
POETO, KUNIGO RIČARDO MIKUTAVIČIAUS 90-MEČIO PAMINĖJIMAS IR JO ATMINIMO PAGERBIMAS
Kunigo, poeto Ričardo Mikutavičiaus (1935 02 26 – 1998 07 01) 90-mečio paminėjimą bei jo pagerbimą šv. Antano Paduviečio bažnyčioje (Kaunas, Radvilėnų pl. 11) š.m. vasario 26 d. trečiadienį, 16.30 val. inicijuoja ir organizuoja kunigas, poetas Skaidrius Kandratavičius.
18 val. – šv. Mišios.
Dalyvaus Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariai, akademinės ir religinės bendruomenių atstovai, bendravę ir pažinoję šviesios atminties ganytoją ir kūrėją.
Ričardą Mikutavičių prisimenant…
Gediminas JANKUS
„Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?
Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? ..“
Šie apaštalo Pauliaus žodžiai, man regis, bene labiausiai tinka, prisimenant šviesios atminties ganytoją, kūrėją Ričardą Mikutavičių. Mirties geluonis nesugebėjo ištrinti atminties apie šios neeilinės asmenybės veiklą, kilnius darbus, apie tą neužmirštamą ir didžiulį poveikį, apie neabejotiną įtaką, taurinant, dorinant, vedant dvasinio tobulėjimo keliu. „Pergalė sunaikino mirtį!“ – galime sušukti kartu su apaštalu artėjančio jubiliejinio, 90-ojo gimtadienio išvakarėse.
Dar aiškiau iškyla jo dvasios didybė, nublanksta ar užsimiršta menkystų talaluškų ir gandonešių lipdytos etiketės bei žemų instinktų padiktuotas noras sumenkinti, paniekinti, apjuodinti. Šiuo atveju R. Mikutavičiaus dvasios pergalė akivaizdi – toji nemarybė, kai kam sunkiai suvokiama ar nepriimama, itin gyvastingai pasireiškia jo dvasiniu palikimu. Ne tik konkretūs darbai, dar neišdilę iš amžininkų atminties, bet jo pastoracinė veikla, pamokslai, teologinių slėpinių narplynės, poezija – bene svarbiausia ir pakiliausia jo gausaus palikimo dalis.
Ir tai ypatingai svarbu. Metai slenka, o R. Mikutavičiaus dvasios pergalė kiekvienais metais tampa vis ryškesnė, vis aktualesnė, vis reikalingesnė. Taip, nebeliko plepsių, neva besidominčių tragiško likimo kunigu, o iš tiesų besivaikančių pigių bulvarinių sensacijų ir bulvarinių skaitalų, nebeliko paviršiumi slystančių iki šleikštumo glotnių komentatorių, visažinių, iš anksto smerkiančių, moralizuojančių. Nebeliko vienadienių palydovų, mados ir tuščios garbės mėgėjų, tų liokajų, ar tiksliau, parasites, senovės graikų komedijų personažų, besimaitinančių patrono šlove ir dvasios turtais.
Gal todėl gali pasirodyti, kad kunigo R. Mikutavičiaus atminimas ir jo darbai blėsta, kad jis vis rečiau prisimenamas. Anaiptol. Jis nūnai iškyla be tų nenatūralių, prikurtų ir dažniausiai vienpusiškų vertinimų. Atėjo laikas išsamiai, giliai jo kūrybos analizei, palyginimui, vietos suradimui lietuvių literatūros istorijoje. Garsusis ganytojo obalsis, tapęs viso jo gyvenimo rūpesčiu ir tikslu – „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ – kaip niekada aktualus, įgavęs naują prasmę ir skambesį.
Ištikimi ir nuoseklūs jo kūrybinio palikimo puoselėtojai buvo šviesios atminties Vytautas Motiejūnas, Robertas Keturakis, „Consilia Akademica“ nuolat rengė konferecijas, leido naujas ganytojo knygas… Vardinti būtų galima be galo, visus tuos mūsų šviesuolius, akademinę terpę, kurie iki šiol neliko abejingi jo atminimui.
Tačiau bene iškiliausią, įsimintiniausią dvasinį paminklą iki šiol jam yra sukūręs poetas, rašytojas, leidėjas Viktoras Rudžianskas. Jo parašyta /sudaryta didelės apimties knyga „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“ (Kaunas: Arx Baltica, 2003), manau, bene išsamiausiai atskleidžia įvairiapusišką kunigo, poeto, filosofo asmenybę. Tiesą sakant, tasai žodis „atskleidžia“ šiame kontekste pernelyg lėkštas, banalus. V. Rudžianskas sugebėjo jautria širdimi pajusti sielos virpesius, prieštaringą dvasią, sunkiai pajuntamą ir tuo labiau nusakomą vidinį nerimą,
Retai kuris taip atsakingai ir objektyviai gilinasi į legendomis ir pramanais apipintą gyvenimą, retas kuris taip dėmesingai ir jautriai stengiasi atskirti tiesą nuo melo, pozą nuo esmės, vaidybą nuo pašaukimo. V. Rudžianskas ieško, ir šis procesas atveriamas skaitytojui, leidžiant lyginti skirtingiausias nuomones ir nuostatas. Prieštaringi populiaraus ir tuo metu bene madingiausio visuomenėje kunigo vertinimai ir apibūdinimai pateikiami ne sensacijų ar išankstinės nuomonės sudarymui. Priešingai. V. Rudžianskas veik po kiekvieno subtiliai prakalbinto pašnekovo nuosekliai tęsia SAVO pasakojimą – papildydamas ką tik išgirstais įspūdžiais, grįždamas prie buvusių, apibendrindamas, aiškindamas ir aiškindamasis…
Autorius nevengia ir aštresnių kampų ir klausimų, tiek liečiančių kunigo kolekcionavimo aistrą, tiek kažkada aidėjusią KGB temą, tiek jį supusius ir ne vien intelektualus… Visapusiška analizė, nevengiant tų kampų, nenutylint, neslapukaujant tik kilsteli visą knygą į ypatingai aukštą lygmenį, kuriame nelieka vietos pasikikenimams, spėlionėms.
V. Rudžianskas parašė itin sąžiningą ir atvirą knygą apie Žmogų, kuris laimino Lietuvą, laimino Aukštybių duotu žodžiu, dvasia, darbais. Skaičiau ją vienu ypu, užkerėtas įtaiga ir ta pakylėjimo dvasia, kuria persunktas kiekvienas puslapis. Ir kiekvienas V. Rudžiansko pašnekintas, paskatintas jo klausimais /pasvarstymais/pamąstymais (Prezidentas V.Adamkus, žurnalistai V. Kavaliauskas, B. Garbaravičienė, T. Mačiulienė, Tėvas Stanislovas, poetai R. Keturakis, P. Palilionis, arkivyskupas S. Tamkevičius, akademikas L. Kairiūkštis ir daugybė kitų), po kruopelę, po itin svarbią detalę sudėliojo didingą, ryškų, vis tik dvasios ir Dievo pasaulyje gyvenusį ir kūrusį Ričardą Mikutavičių.
Itin svarbu, kad V. Rudžianskas nuolat akcentuoja svarbius moralinius klausimus, kuri nuolat lydėjo kunigą santykiuose ir su tikinčiaisiais, ir su bažnyčios hierarchais, ir su politikais.
Moralinis imperatyvas, kuriam akivaizdžiai stengėsi paklusti R. Mikutavičius, kartais susikirsdavo su pasaulietine sumaištimi ir buitiškumu. Pakilti virš siaurų interesų, šviesti, vesti dvasinio tobulėjimo keliu minias – kokia tai sunki, kartais visiškai nepakeliama našta… Puikiai pajutęs tą prieštaravimų ir vidinių bei išorinių užprogramuotų konfliktų naštą, V. Rudžianskas sugebėjo atskleisti tą amžiną kūrėjo ir dvasininko dramą, kurią R. Mikutavičius išgyveno ir kurią sprendė iš esmės, skelbdamas modernaus Dievo žodį ir skelbdamas savo Moralinį testamentą…
Tai ar užmirštas mūsų šviesusis Ganytojas? Ar išblėso jo atminimas? Ar primirštos jo ištarmės, jo darbai? Perskaitykite Viktoro Rudžiansko „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“. Ir jūs pajusite ir suvoksite – Dvasia nugalėjo mirtį.
Ričardas Mikutavičius – kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas, kolekcininkas. Gimė 1935 m. vasario 26 d. Kaune, mokėsi Kauno 15-ojoje pradinėje mokykloje, 4-ojoje berniukų gimnazijoje. 1953 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1958 m. įšventintas į kunigus, primicijos vieta – Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. 1963 m. apgynė disertaciją teologijos licenciato moksliniam laipsniui. 1998 m. birželio 30 d. tapo smurto auka, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
1958 m. baigęs Kauno kunigų seminariją paskirtas vikaru į Eržvilko (Jurbarko r., 1958–1960) bažnyčią. Kunigavo Kelmės (1960–1961), Panevėžiuko (Kauno r., 1961–1965), Žeimelio (Pakruojo r., 1965–1967), Seredžiaus ir Lauksodžio (Jurbarko r., 1967–1970), Tytuvėnų (Kelmės r., 1970–1983), Babtų (Kauno r., 1983–1989) bažnyčiose. 1989–1992 m. klebonavo Kauno Vytauto Didžiojo, 1993–1996 m. buvo Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius, 1997 m. perkeltas į Šv. Kazimiero bažnyčią Aleksote. Skatino Klinikų koplyčios atidarymą, buvo jos kapelionas. Dėstė filosofijos disciplinas Kauno medicinos universitete (nuo 1989 m. – Kauno medicinos akademija), ėjo kapeliono pareigas Lietuvos žemės ūkio universitete (nuo 2019 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija, toliau – VDU ŽŪA).
1992 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungos narius, o 1994 m. išrinktas Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos nariu. Kaip poetas, kunigas R. Mikutavičius pradėjo reikštis nuo 1982 m. žurnale „Aidai“, išleistos šios kūrėjo knygos: „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (1989, vėliau ši knyga išleista dalimis: I ir II t. –2008, III – 2013), „Poterių upė“ (1990), „Šviesos spalvos“ (1992), „Žaizdos metafizikai“ (1995), „Spindintis virš mūsų“ (1998), „Prisikėlimas“ (1997–1998 metų pamokslų fragmentai, 1999), „Viršūnių paukštis“ (tautos dainiui prelatui Maironiui penkiasdešimties metų mirties sukaktį minint, 2002), „Kryžiaus kelio mąstymas“ (2004), „Kataliko pasaulėžiūros atsinaujinimo keliu“ (2005), audiokasetė (kartu su kompozitoriumi G. Kuprevičiumi) „Mirties vilties veidai“ (1999). Sudarė maldyną „Dieve, myliu tave“ (1980, antras fotografuotinis leidimas 1991). Parašė eseistinių, teologinių, filosofinių straipsnių. Kunigaujant Tytuvėnuose išryškėjo jo trauka kolekcionavimui, meno vertybėms. Dalis kolekcijos saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kai kurie kunigo asmeniniai daiktai artimųjų sprendimu atiteko Maironio lietuvių literatūros muziejui.
Katalogas „Ričardo Mikutavičiaus kolekcija: Europos dailė“ (1996).
Išleista Viktoro Rudžiansko etiudų knyga „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“ (2003) bei „Ričardo Mikutavičiaus (1935–1998) bibliografinė rodyklė“ (2008).
2000 m., antrųjų žūties metinių proga, prie paskutinės R. Mikutavičiaus kunigavimo vietos, VDU ŽŪA koplyčios, jo atminimui pastatytas medinis stogastulpis (aut. Remigijus Laurutis); 2002 m.prie VDU ŽŪA esančiame Kamšos miškelyje, kuriame kunigas mėgo vaikščioti, atidengta medinė Rūpintojėlio skulptūrėlė, dedikuota R. Mikutavičiui (aut. Algimantas Sakalauskas); 2004 m., prie namo Laisvės alėjoje, kuriame paskutiniuosius gyvenimo metus praleido kunigas, atidengta paminklinė lenta (aut. Arūnas Sakalauskas);
2005 m. vasario 27 d. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje atidengta paminklinė lenta (aut. Vladas Žuklys); VDU ŽŪA koplyčioje įrengtas R. Mikutavičiaus bareljefas (aut. Algimantas Šlapikas); Tytuvėnų centrinėje aikštėje pastatytas jam skirtas medinis stogastulpis (aut. Raimundas Puškorius).
Sukurtas videofilmas „Žmogaus kelio mąstymas“ (aut. Petras Palilionis, Antanas Budrys, Petras Garnys ir kiti, 2008); kompozitorė Nerija Čepaitė jam dedikavo savo kūrinį „Requiem“.
2000 m. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas (po mirties).
2008 m. nauja Kauno miesto gatvė pavadinta R. Mikutavičiaus vardu.