TOMAS VYŠNIAUSKAS RECENZUOJA GINTARO PATACKO “KARO KRONIKĄ”

Tomas VYŠNIAUSKAS, poetas, literatūros kritikas

 

Pabūklams gaudžiant, mūzos atsišaudo

 

Gintaras Patackas. Karo kronika. Eilėraščiai. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2022. 84 p.

 

Ironija, sarkazmas gali būti traktuojami dvejopai – viena vertus, juokai prisideda prie socialinių jungčių formavimosi ir stiprinimo, kita vertus, šios humoro atmainos gali būti laikomos savotiška agresijos, kovos išraiška. Žiemos pabaigoje prasidėjusi Rusijos invazija į Ukrainą nepaliko abejingų ir literatūros pasaulyje. Šių metų „Poezijos pavasariui“ įsisiūbavus pasirodė poeto, vertėjo, prozininko, dramaturgo Gintaro Patacko eilėraščių ciklas „Karo kronika“ (2022 m. išleido „Kauko laiptai“). Kone kiekvieną dieną nuo karo pradžios rašyti kūriniai intriguoja burleskiniu stiliumi, dažnučių imitavimu. Ypač turint galvoje, jog tokią išraiškos formą kovai, rezistencijai pasirinko poetas, nekeliantis abejonių nei dėl meistrystės, nei dėl plunksnos aštrumo ar žodžio kalibro („Užrašė visa tai Patackas / Neveltui jo galingi kleckai / Jie šviečia kaip safyrai – vot“ (p. 31). Iš karto derėtų perspėti, jog snobiškesnės natūros ar jautresnių nervų skaitytojus gali pašiurpinti grotesko, satyros apraiškos tekstuose, atvirai deklaruojama intencija naikinti priešą ar raiškoje šmėžuojantys „nurėžti kiaušai“, „putė“, „šikna“, „raudonas šūdas“ ir pan. Tačiau reikia turėti galvoje, jog knyga ir nepretenduoja į sentimentaliosios ar „rimtosios“ poezijos lentyną. Rinkinio eilėraščiai yra emocinga ir nesuvaidinta (nesislepianti už abstrakcijų šydo bei perkeltinių prasmių miglos) protesto forma, lyrinio subjekto, išgyvenančio skausmą dėl artimos tautos tragedijos, kovos priemonė. Jie traktuotini kaip išraiškingas apkasų, pasipriešinimo ir kovinės dvasios kėlimo reiškinys. Žinoma, nenuneigiant poetiškumo ir plunksnos valdymo įgūdžių, graviruojančių karingų emocijų kiautą.

Empatija yra viena svarbiausių poeto savybių, kurią duotuoju atveju dar labiau aktualizuoja ir lietuvių tautos okupacinės patirtys. Galbūt todėl ciklo „Karo kronika“ eilėraščiuose vikriai pertransformuojamos ir sumaišomos erdvės bei laikmečiai – juk aneksija, jėgos naudojimas prieš silpnesnį gali būti laikomi universalaus blogio išraiška: „Apkasuose sušvito saulė / Pradingo melas ir apgaulė / Pozicija mana gera / Bet sėdžiu leisgyvis alėjoj / Naujieną blogą neša vėjas / Namuos pradingo elektra / … / Lavonai guli po žeme / Vaikai ir moterys be karsto / Jie prašo keršto keršto keršto / Čia ir pasauly aname“ (p. 50). Knygoje aktualijos, įvykiai persipina plotmėmis ir neretai nuotaikos ar mūšio lauko faktai gretinami su gamtos vyksmu, aplinkos procesais: „Pakreipęs veidą į šešėlį / Stebiu padangių žydrą mėlį / O žemėj sprogsta pumpurai / Mergaitė lesina balandį / Pirmoji žaluma jau lenda / Tai ko poete nutilai / Tu kankinies kaip Kristus kenčia“ (p. 68). Vietovių sugretinimas leidžia pabrėžti ir karo dramatiškumą, priešpastatant jį taikos meto idilės vaizdams: „Ir pamatau aš čia merginą / Ta mergina mane kabina / Bet nepajudinamas aš / Suvokdamas minutės svarbą / Ryžtingai vėl kimbu į darbą / Ganau avytes ir ožkas / Regiu Velykų avinėlį / Dangun įžengiantį į mėlį / Srovena kūnu šiluma / Aplinkui tiek gražaus jaunimo / Jus guodžia širdį piligrimo / Kurį apleido jau mama / Praėjo mėnesis po karo / O nieko gero nieko gero“ (p. 54). Neviltis ir karo beprasmiškumo suvokimas tarsi įgalina lyrinį subjektą išlaisvinti iš santūrumo gniaužtų ne tik liūdesio, bet ir pykčio emociją: „Įpyko Dievas ne juokais / Kad Žemėj vėlei vyksta karas / Todėl Alėjoje budžiu / Kad nebeliktų čia gaidžių / Į morgą juos o ten į mordą / Vėl durom šovinius valau / Ir šimtą gramų padarau / Reik sustabdyti Aukso Ordą“ (p. 8). Vis dėlto, taikos intencijos ir gėrio pergalė atsiskleidžia eilutėse: „Nuauksintas Soboras matos / Dėkoju Viešpačiui už tai / Nes netikėtai sužinai / Kad žmonės tau tik gero nori / Leisk Dieve dar šiek tiek pabūt /  Visiems juk norisi turbūt / Gyvent ramiai ir mirti oriai“ (p. 11).

Poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas

Paradoksali situacija, kuomet blogis įveikiamas tik brutalių veiksmų pagalba (tiesa, reikėtų įvertinti riziką įsileisti nelabąjį pernelyg giliai į kovos koaliciją) ir taip iškovojama laisvė (kuri, savo ruožtu, vėliau garantuoja taiką) perteikiama eilėraštyje „Sezono atidarymas“: „Raudoną šūdą į mėšlyną / Tegul jisai muses augina… / Žadėta laisvė be taikos / Nebūna aš sakau mažytei / Ji apsidžiaugia akys švyti / Diena puikesnė už kitas / Sužibo. Skaisčiai šviečia saulė / Pradingo melas ir apgaulė / Priimki Dieve mūs maldas“ (p. 35). Dažname eilėraštyje šmėsteli „mažytės“ įvaizdis, tarytum pabrėždamas artimos sielos, meilės svarbą ir (o gal – ypač?) ekstremaliomis sąlygomis. Viena vertus, mylimoji gali tapti kiek sakralizuotu objektu, už kurį kovojama, kita vertus, artimojo rūpestis padeda ištverti aplinkos grotesko įsisąmoninimą: Nepamenu nes trukdo senas / Bičiulis mano grafomanas / Jis sako Rimo nebėra / Patylime minutę vieną / Ir ant sudrėkusių blakstienų / Suspindi ašara tyra / Namo keliausiu pas mažytę / Nes prošvaisčių jau nematyti“ (p. 60). Rinkinio herojus nukreipia žvilgsnį ir į aplinką, ieškodamas aktualijų atspindžio gamtos pasaulyje, gyvūnijos elgsenoje. Tarsi skirtis tarp išlikimo būtinybės ir nepateisinamo žiaurumo pateikiama žudymo, kaip hobi, išraiška: „Graži diena. Balandis tupi / Ir seka katinas jį… Miau / Surinka jis ir čiumpa grobį / Balandžius gaudyti jo hobi“ (p. 36). Įniršiui ir emocijoms aprimus, neretai išryškėja griuvėsiai. Ir šiek tiek pritemęs pasaulis: „Iš ryto troškulys kamuoja / Atrodo kad paėmę Troją / Laimingai grįšime namo / Užgeso fakelai ant kuorų / Žiema atėjo kaip minoras / Kaip širdį draskantis akmuo / Nebežinau kur mūsų laivas / Iš pagirių pasaulis blaivos“ (p. 38).

„Rašyt eilėraštį jau metas / Tačiau nesu koks automatas / Įkaito vamzdis net baisu / Aš šitaip vadinu tušinį / Kuris eilėraščius gamina / Dar tebesu virš debesų“ (p. 64). Taip mūzos atsišaudo – metafora, sarkazmu, kraštutine pozicija. Ir krenta į išdegintą žemę kraujo lašas. Švytėdamas. Kad pažadintų. Įtūžiu, neapykanta priešui išreiškiama meilė artimai šaliai, skriaudžiamai pusei. Kai skauda, norisi rėkti. G. Patacko knyga „Karo kronika“ yra tarytum ryžto,  kančios ir įtūžio kupinas šauksmas. Galbūt šokiruojantis šiurkščia raiška, bet išraiškingas nesuvaidinta emocija bei poetinio gaivališkumo blyksniais. „Pakriko armija pakriko / Dėl menko kaunasi skatiko / Aš išvedžiojimus baigiu / Pavasaris sakau mažyte / Tik pažiūrėk kaip saulė švyti / Atgal sugrįžta sveikata / Pražydo sakuros ir vyšnios / Ir jaunos dienos greit sugrįš jos / Surėdė taip pati Gamta“ (p. 44), – viltį sulaukti naujos pradžios it vėliavą kelia rinkinio lyrinis subjektas. Naujos pradžios, kurioje žiedlapiai nuglostys nuo horizonto griuvėsių vaizdus ir dūmų kamuolius.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba