ROBERTAS KETURAKIS. “JIE SMELKIAS PRO MUS KAIP ŽVILGSNIS PRO MIEGANTĮ VANDENĮ”

Kovo 12-ąją – poeto Roberto Keturakio gimtadienis, jam sukaktų 89-eri (1935 03 12 – 2021 10 26).
 
Roberto Keturakio filosofinė lyrika giliai paliečia ir atskleidžia skaudžiausius mūsų tautos potyrius, netektis, tragiškus virsmus. Reflektuotos individualios patirtys ir apmąstymai perauga į tautos, netrukus, laipsniškai – į šiuolaikinio pasaulio būties įprasminimą. Tasai įprasminimas atviras, skaudus, atskleidžiantis praeities ir nūdienos pasaulietinius klystkelius-šuntakius, į kuriuos buvo įstumta Poeto taip mylima mūsų gimtinė.

Tikėjimas žmogumi itin ryškus ir akcentuotas poeto eilėraščių rinkinyje „ne ži no ma sis“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2020). R. Keturakis narplioja egzistencinius klausimus, dar labiau išplečia šviesios gyvybės ir mirties priešpriešą, apmąsto gyvenimo trapumą, tačiau su ypatinga jėga teigia Žmogaus didybę ir nemarumą. Dievoieška šiame rinkinyje santūresnė, daug aliuzijų į amžinuosius būties, transcendencijos klausimus. Sielos nemirtingumas susišaukia su ontologiniais Dievo esaties argumentais, tačiau jie supinti suvinklioti su individo skaudžia paieškų patirtimi, su vidiniu nerimu.

Man įstrigo itin ryškus riterystės motyvas, tos pasiaukojančios, gelbstinčios, garbingosios riterystės. Poetas man priminė viduramžių dailininko Albrechto Dürerio graviūrą „Riteris, Mirtis ir Velnias“. Riteris joja, nebodamas nei jį persekiojančios Mirties, nei besišaipančio ir klystkeliais bandančio nukreipti Velnio. Joja į savo tikslą, pakeliui gelbėdamas nuskriaustuosius, nelaimėlius, traukdamas juos iš šėtono ir beprasmiškos mirties akivarų. Ant Poeto-Riterio skydo spindi užrašas – „Tikėjimas, Šviesa, Garbė“.

Gediminas Jankus

 

ROBERTAS KETURAKIS
 
JIE SMELKIASI PRO MUS KAIP ŽVILGSNIS PRO MIEGANTĮ VANDENĮ
 
Taip paprastai visus išsidalino
rugsėjo ūkanos, kad vėl girdi,
kaip trečiame aukšte pravirkdo mandoliną
senutė mirusi: melodija graudi
pro vėjo ūžesį, pro sapną kažką mini,
išnykusį bedugnėj rudeninėj.
Kiek nuolankumo: parklupdyk ir bauski!
Išdegintoje molio oloje
išsitiesia ugnis, spragsėti ima pliauskos:
sakuoti metlankiai, juoda tankmių laja,
žaltvykslė paliose ir spanguolių lašai,
pasaulių vaizdiniai, kuriuos jau užmiršai.
Ir iš tavęs kažkas negrįžtamai išėjo.
Tuščių koridorių vaiduokliškoj blandoj
ji tars: aš vien verkiu… aš nieko neįspėju…
aš irgi ūkana pavirsiu tuoj…
Melodija nuščiuvo… Ne – dar tyliai aidi,
aplenkdama dūlėjimą beveidį.
 
Robertas Keturakis. “ne ži no ma sis” (Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2020)
 
Vytauto Tamoliūno nuotrauka

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *