GEROS NOVELĖS KONKURSAS. TREČIOJI VIETA – RAŠYTOJUI MANTUI LIDEIKIUI!

 

 

 

 

SENIS 

 

Vieną vėsią įpusėjusio pavasario dieną gyvenvietės gatvelėje pasirodė automobilis. Iš toli panašus į greitosios pagalbos mašiną, tačiau ant šono turėjo užrašą – „Pacientų pavežėjimas“. Gyvenvietės centre, šalia liepomis apsodintos aikštės, „N“ parduotuvėlės pašonėje, pečiais ramstėsi būrelis vyrų. Vienas jų, pravarde Sinajus, už nugaros paslėpė rankoje turėtą butelį alaus. Kiti nusikvatojo.

– Gi ne policija, žioply!

– Je je, o šitie ką? Paskųst negali? Pas mane ir taip bėdos su policija…

– Žinom žinom mes tavo bėdas…

– Je je, tu mat žinai!

– Kam jau kam, o šitiems – tu visai neįdomus!

– Je je…

Vyrai kikeno, kai Sinajus gražino ranką su buteliu iš už nugaros, bet visgi nepatikliai žvelgė mašinos kryptim. Vyriausias iš jų, vardu Solveigas, bet visų vadinamas Marčiumi, kadangi nemėgo savo tikrojo vardo, autoritetingai pareiškė:

– Jie čia kažką atvežė. Adreso ieško…

– Je je, iš kur žinai, kad atvežė?

– Skaityt nemoki, avino galva tu? Kas parašyta?

– Je je, pats tu avino galva!

Tuo tarpu blykstelėjęs stiklais automobilis pasislėpė už Kreivosios gatvelės vingio. Ten, gyvenvietės gale, spietėsi kelių skurdu alsuojančių betoninių daugiabučių grupelė.

– Je je… Pasuko į Skroblų gatvę, prie mokytnamių! – nustatė Sinajus, vėl drąsiai gurkšnodamas alų. – Įdomu, ko jiems čia? Gal einam, vyrai, pažėsim?

Bet kitiems Sinajaus entuziazmas nepatiko. Vienas burbtelėjo, kad jei parvežė ligonį, dar prašys panešt, o jo stuburas – patys suprantat… Pastaba atšaldė norą smalsauti, bet neilgam. Sinajus pastatė pustuštį butelį ant medinio stalelio, pasitaisė apiplėšytą vasarinę kepuraitę su dar matomomis raidėmis „Jūrmala“ ir pasišovė išsiaiškinti, kaip pats sakė pažėt, kas ten per situacija.

Vyrai numojo ir toliau šnekėjosi. Gūždamiesi nuo žvarboko pavasarinio vėjo, jie visgi santūriai slėpė smalsumą. Mintyse kiekvienas svarstė, kad tokios transporto priemonės pasirodymas šitame užkampyje – įvykis, vardan kurio „N“ parduotuviukėj gal ir verta gauti dar po butelioką alaus. Žinoma, įrašant „kreditą“ į tetos Elvyros skolų sąsiuviniuką.

Tuo tarpu dėmesį patraukęs automobilis pravažiavo pro šalį jau kita kryptimi, galiausiai išnyko iš akių. Dar nespėjus nusėsti sukeltoms dulkėms, pasirodė Sinajus. Ėjo spračiai, ir atrodė labai ištroškęs. Nuo stalelio, kur buvo palikęs, pasiėmė savo butelį ir ilgai bei godžiai gėrė. Vyrai nekantraudami spoksojo į jį. Sinajus pagaliau lėtai atgalia plaštaka nusibraukė lūpas ir išpyškino svarbią naujieną:

– Atvežė kažkokį senį!

– Kokį dar – senį? – nesuprato kiti. Sinajus tuo tarpu vos atgaudamas kvapą pasakojo:

– Iškėlė invalido vežimėlyje, pastatė pavėnėje prie mokytnamių… ir paliko! Va taip! Iškėlė, paliko ir nuvažiavo! Aš kaip gyvas nesu matęs čia to diedo…

Slogiai vyrai sutiko keistą naujieną, todėl nė vienas nepastebėjo, kad Sinajus kalba akis nusukęs, rankos jam dreba. Butelio kaklelis geriant kaukšėjo į dantis.

Žinia, kad atvežtas ir prie vadinamųjų mokytojų namų paliktas senas ir niekam nepažįstamas žmogus, beregint apskriejo gyvenvietę. Šiaip tyli ir rami, dažniausiai tuščia centrinė gatvelė tarsi atgijo. Tai vienam, tai kitam gyvenvietiečiui staiga kilo noras aplankyti niekuo neypatingą Skroblų gatvę. O prie „N“ parduotuvėlės it sargyba mindžiukavo savo sudėtį vis pakeičiantis būrelis nueinančių ten, ar sugrįžusių. Net apkūni, juodai nudažytais antakiais parduotuvės vedėja, teta Elvyra, dažniau stovėjo ant prekybos įstaigos slenksčio, nei saugojo vidų. Sinajus seniai buvo dingęs. Jo vietoje gerai visiems pažįstamas auksinių rankų ir deimantinės gerklės meistras Tolius Miniotas garsiai pasakojo nuėjęs pasižiūrėt į tą žmogų, tik kad su juo neįstengęs susikalbėti.

– Jis visai nekalba, o tik vėpso kažkur pro šalį. Žandas toks nukaręs, seilės tysta, dantys matyti… – dalinosi įspūdžiais Miniotas, tvirtuose suklaipytuose pirštuose švelniai spausdamas cigaretę. Šiandien Tolius buvo ypač kalbus, nes ūkininkas, pas kurį triūsė, atsiskaitė už darbą ir Toliaus kišenėje blyksėjo „kareivėlio“ kaklelis. Meistras staiga pritilo, lyg ką prisiminęs ir staiga pareiškė pažinęs tą žmogų.

– Vardo ir pavardės jo neprisimenu, bet seniau čia gyveno toks. Na, lentpjūvę turėjo. Tą pačią, kuri dabar priklauso Kalibatui. Šyyykštus buvo… Mano tėvas pas jį dirbo. Algą vis nusukdavo… Ten gi tėvas ranką nusipjovė…  O paskui tas tipas dingo kažkur… ir va… atsirado… – murmėjo Tolius.

Labiausiai išsilavinęs kompanijos narys, Agnius, nusispjovė. Praeityje mokęsis veterinarijos, bet išmestas, kaip pats tvirtino, už maištą prieš sistemą, nors visi žinojo, kad už girtuoklystę, tinginystę ir paskaitų nelankymą, dabar visgi turėjo tam tikrą vertę, todėl kiti sukluso. Agnius dar garsėjo ir tuo, kad kumštį sugniauždavo kietą ir macnų – kas ragavo, tie žinojo. Kalbėjo jis kiek neįprastai, švilpčiodamas pro retus dantis.

– Tiu niori pasakyt, kad tam siukriuštam viežimėj Benjamynas siedi? Asiolas tiu gial? Bienjamynas, tas siukriuštas lientpjiūvynykas, sieniai siavio piaties lientų griobe giuli… Gy pats miačiau, kep liaidojo…

Miniotas nenorėdamas veltis į neaiškios baigties ginčą su nuolat įkaušusiu buvusiu veterinarijos studentu, pasiūlė nueiti pačiam pasižiūrėti. Vyrai, žvilgčiodami viens į kitą, laukė. Agnius parėjo, o jo veidas buvo paraudęs, atrodė, lyg būtų verkęs.

– Senis Feliksas… – prakošė pro dantis be tarties klaidų. – Suskis Feliksas ten sėdi…

Tai pasakęs vožė kumščiu į reklaminį stendą, išmušė jame skylę, ir daugiau netaręs nė žodžio, nužingsniavo… Visi žinojo, kad seniu Feliksu buvo vadinamas vyresnysis Agniaus brolis, po tėvų mirties pats vienas pardavęs turėtą tėvų namą ir nė cento nenumetęs jaunėliui, kuris tuo metu studijavo veterinariją, dingo kaip į vandenį. Todėl Agniaus žodžiai visus kaip reikiant sukrėtė. Agnius pats gyveno mažame kambarėlyje, sename mediniame name, kurio dalis priklausė valstybei, dalis – nežinia kam. Kiekvieną dieną laukė, kad atsiradęs teisėtas savininkas paprasčiausiai išmes lauk…

 – Tokios tokelės… – atsiduso Tolius Miniotas. Vėso, saulė artėjo link laidos. Teta Elvyra garsiai paskelbė, kad aštuntą valandą uždarys parduotuvę, tad jei kas ko dar norėtų…

Gyvenvietės gatvikės vėl tapo tylios ir tuščios. Teta Elvyra niūniuodama užrakino „N“ parduotuvėlę, pakabino ant durų didelę spyną, o į rankinę įsidėjo skolų sąsiuvinį – jį visuomet išsiveždavo. Vieną naktį nenustatytas įsibrovėlis ne tik nugvelbė skaidriosios, bet ir pasityčiodamas tiesiog parduotuvėje sudegino po kasa laikytą skolų sąsiuvinį. Daugiau tai pasikartoti negalėjo…  Šiurpdama nuo vėsos teta Elvyra nuo stovo atsirakino dviratį, ketino važiuoti namo – į už poros kilometrų esantį Paraisčių kaimą, kur jos laukė numylėtas katinas Sioma, šunelis Margelis ir, deja, daugiau niekas. Teta Elvyra dar nebuvo sena ir laikė save dailia moterimi. Ir dabar prieš peržengdama dviračio rėmą ji grožėjosi savo stamboku biustu parduotuvės lango atspindyje.

– Ne kiekvienam, oi ne kiekvienam… – pasidžiaugė pati savimi. Iš gyvenvietės važiuoti teko kaip tik pro mokytnamius. Kadangi dar nebuvo sutemę, ji iš tolo išvydo vietos vyrų rankomis sukaltą dailią pavėnę, kur šiltais vakarais buvo mėgstama pasėdėti, palošti kortomis ar domino, pablevyzgoti apie tai, kas kur kam ir ką užtaisė, o, būna,  ir pernakvoti, kai kojos jau nebeužneša net į pirmą mokytnamių aukštą. Šešėlį neįgaliojo vežimėlyje išvydo iš tolo. Ah, štai apie ką visą dieną kalbėta, dingtelėjo tetai Elvyrai. Nagi, pažiūrėkim… Ji pasuko dviratį, kurį mynė dailiai siūbuodama klubais, link pavėnės. Tačiau netikėtai taip užcypdė stabdžius, kad dviratis iš po galinio rato išsviedė debesį dulkių ir smulkių akmenėlių, kurie nugulė ant rateliuose sėdinčio senio… Teta Elvyra ilgai spoksojo, o jos veidas keitė spalvą…

– Tu… – prakošė ji ir atrodė daugiau nieko nemokanti pasakyti. – Tu… tu… tu…

Tada spygtelėjo plonu, įniršio kupinu balseliu ir nejuokais užgulė pedalus. Prie namų slenksčio ją norėjęs pasitikti Sioma nelabai suprato kodėl bato galu buvo pakeltas į orą ir atsidūrė ant Margelio būdos, o Margelis tą naktį liko be vakarienės. Abu liūdnai klausėsi, kaip troboje naktį rauda ir, regis, plaukus nuo galvos plėšia jų šeimininkė, keikdama kažkokį ten paleistuvį, širdį jai suėdusį kreivaklynį…

Sutemose, prietemai besileidžiant į gatveles, balzganai rasai sėdant žolėje, iš krūmynų išlindo vieniša figūra, apsidairė, ir patyliukais nusliuogė pro pilkėjančius mokytnamius. Iš nublukusios kepuraitės su dar įmatomu užrašu „Jūrmala“ buvo galima pažinti Sinajų. Keistu, sėlinančiu judėjimo būdu jis slinko arčiau pavėnės.

Pasiekęs pavėnę, kurioje tebesmaksojo vieniša keista figūra invalido vežimėlyje, įsliūkino vidun. Įsmeigė žvilgsnį į labai aukštą kaulėtą vyrą, kurio griaučius kadaise dengė galingi raumenys, tuo tarpu suvytę ir sunykę. Ilgi žili plaukai styrojo į visas puses įvairaus ilgio sruogomis, vos vos pridengdami nuplikusį viršugalvį. Giliai įdubusios akys – nė nesimatė jų žvilgsnio – atrodė kiaurai gręžė atėjusiojo sielą. Sinajus pajuto tą patį siaubą, kurį išgyveno vaikystėje, kai tas žmogus, aukštas ir galingas, lipdavo laiptais viršun, į jo kambarį… Jokios durys, jokios užgardos neapsaugodavo nuo jo jėgos… Sinajui virpėjo rankos ir nejučia sruvo ašaros skruostais…

– Tu juk kalėjime… Je je… man sakė, kad tu kalėjime… Je… man sakė, kad tu niekada iš jo neišeisi…

Stambus, retais šeriais apžėlęs smakras blizgėjo nuo lūpų kampučių tystančiomis seilėmis. Sinajui pasirodė, kad jis krustelėjo ir nuo to vyriukui pakirto pakinklius… Jautė, kad dar kiek, ir paleis vidurius. Kaip tada, vaikystėje… Sinajaus žvilgsnis  užkliuvo už ilgų kojų milžiniškomis kelių girnelėmis, paslėptomis po ligoninės pižamos kelnėmis. Didžiulės pėdos sukištos į nutampytas vilnones kojines, kurių viena buvo kiaura ir pro ją tarsi pelės snukis iš urvelio kyšojo didžiulis kojos nykštys pajuodusiu, aptrupėjusiu nagu. Gyslotos senio plaštakos sugargažėjusiais nagais, išsukinėtais numėlusiais sąnariais, bejėgiškai gulėjo ant sutrintų vežimėlio ranktūrių. Tas plaštakas ir jų jėgą Sinajus prisiminė daugiau negu labai gerai… Nė nepajuto, kaip jam pačiam iš burnos išsiveržė cypčiojimas. Tuomet pakėlė su savimi atsineštą akmenį ir sustingo. Juodose senio akiduobėse žėrėjo tokia neapykanta, kad Sinajus sukliko, paleido akmenį, kuris skaudžiai užgavo jo paties petį, ir pasileido bėgti… Bėgo tol, kol atsitrenkė tamsoje į medį ir liko tysoti be sąmonės…

Tą patį vakarą vieno iš individualių namų priebutyje nuleidusi rankas tarp kelių sėdėjo Kotryna ir nežinojo, ką jai toliau daryti. Viduje jos vyras su dviem kaimynais nulaužė jau antro butelio kakliuką. Vyrai visą dieną sunkiai dirbo, o vienam jų bendradarbiui traktorius prispaudė koją… Dabar susėdę aptarinėjo, kuo žmogui baigsis. Kotryna girdėjo, kaip jos vyras atsainiai burbtelėjo „Et, nupjaus tą koją, tuo ir baigsis, žiūrėt reik, kur lenda…“ Kitu metu už tokius žodžius jautri nelaimėms Kotryna būtų kaip reikiant pasiutusi ant vyro, bet šiai minutei jai mažai terūpėjo. Šaltas drebulys krėtė iš pat širdies gelmių. Pasklidus gandui, smalsumo vedina ji nuėjo prie mokytnamių… Grįžo jau nebe tas žmogus. Senyje ji pažino savo tikrąjį vyrą, kuris kone mirtinai sumušęs paliko prieš daugybę metų degančiame name… Nieko nežinojo apie jo likimą ir gyvenimą… Oficialiai net ir nebuvo išsiskyrę, manė nebėr gyvo. Pasikeitė pavardę, vėl ištekėjo, šįkart sėkmingai. Tik niekaip suprast negalėjo, kaip jis čia? Iš kur? Bet ji ir neieškojo atsakymo, galvoje sukosi tik viena mintis – ką reiks daryti? Žvelgė į trinkon įkirstą ilgakotį kirvį…

Gyvenvietę apgaubė naktis. Buvo labai šalta, kaip pavasariui ir visą naktį medžiuose plyšojo nežinomas paukštis, skųsdamasis nelengva dalia. O rytas išaušo tyras ir skaistus. Šešėliai lėtai slinko pažeme ir nyko įveikti saulės spindulių, šiems apšviečiant  pilkus pastatus ir apšarmojusią pavėnę. Ji buvo tuščia. Senis vežimėlyje dingo, tarsi jo čia nė būt nebuvę. Ir niekas apie jį daugiau nebekalbėjo… Visi manė, kad pasiėmė tie, kam jis ir priklauso.

Geros novelės konkurso laureatai: rašytojai Vytautas Balsys (I vieta), Romaldas Zabulionis (II vieta), Mantas Lideikis (III vieta)