Alfas Pakėnas. Iš rengiamos knygos „Žvaigždė galiniame gryčios lange“

 

Būsimos rašytojo Alfo Pakėno knygos ištraukose veriasi autentiška nykstančių Aukštaitijos kaimų būtis, gamtos grožis, tarmiškai prabyla ilgaamžiai, atlapaširdžiai jų gyventojai, į pamažu tirpstantį pasaulį perkelia Algimanto Arcimavičiaus fotografijos.

Trečią žiemą, jeigu tik būna sniego, su fotomenininku Algimantu Arcimavičiumi leidžiamės į kelionę po mano tėviškės užpustytus kaimus. Algimantas – tikras gamtos vaikas, kuris pasiilgsta mėlyno laukų prietėmio, bedančių kaimo senių, staugiančių Aukštaitijos vilkų. Jis, gyvendamas niūriame, įšalusiame mieste, ilgomis žiemos naktimis sapnuodavo miškus, savo ežerą Dringį. Vasaras kaip koks Tarzanas praleidžiantis Aukštaitijos miškuose, ir dabar neatsispiria pagundai įamžinti fotografijose kuo daugiau beišnykstančių kaimų – jų senų klojimų, svirnų, pirčių, gryčių ir, aišku, jų gyventojų. Įsižiūrėti į  jų veidus ir įsiklausyti į jų gyvenimus. O aš visa tai aprašysiu ir sudėsiu į knygą, skirtą tų mirusių kaimų ir žmonių atminimui.

 

Alfas Pakėnas

 

Žvaigždė galiniame gryčios lange 

(fragmentai iš rengiamos knygos)

 

Tai kraštas, kur gyvena atlapaširdžiai aukštaičiai, kur namą vadina gryčia, tvartą – pune, šieninę – vazaune,  klojimą – klaimu, o kiemą – atšlaimu. Tai kraštas, kur gilūs šuliniai, skanus jų vanduo, kur retas kuris kiemas neturi sodo ir nedidoliukės, kad ir pakrypusios, pirties. Taip buvo prieš dvidešimt metų… Dabar tai tik tušti laukai – be medžių, be gandralizdžių ir be čia gyvenusių žmonių – tų atlapaširdžių, šnekių aukštaičių…

 

***

Kelios dienos po šv. Kazimiero. Atšlaime – sugrįžtančios saulės potvynis, klevuose ir sodo obelyse virpčioja kovo skaidruma. Tarsi matai, kaip klevų šakose nuo pat viršūnės srūva žemyn pabudusi sula. Nulaužk šakelę – ir iš jos netrukus pradės kapsėti šalti, gaiviai saldūs lašai. Tai klevo dvasia ir stiprybė, jo kraujas. Nekaustytos arklio kanopos įmintame sniege lyg rašalas mėlynuoja tirpsmo vanduo. Sako, per Kazimierą iš pėdos atsigeria gaidys, o per Juozapą – ir jautis iš balos. Po gruodyje gerokai tvoras pabraškinusios „smetoniškos“ žiemos šiandien pirmutinė tokia minkšta, kūdikiškai švelni diena, pirmutinis tikras atodrėkis. Dar gori pusnys, bet jau junti pavasario kvapą – pašutusios vyšnių žievės ir sušlapusių šieno pakritų. Už gryčios, už klojimo dar žiemiškas, aštrus pageluo, šaltoka, bet tik išeik iš šešėlio, atgręžk veidą į saulę ir pajausi, kaip ji moka skaisčiai myluotis…

Semiu iš šulinio vandenį ir išsiilgęs žiūriu, kaip dūksta, kočiojasi sniege, o staigiai pašokę smagiai nusipurto ir šuoliuoja tolyn iš tvarto išleisti nusistovėję arkliai. Paties užaugintos, nuo romantiško ūkininkavimo laikų užsilikusios kumelaitės Žiedė ir Kleopatra. Jos moka džiaugtis savo trumpa ir retai joms išpuolančia laisve pabūti ore. Kas gi daugiau jas išleis iš pabodusio tvarto, pašukuos, paglostys, apkirps karčius, pasigrožės… Kas supras, kad joms reikia ne tik šieno ir vandens, bet ir paglostymo. Meilės reikia. Tada pamatai, kokios gražios aukštyn iškeltos jų galvos – be kamanų, be kietų, įgrisusių apynasrių! Be lūpų kampučius spaudžiančių žaboklių. Žirgas pats gražiausias, kai jis  laisvas – be pavalkų, be balno ir kitų priedų. Lekia šuoliais per pusnis, iki paslėpsnių grimzdamos giliame sniege, o besiplaikstančiuose karčiuose ir virš jų stiprių nugarų sidabrine, šalta vilna verpiasi iš po kanopų trykštančios sniego dulkės. Nurūksta, nušuoliuoja aplink visą sodybą, ligi pat snieguotų vasaros ganyklų, paskui lekia pro klojimą, kurio pastogėje nuo vidurdienio jau laša, teška ilgi, pamėlyniję varvekliai. Vidury žiemos jie – vieninteliai ir talentingi pavasario pranašai. O kol kas jazmino krūmas prie šulinio užpustytas ligi pusės. Sniegu užnešti ratai prie malkinės, tik ienos iškeltos aukštyn. Sniege skęsta alyvinė obelis ir juodųjų serbentų krūmas. Prieš gryčios langus spindi daili lyg išsipusčiusi panelė pusnis – ilgai negali atitraukti akių nuo jos švarios  skiauterės tarsi tyro jaunosios nuometo. Ir jauti, koks laikinas tas šaltas grožis, kokia amžina saulės grąža. Žiema lyg putli įnoringa moteris su šiaurinės lapės apykakle, įtarusi šalčio neištikimybę, jau pasiryžusi nusižudyti tuo aštriu paklaimės varvekliu…  

***

Po sočių pusryčių (arkliai jau pašerti dar su aušra) pagirdau, iššukuoju kumelę Žiedę, kinkau į šlajas. Įsimetu glėbį geresnio, kvapnesnio šieno – bus arkliui sustojus kur kelionėj pakramsnoti. Kelias tolimas – sukarsim virš trisdešimties kilometrų. Trečią žiemą, jeigu tik būna sniego, su fotomenininku Algimantu Arcimavičiumi leidžiamės į kelionę po mano tėviškės užpustytus kaimus. Algimantas – tikras gamtos vaikas, kuris pasiilgsta mėlyno laukų prietėmio, bedančių kaimo senių, staugiančių Aukštaitijos vilkų. Jis, gyvendamas niūriame, įšalusiame mieste, ilgomis žiemos naktimis sapnuodavo miškus, savo ežerą Dringį. Vasaras kaip koks Tarzanas praleidžiantis Aukštaitijos miškuose, ir dabar neatsispiria pagundai įamžinti fotografijose kuo daugiau beišnykstančių kaimų – jų senų klojimų, svirnų, pirčių, gryčių ir, aišku, jų gyventojų. Įsižiūrėti į  jų veidus ir įsiklausyti į jų gyvenimus. O aš visa tai aprašysiu ir sudėsiu į knygą, skirtą tų mirusių kaimų ir žmonių atminimui.

 

Antariškių senolis sulos jau nebeleidžia

 

Gražiai skamba – Antariškiai. Toks žodis – tikras deimančiukas eilėraščiui. To kaimelio vardas man visada dvelkė vienatve, beržynais ir paukščiais. Ir žmonės čia vienišiai – visi gyvena po vieną. Tai mažytis, nuošalus miškų kaimelis, kaip sakoma, paties Dievu­lio apleistas kraštas. Tik kelios sody­bėlės palei visados šlapią, šaltiniuotą miško kelią. Pavasarį ir rudeniop čia nei praeisi, nei pravažiuosi. Nebent raitas prajosi. Trobelės menkutės, žiū­ri mažyčiais, baugščiais langeliais. Be didelių sodų, gerų šulinių. Gal vienintelis toks šiuos kraštuos. Ir vanduo be skonio, paviršinis, užtat pava­sarį kiek sulos – kibirais nešk. Vaikys­tėje, kai į Antariškių beržynus dar pa­šalui neišėjus tėvas važiuodavo mal­kų, prie Jono Taraškevičiaus pirkaitės visada sustodavom atsigerti sulos. Le­dinės, gerklę gniaužiančios, maloniai kvepiančios medžiu ir gėluma. Tėvas gerdavo ir prunkšdavo iš malonumo, lyg prausdamasis šaltu vandeniu. Jonas Taraškevičius tais laikais dar buvo stiprus, pačioj sveikatoj. Gražus, juodbruvas vyras rudomis akimis. Gyveno su žmona Monika, laikė karvę vienu nulaužtu ragu, pulką baltų žąsų, vištų, tuntą skardžiabalsių šunų, augino dvi gra­žias ilgaplaukes dukteris. Monika bu­vo garsi apylinkės siuvėja, o trobelėje būdavo jauku, šilta, kvepėdavo kaimo moterų atneštom siūti medžiagom ir angli­mis įkaitintu „prosu“.

Dabar aštuo­niasdešimtmetis senolis liko vienas su bevardžiu kiemsargiu šuneliu, ku­ris, pamatęs mus, nedraugiškai pa­šiaušė šeriuotą keterą ir kiauksėdamas puolė atlapoton priemenėn. Gryčiukėje dūmų – nors kirvį kabink. Jie tarsi milas veliasi iš besikūrenančios aptru­pėjusios krosnies, kuri pro išdegusias skardines dureles rodo pilną burną aukso žarijų. Pasikalbėti išėjome į atš­laimą, prie sniegu užneštų vartelių.

– Nug Žolines prasdės septinti metai, kai gyvenu vienut vienutėlis. Tik su šunioku, katinus da pernai dinga. Ni kam žodžia ištart. Moniku būva su manim tumete, mes abudu 1917 metų gimima, – liūdnoku ir baugiu šypsniu pasidalija Antariškių kaimo senbuvis. Aišku, nesaldu vienam dieną naktį, ar tau jaunatis, ar pilnatis… Pabosta  žiūrėt į tą vakaro žvaigždę galiniame gryčios lange, kur nuo seno tebestovi medinė pasoginė Monikos lova – dabar tik bemiegių senolio naktų liudininkė.

– Ar aplanko kas, ar aprūpina maistu, vaistais, ir šiaip, kai prireikia ko nors?

– Dvi dukteris turiu. Vienu gyvenu Janavoj. Atvažiuoji kas untru savaiti, atvežu duonas, cukra, makaronų, cigaretų, da ko reiki. Pensiji gaunu, pragyvenu da. Ar daug senam kelmui bereiki? Tik va, sveikatas nebėr, šių žiemu visai sugriuvau.

– O sulos pavasarį ar dar prisileidi iš beržų, dėduk?

– Kū-ū? Sulos? Kad, sakau, sveikatas nebėr. Seniau par visu vasarų turėdavu, kelis kubilus užraugdavu. Pirmiausia iš klevų – saldesnė klevų. Būdava, avižų unt virša užberi, sudygstu, žaliuoji – kaip vasarojus. Prapjauni peiliu gražiai skylu, semi puodeliu, – šneka dairydamasis į čia pat boluojančius beržus, pakeldamas galvą, apdengtą sena triause, į jų viršūnes, žavėdamas mus gražia aukštaičių puntininkų tarme.

Pasidomiu šio paslaptingo, visų apleisto Aukštaitijos paskvernio praeitimi.

–  Seniau či buva Antariškia palivarkus, aplink apsuptus miškų. Priklausė Lokynės dvaro savininkui. Buva daug žemes. Prieškary palivarku išparceliava, a žemi padalina: dalį Stimburių kaimo bedniokam, a kitu dalį Masionių kaimo bežemiams – Vladui Barzdai, Juozui Kazlauskui, Barauskui, dar keliem ti… Gava i mana tėvus tadum šitu sklypu, šešis hektarus. Aš da jaunus buvau, tik pu kariuomenes. Pasistatem su tėvu šitu gryčiu, klaimu, puni… Aš dirbau   plenta priežiūroj, imdavu algu, tevokus žemi dirba. Jau buvam prasigyveni… A likus palivarka žeme ir visi trubesiai buvo atiduoti eigulia pasodai, vėliau či buva Deltuvas girininkija. Tadu ir kelią či buva padari kaip reiki… Paskum tik jau kulkuoza trakturiai išgadina – dabar atšilus nepravažiuosi – labai šaltiniuotu vietu. Vien paversmes… – pasakojo senolis.

1979 metais medinis palivarko namas buvo nugriautas, liko tik pailgas trisienis, kuriame gyveno vieniša, žmonių ir paties Viešpaties apleista senolė Aniulka. Trisienio tvarte keletą žiemų stovėjo kolchozo arkliai, kuriuos šėrė tuomet Antariškiuos gyvenęs Julius Povilavičius. Geras buvo žmogus – paglobodavo ir senolę.

Senas, didžiulis gūdžiai ošiantis Martyniškio miško eglynas Antariškių palivarką jungė su buvusiu Bernotiškių dvaru, kuris turėjo virš šimto hektarų žemės. Prieškary jis priklausė Viktorui Butkevičiui, tikram to meto šviesuoliui, reto geraširdiškumo žmogui, pokaryje okupantų ištremtam Jakutijon. Kolchozo laikais čia dar ilgai gyveno kelios šeimos, viena iš jų – tykaus, aukštaūgio kolūkio šoferio Marijono Vasiliausko. Kartu su juo gyveno ir dirbo fermoje sesuo Varusė, kurią visi vadino Varusinu. Ji buvo aukšta, plačių pečių, visada nešiojo korto kelines, šimtasiūlę, rūkė su vadinamu cigarniku, o geltoni dantys buvo dideli ir reti. Labai mylėjo arklius, laikė gražiai prižiūrėtą, net obuoliuotą juodbėrę kolchozo kumelę, kurios pakinktai visada būdavo tvarkingi, patogūs gyvuliui traukti vežimą. Žmonės žinojo ir kalbėdavo, kad Varusė turi paną, tos fermos melžėją, strazdanoto veido raudonplaukę moterį. Padėdavo jai nudirbti visus ūkio darbus, nes mokėjo ir arti, ir šienauti, ir kitus vyriškus darbus. Kaimiečiai Varusę už akių vadindavo Vištgaidžiu.

Ilgokai stovėjome saulės atokaitoje. Senolis pasakojo, kad anksčiau gerokai išgerdavo, mokėjo daugybę dainų, turėjo balsą „unt visų Untariškių“. Žiūrėdamas į čia pat boluojančius beržus užtraukė mylimiausią  jaunystės dainą „Po beržyną vaikščiojau, širmo žirgo ieškojau“.    Jaunystės atsiminimų paveiktas, paprašė užsirūkyti ir atsisveikinimui mostelėjęs ranka pamažu žengė gryčion…                              

…Išvažiuodamas matau, kaip liūdnas senolis žilais styrančiais ūsais, seniai begramdyta barzda sėdasi palangėn, kur kažkada stovėdavo Moni­kos siuvamoji mašina, išlydi mus atšilusiu apleisto, pasiilgusio bendrystės žmogaus žvilgsniu, o jo šunelis, neseniai prie malkinės tam­pęs stirnos koją, užšoka jam ant kelių ir veržiasi palaižyti šeimininkui seniai bepraustą pasmakrę – tarsi kažką pa­sakodamas ir už kažką be galo dėko­damas.

***

Pasigrožėję aplinkinių pusnynų archi­tektūra, užpustytu rūsiu, mažuliuke pirtele, prikniubusia slėnyje, tyru beržynu, važiuojame tolyn. Niekas čia niekur nevažinėja, todėl ir rogių kelio nėra. Laukymėj, slėnesnėse vietose, sniego tiek daug, kad aukštakojė kumelė iki  paslėpsnių grimzta sniege, šlajos trūkčiodamos šliuožia dugnu, net gaila gyvulio – taip sunku traukti tas roges. Žiedė karšto būdo, todėl nervinasi, ima šokčioti, mušdama pakinktus, užpakalinėm kojom barškindama ienas, ir jos šviesiai bėra nugara greit pasidengia švaraus miško laukymės sniego žėručiu, sužvilga šaltos smiltys ant blizgančių strėnų  griovelio… Važys plaukia pusnim kaip luotas, linguodamas į šonus ir grasindamas mus išversti sniegan. Jis čiuožia nebe pavažomis, o dugnu, ir įpėdžiui lieka simpatinga, vieniša brydė. Pačiame miške sniego mažiau, ir kumelė pasileidžia smagia risčia.

 

Plėšikams patiko vieta

 

Vaclavos Mačiulienės nėra namie. Nuo kelio ligi gonkų dailiai nukastą takelį prie durų pasitinka didžiulė spyna ir priemenėj uždarytų žąsų girg­sėjimas. Kad moteriškė anksti ryte „išėjo į miestą“, mums išdavė Jonas Taraškevičius, mat vienintelis keliukas į plentą veda pro jo bakūžes langus. „Išeiti į miestą“ šiuose kraštuose reiš­kia važiuoti į Ukmergę arba Jonavon apsipirkti. Kol Tarzanas su fotoaparatu rankose ieš­ko fotogeniško pusnies veidelio, kokio seno, verto įamžinti rakando arba, anot jo, „po kojomis besimėtančio me­no“, iš eglyno išnyra per petį nešulį persimetusi Mačiulienė.

– Net nusgandau! Maniau, kad kokie čigonai… Sakiau, jau amen, išneš paskutines žusytes. Oi, kaip persigundau, baugu, širdis net nutirpa. Ir Taraškevicius geras gi – nieka nesake… Skubinu, o pabrisk per toki sniegu, kad gerus. Skaityk, peržiem nieks neužėja, tai dabar, galvoju, apčistys… Ut, ir sesuo atpūškuoji.

Iš kitos pusės per sniegą brenda apsitūlojusi moteriškė. Tai bent papuolėme! Visa laimė, kad nesame plėšikai, o tik uostinėjame žmonių gyvenimus, „renkame meną, besimėtantį po kojomis“, kaip sakė Tarzanas. Net nežinojau, kad Vaclava Mačiulienė ir netoliese gyve­nanti Ona Atkočiūnienė – seserys. Abi jau pensininkės, bet dar stiprios, gei­džiančios gyvenimo moterys. Abi naš­lės – vyrai jau mirę. Abi kažkada gyve­no ir dirbo mieste, bet, užaugus vaikams, paliko jiems butus ir viena po kitos čia nusipirko namelius, kurie bu­vo tušti ir apleisti. Tai buvusios Juozo Kazlausko ir Juliaus Povilavičiaus sodybos.

– Girdžiu, šunys kad ėmė skalyt. Ruošiausi jau aite pas Bruonį miežių sijot sėklai – anųkart užsipraše. Išsimuginu unt keliuka – ugi padvada stovi pri tava tvuros, – Ona kreipiasi lyg ir į seserį, lyg ir į mus. – Manau sau, reiki neatbutinai pažiūrėt, kas ti atvažiava: gal paštorius, betgi mes pensijas miesti gaunam, a laikraščių tai nebuvam užsiraši…

Seserys klega, girgsi lyg tos žąse­lės priemenėj, juokiasi net pasisukdamos šonan, ranka užsiėmusios burnas, kad tas juokas neiškristų sniegan ir neuž­šaltų. Juk toks, jų manymu, juokin­gas įvykis. Joms ligi panagių įsiėdė vie­natvė, gruodžio tamsa ir speigai, kaimelį apglėbusi bekraštė žiema. Juk dienos vis ilgyn ir šviesyn, o atšlaime ir sieloje pakvipo pavasariu – ko ne­pasijuokti, nenusikvatoti žiemai į nugarą, o jaunam pavasariui tiesiai į veidą?

– O man kaip buvo, ai, kaip vienąkart išgąsdino, – susigriebia Ona Atkočiūnie­nė, glostydama sesers palto rankovę. – Pjaustau kalakučiukams žolę, tik žvilgt atgal, stovi du už nugaros. Ado­mas, diedas mano, amžiną atilsį jam, jau buvo miręs, o tu čia dar negyve­nai. Išsitraukė peilį, ėmė reikalaut pi­nigų, prakeiktieji. Aš sakau jiem – nie­ko neturiu, sūnus pensiją mieste pai­ma, apiperka mane, iš kur tie pini­gai… O jie – davaj, ir baigta. Įsivedė gryčion, išvertė spintą, komodą, išvar­tė lovas. Paskui, girdžiu, vienas sako: ką tu čia rasi, čia tikrai visi biedni. Dar pagulėjo žolėj prie balos, parūkė. Išeidami link plento pagrasino: mes dar sugrįšim, mums čia vieta patinka. Surado, matai, kurortus! Baisu buvo, tą naktį ir namie nenaktavojau, pas­kui gal savaitę sūnus važinėjo čia nak­vot iš miesto.

Pavargusios nuo vienatvės, jau spėjusios įkyrėti žiemos ir kalėdinių šalčių, moterys džiaugėsi mūsų atvažiavimu, vaišino ruginuke su lašiniais ir rau­gintais agurkais, pasakojo apie savo gyvenimą, vaikus, gyvenančius mies­tuose, gyvuliukus, laikomus mažy­čiuose, apsnigtuose tvarteliuose. Pa­noro „nusitraukti“ su savo šuniuku, su katinu, prie šulinio su svirtimi. „Nie­kur apylinkėj nepamatysit tokio šulnio, tik mano atšlaime. Su svirtim!“ – mergiotiškai didžiavosi Ona Atkočiū­nienė.