolika valandų? Bet juk ji suremta skausmų, ją visą sopa, vargu ar ji bežino esanti, prieštaravau, galbūt norėdamas šiek tiek pateisinti save. Nejaugi mama dar turi kokių sąskaitų su šiuo pasauliu? – abejojau.

Po pietų šiaip ne taip atsiprašiusi iš tarnybos grįžo sesuo. Mačiau, kaip ji sielojasi, kaip jai sunku. Glostė mamos rankas, kol ši nurimo. Aš turbūt taip nesugebėčiau. Kelias valandas mudu su Gražina buvome laisvi – mama patikimose rankose. Nei seseriai, nei žmonai nieko nesakiau apie savo bjaurų galvojimą: manau, jos nebūtų manęs supratusios.

Kai vakare grįžome į motinos namus, pasirengę čia nakvoti, sesuo papasakojo, kas per tą laiką nutiko: jos direktorius, puikus ir nuoširdus žmogus, įtikino ją atvežti kunigą – jeigu mama staiga mirtų, kaip ji gailėtųsi nesupratusi paskutinio motinos noro. Motina jau nebekalbėjo, tik aimanavo. Kol kunigas atliko šventas apeigas, sesuo su draugu sėdėjo virtuvėje. Ūmai jie išgirdo garsų ir aiškų mamos „Amen“, tarsi ji būtų atgavusi balsą. Arba sutelkusi visas jėgas šiam žodžiui.

Vadinasi, mama susitaikė su šiuo pasauliu, pagalvojau, ji jau atsisveikino, o jos „Amen“, be abejo, reiškė, kad viskas jau baigta, atlikta, padaryta, nieko daugiau nebegalima tikėtis. Galas šios žemės vargams!

Sėdėjome prie motinos, gėrėme arbatą ir neskubėdami šnekučiavomės. Sesuo prisiminė, kad rytoj mano gimimo diena. „Švęsim!“ – pasakė ji. – „Nebūtinai“, – paprieštaravau. – „Būtinai! – nenusileido sesuo. – Mama irgi labai džiaugsis sulaukusi tavo gimtadienio.“

Tuo metu išgirdome keistą gargėjimą. Sesuo pasilenkė prie motinos ir pašaukė ją. Tačiau mama nei atsimerkė, nei kaip kitaip neparodė ją girdinti. „Nejaugi miršta? – išsigando sesuo. – Mama, mama!“ Pamėginau motinos rieše užčiuopti pulsą, bet nepajutau jokio tvinkčiojimo. Sesuo, nebežinodama, ko griebtis, pamatavo kraujo spaudimą, bet aparatas rodė nulius. – „Greičiau dekime žvakę, – skubino mano žmona, – ji jau miršta.“ Sesuo sugraibė iš anksto ant spintos pasidėtą žvakę ir drebančiomis rankomis užžiebė dagtį. Motinos veidas buvo ramus ir baltas, bet dar ne mirusio žmogaus. „Amžiną jai atilsį“, pasakė kažkuris iš mūsų. Staiga pamačiau, kad mamos smakras atvipo. „Kaip čia taip negražiai bus?“ – pagalvojau ir prispaudžiau smakrą. Jutau malonią švelnią šilumą. Bet vos tik paleisdavau, smakras vėl atvipdavo. „Palik ramybėje“, – pasakė, regis, Gražina.

Rimti ir susikaupę sėdėjome ir žiūrėjome čia į vaškėjantį motinos veidą, čia į žvakės liepsnelę. Paskiau sesuo, nurijusi ašarą, paskambino vienam broliui, o aš kitam. Jie labai stebėjosi, kad viskas taip staiga įvyko. Aiškinti, tiesą sakant, nebuvo ko.

Bent valandą laukėme, kol atvažiavo laidotuvių namų darbuotojai. Jau visiškai sutemo. Tūnojome ant sofos ir pusbalsiu, tarsi nenorėdami, kad išgirstų mama, kalbėjomės apie paskutines jos dienas. Pagaliau atsibeldė du vyrai, paguldė mamą į plastikinį maišą ir išsinešė. Mes nebeturėjome ką veikti. Užrakinome staiga ištuštėjusį butą ir išėjome. Mama čia niekada nebesugrįš.

Dabar į tave kiaurai pūs visi keturi vėjai, kalbėjau pats su savimi, žingsniuodamas blausiai apšviestu beržyno taku, tiesiai į akis žiūrės mirtis, ir niekas tavęs nuo jos neužstos. Esmi našlaitis ir toks jau visada būsi – nei tėvo, nei motulės… Kaip smarkiai sumažėjo pasaulis…

Kitą dieną motina gulėjo karste, puošni, mėlyna ir balta, tokia, kokia ir norėjo būti, veidas iškilus, be kančių žymės, aristokratiškas, bet susvetimėjęs, nebekasdieniškas, nebežemiškas.

Per laidotuves, kai išlipome iš mašinų ir išsirikiavome paskui karstą, dar nepasiekus kapinių vartų, ūmai prapliupo tokia tamsi vasaros liūtis, kad atrodė, jog viskas aplinkui prapuolė, kad debesys prakiuro ir be perstojo tūžmingai lieja vandenį; o perkūnas pagavo dundėti ir švaistytis žaibais, akimirką ar dvi raudona rykšte surišdamas dangų su žeme. Išsislapstėme po medžiais, bet jie niekuo nepadėjo: po kelių minučių jau trypėme rudoje putotoje srovėje, nešančioje žvyrą ir akmenėlius. Tokį gamtos siausmą buvau matęs gal tik vaikystėje kaime, kai vidunaktį motina su tėvu stovėdavo prie langų ir žiūrėdavo, ar perkūnas nepadegė kurio nors ūkinio trobesio. Audrai aprimus, bridome tuo upokšniu aukštyn į kapines. Kapo duobėje vilnijo bangelės. Motina su siaubu pasakodavo, kaip karstas nuleidžiamas į vandenį. Aiman, mama, tave ištiko tokia pat nelemtis.

Po kelių dienų atvažiavome į tuščią motinos butą: reikia kažką daryti su daiktais. Jie nepasitraukia kartu su žmogumi, gana dažnai jį pergyvena, bet tampa nebereikalingi, praranda turėtą vertę. Komodoje radome mamos austų drobės ir milo rietimų, vis dar nežinia kam laikytų, vokietmečio ir pokario suknelių, apatinių tėvo ir motinos drabužių, šalikėlių, skarelių, marškinių. Kur juos dėti? Penkerių durų spintoje jau šių laikų rūbai: paltai, striukės, megztiniai, kelnės, sijonai, skaros. Kai kas dar ir tėvo likę. Kam jų tiek daug? Sesuo papasakojo, kad motina, negalėdama atsistebėti drabužių pigumu, juos pirkdavo dėvėtų rūbų parduotuvėje; džiaugdavosi už kelis litus įsigijusi dar tinkamą nešioti sijoną ar švarkelį. Puikiai prisimenu, kaip skurdžiais pokario metais, kai kiekvienas daiktas turėjo vertę, mama mums siūdavo apatinius drabužius iš pačios per žiemą austos drobelės, o su milo gabalu eidavome pas kaimo siuvėją; motina liepdavo tausoti rūbą, nesupurvinti, nesuplėšyti; prairusius lopydavo, taisinėdavo; rudens ir žiemos vakarais verpdavo vilnonius siūlus, paskiau megzdavo pirštines ir kojines visai šeimai, o kai jos prakiurdavo, rūpestingai adydavo žibalinės lempos šviesoje. Kaip giliai buvo įsiėdęs neturtas, taupumas, stokojimas, dabartiniais laikais vertęs motiną kaupti ir saugoti beveik beverčius daiktus. Sesuo, nebesugalvodama, kaip atgrasyti mamą nuo vaikščiojimo į dėvėtų rūbų parduotuvę, pasakė, kad ten pardavinėjami mirusių žmonių drabužiai – kas žino, gal tie žmonės sirgo vėžiu? Motina vėžio bijojo, buvo įsitikinusi, kad tai limpama liga, tad daugiau į tą parduotuvę nebeidavo, bet įsigytų rūbų neišmetė.

Sesuo vis ragino imti ką nors iš motinos daiktų prisiminimui. Gražina pasirinko dar prieš karą mamos austą aštuonnytį baltos drobės rankšluostį, aš

panorau radijo imtuvo, prie kurio mama sėdėdavo ir klausydavosi žinių. Ir dar – ant spintos užkelto patamsėjusio ir juodais siūlais apvynioto kryželio. Prisimenu jį dar iš vaikystės: jis stovėdavo galustalėje, kertėje ant nedidelės lentynėlės. Parsivežęs jį namo, nuvyniojau siūlą, atlenkiau vinutes ir vėl jomis pritvirtinau Nukryžiuotąjį. Jis kuo puikiausiai laikosi. Retkarčiais nuvalau nuo kryželio dulkes, pakiloju jį, bet dažniausiai prisimenu ne Dievą, o savo tėvus, kurie buvo prikalti prie savo vargo ir nešė per gyvenimą kažin ar lengvesnį kryžių.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba