ALDONA RUSECKAITĖ APIE PRIMIRŠTĄ RAŠYTOJĄ ONĄ PLEIRYTĘ-PUIDIENĘ-VAIDILUTĘ

Vėl pradžiugino mūsų kolegė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, pateikusi jaudinantį pasakojimą apie primirštą (pamirštą) prozininkę, aktorę, visuomenės veikėją Oną Pleirytę-Puidienę-Vaidilutę, aktyviai dirbusią dar Lietuvos atgimimo priešaušryje. O. Pleirytės-Puidienės gyvenimas ir likimas išties dramatiškas, kupinas sunkių  išbandymų ir netekčių. Tuo labiau žavi ir jaudina jos pasiaukojimas, ryžtas ir noras kurti laisvą Lietuvą, žadinti tautinį sąmoningumą, prisidedant visomis išgalėmis. Pažymėtina, kad būtent A. Ruseckaitė ir primine, ir prisiminė O. Pleirytę-Puidienę, artėjant jos 140-mečiui.  

Aldona Ruseckaitė neapsiriboja vien biografijos faktų išdėliojimu, ji giliai ir jautriai tyrinėja, lygina, svarsto ir gerokai praplečia “fakto literatūros” ribas. Fragmentai O. Pleirytės-Puidienės dramatiško ir altruistinio gyvenimo, kūrybos ir veiklos temomis – būsimo įdomaus ir pagavaus beletristinio kūrinio paraiška.

Gediminas Jankus 

 

„Aš visai nesu pesimistė…“

Rašytojai Onai  Pleirytei-Puidienei-Vaidilutei –  140 metų   

 

Aldona Ruseckaitė

                     

Lietuvių literatūra yra spalvinga ir įvairi, tačiau, laikui bėgant, kai kurie vardai nusėda į užmarštį ir juos verta retsykiais prisiminti, ypač kai sukanka jubiliejai. Man vis dar įdomios ir svarbios XIX amž. pabaigos – XX amž. pirmųjų dešimtmečių rašytojos moterys. Jos darbavosi mūsų valstybės atkūrimo aušroje, kai kurios jau baigė mokslus, aukojosi Lietuvos labui, dalyvavo visur, kur jautėsi esančios naudingos. Veikėjai vyrai dar įtariai žvelgdavo į aktyvią moterį, vis dar galvojo, jog jų žmonos, draugės, seserys tinka auginti vaikus, suktis virtuvėje, sutikti svečius ir aukotis vyrų rūpesčiams ir problemoms. Viena iš tokių itin aktyvių moterų – Ona Pleirytė-Puidienė – kūrybiniu slapyvardžiu – Vaidilutė. Ji jungėsi į visokias reikalingas ir Tėvynei naudingas veiklas, ji nepasidavė, buvo maištininkė gerąja prasme, nors rašytoją ištiko gana nelengvas likimas.

 Vaidilutė gimė 1882 m. rugpjūčio 30 d. Mintaujoje (nuo 1917 m. – Jelgava, Latvija), augo kartu su dviem broliais, jau vaikystėje mokėjo penkias kalbas: rusų, vokiečių, latvių, lenkų ir lietuvių. Baigusi Mintaujos vokiškąją gimnaziją, Ona pradėjo dvaruose dirbti guvernante,1904 m. išvyko mokytis pedagogikos į Šveicariją. 1905 m. pavasarį grįžo į Latviją, o tų metų rudenį buvo pakviesta dirbti į besikuriantį, Petro Vileišio organizuojamą  dienraštį „Vilniaus žinios“, kuriame ji buvo vienintelė etatinė darbuotoja. Be darbo laikraštyje, mergina  aktyviai įsijungė į tuometį kultūrinį sostinės gyvenimą, domėjosi įvairiomis sritimis: kūrė Lietuvos mokytojų sąjungą, aktyviai prisijungė prie Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio darbo, padėjo rengti Pirmąją lietuvių dailės parodą, artimai susipažino su M.K. Čiurlioniu, jo paveikslų temomis rašė poetinės prozos miniatiūras, steigė „Aušros“ draugiją platinti švietimą Vilniaus krašte, vyko į visos Rusijos mokytojų suvažiavimą Petrograde, 1907 m. dalyvavo Pirmajame lietuvių moterų suvažiavime Kaune, dainavo kartu su solistu Kipru Petrausku Vaidilutės partiją operoje „Birutė“, vaidino dramose ir komedijose, su dramaturgu ir aktoriumi Gabrieliumi Landsbergiu – Žemkalniu rūpinosi „Vilniaus kanklių“ teatrine ir koncertine veikla. Didis aktyvumas  buvo pagavęs jauną patriotę, kuri suprato, kad reikia kurti ir darbuotis lietuvybės bei Tėvynės labui.

Ona Pleirytė-Puidienė 1907 m. 

Onos Pleirytės gyvenimas pasikeitė, kai ji ištekėjo už „Vilniaus žinių“ redaktoriaus, diplomuoto inžinieriaus Kazio Puidos (1883-1945). Juos mažoje ir nuošalioje Stakių bažnyčioje (dab. Jurbarko raj.) 1906 m. birželio pabaigoje „be išpažinties ir komunijos“ sutuokė J. Tumas – Vaižgantas. Šeima įleido šaknis Vilniuje, Puidienė prisipažino labai mylinti šį gražų miestą. Tačiau 1907 m. pradžioje „Vilniaus žinios“ nusilpo, K.Puida atleistas iš darbo, rudenį jis persikraustė gyventi ir dirbti į Šiaulius,  greitai atvyko ir žmona su pirmagimiu Algirdu. Šis miestas,  palyginus su Vilniumi, buvo apmiręs, bet Vaidilutė rado sau veiklos: dainavo chore, vertė tekstus į latvių kalbą, vaidino spektakliuose, kuriuose G.Landsbergis – Žemkalnis jai skyrė pagrindinius vaidmenis. 1911 m. pasaulį išvydo Puidų dvynukai – Mimoza ir Sigurdas, o pinigų nuolat trūko. Todėl 1912 m. K.Puida iškeliavo į Rusiją, į Čeliabinską dirbti pagal savo profesiją – statybų inžinieriumi. Po metų pas jį atvažiavo žmona su trimis vaikais. Vyras neišvyko į statybas, o tapo kariniu cenzoriumi, materialinė padėtis tuo metu buvo gana gera, šeima gyveno pasiturimai. Sibire Puidos praleido aštuonerius metus, kurie abiejų rašytojų kūryboje gana tušti. Dėl visokių įtampų šeimos santykiai tapo nervingi ir sunkūs, 1916 m. Puida išvyko gyventi į Peterburgą, o Puidienė Pirmojo pasaulinio karo metais visa širdimi įsijungė į pabėgėlių rūpesčius, Čeliabinske tapo Lietuvių centro komiteto įgaliotine tremtinių reikalams. Dirbo labai daug, pasiaukojusi, negailėdama  laiko, maitino tūkstančius žmonių, dalino pašalpas, steigė prieglaudas ir mokyklėles. Ji prisipažino, jog yra gimusi gyventi kitiems, padėti, rūpintis. Negana gelbėti tautiečius, Ona įsijungė globoti ir čekų korpuso kareivius, sužeistus kovose su bolševikais, pramoko čekų kalbą, ligoninėje skaitė jiems  laikraščius. Puidienė tapo Čeliabinsko Dūmos nare, buvo labai gerbiama moteris.

Po ypatingai sunkios kelionės 1920 m. rugpjūčio 9 d. jie grįžo į Kauną. Jau ne daug kas prisiminė šią rašytojų porą, Kaziui ir Onai reikėjo kažkaip įsitvirtinti, nes parvažiavo be santaupų, tačiau nusprendė gyventi iš rašymo, būti rašytojai profesionalai. Greitai suprato, jog iš to neprasigyvens – greičiau išeis elgetomis… Puida, būdamas praktiškesnis, lengviau pritapo, kūrė knygų leidimo bendroves, leido žurnalus, nesikišo į politiką.  O Vaidilutė vėl norėjo būti dėmesio centre, kaip jaunystės laikais Vilniuje. Tačiau dabar tokių sąlygų nebuvo, ji ėmėsi rašyti knygų bei spektaklių recenzijas, į viską žvelgė gan kritiškai, iš savo idealistinių XX amž. pradžios pozicijų. Jaunoji modernistų  literatų karta pradėjo iš jos šaipytis, tačiau rašytoja mėgo atsikirsti, paauklėti jaunimą, nenutylėti. Oficialaus darbo Vaidilutė neieškojo, jai atrodė, kad žmoną ir vaikus privalo išlaikyti vyras. O šis vis labiau tolo nuo šeimos reikalų, sutuoktinius lydėjo nesutarimai, pykčiai, galop pakirto vyro neištikimybė. Daug metų Puidienė rašė „Dienoraštį“, kuriame  atsiveria jos autobiografija, išpažintis, prisiminimai, pergyvenimai, sielvartai. Labai atvirai aprašomi santykiai su vyru, jo donžuaniškumas, šeimos rietenos,  o ir vaikų klaidos bei nedėkingumas – tas  moterį be galo skaudino…

Ona Pleirytė-Puidienė Čeliabinske. 1916 m.

Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos vyko kūrybinės varžytuvės: Puida planavo išleisti savo kūrybos septynis „Raštų“ tomus, Vaidilutė ruošė spaudai šešias knygas, tačiau viską nutraukė rašytojos mirtis –1936 m. sausio 23 d. ji iškeliavo iš šio pasaulio.

Koks rašytojos Vaidilutės kūrybinis palikimas? Jį apžvelgė Vytautas Kubilius knygoje „Dviese literatūros sūpuoklėse“ (2003). Žinoma, atsiduoti kūrybai trukdė vyro darbas, trijų vaikų auginimas, blaškymasis po pasaulį, nuolatinis nepriteklius, nervai, sveikata. Jaunystėje, dirbdama „Vilniaus žiniose“, rašė įvairiomis temomis daug straipsnių, kurie buvo pagrįsti autentiškais išgyvenimais. 1922 m. „Dienoraštyje“ Vaidilutė pažymėjo: „Paleidau į pasaulį savo rinkinėlį „Kada rauda siela“, kuriame esu sudėjusi visą savo sielos nuotaiką, visas mano asmeninio gyvenimo raudas, iš kurių supyniau pasaulinio liūdesio atdūsį… Aš jaučiuosi visuomet svetima mūsų inteligentijoje su savo romantine etika, išrafinuotais jausmais ir subtiliu ilgesiu prie grožės ir idealo, o šiandien jie dar svetimesni mūsų visuomenei, kur viešpatauja politinis biznis, materialinis patriotizmas ir natūralizmas.“

Tačiau Vaidilutės pagrindinis gyvenimo kūrinys, rašytas ilgus metus,  yra romanas „Tėviškė“, kuriame ji norėjo aprašyti viską, ką pati jaunystėje išgyveno, sukurti tarsi epą apie tautą ir šeimą, XX a. tautinį atbudimą, spaudos grąžinimą, pirmųjų laikraščių kūrimą, kelią iki Nepriklausomybės paskelbimo ir vėlesnį Lietuvos gyvenimą. Pirmoji „Tėviškės“ dalis išleista 1925 m. Rašytojai buvo paguoda, kad toks didis žmogus kaip Maironis jos romaną pagyrė, užėjo asmeniškai už šį kūrinį padėkoti, pasirodė daugiau gerų atsiliepimų, tačiau atsirado ir nemažai skaudžios kritikos, aštriausius žodžius parašė Balys Sruoga.  Kritika jautrią moterį žlugdė ir skaudino, gulėjo parašytos antroji ir trečioji  šio romano dalys, tačiau nei leidėjų, nei rėmėjų neatsirado. Tik 1936 m., po rašytojos mirties, „Sakalo“ leidykla, vadovaujama Antano Kniūkštos, išleido antrąją „Tėviškės“ dalį.

O.Puidienė nemažai vertė, 1922 m. išvertė ir Kaune išspausdino Gavrilo Chruščiovo–Sokolnikovo romaną „Žalgiris“ („Griunvaldo mūšis“), tai buvo pirmas rusų autoriaus romanas išleistas lietuviškai.

       

Rašytojos Vaidilutės gyvenimas yra labai sudėtingas, tačiau ir įdomus, spalvingas, todėl norisi į jį pasinerti giliau, patyrinėti, yra gan daug išlikusios informacijos, tad parašiau keletą fragmentų šios moters gyvenimo temomis. 

 

Vestuvės   

Meilė apakino. Ona su Kaziu greičiau norėjo susituokti, troško būti, gyventi, darbuotis kartu. Abu pilietiški. Darbuotis Lietuvos labui. Kurti, rašyti, visur dalyvauti, abu veiklūs. Ir abu laisvamaniai. Ona užaugusi latviškoje aplinkoje, apgobta dviejų vyresnių brolių meilės ir dėmesio, o tuo pačiu ir gan revoliucingų to meto idėjų. Kazys beveik nesigilinantis į politikos ir partijų problemas. Abiejų tikėjimas buvo išsibarstęs, neaktualus, ne tas rūpėjo, nors pažįstamų kunigų daug turėjo, bendravo, bet dangaus reikalai nė vieno nedomino, tad iškilo lyg  mūro siena klausimas ir susirūpinimas – kaip susituokti? Nenorėjo didelių iškilmių, išpažinčių, nenorėjo meluoti esą tikintys. Tada Ona ir prisiminė, jog galėtų nukeliauti pas Vaižgantą, gal jis sutuoktų be jokių reikalavimų, be skrupulų ir graudenimų. Nes kaipgi kitaip? Juk nėra tokios galimybės – susirašyti ir tiek. Dar nėra ir greitai Lietuvoje civilinės santuokos nebus. O meilė dega liepsnoja, o visokie reikalai šaukte šaukia… Ona kunigą Vaižgantą pažįsta, tik kur jis dabar nusibeldęs? Susižino, jog kunigas yra mažulėlio kaimelio – Stakių bažnytkaimyje, neseniai atsikraustęs, įsikūręs. Būsimoji nuotaka 1906 metų pavasarį parašo Tumui laišką, klausdama, ar jis galėtų palaiminti jų santuoką? Gauna palankų atsakymą, jog galėtų ir tuoj pat sutuokti.  Reikia susiruošti.  Tačiau paviršiun išnyra tėvų nuotaikos – Kazio tėvas Puida pyksta, kodėl sūnus veda svetimo krašto merginą, neturtingą, neaišku, kokios kilmės, bet niekas jo priekaištų nepaiso. 

Kelionė gana sudėtinga, į ją leidosi ir Onos mama Pleirienė, ir brolis Juozas.  Pirmiausia iš Vilniaus reikia pasiekti Kauną, o čia jau lengviau – birželio dvidešimt ketvirtą dieną jie visi sėda į garlaivį ir plaukia link Veliuonos. Atsipalaidavimo dar nėra, dar daug visokių neaiškumų, galimų kliūčių, tačiau pulsuoja viltis, jog viskas susiklostys gerai ir bendra laimė jau netoli. Kazys parašęs savo tėvams, jog susiruošė tuoktis, tad, laivui stabtelėjus Vilkijoje, į įsimylėjėlių kajutę netikėtai įpuola basa senyva moteris su šviesia skarele, pamačiusi būsimus sutuoktinius, karštligiškai sušunka – klaupkitės, palaiminsiu! Paskubomis juos peržegnojusi, ištarusi – „būkit laimingi, vaikeliai“, trumpai prie krūtinės priglaudusi būsimą marčią, Kazio motina išbėga iš laivo, sėda į valtį ir tolsta vakaro migloje… Kitoje upės pusėje, ant Nemuno skardžio, stovi jaunojo Puidos tėviškė – daili sodyba. Vėliau jaunieji sužinos: kadangi tėvas Puida nepritarė vedyboms, tad pats norėjo nuplaukti, pulti į laivą, jaunuosius prakeikti, bet vis tik nesiryžo. Į vestuves neišleido ir žmonos, todėl ji apsimetė, jog neša į panemunę šienpjoviams užkandžių, apgavo vyrą, atplaukė, palaimino… Vėlyvą vakarą Raudonėje sužieduotiniai susiranda vežiką ir čirškant žiogams, kažkur pievose klykaujant paukščiams, linguoja link Stakių. Kunigas Tumas jų laukia. Medinėje kaimo bažnytėlėje įvyksta gana iškilminga ceremonija, į kurią atkeliavęs ir kitas kunigas – vyresnysis Kazio brolis Stanislovas Puida. Šis brolis klebonauja Lenkijoje, bet per Jonines buvo parvykęs į tėviškę. Ir jis vis dar bijo tėvo, pameluoja, jog važiuojąs  į svečius pas seserį, bet išties pasiekia Stakius.  Bažnyčioje giesmes atlieka garsusis Mikas Petrauskas, kuris gerai su Puidomis pažįstamas, Vilniuje su jaunamarte Ona kartu dainuoja operose. Tad iškilmių visai gana. Po ceremonijos Vaižgantas vedasi į kleboniją, kurioje paruošti užkandžiai, yra ir butelis konjako. Tumas nepakenčia girtuoklių, kovoja su jais, po mišių parapijiečius saikdina, jog šie degtinės negersią, reikalauja pasirašyti blaivybės pasižadėjimus. Tačiau kartais pats pakelia taurelę konjako. Šiam tauriam gėrimui jaučia lyg ir kokią silpnybę. Jaunieji Puidos apsvaigę savo meile ir laime, juos įsupusi džiaugsmo simfonija, kupini didžiulių vilčių, kad niekada jų gyvenimai nepersiskirs, kad širdys plaks vienu ritmu, o abiejų mintys plauks ta pačia upe, jie kartu įkūnys savo siekius ir svajones. Ir, ak, toks bendras kelias atsiveria, ir nenori jie ramaus žemiško gyvenimo, jie idealistai, turi daug aukštų siekių, jie abu rašys, bus pirmoji Lietuvoje garsi rašytojų šeima… Ona vaikšto po Vilnių, tarsi sklendžia oru – meilė pakelia ant sparnų, o į žemę byra aukso grūdai, kiek visko turi iš jų išdygti… Ji dar niekada nebuvo tokia laiminga, tokia pasitikinti savimi, tokia užtikrinta dėl ateities. Jos Kazys protingas, veiklus, švelnus, mylintis, dėl jos viską padarytų, pasiaukotų.  Dėl tų slaptų vedybų, apie kurias ne visi žinojo, Oną ir Kazį katalikiškoji spauda netgi bandė apkalbėti, jog jie esą bedieviai, nepadorūs, gyvena nesusituokę, tik sumetę skudurus. O jaunavedžius iš tokių kalbų vien juokas ėmė.

 

Bičiulystė

Vaidilutei likimas dosniai pažėrė ypatingų pažinčių. Dvidešimtojo amžiaus pirmojo dešimtmečio Vilniuje gyveno daug garsenybių. Artimu jos bičiuliu tapo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Onos ir Konstantino santykiai kažkokie virpantys, paslaptingi, netgi gilūs. Sunku tuos įvykius ir bendravimą permatyti. Čiurlionis mėgo Oną aplankyti, pasibūti kartu, pasišnekučiuoti. Susipažino jiedu Vilniuje, moteris padėjo sukabinti dailininko paveikslus Petro Vileišio rūmuose, kai 1906 metų gruodžio mėnesį rengė Pirmąją dailės parodą. Ji jau laukėsi savo pirmagimio, tačiau nusitolinti nuo lietuviškos veiklos negalėjo – Onai viskas rūpėjo, visur norėjo dalyvauti. Ta Pirmoji paroda kėlė didžiulį jaudulį ir pasididžiavimą, Puidienė turėjo nuojautą ir supratimą, jai rodėsi viskas šventa ir svarbu: „Ne tik kiekvienas paveikslas, kurį kabinome, rodėsi mums šventu daiktu, net toji vinis, kurią sienon varėme, buvo brangi…“. Pasirinkusi Vaidilutės slapyvardį, Ona buvo ir pati mistiška, ir ji jau suprato Čiurlionio paveikslus, suprato ir tai, kad dauguma visuomenės dar nepriima šio dailininko meno, kad jį įvertins tik ateityje, o ji jau įvardija Konstantiną „genijumi“. Ona su Konstantinu kalbėdavosi apie jo paveikslus, moteris netgi apsiėmė parašyti paveikslų trumpus paaiškinimus, kad ir kiti bent ką suprastų. Meilės tarp šių dviejų žmonių jau negalėjo būti: Konstantinas nusižiūrėjęs Sofiją, Ona ištekėjusi, besilaukianti, vėliau su kūdikiu. Ir vis tik – pleveno kažkas daugiau nei paprasta pažintis… Čiurlionis užsukdavo pas Puidienę į svečius, jiedu turėdavo tiek daug bendros kalbos, kartais ir labai romantiškos: dailininkas jai rodydavo danguje žvaigždes, pranašaudavo, kad ir jos likimo žvaigždė ten kažkur aukštai spindi, ir ji turinti būti laiminga, nes esanti ypatinga, didelės laimės verta. Beje, apie Onos vyrą Puidą jiedu niekada nekalbėdavo, o ir apie Konstantino mylimąją Sofiją taip pat ne  – lyg jų ir nebūtų… Ona Čiurlionio paveikslų temomis rašė poetines miniatiūras, kurias spausdino dienraštis „Vilniaus žinios“, menininkas skaitė ir dėkojo, ir prisipažino, jog jam jauku, kad yra subtili siela, kuri supranta jo kūrinius. Kartais Konstantinas pasiilgdavo triukšmingesnio, laisvesnio gyvenimo, į kurį Vaidilutė buvo įsiliejusi. Tik per ją galėjo pasiprašyti į tą linksmą būrį, kuris siautėdavo Vilniaus  restoranuose, o paryčiais gerdavo kavą Puidų bute, kvailiodavo, linksmindavosi. Lietuvių inteligentų grupelė gyveno draugiškai – menininkai ir politikai, susiburdavo Antanas Smetona su žmona Sofija, Liudas Gira, Mikas Petrauskas, Puidos, taip pat Onos brolis Juozas, kuris gyveno Vilniuje ir su seserimi buvo labai artimas. Tad kartais ir Čiurlionį pasikviesdavo. Vieną kartą jis paprašė Onos, kad leistų jam įsijungti į jų kompaniją. Prieš tai jis namo palydėjo savo Sofiją, o paskui praleido naktį iki paryčių su linksmu, pašėlusiu pažįstamų būriu, kuris  po Miesto salės restorano savo ritualą baigė Puidų namuose, ir čia paryčiais jau šiek tiek įkaušusi Sofija Smetonienė paprašė Konstantino sušukuoti jai plaukus…

Sunku Onai užsidaryti su kūdikiu tarp keturių sienų, juk buvo papratusi  aktyviai gyventi, tad Čiurlionis ją aplanko, bando kiek galėdamas įtraukti į bent kokią viešą veiklą. Štai Konstantinas ima vadovauti chorui, ir Ona jį lanko, nes turi puikų balsą, o po repeticijų choro vadovas dažnai ją palydi namo ir jiedu kalbasi, kalbasi… Vieną gražią dieną Čiurlionis jai ištiesė dovanų savo paveikslą, pavadinimu „Ilgėjimos“, Ona pasimetė, sutriko, nesijautė verta tokios dovanos, bet buvo be galo laiminga. Pagalvojo – esu jam artima… Prieš išvažiuodamas vasaroti pas tėvus į Druskininkus, jis užsuka į Onos namus, jiedu ilgai kalbasi. Konstantinas mato, kad Ona rašo pažadėtus jo paveikslų aprašus parodai, kuri bus eksponuojama Kaune. Dailininkas sustabdo, sako, nereikia tų paaiškinimų, tų etikečių, tegul viskas lieka taip – kas supras, tas supras, o kas ne – ir nereikia. Moteris apsidžiaugia, prisipažįsta, kad jai nebuvo lengva sugalvoti paveikslams aprašus. Jie kalba tarsi ne tai, ką derėtų, ką norėtų vienas kitam pasakyti… 1908 metų gegužė, Čiurlionis žino, kad Ona su sūneliu jau susiruošusi išvažiuoti pas vyrą į Šiaulius. Ir jis liūdnai svarsto, ar jie dar susitiks, ar pasimatys, kažin, ar Vaidilutė kada nors atvažiuos į Vilnių? Abiem liūdna, abu supranta, kad atsiskirti sunku, kad trūks tų pokalbių ir jautraus sielų ryšio…

Kodėl Ona tiek daug savo „Dienoraščiuose“ rašo apie Čiurlionį? Smulkmenas… Pašnekesius… Palydėjimus…  Žvaigždes…  Galbūt čia jos atspara, kai, gimus kūdikiui, vyras Kazys vis mažiau užsibūna namuose, kas vakarą išeina su draugais, grįžta vidunaktį tik į lovą, kai tų pasikalbėjimų, nuoširdumo ir supratimo nebėra, moters širdis blaškosi lyg drugelis vėjyje, beveik jokios paguodos… O Konstantinas toks ypatingas, toks kitoniškas nei aplink besisukinėjantys vyrai. Po daugelio metų, gal ir po viso šimto, kiti vyrai, kurie po siūlelį visaip nagrinės Čiurlionį ir jo kūrybą, geraširdiškai pasišaipys iš Onos egzaltacijos ir jautrumo, įžvelgs moterišką susižavėjimą ir dėmesio perlenkimą savo pusėn. Bet tegul – kas tie vyrai po šimto metų, tegul jie rašo, ką nori, juk neįlįs, nesupras, tiesos nesužinos. Ak, tiesa, dar Sofija, Čiurlionio žmona, irgi norėjo tą bendravimą lyg sumenkinti, susiaurinti, ją galima suprasti, betgi Konstantinas žmoną mylėjo ir gerbė, ir Ona apie tai žinojo. Jų ryšiai buvo kiti – sunkiai įvardijami – dvasiniai…

Onai buvo įdomus ir svarbus tolesnis jos bičiulio Čiurlionio gyvenimas, sužinojusi, jog jau susituokė su Sofija, linkėjo jam laimės, labai nuoširdžiai linkėjo… 

Ona Pleirytė-Puidienė su vaikais 1912 m.

Laiškas Vaižgantui

Kunige ir mano drauge Juozai, pažįstu tave nuo paauglystės laikų, kai dar gyvenau pas tėvus Mintaujoje, o tamsta ten pora metų klebonavai. Tada aš net nežinojau Tumo slapyvardžio –  Vaižgantas, man buvai kunigas dėdė Juozas, svečiuodavaisi mūsų namuose, kur rinkdavosi didesnės lietuvių grupelės, apie ką tuo metu galvojote, svajojote, aš, mergiūkštė, nė nesupratau, nors pirmuosius mano lietuviško patriotiškumo daigelius jau tada pasėjote… Bet šiandieną jau ne apie tai, viskas praeityje, nors man dar tik keturiasdešimt ketveri metai, dar turėčiau planų ir svajonių, bet esu visiškai palūžusi… Po truputį aušta šaltas žiemos rytas, jau prieš pora valandų skambėjo Kauno Įgulos bažnyčios varpai, bet aš šiąnakt neužmigau, beveik visai neužmigau,  nors po oda buvo prišvirkšta pantopono ir kitokių vaistų. Esu visiškai apnuodijusi vaistais savo kūną, bet vis tiek kankina skausmai, niekas nepadeda. Jau antras mėnuo neišeinu iš kambario ir beveik neatsikeliu – guliu ir guliu, skauda ne tik kūną, bet ir sielą. Tikrai esu visai palūžusi – visokios ligos ir šeimos bėdos mane palaužė. Be to esu apleista, vieniša, vyras retai namo sugrįžta. Norėčiau atsikelti, ištrūkti į lauką, pakvėpuoti grynesniu oru, nes butas perdusęs nuo uždarytų langų, nuo mano ligų, nuo vaistų. Niekas neįleidžia gryno oro. Bet išeiti į gatvę negalėčiau ir dėl to, kad neturiu šiltesnio palto, visai neturiu žieminių drabužių, koridoriuje kabo lengvas rudeninis apsiaustas, kur aš ligota su juo nueičiau, o nusipirkti – neturiu pinigų. Neužmigau, baisus nerimas, įkyriausios mintys drasko širdį ir galvą, rašau laišką kaip testamentą… Brangus kunige, kai mirsiu ir tu prieisi prie mano karsto, įdėk į delną tą paprastą metalinį kryželį, kurį saugau, jį man paliko mirdama mano auklė, laimino mane, tada buvau septyniolikos. Išsaugojau. Kur jis padėtas, žino mano dukra Mimoza. Šiuo metu ji dar gyva, dar neįsimylėjusi to žydo muzikanto, dar į svetimą kraštą neišlėkusi. Kai iš tikrųjų mirsiu, nebebus gyvos nei Mimozos, nei tavęs, brangus Juozai. Noriu to kryželio į amžinybę, nors šiaip buvau bedievė, į bažnyčią nevaikščiojau, bet prieš Dievą niekada neburnojau. Ir prieš Dievą, kunige Juozai, mudu su Kaziu prisaikdinai Stakių bažnytėlėje. Nepasisekė mūsų santuoka, bet kiek tų santuokų nepasiseka, kiek šeimų griūva… Gana greitai supratau, kad mudu su vyru esame labai skirtingi, kad ima blėsti mūsų meilė, bet klostėsi kaip klostėsi… O šiąnakt jaučiuosi be galo vieniša ir serganti. Namuose nieko nėra. Mano vyriausias sūnus Algirdas, kuris mane labiausiai myli, netgi dievina, išvykęs toli, ir aš jį labiausiai iš visų myliu, dvyniai Mimoza ir Sigurdas irgi blaškosi pas draugus, jiems mažai rūpiu. O aš vaikams atidaviau gyvenimą, dėl jų gyvenau, rūpinausi, visada juos laikiau savo dievaičiais. Ir tebelaikau, ir labai pergyvenu, kaip jie gyvens, jeigu aš greitai mirsiu, kas jais rūpinsis, kas padės?.. Tėvas? O ne! Jam vaikai nerūpi, dabar pasakysiu nemandagiai – jam rūpi bobos, net prostitutės, jis visą mūsų gyvenimą buvo mergišius… Kiek aš prisikentėjau! Aš dar gyva išėjau iš gyvenimo, dabar jau esu lyg bedvasis skeletas. Ir savo vaikus suprantu – jie nepatyrė jaukaus ir saugaus šeimos lizdo, mudu su vyru nuolat riejomės, pykomės, ketinome skirtis, bet, kokiai bėdai ištikus – vėl susitaikydavome, vėl jis atsiprašinėdavo, bučiuodavo rankas, vadindavo mane savo gyvenimo rūpestinga pakeleive, drauge. Ir kas iš to, kad aš neturėjau jėgų nutraukti tų santuokos pančių, vaikai man net priekaištaudavo, kad su jų lengvabūdžiu tėvu gyvenu. Aš pateisindavau jį kaip rašytoją – jis tikrai daug rašė.  Kunige Juozai, jau prašvito žiemos rytas, pratraukiau kraštą užuolaidos, spygtelėjo saulės spindulys, bet sieloje tamsu. Nors aš nesu visai paniurėlė, pesimistė, kartais esu gana tvirta. Labiausiai dėl savo vaikų. Mirti jau galiu, nebijau, bet pati prieš save pakelti rankos niekada nedrįsčiau… O dar norėčiau ir savo romaną „Tėviškė“ pabaigti – būtų labiau pateisintas mano gyvenimas. Tik to kryželio į ranką įsprausti nepamiršk, kunige Juozai, jei stovėsi prie mano karsto.

Bet jau žinau, jog aš stovėsiu prie tavojo, ir man žiauriai skaudu…

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba