VYTAUTAS STULPINAS. ANDRIAUS KONICKIO ATMINIMUI – “VIENINTELĖJ IŠ BEGALYBĖS VIETOJ NUSKIRTOJ”

VYTAUTAS STULPINAS

…vienintelėj iš begalybės vietoj nuskirtoj

Laikraštis “KALVOTOJI ŽEMAITIJA”. 2025 04 08 

 

Šią vasario pabaigos popietę, gausiai pilką ir lietingą, rašau pirmąjį savo sakinį filosofui, kultūrologui, redaktoriui Andriui Konickiui atminti. Man neteko su juo sėdėti prie laužo, prie žygio katiliuko, niekada nemačiau jo buityje, šeimos aplinkoje. Susitikdavome įvairiuose renginiuose Telšiuose, Kaune, Vilniuje ką tik pasirodžiusių knygų pristatymuose, kur dažniausiai būdavo skaitomi eilėraščiai, žurnalo „Naujoji Romuva“ sutiktuvėse, diskusijose, kurios nė iš tolo nebuvo panašios į diskusijas, greičiau – į bičiuliškus susitikimus, pokalbius. Tiesa, juose galiausiai prasismelkdavo rūpesčiai dėl žurnalo išlikimo ir leidybinės žurnalo padėties.

 

Kaip šiandien prisimenu vakarą Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, skirtą „Naujajai Romuvai“, kurios redaktoriumi ką tik buvo paskirtas A. Konickis. Tąsyk ant senosios skaityklos stalo išvydome didžiulę stirtą svarių, blizgaus popieriaus žurnalų. Lygiai tokius tarpukariu buvo sumanęs ir keletą metų leido redaktorius, žurnalistas, rašytojas Juozas Keliuotis. Susirinkusiųjų į renginį per daug nebuvo, bet iš pažiūros – visai nemažai. Pirmasis, kaip buvęs redaktorius, prabilo Arvydas Juozaitis ir savotiškai nuklydo į žurnalo metafiziką, istoriją, dabartį. Jis netrukus neigiamai atsiliepė apie vienos pasisakiusios moters egzaltuotai ištartą žodį mėgautis, kaip netinkamą ir nevartotiną, ypač kalbant apie originalius kūrinius, straipsnius, spausdinamus žurnale. A. Konickis atlaidžiai, santūriai šypsojo, o savo pasisakymą pradėjo tuo, kad žodis mėgautis niekuo dėtas, svarbu, kur ir kada, kokiomis aplinkybėmis jis nejučia išsprūsta kaip čia buvęs. Kalbėjo ramiai, lėtai, galvotai ir įtaigiai, kiek prislopintu balsu. Jo kalboje šmėstelėjo gabalėlis saikingo linksmumo, lydimo šypsenos, kaip gudriai jisai A. Juozaičio buvęs įviliotas į žurnalo leidybos galerą. Iš jo lūpų net kelis kartus išgirdau mielų mieliausią žodį bičiuliai, – tąsyk mudu ir susipažinome. Metams bėgant, sugestyvius žodžius bičiuliai, bičiulystė, bendruomenė, bendrystė, bandom jis tardavo tykiai, širdingai, su meile kalbėdamas apie žmones, kuriuos jis pats tarsi laukymės išminčius buvo sutikęs ir sutelkęs į romuviečių gildiją.
Ne sykį teko dalyvauti vakaronėse Pavirvyčio dvare, Tryškių miestelio pašonėje. Buvojome, skaitydavome eilėraščius ne tik vakarinėje terasoje, bet ir erdviame dvaro sodybos kieme ar po galiūnais ąžuolais už sodybos. Visada mielai ir filosofiškai sutikti malonių šeimininkų Sofijos ir Valdemaro Michalauskų. Pietinėje pastatų pusėje pro augalotus medžius melsvavo ir melsvuoja Virvyčia, – jos ir Juodupio santakos tėkmė tuojau nusinešdavo mūsų skaitomų eilėraščių, pašnekesių žodžius, pavienių muzikos instrumentų garsus. Matydavau, kaip Andrius, vilnietis lig pašaknų, ten būdavo artimoje stichijoje, laimingas tarp atvykusių, sugužėjusių savo bičiulių, pažįstamų, tarsi nusimetęs visus rūpesčius, nuovargį, ligas, visokiausią gyvenimo naštą. Kalbėdavo mažai, mąsliai, daugiau klausydavo. Pajusdavai, kokio švelnaus būdo, koks santūrus jis žmogus, norintis, galintis ir natūraliai sugebantis klausytis kito žmogaus. Padžiūvęs, supratingas ir prielankus, lyg išniręs iš gamtojautos gilybių, lėtokų judesių, trupinį palinkęs į priekį. Įdėmaus, atviro žvilgsnio. Kartais atrodydavo įsimąstęs, visas savyje, bet greit iš tos būsenos pasitraukdavo, vos tik pažvelgęs į šalimais atsidūrusį žmogų. Visi šios žemės keleiviai, su kuriais A. Konickis susidurdavo, kurie jį supo, prisimena kaip mielaširdį tikrenybių ir gera linkintį žmogų. Jis buvo amžinas keliauninkas ne dėl savęs, o dėl kitų. Tokia jo dalia, laimė. Neįkyriai, iš būtinumo reklamuodamas, platindamas žurnalą, knygas, išleistas jo globojamo „Regnum“ fondo, apvažinėjo kone visą Lietuvą. Kažkaip savaime, kalbant apie A. Konickio misionierišką piligrimystę, ne vienam išsprūsdavo tas veik šventas žodis – knygnešys. Man regis, jis buvo tikriausias pasišventėlis, savanoris Rūpintojas, net labdarys. Reto kuklumo žmogus. Jokios naudos sau, – nei leisdamas žurnalą, nei knygas, – kaip žinoma, neturėjo. Esu girdėjęs iš romuviečių, kad jam tekdavo griebtis ir asmeninių lėšų iš savo atlyginimo, kurį gaudavo dirbdamas Kultūros tyrimų institute. Turbūt niekas nėra girdėjęs pikto Andriaus žodžio, pakelto, irzlaus balso. Jam iš prigimties buvo svetimi patosas, patetika, pompastika. Visus sunkumus jis sutikdavo su atsparia, iškentėta ramuma, lyg niekur nieko. Jokios perdėtos ekspresijos nebuvo nei jo elgsenoje, nei darbuose. Net vejamas iš „Žinijos“ draugijos patalpų, iš paskutiniųjų bandė įtikinti visas tas svarbybes, tuos nelemtus klerkus, kurie veikė iš jėgos pozicijų, pažerdavo jiems galybę svarių argumentų, kodėl tie velnio vabalai, kurie tai daro, neturėtų taip elgtis, nes klysta iš esmės. Rašė ilgiausius tekstus, aiškino žodžio žinija esmę ir prasmę. Nepadėjo niekas. Net garsiausių kultūros žmonių pastangos. Kur tau! Tada susirinko visus savo redaguotus ir redaguojamus žurnalus, „Regnum“ fondo išleistas knygas, visą žurnalo „Naujoji Romuva“ redakcijos mantą ir prisiglaudė mažame – dėkui redaktoriui Danieliui Mušinskui! – žurnalo „Metai“ redakcijos kambarėlyje. Ir vėl lyg niekur nieko kibo į darbus.
Visada šypsodavau gavęs elektroninį Andriaus laišką prieš atiduodant spausdinti knygą: Gali pykti, siusti, taisyti, keiktis, kol knyga neišėjo! Nors eilėraščiai būdavo žiūrėti ir peržiūrėti, po tokio polinksmio laiško su gera nuotaika dar sykį sėsdavai prie korektūrų. Vieną kartą jį teko išgirsti liūdną, susikrimtusį ir prislėgtą. Žurnalo „Naujoji Romuva“ leidyba niekad nebuvo lengva dėl daugelio priežasčių. Andrius paskambino – aš iš balso tuoj supratau, kad kažkas nutiko. Buvo atmestas projektas, sustabdytas žurnalo finansavimas. Buvau girdėjęs, kad kitų kultūrinių leidinių redaktoriai apsukresni ir, smaugiami nuolatinių nepriteklių, kovoje dėl būvio mėgina menkinti „Naujosios Romuvos“ būtinumą ir reikšmę, vis prikišdami, purkštaudami, kad žurnale daugoka mažareikšmių, netgi prastų tekstų. Sklandė tokios nuotaikos, kad A. Konickio projektai parengti nekaip, kad jam reikėtų suktis išmaniau. Tokius samprotavimus, virtusius tendencija, privačiuose pokalbiuose su rašytojais ir leidėjais girdėjome ne vienas. Tąkart Andrius buvo labai susirūpinęs, kaip niekad prislėgtas ir atsidūręs tarsi ribinėje situacijoje. Man pasirodė, kad jį spaudė ir atsiradusi skola, kuri tiesiog užgriuvo norint išsaugoti ir tęsti žurnalo leidimą. Buvo išsiuntęs man laišką ir prašė, kad jį nuneščiau į Savivaldybę merui Vytautui Kleivai, kurį pažinojo ir, matyt, tikėjo, kad jis galėtų pagelbėti, kažkiek skirti lėšų. Suklusau, pasakiau Andriui, kad jis neabejotų – kai tik gausiu, tuoj nueisiu ir nunešiu laišką. Gavęs tą laišką, paskambinau merui, pasakiau, koks reikalas. Jis neatsisakė priimti. Atkirpome Savivaldybėje tą laišką. Dievulėliau… meras jį pusbalsiu perskaitė, pažiūrėjo į mane: Vytautai, supranti, aš labai norėčiau padėti, bet skirti lėšų, kad ir kaip gaila, negalėsiu. Pokalbis apie tai baigėsi. Kad bus kitaip, aš nė negalvojau. Andriaus laiškas mano sąmonei buvo neapsakomai graudus. Dar persimetėme su meru vienu kitu viltingesniu žodžiu. Nieko nepešęs gavau tuščiomis kėblinti namo. Mielojo Andriaus nuvilti negalėjau. Akimirksniu dingtelėjo – turiu padėti, kad ir kaip striuka būtų. Telšiškis architektas Algirdas Žebrauskas kategoriškai neleido žolynėlyje prie Žemaitės gimnazijos ant kolonėlės statyti poeto Vytauto Mačernio biusto dėl netoliese karių kapinėse esančio paminklo. Atseit biustas kliudys, bus sugriauta aplinka. Kur jis dabar, tas iškilusis kario paminklas? Turėjau šiaip ne taip sukrapštęs vieną kitą tūkstantį litų poeto biustui. Sumečiau, kad didžiąją dalį savo asmeninių santaupų privalau skirti „Naujajai Romuvai“, kad Andriui nebereikėtų alinti, gadinti ir taip nestiprios savo sveikatos. Petras Gintalas, taikdarys ir altruistas, kaip tik važiavo į Vilnių ir nuvežė A. Konickiui – dar ir pats prisidėjęs – tuos pinigus. Netrukus atsiliepė Andrius, buvo nustebęs, dėkojo. Aš turbūt negrabiai pajuokavau, kad cukraus kiekis kraujyje svarbiau, nei kažkokie litai, kurių amžinai stinga. Kas tie pinigai, kaip sakoma, prieš sveikatą. Supratau, kaip nesuprasi, ką reiškia žmogui tokie nelengvi išgyvenimai. Andrius man buvo pasakojęs, kad Maskvos valstybiniame universitete, mokydamasis bene pirmame kurse, susirgo diabetu, kuris gerokai apsunkino jo gyvenimą, bet nepalaužė. Jisai pats tapo dar ryžtingesnis, mąslesnis, imlus laikinybei šiame pasaulyje. Po filosofines vingrybes niekados nenardė dėl tų vingrybių, daug kas buvo patirta, iškęsta jo paties. Gal todėl jo erudicijai, intelektui nereikėjo jokių parodomųjų reveransų. Andriui, dievaži, nereikėjo nei atrodyti, pasirodyti, nei turėti, tik išmintingai būti. Jisai kažkaip nesunkiai, tarsi be pastangų sugebėdavo paskatinti autorius imtis iniciatyvos, neatidėliojant rašyti straipsnius, siųsti kūrinius žurnalui ir periferijoje, toliau nuo didmiesčių, gyvenančius nagingus, ne iš kelmo spirtus žmones. Nors spaudė sunkumai, visus metus užtrūko finansavimas, bet ir tokiomis sąlygomis pasirodė plonytis lyg piešimo sąsiuvinis blokadinis (taip buvo pramintas) „Naujosios Romuvos“ numeris. Kiek galėdami padėjo nemažai žmonių. Kauno moterų klubas „Ad astra“, kurio prezidentė buvo Dalia Teišerskytė, surengė įspūdingą aukcioną, kuriam ypač talkino klubo narė Sigita Paškevičienė, kurį išmoningai vedė Egidijus Stancikas. Ką kalbėti apie pulką dailininkų, kurių paveikslai buvo patrauklūs ir akimoju išpirkti. Kaip pasakojo Gvidas Latakas, tame aukcione surinktos lėšos buvo pamatas išleisti dar vieną žurnalo numerį tais stokos ir nepriteklių metais.
Gyvenime būna, pasitaiko nutikimų, kuriuos, be atodairos, vargu ar prisimintum. 2007-ųjų rugpjūtis. Neseniai pasirodė ir po vasaros medžiais atkeliavo mano eilėraščių knyga „Pavėsiai“. Kadangi Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka ir Kultūros rūmai buvo atsidūrę renovacijos pinklėse, bibliotekos direktorė Virginija Černiauskienė knygos sutiktuves pasiūlė rengti muziejuje „Alka“. Tuomečio „Aglijos“ teatro vadovė režisierė Laima Adomaitienė perdavė man žinią, kad tą pačią dieną, kai muziejuje pristatysiu savo knygą, į Telšius atvyksta A. Konickis su romuviečiais, ar nesutikčiau, kad abu renginiai vyktų drauge ir šauniems atvykėliams nereikėtų mokėti už salę, nes biblioteka už patalpas renginiui jau buvo sumokėjusi. Viską supratau akimirksniu. Mudu abu su Andrium esam vargo matę, tos pačios genties žmonės, – be abejo, bus įsimintinas susitikimas, tegu jį ir pradeda romuviečiai, laikas nelaukia, jam ir jo bičiuliams dar į Vilnių reikės parkakti, – aš taip, pamenu, sududenau. A. Konickis, kaip buvo įprasta ne kartą, išsamiai pristatė žurnalą, „Regnum“ fondo leidžiamas knygas, priminė, kad Juozas Algimantas Krištopaitis yra Laimos Adomaitienės režisuotų spektaklių gerbėjas ir žurnale „Naujoji Romuva“ kaskart rašo apie naujausius režisierės spektaklius, išvykas į užsienį ir laimėjimus. Muziejaus „Alka“ salė pilnutėlė, malonus buvo susitikimas, knygos „Pavėsiai“ sutiktuvės, dvi su trupiniu valandos prabėgo greitai.
Andrius man paliko nemenką šūsnį žurnalų ir liepė būtinai išdalinti juos žmonėms, kurie neabejingi plataus profilio kultūros leidiniams. Ir su rūpestinga šypsena man prisakė, kad nė vieno iš tų žurnalų ilgai nelaikyčiau namie – tegu jie keliauja, tegu juos skaito, kad tik nedulkėtų kur nors aklinai užkišti. Rašydamas šį memoriumą, apsižiūrėjau, kad tikrai visus žurnalus, gautus tuomet ir vėliau iš kruopštaus redaktoriaus rankų, sąžiningai išdalijau artimiesiems ir pažįstamiems, likusius atidaviau bibliotekai. Po renginio visą romuviečių kapeliją išlydėjome į sostinę. Pažintis su Andriumi tapo artimesnė, jis paprašė, kad nepamirščiau atsiųsti eilėraščių „Naujajai Romuvai“. Ir suprantamai pridūrė, kad honoraro nebus, nes leidinys gyvena iš minimumo.
2013-ųjų gegužę, po Poezijos pavasario laureato, kuriuo tapo poetas Eugenijus Ališanka, vainikavimo iškilmių, lėtai būreliu traukdami iš Maironio literatūros muziejaus, įsikalbėjome su Gvidu Lataku apie leidžiamas knygas. Jis žinojo, kad iš mano baigiamos rengti trilogijos išleista tik vienintelė knyga – „Pavėsiai“. Kitos dvi „Tolymės“ ir „Vakarijos“ – dar rankraščiuose. Su kapšu grynųjų į Rašytojų sąjungos leidyklą belstis nenorėjau, toji leidykla jau buvo išleidusi trejetą mano knygų. Gvidas (aš jam iš paskos) tuoj pasivijo Konickį ir tiesiai šviesiai: Ar negalėtum, Andriau, išleisti Vytauto knygos? Bandykim, – toks ramus ramus buvo atsakymas. – Atsiųsk kuo daugiau eilėraščių, kad atrinkęs galėčiau juos pridėti prie projekto. Aš, žinoma, nieko nelaukdamas, nusiunčiau didžiulį guotą eilėraščių, kurie galų gale ir sukrito į knygą. Rašytoja Ona Jautakė paskambino ir pranešė, kad Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija laimingai paskyrė lėšų ir mano knygai „Tolymės“. Buvo neslepiamo džiaugsmo, o to džiaugsmo kaltininkas – Andrius Konickis. Rašė projektą, rūpinosi, skambindavo man, gaišo brangų savo laiką. Šnekteldavom ne tik apie knygą, bet kalbėdavom ir apie paminklą Vytautui Mačerniui, apie būtiną laiką, kaip nelengva kartais žmogui, kuris neturi jokių merkantilinių užmojų, bendrauti su tais, kurie jų turi apsčiai. Jis mokslininkus, filosofus, rašytojus, dailininkus, įžymiausius kultūros žmones dažnai vadindavo vardais, nes juos visus, matyt, puikiai pažinojo: jie veikiausiai buvo bendradarbiai Kultūros tyrimų institute, romuviečių gildijos nariai ar šiaip geri pažįstami.
Andrius pasirodydavo ir Rašytojų sąjungos suvažiavimuose, pakalbėdavo tai su vienu, tai su kitu – jam rūpėjo renginiai, kelionės, skaitymai, straipsniai žurnalui, kūryba. Ir mane vis kviesdavo į Salovartėje vykdavusius poezijos skaitymus gamtos ir paslankių žmonių prieglobstyje, bet aš, kaip rambus, nerangus žemaitis, niekada ten nenuvažiavau. Taip pat, lygiai taip pat nenuvažiavau į Vilnių ir nepasiėmiau žurnalo, kur buvo atspausdinti ir mano eilėraščiai, išversti į lenkų kalbą.
Andriaus Konickio dėka sklandžiai, netgi su euforija buvo išleista trečioji mano eilėraščių trilogijos knyga „Vakarijos“. Kadangi jau buvome pažįstami ne vienerius metus, tolydžio pajuokaudavome, kad esam tos pačios genties žmonės, bendrauti būdavo lengva, malonu, vienas kitą suprasdavome iš pusės žodžio.
Andrius buvo sumanęs išleisti ir knygą „Lėtoji“, kurios pavadinimas jam buvo intriguojantis ir netikėtas. Jis suprato mano sumanymą, pasidžiaugė, kad pavadinimą „Lėtoji knyga“ vykusiai sutrumpinau. Prieš dvejetą metų buvo parašęs projektą Lietuvos kultūros ir meno tarybai, bet lėšų šiai knygai negavo. Po pažado žmonai, gulinčiai ligoninės patale, kad knygą, dedikuotą jai, būtinai išleisiu, jos veide išvydau paskutinę šypseną gyvenime. Po mano žmonos Ramutės mirties pasiryžome šią knygą vis dėlto, kad ir kaip nelengva, būtiniausiai išleisti. Su prielankiu dėkingumu nuolatos prisimenu mano knygų dizainerį Roką Gelažių, dailininkus Petrą Gintalą, Saulių Mušinską, Gvidą Lataką. Tekstai, iliustracijos „Lėtajai“ irgi buvo parengtos. Andrius paskambino, patikslino šį bei tą, užsirašė knygos formos, kurios norėjau, matmenis ir ištarė: „Važiuojam“. Deja, po kelių dienų Andrių jo šeimos gydytoja paguldė į ligoninę, iš kurios sveikas ir gyvas jisai nebegrįžo. A. Konickis – tikras pasišventėlis, Rūpintojas iš didžiosios raidės. Taurus ir rūpestingas visa savo esybe, labai valingas ramumos žmogus, iki paskutinio savo gyvenimo mirksnio tikėjęs žodžio, meno, mąstymo ir filosofijos galybe. Rūsčioje kasdienybėje keliavęs kaip tos kasdienybės stebukladarys, nepamirštamas ir giliamintiškas savo paprastumu. Pavartykime jo redaguotus žurnalus ir atkreipkime dėmesį į įrašus – moto, kuriuos jis be atvangos parinkdavo kiekvieno žurnalo priešlapiui.

 

Laikraštis “KALVOTOJI ŽEMAITIJA”. 2025 04 08