GEDIMINAS JANKUS. NOVELĖ “TURKŲ MARŠAS”

Prozininkas, dramaturgas Gediminas Jankus neatsisako pastaruoju metu pamėgto novelės žanro ir toliau keliauja magijos, fantasmagorijos ir ribinių situacijų labirintais. Pasak šviesios atminties Roberto Keturakio, nė vieno novelisto mūsų literatūroje kūryba nebuvo taip drąsiai, užkeriamai persmelkta demoniškumo blykstelėjimais. Novelė “Turkų maršas” – dar vienas tokių magiškosios Anapusybės blyksnių.

 

Gediminas Jankus

TURKŲ MARŠAS

 

Daktaras Nėrnieko apsimetėlis. Sukčius. Ir jo vardas netikras. Sugalvotas. Ir meluoja viską, viską. Meluoja ir nė nemirkteli. Žvelgia tiesiai į akis. Nesmagus kažkoks tas žvilgsnis. Rodos, gręžia ne akis, o tarpunosį, ar kažkur aukščiau, taip, aukščiau – kaktą. Nuo to žvilgsnio (nuo vienos jo akies žvilgsnio) palaipsniui prarandu jėgas, silpstu, glembu, svyrinėju ir nesusivokiu. Daktaro žodžiai it vatos tumulai apveja apvelia suspaudžia suslegia. Vis dažniau pasijuntu balzamuojama mumija, prarandanti paskutinius gyvybinius syvus, vos ne vos tvaksinčia širdimi, kuri netrukus bus ištraukta iš perrėžtos krūtinės o smegenų drebučiai išgramdyti, atvėrus kaukolės kiaušą.

Ar aš miriau ar aš dar gyvas štai krinta karklų sniegas mano kraujas dėliojas kryžminė ugnis tai ženklas katakombos missa solemnis aidi ak ak jūs giedate kartu su angelais palikit visi viltį čia įeinantys velnių jau paruošti pulkai

Daktaras Nėrnieko vaizduoja rūpestingą, jautrų ir kilnų. Jis nuolat teiraujasi ir domisi mano savijauta, planais ir darbais. Bet aš kiaurai jį permatau, tiesą sakant, tik dabar pradėjau permatyti tą veidmainystę ir melą, kuriuos jis rūpestingai slepia po įvairiomis kaukėmis. Jis nuolat mane persekioja, nepalieka ramybėje, ir dažnai iš karto aš jo net neatpažįstu – taip jis sugeba pakeisti savo išorę, kalbą, mimiką.

Štai jis, dirbtiniu pagurkliu, aptukęs, tipena trumpomis kojytėmis, apautomis ryškiai raudonais batais, vilkintis ochros spalvos paltą ir smaragdinį šalį, maloniai šypsosi ir košia pro sukąstus dantis out, bet ne man, ne man. Tik kitiems, keliems atsitiktiniams praeiviams, akimirksniu virstantiems blyškiais šešėliais ir pranykstantiems. Pakanka daktaro vos girdimo out  ir jo aklo pasirinkimo auka, dar stumtelėta rankos mostu, pasmerkta.

–  Nereikia taip sudramatinti, mano jaunasis drauge, – garsiai sako nelauktai išdygęs daktaras Nėrnieko. – Jums tai būdinga, žinau. Juk esate aktorius ir visur, ne tik scenoje, įžvelgiate tragišką fatalizmą.

Nustebęs atšlyju. Bet ar tai tikrai daktaras?  Vėl pasikeitęs. Dabar jis primena mano buvusio teatro ilgametį vyriausiąjį režisierių Arki-Arčibaldą – gunktelėjęs, varno sparno juodumo dažyta barzda ir specialiai suvelta garsiąja britiška šukuosena „a la Boris“. Liaunus pečius gaubė tamsi pelerina. Bet manęs jis neapgaus kaip ankstesniais atvejais – dabar aš nesunkiai atpažįstu daktarą Nėrnieko.

Iš akių. Jos didelės, išraiškingos, bet skirtingos. Visų pirma spalva – viena juodut juodutėlė, o antra primerkta, tik karts nuo karto vokas trūkteli ir pamatai ne vyzdį, o baltut baltutėlį nejudrų valktį. Ir dabar toji kraupi akis ne akis, regis, stebeilijasi ir gręžia mane kiaurai. Be to, jis ant kairės rankos bevardžio nuolat mūvi didžiulį  žiedą, nuo kurio netikėto žybsnio susisuka galva.

– Tai jūs tikras aktorius, keičiate vaidmenis gan dažnai, tikras Protėjas, – murmu it nesavas. – O aš jau seniai nevaidinu. Ir neturiu nieko bendra su teatru.

– Turite, turite, – atsainiai mostelėjo ranka daktaras. Ant bevardžio piršto žybtelėjo žiedas. – Neįtikinote. Ir ne dėl talento stokos. Anaiptol. Talento – su kaupu. Netikiu, kaip sakydavo vienas pigus reformatorius, scenoje kopijavęs buitį su visais jos iškrypimais.

Daktaras Nėrnieko primerkė savo kraupiąją akį.

– Beje, aš nesu nei sukčius, nei apsimetėlis. Ir mano vardas – tikras. Tiksliau, turiu du vardus.

– Turėkite nors dešimt, man visai nerūpi! – surikau susierzinęs. – Kodėl jūs mane persekiojate? Kodėl jūs, vadinamasis Nėrnieko, nuolat sukiojatės aplinkui, apsimetate rūpestingu globėju? Draugu? Bičiuliu? Ko jūs iš tiesų norite? Aš tikrai ničnieko nenoriu, juk ko galima tikėtis iš nėrnieko!

Nieko nelaukdamas, ryžtingai pasukau akmenuota šalikele, kylančia į kalną, ir netikėtai susidūriau su kelių iškylautojų grupele, besifotografuojančia atminčiai gražaus slėnio fone. Spėjau išgirsti prislopintą daktaro Nėrnieko balsą – netikiu ir nepatikėjau savo akimis. Turistų grupelė akimirksniu virto blyškiais šešėliais ir neilgai trukus išskydo išsisklaidė it lengvutė migla žaliojo slėnio prieigose.

– Kuo skiriasi gyvenimo ir mirties logika? Jūs net nesusimąstėte apie tai, nes, kaip ir beviltiška užguita dauguma, remiatės tik buitinės realybės logika, tiksliau, antilogika. Viskas iškreipta, viskas kas jus supa, apgaulė, melas, fata morgana, – lėtai žingsniuodamas šalia, kalbėjo daktaras Nėrnieko. – Tik mirties logika yra tikra tiesa. Mirtis išvaduoja nuo kančios ir vargų, bet svarbiausia ji išgelbsti nuo jus įtraukusio ir skandinančio melo.

– Banalu ir daugybę kartų girdėta, – pertariau. Svaigo galva, pagalvojau, kad nuo aukščio – juk palaipsniui kilome į viršų siauru takeliu, vingiuojančiu tarp mižiniško dydžio riedulių.

– Girdėta, bet neįtikėta. – Daktaras Nėrnieko stabtelėjo, lūkuriuodamas manęs. – O jūs vertas įtikėjimo. Aš jūsų nepersekioju. Aš jus globoju.

Žinoma nesistebėkit Mirtis gali globoti Mirtis nori globoti Mirtis yra tikroji filosofuojanti abejojanti skeptiška fatalistė lemtis – atsitiktinumas kaip  aš  bet žinokite galima lemtį pakreipt nukreipt iškreipt klauskite nuolat ar aš miriau ar aš dar gyvas dėliojas kryžiaus ženklas septyniskart septintas ženklas regėsite jį

Albrechto Diurerio graviūra “Riteris, Mirtis ir Velnias”. Fotomontažas

 

Mes kilome į akmenuoto kalno viršūnę, į senosios tvirtovės griuvėsius, jie jau ryškėjo dangaus mėlynėje. Mačiau dar išlikusius kelis aukštus kuorus dantytais sienų fragmentais, prie jų glaudėsi apirusi akmenų koplytėlė su pasvirusiu kryžiumi. Apėmė jausmas, kad aš čia buvęs, buvojęs ne kartą.

– Taip, jūs čia buvote, be abejo. Tai švento Jono iš Jeruzalės ordino riterių pilis, –  paaiškino teologijos ar filosofijos daktaras Nėrnieko – Mirtis.   

Mes palaipsniui kilome aukštyn. Daktaras Nėrnieko pavargo ir prisėdo ant didelio grubiai aptašyto akmens šalia vingiuoto takelio, kurį supo tankios pušys, kiparisai ir gausiai žydintys rožynai.

Mirtis ilsėjosi.

Giliai kvėpavo, akys klydinėjo po atsivėrusį nuostabų vaizdą – mėlyną jūrą, dangų, žydinčių gėlynų gausą. Net vienos akies balšva valktis, saulėtos žydrynės nutvieksta, nebebuvo tokia ryški.

Nusišluostęs prakaito lašelius nuo veido, žengiau vienas bazalte iškaltais laipteliais į viršų. Nelauktai pasigirdo muzikos garsai. Nustebęs stabtelėjau, apsidairiau. Nematomas orkestras griežė maršą, vis garsiau ir garsiau. Ausį rėžė čaižios rytietiškos pučiamųjų trelės, dusliai dunksėjo būgnai.

Turkų maršas. Taip, tai „Turkų maršas“. Liudvig van Beethoven. 

Ir žengia janyčarai darniom gretom saulėje žėri ir žaižaruoja kaip mano žiedas jų nuogi lenkti kardai gražuolės odaliskos mums šoka pilvo šokį eikime kartu neatsilik o drauge tik neatsilik nepamiršk septyniskart septinto ženklo regėsi jį būsi jame atgimsi septynis kartus  trammm pam pam pam trammm pam pam pam     

Dar daugiau nustebau, prieš save pamatęs daktarą Nėrnieko – Mirtį, apsigobusį ryškiai išsiuvinėtu rytietišku chalatu, iš po kurio kyščiojo ilgais riestais galais raudonos kurpės, nusagstytos žėrinčiais stiklo karoliukais. Galvą dengė didžiulis turbanas. Aukso siūlais ornamentais ir ženklais išpuoštas apsiaustas prasiskleidė ir saulėje sužibo įmantriai iškalinėti riterio šarvai.   

Teologijos daktaras Mirtis kopė į švento Jono iš Jeruzalės ordino riterių tvirtovės kalną pagal „Turkų maršo“ ritmą. Kopė vis spėriau, nesižvalgydamas. Kažką supratau. Supratau!

Ypač kai kalno viršūnėje netikėtai sutvisko didinga riterių pilis! Nuo paauksuotų kuorų pasigirdo sveikinantys trimitai, užgožiantys maršo treles, kurtinančiais šūviais saliutavo patrankos. Bokštuose plaikstėsi iškeltos vėliavos.  

Sekiau paskui. Sekiau paskui daktarą Nėrnieko.

Sekiau paskui Mirtį.

Trammm pam pam pam. Trammm pam pam pam. Trammm pam pam pam

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Vienas komentaras

  • Gera proza! Novelė, o joje tiek daug vidinio veiksmo! Ir iki paskutinio sakinio vis didinamas tempas. Skaitant kažkodėl prisiminiau Moriso Meterlinko pjesę “Nekviestoji viešnia”. Ir čia, ir ten jaučiau augančią įtampą, nujaučiamą, tačiau vistiek paslaptingą. Štai koks ypatingas klausimas: “Kuo skiriasi gyvenimo ir mirties logika?”. Ir koks tikras atsakymas: ” Tik mirties logika yra tikra tiesa. Mirtis išvaduoja nuo kančios ir vargų, bet svarbiausia ji išgelbsti nuo jus įtraukusio ir skandinančio melo:. Labai gera proza, aukščiausio lygio! Ačiū autoriui!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *