VIENI IŠ PASKUTINIŲJŲ KĘSTUČIO NAVAKO (1964-2020) EILĖRAŠČIŲ

Šiais metais prisimename mūsų bičiulį, unikalaus talento poetą, prozininką, eseistą,  vertėją, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Kęstutį Navaką. Vasario 24-ąją – jo gimtadienis, poetas sulauktų 60-ties…

Nevaržoma ir intelektuali K. Navako fantazija trykšte trykšta visoje jo kūryboje, prozoje ir poezijoje, jis drąsiai laužo asmenybę varžančius rėmus, nepaiso draudimų ir fobijų, eseistikoje taip pat gausu paradoksų ir netikėtumų. 

Jo kūryba tapo unikaliu lietuvių šiuolaikinės literatūros reiškiniu, K. Navakas pelnė pripažinimą kaip virtuoziškas poetas, paradoksų ir netikėtos, neįprastos formos meistras.

Kęstutis Navakas gimė 1964 m. vasario 24 d. Šeimyniškiuose, Utenos rajone. 1982 m. baigė Kauno J. Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar – „Saulės“ gimnazija). 1987–1988 m. vadovavo Kauno jaunųjų rašytojų sekcijai.

1994–1996 m. rašė kassavaitines kultūros bei naujų knygų skiltis laikraščiams „Kauno diena“ ir „Noriu“. 1996–2005 m. knygyno-klubo „Septynios vienatvės“ iniciatorius, įkūrėjas ir vienas iš savininkų. Knygyne surengė apie 70 literatūros vakarų. 1998–1999 m. pristatinėjo naujas knygas Lietuvos televizijoje, 2014 m. tapo penkiasdešimtuoju tarptautinio poezijos festivalio “Poezijos pavasaris” laureatu, jam įteikta Kauno miesto savivaldybės Maironio premija.

Poetas, dar 1988 m. debiutavęs eilėraščių rinkiniu „Krintantis turi sparnus“ – daugiau nei dviejų dešimčių poezijos, esė, eilių vaikams ir prozos knygų autorius. Paminėtini romanai „Privatus gyvulėlių gyvenimas“, “Vyno kopija”, poezijos rinkinys „net ne“, sudaryta 66 šiuolaikinių lietuvių poetų eilėraščių su komentarais antologija „Lyrika plius“. Jis išvertė vokiečių bei kitų tautų poezijos, apsakymų, pjesių bei libretų, o paties rašytojo kūryba versta į daugybę kalbų.

Kęstutis Navakas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą: be jau minėtų Nacionalinės kultūros ir meno (2006) bei Poezijos pavasario-Maironio (2014) premijų, rašytojui paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija (2019), įteiktas Kauno miesto „Santakos“ II laipsnio garbės ženklas (2014), K. Navakas tapo Įsimintiniausiu Kauno menininku bei Jotvingių premijos laureatu (2006), už pirmąjį savo romaną „Vyno kopija“ rašytojui skirta Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija (2017).

Pagerbiant ir prisimenant mūsų kolegą svetainė kaunorasytojai.lt parengė ir skelbia vienus iš paskutiniųjų Kęstučio Navako eilėraščių, sukurtų jau sergant, 2019-aisiais, likus pusmečiui ar keliems mėnesiams iki Kelionės. Iškeliavo K. Navakas 2020 m. vasario 16 dieną… 

Gediminas Jankus

 

  

VIENI IŠ PASKUTINIŲJŲ KĘSTUČIO NAVAKO (1964-2020) EILĖRAŠČIŲ

 

ko tik nori

 

ko tik nori: net bangas

išgalando aklai klupinėjantys vėjai

trečias mėnuo byra iš

įkypai įpjauto rudens

šūsnys monetų pakilo nuo dugno amforose

gal už jas nusipirksim sau dar po dieną

žuvų akyse aš mačiau besileidžiančius

mūsų Atėnus: po pinijom

po dresuoto marmuro kolonadom

nebeliko kur žaisti

kur užkasti seniai išvyniotų dienų

skudurus

ko tik nori: angaruose kybo

dirižabliai kažkas iš lauko

rakina suklususio namo duris ir naktis

džiūsta baltąja druska juodąja druska

po pianistų pirštais

2019 10 20

 

ką tik

 

o jeigu nieko neveikčiau? gal tada

laikas stotų ir jo liūdnumas liautųs

Hölderlinas pro savo bokšto langą šypsotųs

ir Baskervilių šuo ramiai sulaižytų ugnį

jei į nieką nežvelgčiau: neskubėčiau nieko

suvokti: gal kambariai kas rytą liautųs kartotis

į vamzdžius grįžtų kulkos ir džipų

benzinas vėl susigertų į gręžinius

: tu atsigręžtum duryse ir už tavęs

gatvėje nutiltų mašinos kregždės ore pakibtų

arbatos lašas ant fajanso pagautų šviesos

kurioje stovėtum žvelgdama akies ketvirčiu

aš nieko nekalbėčiau nieko negalvočiau

viskas kas mano – būtų jau padaryta

: bet! skaitomą knygą ką tik užverčiau

nebaigtą: taip ji prasitęs į rytojų

nešdamąsi ir mus: ir lašas nusileis

puodeliu ir kregždės atkels vartus

už kurių ištirpsi: nors ką tik – ką tik

apleidai mano laiką nespėjusį

mumyse sustoti

2019 09 13

 

ruduo

 

nuo gamtos nukrypę paukščiai atsispindi stikluose

   ir ledinis lauko oras stovi ties pravertu langu

ir be garso dega medžiai lyg paklydusi dvasia

   gaisras leidžias ir pro lają properšos nuleidžia dangų

bet regi ne juodą skliautą o jo keturias kertes

   kuriose suskyla žvilgsnis į nordostą bei nordvestą

antras mėnuo laikas žaidžia valandas ir minutes

   kol pabyra ciferblatais tarsi barbarai po miestą

peleninės miesto akys pasilenkę virš tėkmės

   žiūri kaip vanduo joms šoka apie aistrą kur jau gęsta

greit juodi kamienų kryžiai aname krante laimės

   šią raudoną būgnų saulę dailiai debesio nukąstą

taip toli nuo geležies kad nesigirdi traukinių

   nors visi atrodo grūdas nesibaigiančiuos peronuos

saulės blyksniai ritas upės vandeniu geležiniu

   lyg įkaitę kreivos vinys ar einą į gelmę grotos

štai mieste suskaldo tamsą į apylygius skutus

   statmenos žibintų ugnys kaip kardai kavaleristų

ir minutės baigia žaisti ciferblatuose metus

   ir gamta neranda paukščių kad juose kur nors išskristų

2019 09 07

 

nuplėšytas kalendorius

 

mums vata ausyse – visos kalbos teprimena tylą

    ir keista ši tyla – tarsi choras pamirštų žodžius

ir nėra dabarties tik diena kurios temos sudyla

    vos parėjus namo taip nedrąsiai nelyg į svečius

kometa virš namų jos šalta uodega mums dar šviečia

    bet kažkas užaugino mums du šešėlius ant veidų

tu turi dvi rankas jos lyg lūžę jos nieko neliečia

    aš turiu tris žodžius užrašytus ties tavo vardu

bokšto laikrodis vėl ima mušti ir pameta taktą

    rodos miestą sugriovė ir liko tik šis kambarys

aš ėjau pas tave aš nešiausi delne tavo raktą

    na o tu išvykai ir išsivežei savo duris

kometa virš namų ir jos dulkės bei akmenys spindi

    ir aš mokaus nebūt tau vienodai kantrus ir talpus

buvo metai kurių kalendoriuose mes atspausdinti

    kažkas stovi šalia ir klijuoja atgal jų lapus

2019 08 17

 

pirmojo įsakymo variantas

 

pergamento skiautelėse amžiai atsinešė kalbą

bet karuos išsižudė kadaise ją kūrus tauta

ir į dangų vienuoliai giedodami kėlė nekaltą

o į pragarą leidos kalta iškirstoji karta

titulinėm raidėm besisvaidantys jos manuskriptai

atsivertę sustingo alcheminėj galo raidėj

prisimerkus akie! gal ir tu vieną naktį užmigtai

ir paliktumei daiktus kuriuos tik trumpam pamatei

šitiek metų jie dosniai dalijosi savo paviršium

geografiškoj plynėj pridėstytoj miestų senų

mes visus juos išmokom bet vienąsyk visgi pamiršim

ir tada mūsų katedros kris tarp kitų akmenų

ir lapijos plyšiai bus pilni nenutylančio aido

iš Nortumbrijos biblijų plyš paskutinė dvasia

mus po vieną slapta į šį gundantį kraštą suleido

bet neleido ištirpti dvasinguose jo daiktuose

pergamento skiautelėsna mus suvynios ir palaidos

užkapoję grumstais prie visų mūs menų nebaigtų

mes gyvenom dėl jų tačiau patys tebuvom tik aidas

dabar grįšim į balsą be galo toli nuo daiktų

2019 07 06

 

žirklės

 

iš pražiodytų žirklių pabiro kreivi karpiniai

   karuselių arkliukai ir pernai sugaudytos žuvys

atsisuko kakleliai konjako išgerto seniai

   kai dar buvo su kuo kai dar draugas nebuvo pražuvęs

vis ratu ėjo medžiai vešli įsisukus gamta

   dar ieškojo sau centro kurio įsikibus neklystų

ir išaušo diena tačiau mes juk žinojom: ne ta

   ji kitų platumų ir iš mums svetimų karalysčių

kažką paukščiai kalbėjo įpratę kalbėti būriais

   tarsi eitų apgulti pernakt pastatytą mūs pilį

mes rakinom viens kitą raktažodžiais neįmantriais

   plaukdami savo jūrom kad plotis pavirstų į gylį

buvo tuščia virtuvėj kur mūsų telaukė druska

   ir kol valgėme druską kalbėjomės apie tapybą

mes jau greitai išeisim kelin įsidėję kažką

   nes juk reikia suspėti kur magiškas riešutas žiba

bet staiga vėl sutemo ir pralėkė metai keli

   neišėjome niekur mes ten kur mus moiros išaudė

ir už lango šviesa pasirodė klastingai baili

   ji užvėrė vartus nors dar ką tik į kelią mus šaukė

dar galandome žirkles ir laistėm karpytas gėles

   dar žiūrėjome filmą ugdydami tobulą skonį

ir išjungėm nebaigę bet tai labai prašom atleisk

   michelangelo Antonioni

2019 06 29

 

 

o prieš tai

 

 neatradęs ko klausčiau ar verta šį vakarą tęsti

     aš guliausi miegoti nors trūko man miego jėgų

 iš po sofos dar švietė kažkas nesuspėjęs užgesti

     aš buvau jo šešėlis ir nuošimtis jo pinigų

 o prieš tai kaip senelė kur kojinei pasaką seka

     užrašiau jog sėdėjau siauram lyg pastraipa mieste

 ir stebėjau kaip miesto vabzdžiai miesto žvakėse dega

     skutinėdamas smiliumi nuostabą savo veide

 dar prieš tai sugrįžau iš to miesto lyg puslapis balto

     ten yra du stalai prie kurių aš kažką gyvenau

 ir buvau su kitais ir tik vienas klausiau savo balso

     nes kalbėjau šį tą ką tik vienas ko gero žinau

 o prieš tai buvo paštas man atsiuntė laišką ir knygą

     neregėtai spalvotu truputį kvailu viršeliu

 nežinojau jog tai – jau ir viskas kas tądien įvyko

     nes dar leidaus į miestą eilutėmis miesto kelių

 man atrodė sutiksiu draugų kur pabėgo iš cirko

     kur prieš tai rijo ugnį ir degė jų lūpų kraštai

 tačiau švarko kišenėje tyliai man laiškas suvirpo

     ir skaičiau jį ilgai netikėjau aš juo o prieš tai?

 o prieš tai buvo saulės ir langas nuo jos buvo girtas

     matės mūrytos plytos – nuzulintas miesto skiemuo

 o prieš tai nubudau tada rytas atrodė man tvirtas

     ir maniau jog diena šįsyk bus tobula lyg akmuo

2019 06 08

 

senas riteris

 

lyg Birnamo miškas artėja žiema prie pilies

    užsninga kelius ir ant pelkių nusėda ledai

jau šarvai tušti tačiau ko gi atrodo gailies

    taurioji ugnie kur krūtinėj kadais nubudai

jauna valanda įsilaužusi tiesiai širdin

    nelyg spindulys kurs nuo katedros lubų lenktų

fejeriškai leidžiasi keldamas dvasią aukštyn

    ir dūžta parpuolęs ant kieto granito grindų

kabą kalavijai tešildomi deglo ugnies

    bejėgiškai šimpa – taip ašmenys lupas nuo jų

paliegusio plieno kurio nieks jau nebepenės

    pagonių mėsa ir negirdys pagonių krauju

apsėda sienojus žalieji vijoklių gaisrai

    gamtos išgaląsta pro akmenį stumias žolė

iš plieno į popierių perėjo sunkūs karai

    ir liko kariai – begalinė senatvių eilė

jų minkštas mirimas atrodo tykus ir taikus

    lyg žengtų į dangų savuoju žingsniu prakilniu

bet kraujo puta pasivys kada nors jų vaikus

    sutrūkčios jų smiliai ir kulkos kris ant smilkinių

akim sidabrinėm į pilį sužiūra žiema

    taurioji širdie nesibaimink šio meto vėlaus

kai drumsčiasi vynas ir vėjų kiaurai košiama

    pravirksta žvaigždė kurios niekas jau kelio neklaus

2019 02 17

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba