TOMAS VYŠNIAUSKAS. NAUJI EILĖRAŠČIAI

Mums gerai žinomas poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas šiais metais tapo prestižinės literatūrinės Antano Miškinio premijos laureatu už knygą „Vokais išvirkščiais“. 

Išleido poezijos knygas „Įelektrinto piemens“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018), “Invazinės rūšys“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2020), “Vokais išvirkščiais” (Kaunas: Kauko laiptai, 2022).

Tomas ne tik kuria poeziją, jis nuolat rašo naujų knygų apžvalgas, bendradarbiauja kuriant elektroninį literatūrinį žurnalą „Rankos“. Jo kūryba ir apžvalgos publikuojamos leidiniuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, kultūros ir meno svetainėje „Atokios stotys“ bei to paties pavadinimo almanachuose. 2019 m. jis pelnė Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premiją už geriausią metų debiutinę poezijos knygą („Įelektrinto piemens“), o 2020 m. – „Atokių stočių“ premiją už geriausią publikaciją almanache, kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių periferijoje, vienijimą, visuomeninę bei literatūrinę veiklą ir darbą su jaunaisiais literatais.

Skelbiame pluoštelį naujausių Tomo Vyšniausko eilėraščių.

 

TOMAS VYŠNIAUSKAS

 

pacifistas ryžtasi karui

 

švysteli lyg išlydis

lyg išlydi lyg sutinka

lyg švilptų kas į gilzę

ir pilna dūmų ir bitės

blaškosi kaukolės skliautuos

nektaro koordinates pamiršusios

ir trypia po šonkauliais

kaimenė bizonų

ragais vidurius draskydama

o šonkauliai ne kirvis

sriubos neišvirsi o kirvis

į šonkaulius nieko

nesutveria

lyg švilptų

kas į gilzę

sidabrinė lietaus kulka

prikniedija mano sielą

prie grindinio trinkelės

atsispindžiu

balutėje drumzles sugėręs

raibulių neištverdamas

 

pro klausyklos groteles raidė už centus

 

atleisk kad uždelsiau

perskaityti tavo knygą

kad pavėlavau iššifruoti

tavo elgsenos modelį

kapitalistai knygyne

/ matyt iš šventoriaus

išguiti atmigravo / už ją

aštuoniolika eurų

nulupo supykęs nagu

nukrapščiau kainą

lyg lupčiau surambėjusią

vaikystės odą išaugtą šarvą

knyga nenuvertėjo

panagė pajuodo

o žodžiai ir toliau spurda

celiuliozėje įkalinti

kronikos ir toliau

pančioja praėjusių dienų

polėkį aš duodu

tau žodį tu išrėži raidą/ę

turime beveik sakinį

trys alaus čipsų pakelis

mocarela be pomidoro

serano kumpis ir dar lieka

centų tuštumai

atleisk kartais nagu

nukrapštau garsus

nuo vakaro skiautės

kad nereikėtų įkainoti

nuvertėjusios dienos

 

degustuojant temperatūras

 

štai pietūs

rag(k)auk

koks šito dangaus skonis

koks jo kvapas

lyg visi aromatai sutilptų į rieškučias

bet neužsičiuoptų

užsičiaupęs save

pasauliui atiduodu

nė lašo vaško

nuo ištirpusio sparno

sau nepasilikdamas

apiplėštą bitę kontempliuodamas

taip ir maniau ————

saulėgrąžos estetika

teisingesnė

už saulės kaitrą

visos šviesos

viduryje pajuodusios

kiekvieno spindulio

pėdsakas išdegintas

o tas trumpas trumpas žydėjimas

.

tiesiog nepatogus

 

kada nusikvepia

 

skaičiau pirmą knygą atrodė

visa apimanti atrodė

visa ontologijos teorija skaičiau

antrą buvo

Markso kapitalas žodžiai marodieriai

plėšiantys sielas

iš abiejų tuščių namų

užmerktomis akimis įdaužomis

languose pro jas

neprasispraudžia nei aušra

nei rytmečio miglos

pasaulį nušviečia

ugnį gvelbiantis Prometėjas

visažiniai intelektualūs paliegėliai

ant sofos maigantys klaviatūrą

nuomonės formuotojai

puodų pardavėjai

tiesa pastarieji

labiau šveičia nei šviečia

bet vis tik iki blizgesio

iki riterio

šarvų veidrodinio paviršiaus

pasaulį nušviečia

kraują sugėrusi žemė

kempinė kosmoso gyslotis

Orleano mergelė

deganti ant laužo

jos išsiplėtęs vyzdys

/ kas aprašys /

raidę plėšiančią venas

draskančią gerklas

kas ——————

net ir ją

baltas lapas

uždusina

 

tas laikas kai vieta būna ne laiku

 

tavo namai vaikščiojimas

kitoje stiklo pusėje

pėdų nuospaudos ir neregėtas

sau pačiam daktiloskopinis raštas

atrakcija žiūrovams

išsiilgusiems trumpos

pramogos

geriausia vaizdinės

geriausia trumpos

tiek kiek užtrunka

kulkos zvimbesys

petardos driokstelėjimas

haimarso kalibracija

ir pritėkštos musės

mirtis

gyvenimas yra apie procesus

bet gyvenantieji retai

turi kantrybės

išdeginti vyksmą retai

turi išminties sulaukti randų

tik leisdami spalvas po oda

atspindi indėnus velnius ir mergeles

gal dar tatuiruotojo prakaitą

ir gebėjimą išpūsti eurus

su užsidirbtu dūmu su išlaidomis dredams

su alimentais pas močiutę augančiam sūnui

o tai ko neliko parnešti namo

našta yra procesas

namai yra laikas

kol karkvabalis dar

nespėjo atsiversti

virpindamas prigultus sparnus

2 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *