GASPARAS ALEKSA. “TYRUOSE LIEPSNOJANTI VYŠNIA”. NAUJO ROMANO IŠTRAUKOS

Elijaus Kniežausko nuotrauka

 

Gasparas ALEKSA

 

Ištraukos iš romano ,,Tyruose liepsnojanti vyšnia“

 

Pradžia

 

Ėjo šaltas pavasaris. Keturiasdešimt antroji žiauraus karo Ukrainoje naktis. Kankino nemiga. Mano moteris tyliai alsavo šalia, tik retsykiais kažką surikdavo nesuprantama savo sapno kalba. Džiaugiausi, kad Sandra miega ir nebeverkia. Gulėjau užsimerkęs ir bandžiau užsnūsti pats, bet galvoje sukosi karo vaizdai, skambėjo interneto portaluose išgirstos frazės. Buča… Irpinė… Hostomelis… Išprievartautų moterų ir vaikų akys, regis, vėrė mane kiaurai ir nepajėgiau užgesinti atmintyje vakarykščio Sandros išgasčio.

 

Jie ateis į mūsų namus!

Jaučiausi kaltas dėl to, kas vyksta Ukrainoje.

Kraujo upeliai…

Pasaulis abejingas…

Garbūs Europos valstybių ponai užsikimšę ausis.

Kas iš tų šūkavimų aikštėse?

Ten, kur Mariupolio griuvėsiai, skamba Musorgskio „Naktis ant pliko kalno“.

Jie ateis į mūsų namus! Ar tu apginsi mane?

Musorgskis nutyla. Prabyla Čaikovskis. „Slavų maršas“.

Kaltė ir baimė…

 

Pamažėle  grimstu į sapną.

Tamsą perskrodė šviesos blyksnis.

Pramerkęs akis pamačiau ant krūtinės įsižiebusį kompiuterio ekraną. Išvydau Everestą, seniai bematytą nutrūktagalvę ir išdykėlę. Prieš keletą metų kartu keliavome į Šventąją Žemę. Ekrane ji kažką kalbėjo. Kol ieškojau ausinių, mintyse atgijo kelionės vaizdai. Negyvoji jūra. Juodu dumblu išteptas maudymukas. Krūties speneliai. Bučinys. Silpnumo banga. Plojimai.

Tada nė sapnuote nesapnavome, jog tolimoje Kinijoje, egzotiškų gyvūnų turguje, užaugs virusas, kurį žmogus pasigaus ir kuris pradės žmogų smaugti. Neįtarėme, jog tas virusas bent porai metų uždarys visą pasaulį, o jo nužudytų nelaimėlių lavonai nebetilps morgų šaldytuvuose. 

O ar nujautėme, kad Sibiro bunkeryje tūnantis, labiausiai pasaulyje viruso išsigandęs neūžauga, nuo jaunystės dar vadinamas Blyškiąja Kandimi, kuria planus, į kurią šalį pasiųsti sadistų ir marodierių  gaujas? 

Iš kompiuterio ekrano į mane žvelgė lieknutė mergina chaki spalvos drabužiais, žavi kaip ir prieš penkerius metus. Po stiprokai suveržta palaidine pūpsojo neperšaunama liemenė. Plaukai trumpai apkirpti ir madingai suvelti, akyse mirga valiūkiški žiburiukai.

– Noriu atsisveikinti, – pagaliau išgirdau ausinėse balsą. – Matau, kad apsnūdęs ir gal ne viską suprasi… Todėl dar sykį kartoju. Atsiprašau, kad tavęs nesusiradau anksčiau. Po kelionės pasklidome po pasaulį, išgaravo duoti pažadai, kad neužmiršime vieni kitų.

Everesta šnekėjo nesustodama, apimta man nepažįstamo azarto.

– Tomuk, labai prašau, pasimelsk už Rapolo vėlę. Jis ten, broliškame kape… Netoli Charkivo. O aš šiandien pabandžiau apsivilkti neperšaunamą liemenę. Ar man tinka naujieji rūbai? Su bičiulių grupe išvykstu į Lvivą.

– Sapno Mergaite, aš dažnai tave prisimindavau. Kokia padūkusi buvai, tokia ir likai…

–  Taip manai?

Užsikosėjau. Gerklėje sukrutėjo jaudulio gumulas:

– Kažkodėl nesugebėjau tada tau prisipažinti apie savo jausmus, tačiau bučinį atsimenu.

– Ir aš, Tomai. Tebenešioju tavo dovanotą amuletą, – Everesta prasisegė palaidinę ir parodė kryželį. Jos rankos vos vos suvirpėjo. – Jis saugos mane mūšiuose.

– Atsipeikėk… – nebesumojau, kaip reaguoti. – Kokie mūšiai? Ką čia šneki?

– Tomai, aš kitaip negaliu.

– Kodėl renkiesi pražūtį? Jie nušluos Ukrainą nuo žemės paviršiaus… Sunaikins… Jie… baisūs…

– Jei žus Ukraina, žus ir Europa. Taškas.

– Ieškosi Rapolo kūno?

– Šaudysiu!

– Tik ne tu! – pasakiau ir tuojau pat pasigailėjau savo žodžių.

Everesta ironiškai nusišypsojo ir dešine ranka parodė pergalės ženklą.

– Tomai, juk matei tuos pragaro vaizdus…Ir aš mačiau tankais traiškomas išprievartautas moteris! Jie pragaro žvėrys! Juos privalome šaudyti.

– Everesta, tu – moteris.

Ji sugniaužė kumščius ir pagrūmojo.

– Tomai dar kartą primenu, pasimelsk už Rapolo vėlę. Ir už mane… Baigiau snaiperių kursus. Man sekėsi neblogai. Taiklios mano akys, tvirta ranka.

Krūtinėje šoktelėjo Everestos motinos širdis. Mano rankos virpėjo. Vos pajėgiau atsidaryti raminančių vaistų dėželę. Paskubomis įsimečiau kapsulę į burną.

Everesta šypsojosi.

Mane apėmė gėda.

– Vaistai? Gerai! Saugok mano motinėlės širdį, Tomuk. Juk supranti, kodėl tada vengiau tavęs? Kaip galėjau kurstyti tavo jausmus? Ar įmanoma mylėtis su vyru, kurio krūtinėje spurda tavo motinos širdis, ką?

Jos balsas vis labiau jaudino. Everesta išskėtė rankas, tarytum apkabindama mane.   Nebesupratau, kas manyje vėlei pabudo. Negali būti, jog praeitis atgyja!

Mudu skirianti interneto erdvė neleido broliškai apsikabinti.

Kaip Everestą apsaugoti nuo gresiančių pavojų, nuo Blyškiosios Kandies pasiųstų rašistų kulkų?

– Mudviejų pašnekesio laikas baigiasi, – pamojavo giliai atsidususi Everesta. – Kada nors vėl paskambinsiu. Lauk manęs. Grįšiu laimėjusi. Sudie, mielasis!

Sapno Mergaitė iš ekrano pradingo. Žvelgiau į tamsą. Dabar Everesta jau pakeliui į Lvivą, o kambaryje pasklido jos kvapas. Haliucinacija? Ausyse vis dar skamba svaigi balso muzika.

 

Kumrano olos. Rankraščiai. Dykuma.

Vienišas kupranugaris.

Minų laukai. 

Vienuolė Liucija, geraširdis Oskaras, ekscentriškoji Beata, mąslusis Joris.

Genezareto ežeras. Laivas. Šokiai. Lietuvos himnas.

Ola, vedanti į Lozoriaus kapavietę.

Brolio Pijaus aukotos šv. Mišios. Tada pirmąsyk kartu su komunija paragavau vyno, slėpiningai pavirtusio Kristaus krauju.

Palinkėkime vieni kitiems ramybės!

Viešpatie, kokia nuobodybė…

 

O paskui…

Pandemija.

Karas.

Lavonai.

Musės.

Žiurkės.

 

Mano vieta ne šalia Sandros. Mano vieta šalia Everestos.

Kartu atkastume masines kapavietes, kartu ieškotume Rapolo. Ir surastume.

Mano širdis?

Bet kuo čia dėtas aš? Širdis juk Everestos… Na, gerai, Everestos motinos.

Vėl prisiminiau savo kivirčą su Pijumi.

Kur pasislėpė  Dievas, brolau?

Jis juk negali slėptis kieno nors kišenėje, kaip keliauninkė žiurkė Čika, apsigyvenusi Rapolo  drabužiuose. Ji juokindavo mus vakarais.

O ar galiu užmiršti Jorio išgelbėtą žvirbliuką?

Rapolai, ilsėkis ramybėje!  Pasižadu: būtinai aplankysiu naująją Šventąją Žemę. Didvyrių krauju pašventintą Ukrainos Žemę!

Kada nors netoli Charkivo, mažo miestelio sode, virš broliško kapo pražys vyšnia, ir atskridę paukščiai les jos uogas, o pasisotinę visai pamirš šitą nežmonišką karą.

 

Liucija

 

Suktelėjau raktelį, ir variklis tyliai suburzgė. O vakar sankryžoje motoras užgeso – ir nė iš vietos.

Puikus meistras, – pagalvojau, – švariai sureguliavo mano kledarą.

Iš degalinės pasukau Žemaičių plentu. Vėjas pro pravirą langelį maloniai plaikstė vienuolės skarelę, leisdamas man mintimis nuklysti į Jeruzalę.

Septintą kartą lydėsiu piligrimų grupę į Šventąją Žemę. Grupė nedidelė: trylika. Rūpesčių kaip visada ganėtinai daug. Vizos… Pinigų keitimas…

Prisiminiau paryčių sapną. Regėjau vyrą sidabro drabužiais. Jis gaudžiu balsu kartojo: ,,Sese, išmesk iš galvos! Sese, išmesk iš galvos!“ 

Nubudau  gaudydama orą, taip ir nesupratusi, ką turėčiau išmesti!

Nesuvokiu, kas mano galvoje vyksta, kai užmiegu.

Pasukau į vienuolyno keliuką. Prisiminiau psalmės žodžius: ,,Klausyk, dukra, ir žvelk, ir atgręžk savo ausį, užmiršk savo gentį ir tėvo pastogę! Kai pasiilgs valdovas tavojo grožio – jis yra Viešpats tavo – jam lenkis.“

Atitokusi nuo minčių apie sapno vyrą, susizgribau: kur mano rankinė su keliauninkų dokumentais?

Puoliau rausti pirkinius, sumestus ant gretimos sėdynės… Apžiūrėjau visą saloną, bagažinę. Ėmė pilti karštis. Kur mano žalia odinukė? Kur piligrimų bilietai, valiuta?

Greičiau atgal į degalinę! Mokėjau už kurą ir… buvau tualete. Ten rasiu brangųjį savo turtą. Šventasis Antanai, padėk! Greičiau, kol mano lobio neaptiko koks nors piktadarys.

 

– Kas atsitiko? – sunerimo degalinės kasininkė, išvydusi mane. – Jūs tokia išsigandusi… Kuo galiu pasitarnauti, sese?

Nieko jai neatsakiau, buvau praradusi amą, tik puoliau tiesiu taikymu į tualetą. Apieškau ir moterų, ir vyrų kabinas. Mano rankinė dingusi!

Vos tramdau ašaras. Kasininkė ir du jos pagalbininkai guodžia mane.

– Paskambinti policijai?

– Pakviesti ekipažą?

– Ne! Ne! – prieštarauju. – Stebėjimo kamerų tualete juk nėra. Policijos pagalba tik sužlugdytų kelionę.

– Kokią kelionę? – stebisi jie. – Gal mes galime padėti?

– Dievas padės, – atsakiau. – Užsirašykit mano telefoną.

– Keistuolė, – tarsteli kasininkė.

 

Lekiu namo ir visą kelią meldžiu: šventasis Antanai,  maldauju…

Vienuolyne seserys klausinėja, kaip sekėsi, ar gavau bilietus?

– Ilgai užtrukai, – priekaištauja motinėlė.

– Atleiskit, – nusilenkiu jai, o širdis blaškosi, vos suvaldau jaudulį.

Meluoti negaliu, o teisybė tik užgaus seseris. Kodėl jos turėtų išgyventi dėl mano žioplumo?

Koplyčioje suklumpu prie tabernakulio. Tuojau prasidės vakaro šventos Mišios.

Vėl neduoda ramybės šio ryto sapnas. Sidabro drabužiai… Vyriškis, išsišiepęs iki ausų…

 

Šėtono liežuvis.

Tyška.

Teška.

Nuodai.

Puikybė.

Parpuolu ant žemės ir gulu kryžiumi. Kakta ant akmens. Kartoju maldos žodžius.

Žemiškasis pasaulis pradingsta.

 

 

Agnė

 

Prieš susirasdamas Agnę, Oskaras tris dienas kankinosi, žaliąjį krepšį paslėpęs po lova. Tris dienas ir naktis nedegė šviesos. Nevalgė. Nelietė svaigalų. Gėrė tik vandenį iš čiaupo. Susitvarkė kambarį. Išsiplovė indus. Atsigulęs daug mąstė. Dienomis trikdydavo žingsniai, durų trankymai, prislopinti kaimynų balsai. Naktimis stodavo tyla. Krepšio nė karto nepalietė, kaip pakišo po lova, taip jis ten ir gulėjo. Protarpiais užsnūsdavo. Trečiąją naktį išsitraukė iš palovės radinį ir pradėjo vartyti dokumentus. Iš pasų žvelgė moterų ir vyrų veidai. Pinigų, suvyniotų pundelin, Oskaras iš pradžių nelietė, jie liko gulėti krepšio dugne.

Sudėjęs dokumentus atgal, vis dėlto susigundė šlamančiais. Pasklaidė, vėl suvyniojo, apsuko gumyte. Tada atsigulė, tačiau užmigti nebeužmigo. Kambario oras tapo sunkus, persunktas jo prakaito, galvoje tvenkėsi audra. Fotografijose matytų žmonių veidai spietėsi mintyse, bandė kažką jam pasakyti, krutino lūpas, kilnojo antakius, vaipėsi.

Pamažėle kambario erdvė ėmė net zvimbti. Maldavimai pavirto balsų choru.

 

Aleliuja.

Halleluja.

Hallelujah.

 

Iš kur visa tai? Juk bažnyčia – ne jam. Tiesa, kai dirbo Vokietijoje Oskaras kartu su tokiu pat nelegalu lenku buvo užsukę į bažnyčią.

– Lenkų kraujyje ištirpęs Meilės Sakramentas, – po pamaldų gyrėsi draugelis.

– Aš nevogiau! – suriko Oskaras tamsioms kambario sienoms. – Ko jūs norit?

Jo balsas baugiai atsimušė į pustuščio kambario langus.

– Neatiduosiu! – Dar kartą riktelėjo, tik daug tyliau.

Paskui jau pusbalsiu šnabždėjo:

– Sunkiai dirbau visą gyvenimą už grašius. Tėvynė mane išspjovė, nugarą lenkiau vokiečiams… Jūs galite sau leisti kelionei švaistyti šitokius pinigus. Jūs – vagys… Jūs… Jūs…

Jis kankinosi lyg koks dykumų atsiskyrėlis.

 

Gyvenimas pusbadžiu.

Pigios dešrelės.

Kepeninė.

 

Pirmą kartą gyvenime regėjo šitiek pinigų, kai išvyniojo banknotus. Sklaistė juos ant stalo, ir stengėsi suvokti, iš kur tokių pinigų apskritai esama.

 

Piniguočiai!

Milijonieriai.

Milijardieriai.

Lietuvoje?

 

Ne, svarbu ne suvokti, ne protu aprėpti… O kas svarbu? Atsiminti, kad menkas našlės pinigėlis vertesnis už svarią turčiaus saują? Negi turėčiau būti tas kupranugaris, kuris lengviau pralenda pro adatos skylutę, nei… O ne! Ką man daryti? Kaip apsispręsti?

 

Agnės dukra kažkur išvažiavusi, butas laisvas, tad Oskaras su Agne gali nesivaržydami vartytis ant dvigulės lovos.

– Tūkstančiai eurų! Įsivaizduoji? – kartoja ir kartoja Oskaras. – O kiek man beliko to gyvenimo? Net ir kasdien šėliodamas nepragerčiau per visą likusį laiką!

– Grąžink vienuolei pinigus, Oskarai.

– Nežinau, Agnyte, ar bus labai teisinga. Juk likimas ištiesė ranką mudviem… Vargetoms… Nežinau… Dar pagalvosiu. Aš nevogiau!

Oskaras kalba tyliai, nors iš tikrųjų nemenkai pyksta.

 

Girta Teisuolė.

Tyraširdė Varna.

Senstanti Rupūžė.

Tokia krūva pinigų… Aš juk nevogiau, o ji – grąžink…

Pinigai šitaip svaigina. O ji – grąžink ir grąžink.

Išsibarstę draugai sugrįžtų… Ištaisyčiau vaišes visiems – nors persprokit.

 

– Susitvarkyčiau savo lizdelį… – Oskaro dūsauja, nes svajonės netelpa krūtinėje. Kambarys prisipildo jo švokštimo. – Pasiimčiau tave, Agnyte. Atidarytum savo kirpyklą.

– Paklausyk manęs, Oskarai. Sakau – grąžink. Tai ir grąžink.

– Be reikalo tau apie lobį prasitariau.

– Neabejok, Oskarai. Įsivaizduok tų žmonių ašaras.

Jis paleidžia Agnę iš glėbio. Guli šalia, nurimęs po spontaniškos aistros. Užsimerkia ir regi  vaikystės dangų. Iš atminties ūkų išnyra motina, paskui – tėvas… Mamos rūpestį jaučia kaip dūrį į paširdžius. O tėvo slėptuvė? Tas drabužių spintoje įrengtas antras dugnas…

 

Užtikau netyčia.

Eurai su bonzų snukiais.

Daug banknotų, surištų į pundelius.

Pirmą kartą paėmiau šimtinę.

Prisiekiau sau: daugiau neliesiu tėvo santaupų.

Kur tau! Jaunystės kvaitulys.

Draugai ir prašalaičiai apspitę tapšnoja per pečius.

Tu kietas bičas! Dar! Dar…

 

– Nedūsauk. – Agnės ranka švelniai nuslydo žemyn. – Mes jį prikelsim. Iš kranelio bus vagelis. Kepurėlei pakabinti.

– Raminkis! – piktai riktelėjęs, šoka iš lovos.

 

Du draugai, su kuriais Oskaras dažniausiai šėliodavo, savo gyvenimus baigė prastai.

Jų likimai tragiški – kaip apaštalų,  – mėgdavo sakyti bendra draugužė. Beata – jos vardas.

Tik ne tuos, ne Kristaus mokinius turėjo galvoje Beata.  Tie vyrai buvo šėtono apaštalai ir kentėjo dėl nuolatinio stygiaus. Jiems, mirk gyvenk, reikėjo kvaišalų. Ir, be abejo, meilės, moters glamonių. Nesibaigiantis šėlas – iki beprotybės. Atviri plėšikavimai. Žmogžudystė…

Net jų vardus ištryniau iš atminties.

 

Oskaras ir Matas liudijo teisme. Jiedu vos ne vos išsikapstė iš mėšlo, į kurį buvo pradėję grimzti. Motina, pamačiusi sūnaus skurdą, ėmė jam siūlyti savo našlystės pinigėlius. Ašarotus pensijos euriukus. Šią skaudžią tiesą Oskaras slėpė nuo Agnės. Prisiminęs motinos sielvartą, susijaudindavo, tačiau stengdavosi vidinį virpulį sutramdyti. Degtine. Grubiais žodžiais.

Nors motina nė karto apie jo nuopuolį niekam net neužsiminė, Oskaras pabėgo iš Lietuvos.

O apie tėvą Agnei jis visados pasakodavo švelniai ir pagarbiai.

Tokių kaip jis jau nebesutiksi, kai manęs neliks, – mėgdavo sakyti.

 

Agnės švelnumas ir balso vibracija tebegaudė jo galvoje. Kranelis. Vagelis. Turbūt jai klimaksas. Arba jaučia kaltę dėl to vyriškio. Kažkur jį mačiau, dabar neatsimenu.

Toks ramus vakaras. Pinigų pilnas krepšys. Baigsiu klajones. Sėdėsiu atsilošęs – niekas nerūpės. Agnei nupirksiu pačių brangiausių kvepalų.

          Oskaras susirango šalia Agnės. Jiedu tyliai alsuoja, paskendę savo mintyse. Oskaras sunėręs ant krūtinės išdžiūvusias pavargusias rankas, mintimis nuklysta į Vokietiją. Kapinės. Tvarkingomis eilėmis suguldyti antkapiai. Miestelio pavadinimo neprisimena. Jų būrys – darbo vargetos iš įvairių šalių. Moldavai. Lenkai. Albanai. Sunku sukti žemės grąžtą.

          Oskaras girdi turko balsą: Kontrolle! Renn schnell!

          Jis bėga, bėga, bėga, šokinėja per antkapius. Radęs įdubą krenta – ir guli lyg negyvas.

           

          Triukšmas.

          Pareigūnai ir turkas, jų darbdavys, garsiai šūkauja: Wo sind die Illegalen verschwunden?   Wo?..  Wo?..

          O kur visa kita, daugybė kitų dalykų, apie kuriuos, kad ir probėgšmais, užsiminti Agnei, deja,  neįmanoma dėl jų žeminančio šlykštumo. Grimzdamas į sapną Oskaras apglėbia moterį ir nurimsta.

          Duobė gili, jis vis meta rusvą priemolį laukan, vis drebia, turkas žiūri į jį iš viršaus. Vienintelis garsas – prislopęs lūpų, žagsėjimo, čiulpimo, trykštančių seilių ir pasitenkinimo murmesių triukšmas. Žmogystos, stovinčio ant duobės krašto, kelnių klešnė lėtai šlampa, dėmė didėja, nutysta žemyn iki kulkšnių. Priemolis su šaknimis ir žolių kuokštais net ir lovoje, vietoj čiužinio. Girto juoko pliūpsnis prasiveržia iš krūtinės, pagaliau supratus savo išgąstį ir nusivylimą. Gieda tėviškės gaidžiai, skelbdami saulės patekėjimą. 

– Ką laidosi? – ausyse tėvo balsas.

– Antai po krūmu negyvėlis, – piktai rikteli Oskaras.

– Kam antrą duobę rausi?

– Ne tavo rūpestis, tėve.

– Žemė išspjaus tave, sūnau.

– Ir be manęs bus lavonų, – iškošia pro dantis ir piktai žvelgia pro surauktus antakius.

 

Rapolas ir Beata

 

Šiandien eismo įvykyje žuvusio donoro inkstus persodinome dviems pacientams. Atsisakiau pabaigtuvių vaišių, nes skubėjau kuo greičiau išvysti Beatą.

 

Kambariuose tvyrojo tabako ir indiškų smilkalų smarsas. Svetainėje iš televizoriaus ekrano gergždžiančiu balsu klykavo infantiliška pupytė. Beata sėdėjo ant sofos miegamajame ir rūkė. Protarpiais prislopintu balsu monotoniškai kartojo: Mes žuvę… Mes žuvę… Veidrodis ir visi langai buvo uždangstyti juodomis marškomis, ant stalų ir knygų lentynų degė  žvakės.

Išjungiau televizorių ir puoliau atidaryti langų. Ji nė nekrustelėjo, tik užmerktų akių vokai lengvai trūkčiojo. Mane pagavo įsiūtis ir nesusilaikiau – pradėjau pašaipiai ją mėgdžioti: Mes žuvę… Mes žuvę…

 

Beata nereagavo į mano pašaipą. Nutilau. Liovėsi ir ji. Klausiau sunkaus savo moters alsavimo. Pajutusi, kad stoviu šalia, atsimerkė. Baimingai pažvelgė į mane, lyg būčiau nepažįstamas įsibrovėlis. Giliai įkvėpė paskutinį dūmą, tartum stengdamasi sučiulpti visa, kas įmanoma, iš trumputės, virpančius pirštus svilinančios nuorūkos ir nuspriegė ją į pasienį.

– Žiūrėk! Žiūrėk! Nepažįsti manęs…

Kilstelėjo sijono kraštą ir parodė savo šakumą.

– Žiūrėk! Žiūrėk!

Tabako dūmų debesis dusino ją, ji užsikosėjo. Pro dusulį iš plaučių veržėsi klyksmas:

– Kad tu prasmegtum, chirurge. Visada taip. Visada. Kai man tavęs prireikia, tu operuoji sušiktus ligonius. Na, ko spoksai? Dėkoju, kad netrukdei apsispręsti. Visi yra niekas. Tu, Rapolai. Tavo ligoniai. Tavo mergos… Prislėgė blogiausia diena mano gyvenime. Jaučiuosi sukramtyta, praryta ir išvemta.

Kai Beata baigė šią tiradą, stojo tyla.

Ramiau, ramiau, Rapolai, vis tai – ir vėl tik apgaulė, kurią privalai iškęsti. Aš lieku su ja, su jos liga… Gal ne liga, gal tik keistumu? Žinau, kad geriausias būdas nuraminti šį siautulį –  stovėti ir nejudėti. Įsivaizduoti, jog tirpstu ir tirpstu, kol išnyksiu.

• Išvažiuoju į Šveicariją… – vėl prabilo Beata. Jos įsiūčio lyg nebūta. – Einu krautis daiktų.

Pakilo ir pasuko spintos link.

• Nesuprantu, apie ką tu šneki?
• Į Šveicariją!
• Noriu valgyti, –
• Gavau kvietimą iš sesers, – piktokai atrėžė.
• Aš tuomet grįžtu į Paryžių. Ten chirurgams daugiau moka.
• Varyk, varyk… Juk nepririštas esi. – Jos balsas vėl tapo duslus ir atšiaurus. Pašokau ir griebiau už rankos, bet ji atsisuko ir kita ranka trenkė man per veidą. – Varyk pas savo masažuotoją.

                      Jaučiau kaip į užgautą skruostą plūsta kraujas, bet susivaldžiau.

• Ačiū!.. – pasakiau, lyg nieko neatsitiko. – Ačiū! Už seksualų smūgį. Dar!.. Dar!..

Jaučiu, kad tai artėja.

– Susitaikom, –  tyliai pasakė. – Jau kelinta naktis mane kamuoja tas pats sapnas. Miegodama užuodžiu klaikią smarvę, imu dusti. Atsibundu, alsuoju, keliuosi… Jokio smarso… O šiandien belaukdama tavęs labai išsigandau. Ar pareidamas nieko nematei kieme?

• Šveicarija ir sesuo tavęs neišgelbės, – sakau.
• Nori, kad vėl atsidurčiau psichuškėje? Pasižiūrėk pro langą! Raudoni automobiliai  – rusų saugumiečių. Mėlyni – amerikiečių. Pilnas kiemas… Mes žuvę… Jie žudo žmones. Mačiau, kaip kankintojai, apsiginklavę elektriniais grąžtais, įsiveržė į gretimą laiptinę… Jie sugrąžo žmones ir palieka kankintis. Po to susėda kieme ir geria vyną, raudoną lyg kraujas. Jie švenčia. Turim dingti kuo greičiau… Man baisu…

            Apkabinu Beatą, glostau jos plaukus, kaklą ir nugarą. Kokie raminantys žodžiai tą akimirką beateina į galvą, tokius ir šnibždu. Beata virpa, išpilta šalto prakaito, veržiasi iš mano glėbio, drebulys stiprėja, ją jau tampo traukuliai.

                      – Štai ir atėjo galas! – taria virpančiu balsu. – Jie sudraskys mane.

Skambinu skubios pagalbos telefonu ir paprašau atsiųsti psichiatrų brigadą. Telefonu atsiliepusi moteriškė pikta: Jūsų konfliktas – jūsų bėdos!

– Ir apskritai, – pridūrė dar pikčiau, – sutuoktinių kivirčų mes nesprendžiame. Pastaruoju metu jų šitaip padaugėjo… Gal dėl saulės dėmių ir mėnulio pilnaties.

– Aš esu gydytojas, žinau, ką šneku. Mano žmonai reikia pagalbos.

Kol mudu su registratore kalbamės, Beata užsidaro vonios kambaryje.

 

Kai susipažinome, negalėjau žinoti apie Beatos bėdas. Mane visados traukė keistokos moterys.

Susitikome bibliotekoje. Įsišnekome. Patraukė jos drąsa sakyti tiesą.

Ilgai svarsčiau, ar mudviem verta pradėti gyventi kartu. Gavau darbą Prancūzijoje. Išvykau. Maniau, išsiskirdami atitolsime ir teliks prisiminimai, tačiau kuo tolyn, tuo prastyn: atrodė, visai padūkau. Nebemokėjau savęs tramdyti. Mane traukė jos kūno saldumas, kerėjo balso tembras, kai šnekėdavomės telefonu. Vos tik grįžau į Vilnių, ilgai sėdėdavau ant cementinių laiptų prie jos namų, laukdamas, kol ji pasirodys ir galėsiu išveblenti ,,mieloji“.

Susirgau liga nuvalkiotu pavadinimu. Žinau, kad ji tęsis šešiolika mėnesių, kol mano kraujas atvės. Džiaugiausi, kad manyje atsibudo tai, kas atrodė seniai mirę ir sutrypta prieš tai buvusių moterų. Diena iš dienos dariausi darbštesnis, žvitresnis. Tą matė ir naujieji bendradarbiai. Bet tik aš vienas žinojau: ką bedirbčiau, ką bedaryčiau, visos mano mintys sukasi apie ją, apie saldžiakūnę.

 

Beata stovi nuoga vonios tarpduryje. Vanduo srūva per slenkstį, o ji juokiasi ir trypčioja tame klane. Suvokiu, kad liga paūmėjo. Ji jau  visai kitame pasaulyje.

– Rapolai, atleidžiu tave iš vyro pareigų, – aiškiai tardama kiekvieną žodį skanduoja.

• Beata, ar gali susikaupti ir žvilgtelėti man į akis?

Jos veidas pageltęs, lūpų kampučiai nusvirę. Iš burnos padvelkia badaujančios moters

kvapas. Tobulas bado kvapas. Nieko nėra paveikesnio, norint atstumti vyrą.

          – Ne! Negaliu. Tu siurbi mano energiją.

• Beata, po mėnesio mudu išskrendame į Šventąją Žemę.
• Ne… Ne… Atidėkime šitą žaidimą. – Ji susitvardo.
• Aš stengsiuosi būti labai geras.
• Beprotybė mane išmokė neskubėti.

 

•  
• Mano kūnas vis dar neapsisprendžia. Galvoje siaučia vaizdai. Jų gausu, be paliovos išnyra vis nauji ir nauji.

Štai aš Paryžiuje, ant kažkokio aukšto namo stogo. Šalia manęs moteris, kurios veidas vis keičiasi, vis mainosi. Tai veidai visų tų moterų, kurios buvo šalia – po manim ir virš manęs. Kodėl aš stoviu čia?

Štai liguistos psichikos moteriškė vapa žodžius, kurie žeidžia mane. O aš stoviu ant stogo ir negirdžiu jų.

Norėčiau būti laimingas. Žinau, vieną dieną toks ir tapsiu. Nors labai išmintingas nesu, bet tikiu.

Pagaliau Paryžius mane paleidžia. Aš vėl esu Vilniuje. Operacinė. Rankos juda pačios: siuva kraujagyslę prie kraujagyslės, šlapimtakį prie šlapimtakio.

Nieko nėra šalia manęs. Tik mano rankos ir lygia eile gulanti plonutė žaizdos siūlė. Po akimirkos, kuri truko gal valandą, išnyru, atitokstu. Į mane žvelgia akys. Žalsvame kaukės plyšyje liepsnojančios akys. Operacija baigta. Ačiū Dievui, pavyko sugrįžti į gyvenimą, į chirurgo kasdienybę, kurią branginu labiau už viską.

 

Mudu mylimės.

Beata drąsiai rodo man savo sunykusį kūną, nes bijo, kad neišduočiau jos su kokia nors kita. O aš? Kur dingo gražiosios mano moters krūtys, kur Afroditės šlaunys?

• Taika?
• Pažadi? – nustebo ji.
• Taip.
• Aš netikiu. Vilioji mane į naujas pinkles.

Beata skuba, jos širdis lyg paklusnus šunelis užleidžia savąsias valdas, dovanoja visą save.

 

Nuovargio kaip nebūta. Tamsiąjame kambarėlyje ieškome kuprinių. Po to susėdę balkone svarstome, ką reiktų pasiimti į kelionę. Spalis pas mus jau šaltas, bet Jeruzalėje tikrai dar šilta. Reikės nueiti pas gydytojus…

– O taip, – priešgyniauja ji, – vėl šersi mane stipriausiais neuroleptikais.

– Kelionėje aš būsiu šalia.

– Vienuolei juk nepasakei tiesos?

– Kokios?

– Kad aš šizofrenikė.

– Tai fikcija, – tariu. – Mes gyvename fikcijų pasaulyje. Tavo minčių ir svajonių pasaulis yra vienintelė likusi realybės kruopelytė.

– Ir ką man daryti?

– Slėpk savo paslaptį.

– Ir vėl, kaip visada, jaučiuosi kalta.

 

Visuris

 

Už lango brėško. Į stiklą monotoniškai teškeno lietaus lašai. Sapno vaizdai nutolo ir po kelių akimirkų juos pamiršau. Šiltas guolis maloniai ramino. Krūptelėjau prisiminęs rašomą romaną, prabudo ir knygos herojai, išgirdau jų balsus.

Vilniaus oro uoste žmonių grūstis. Balsų gaudesys. Prie spaudos krautuvėlės trypčioja blaivutėlis Oskaras. Jis nepajėgia numaldyti jaudulio. Būtų geriausia nueiti į tualetą ir užsirūkyti, tačiau prižadėjo Agnei mesti šį įprotį. Ryte net kavos negėrė.

Agnės įteigtas apsisprendimas ir žavi, ir kelia siaubą: kaip jis iškęs be cigarečių? Mintimis apie rūkymą bando apmalšinti tikrąją jaudulio priežastį. Juk štai, prasideda: tokia netikėta kelionė! Kur ta vienuolė? Kur Liucija?

Galėjau įsimesti rankinėn bent ketvirčio butelaitį. Padėtų. Atėmė…

Kur kiti keliauninkai?

Kaip perspėjo Liucija? Pamatysi grupelę žmonių, besiburiančių apie moterį su trispalve, drąsiai eik prie jų…

 

Rapolas su Beata gurkšnoja rytinę kavą antrąjame oro uosto aukšte. Jiedu tylūs. Kiekvienas paskendęs savo mintyse.

Tomas salės gale maigo išmanųjį telefoną.

Everesta ir Liucija vis nesirodo.

Atokiau, šalia stiklinio stendo, šnekasi Pijus ir Joris.

Pasisukiojęs šalia jų išgirstu pastarojo balsą:

– Karvelis paštininkas – Dži Ai Džou*,  Antrojo pasaulinio karo įžymybė.

Pijus abejingai linksi, retsykiais apsidairo. Joris neatlyžta, tęsia pasakojimą.

 – Britams padėjo atšaukti suplanuotą vokiečių apsupto miesto bombordavimą. Džou per dvidešimt minučių nuskrido dvidešimt mylių ir sustabdė bombarduotojus.

– Ar mūsų laikais tai svarbu?  – burbteli Pijus kunigui nebūdingu irzliu balsu.

– O štai kinai neseniai sukūrė dešimties tūkstančių pašto karvelių pajėgas, kad galėtų karo atveju perduoti informaciją prie sienų budinčioms karinėms pajėgoms. Juk visados yra tikimybė, kad sutriks elektroniniai informacijos signalai. Aš dabar rašau gana ilgą straipsnių seriją jaunimui apie paukščius. Straipsniai trumpi, todėl prieinami visiems: dideliems ir mažiems.

– Mudviejų polinkiai panašūs, – staiga susidomėjęs taria Pijus. – Neseniai grįžau iš Paryžiaus ir prižadėjau krikščioniškam žurnalui pasidalinti kelionės įspūdžiais.

– Ar Izraelio įspūdžiai nenustelbs paryžietiškų? Juk vykstame į kariaujančią šalį.

– Jori, tu ką, juokauji? Paryžiuje studijavau dvasinėje akademijoje. Patirtis neišdildoma.

– Moki prancūzų kalbą?

– Kaip kitaip?

– Aha…

– O kas tave paskatino keliauti? Šventoji Žemė juk nėra labai turtinga paukščių…

Abiejų pašnekesį sutrukdo Tomas:

– Pijau, paskubėkim! Automobilių aikštelėje Everesta ir Liucija vargsta su didžiuliais lagaminais. Dairosi, kas galėtų padėti?

– Oskaras pasiruošęs joms padėti, – sako Pijus.

 

*W. M. Levi, The Pigeon, 26.

 

– Kas jis toks?

– Girtuoklėlis pasiryžęs keliauti į Jeruzalę.

– To tik mums ir betrūko! Alkašo kompanijos…

Jorio balsas išduoda, koks jis paniuręs. Pašaipiai šypteli, lyg tramdytų dar įžeidesnius žodžius. – Na, ir kur tas geradarys?

– Jori, jis nusipelnė šios kelionės.

– Nusipelnė?

– Pakentėk, sesuo Liucija viską paaiškins. – Pijus parodo Tomui nerimaujantį Oskarą. – Pasivadink jį… Tikrai padės.

 

Rašytojas savo kuriamus herojus išties regi kūno akimis. Būdami tokie apčiuopiami ir medžiagiški, jie labai sudirgina pojūčius. Tuomet širdis pasiklysta. O kartais vizijas suklastoja realiame gyvenime sutikti žmonės.

Kai susipažinau su vienuole Liucija, mane nuo pat pradžių labiausiai trikdė nepaprastas jos moteriškumas.

Ar ji pati žino, kokį signalą siunčia Dievo mums duotam pasauliui?

Mums juk duota daugybė malonumų. Tačiau svarbiausias mūsų prigimčiai, kurį įvairiais būdais patiriame, seksualumas. Kaip jį sutramdo vienuolės?

Atsakymo ieškau pašauktų į šventumą vyrų ir moterų liudijimuose. Ar paliudys man ką nors Liucija?

Ne mažiau sudėtinga asmenybė – Everesta. Bandžiau suprasti, kur slypi Everestos ir Liucijos priešingybės esmė? Spėju jog problema – ne kūnai, nors abi jos – moterys. Abi geba justi ir trokšti malonumo. Pasak pasišventusiųjų, malonumas nėra nuodėmingas.  Nuodėminga širdyje atsirandanti netvarka, į kurią nuodėmės ir įstumia kūną.

Keista, kodėl niekas neprašo rekomendacijų, kai žmogus susiruošia į Šventąją Žemę. Turi pinigų piligrimystei – keliauk!

Everestos rankų pirštai ilgi, su išpuoselėtais nagučiais. Jie virpteli nuo kiekvienos emocijos, lyg grodami nematomu instrumentu aukščiausias širdies melodijas. Liucijos pirštai storoki, trumpi, o sugniaužti į kumščius net grėsmingi. Jie skirti gyvatėms ir gundytojams žalčiams smaugti. Judviejų su Everesta ir džiaugsmai skirtingi. Kaip gražu, kai Everestos šypsena liudija: aš karalaitė, aš – gražuolė, žvelkite į mane su meile. O Liucijos šypsena – teisuolės vėliava. Ji plazda jums – nusidėjėliams. Sekite mane ir būsite pašaukti mylėti savo artimą.

 

Klaidžiodamas mažo miestelio gatvėmis girdėdavau baugią tylą. Šviečiant mėnesienai, tylos visuomet būna per daug. Ji veja žmogų į vidų, verčia užsidangstyti langus. O su tamsa į namus pareina ir tai, ko visai nelaukei…

Gana dažnai vėlų vakarą jos įslinkdavo į namus, prisėsdavo ant mano lovos krašto ir neleisdavo užmigti. Abi. Tos nepaprastai drąsios moterys.

Užsimerkdavau ir kentėdavau. Tačiau jos brovėsi ir į sapnus, vos tik spėdavau užsnūsti.

Viena savo šnekomis liudijo, kad yra atvirai erotiška. Savo kūno grožybėmis ji nuolatos provokuodavo sueitį.

 

Kvaitulio deivė.

Tikra pasileidėlė.

Žodinga.

Gražuoliuką nukoviau žvilgsniu.

Jis – mano grobis.

Paguldysiu ant menčiu ir josiu kiek norėsiu.

Everesta.

 

O toji kita labai griežta. Atplėšdavo nuo manęs drąsuolę.

 

Viskas Jo valioje.

Kyrie eleison!3

Liucija.

 

Palaukit! Palaukit! Gausit abi nuo manęs į kailį. Istorija dar tik prasideda.

Norėjau, kad jos susidraugautų. Kad vienos dvasinę sumaištį, kvepiančią lova ir kūnu, pravėdintų kita – šaltoku bažnyčios oru ir romia meile.  

 

Everesta žavėjosi fliuksistais, o ypač visų tų šūdmalių darbais. Pavyzdžiui, Romeo Castelluci’o spektakliu „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Tuo tarpu Liuciją giliai papiktino Jėzaus Kristaus veido paveikslo drabstymas ekskrementais.

Kas šiandien tarp jų įvyko? Kodėl jos kartu?

Everesta susižvalgo su Liucija? Liucija šnipštel kažką Everestai pusiau sučiauptomis lūpomis…

 

– Everesta, mūsų kelionė gali baigtis čia. Šiame oro uoste, – dabar jau garsiai burbteli Liucija.

– Ką jūs sakėte? Neišgirdau.

– Viskas vieno vyro rankose, Everesta.

– Vyrais nepasitikiu ir jums nepatariu.

– Mes atsidėkodami privalėsime jam padovanoti kelionę.

 

Labdaringoji kuosa, –  pagalvojo Everesta. – Aš niekam nieko neskolinga ir be reikalo nemėtysiu savo pinigų!