TOMAS VYŠNIAUSKAS. NAUJI EILĖRAŠČIAI
Mums gerai žinomas poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas šiais metais tapo prestižinės literatūrinės Antano Miškinio premijos laureatu už knygą „Vokais išvirkščiais“.
Išleido poezijos knygas „Įelektrinto piemens“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018), “Invazinės rūšys“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2020), “Vokais išvirkščiais” (Kaunas: Kauko laiptai, 2022).
Tomas ne tik kuria poeziją, jis nuolat rašo naujų knygų apžvalgas, bendradarbiauja kuriant elektroninį literatūrinį žurnalą „Rankos“. Jo kūryba ir apžvalgos publikuojamos leidiniuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, kultūros ir meno svetainėje „Atokios stotys“ bei to paties pavadinimo almanachuose. 2019 m. jis pelnė Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premiją už geriausią metų debiutinę poezijos knygą („Įelektrinto piemens“), o 2020 m. – „Atokių stočių“ premiją už geriausią publikaciją almanache, kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių periferijoje, vienijimą, visuomeninę bei literatūrinę veiklą ir darbą su jaunaisiais literatais.
Skelbiame pluoštelį naujausių Tomo Vyšniausko eilėraščių.
TOMAS VYŠNIAUSKAS
pacifistas ryžtasi karui
švysteli lyg išlydis
lyg išlydi lyg sutinka
lyg švilptų kas į gilzę
ir pilna dūmų ir bitės
blaškosi kaukolės skliautuos
nektaro koordinates pamiršusios
ir trypia po šonkauliais
kaimenė bizonų
ragais vidurius draskydama
o šonkauliai ne kirvis
sriubos neišvirsi o kirvis
į šonkaulius nieko
nesutveria
lyg švilptų
kas į gilzę
sidabrinė lietaus kulka
prikniedija mano sielą
prie grindinio trinkelės
atsispindžiu
balutėje drumzles sugėręs
raibulių neištverdamas
pro klausyklos groteles raidė už centus
atleisk kad uždelsiau
perskaityti tavo knygą
kad pavėlavau iššifruoti
tavo elgsenos modelį
kapitalistai knygyne
/ matyt iš šventoriaus
išguiti atmigravo / už ją
aštuoniolika eurų
nulupo supykęs nagu
nukrapščiau kainą
lyg lupčiau surambėjusią
vaikystės odą išaugtą šarvą
knyga nenuvertėjo
panagė pajuodo
o žodžiai ir toliau spurda
celiuliozėje įkalinti
kronikos ir toliau
pančioja praėjusių dienų
polėkį aš duodu
tau žodį tu išrėži raidą/ę
turime beveik sakinį
trys alaus čipsų pakelis
mocarela be pomidoro
serano kumpis ir dar lieka
centų tuštumai
atleisk kartais nagu
nukrapštau garsus
nuo vakaro skiautės
kad nereikėtų įkainoti
nuvertėjusios dienos
degustuojant temperatūras
štai pietūs
rag(k)auk
koks šito dangaus skonis
koks jo kvapas
lyg visi aromatai sutilptų į rieškučias
bet neužsičiuoptų
užsičiaupęs save
pasauliui atiduodu
nė lašo vaško
nuo ištirpusio sparno
sau nepasilikdamas
apiplėštą bitę kontempliuodamas
taip ir maniau ————
saulėgrąžos estetika
teisingesnė
už saulės kaitrą
visos šviesos
viduryje pajuodusios
kiekvieno spindulio
pėdsakas išdegintas
o tas trumpas trumpas žydėjimas
.
tiesiog nepatogus
kada nusikvepia
skaičiau pirmą knygą atrodė
visa apimanti atrodė
visa ontologijos teorija skaičiau
antrą buvo
Markso kapitalas žodžiai marodieriai
plėšiantys sielas
iš abiejų tuščių namų
užmerktomis akimis įdaužomis
languose pro jas
neprasispraudžia nei aušra
nei rytmečio miglos
pasaulį nušviečia
ugnį gvelbiantis Prometėjas
visažiniai intelektualūs paliegėliai
ant sofos maigantys klaviatūrą
nuomonės formuotojai
puodų pardavėjai
tiesa pastarieji
labiau šveičia nei šviečia
bet vis tik iki blizgesio
iki riterio
šarvų veidrodinio paviršiaus
pasaulį nušviečia
kraują sugėrusi žemė
kempinė kosmoso gyslotis
Orleano mergelė
deganti ant laužo
jos išsiplėtęs vyzdys
/ kas aprašys /
raidę plėšiančią venas
draskančią gerklas
kas ——————
net ir ją
baltas lapas
uždusina
tas laikas kai vieta būna ne laiku
tavo namai vaikščiojimas
kitoje stiklo pusėje
pėdų nuospaudos ir neregėtas
sau pačiam daktiloskopinis raštas
atrakcija žiūrovams
išsiilgusiems trumpos
pramogos
geriausia vaizdinės
geriausia trumpos
tiek kiek užtrunka
kulkos zvimbesys
petardos driokstelėjimas
haimarso kalibracija
ir pritėkštos musės
mirtis
gyvenimas yra apie procesus
bet gyvenantieji retai
turi kantrybės
išdeginti vyksmą retai
turi išminties sulaukti randų
tik leisdami spalvas po oda
atspindi indėnus velnius ir mergeles
gal dar tatuiruotojo prakaitą
ir gebėjimą išpūsti eurus
su užsidirbtu dūmu su išlaidomis dredams
su alimentais pas močiutę augančiam sūnui
o tai ko neliko parnešti namo
našta yra procesas
namai yra laikas
kol karkvabalis dar
nespėjo atsiversti
virpindamas prigultus sparnus
Labai patinka eilėraščiai. Tokie vyriškai apimlūs laiką, regėjimus, realybę, tikrumą ir lūdesį…
Sujudino, sujaudino, tikra!