Tomas Vyšniauskas. „Klaustuku atšaunamas skląstis“ (recenzija)

Tomas Vyšniauskas. Iš rašytojo asmeninio archyvo

Kol atkimo devynios poeto Vidmanto Elmiškio gerklės, praėjo devyneri metai. Paslaptingas sutapimas, tačiau naujausias rašytojo eilėraščių rinkinys, regis, žada paaiškinimą – „Ir bus atsakyta“. Apie knygoje sutiktus klausimus ir atsakymus pasakoja poetas Tomas Vyšniauskas.

 

Tomas Vyšniauskas

 

Klaustuku atšaunamas skląstis

 

Poezija – literatūros rūšis, kurioje vykusiai, rafinuotai užduotas klausimas ar iškelta dilema savo aktualumu bei erdve interpretacijai nenusileidžia atsakymo svarbai. Net konkretaus, aiškiai apibrėžto atsakymo nebuvimas tam tikra prasme universalizuoja ir priartina prie skaitytojo patį kūrinį bei leidžia žavėtis paieškos procesu. Kaune gyvenantis poetas, prozininkas, žurnalistas Vidmantas Elmiškis poezijos knygoje „Ir bus atsakyta“ („Kauko laiptai“, 2020) atsakymų ieško aktualizuodamas pačią egzistencijos problemą, išryškindamas aštrius daugiabriaunės būties kampus, nevengdamas atviro pokalbio su skaitytoju ir drąsiai žarstydamas šiurkštesnės raiškos elementus.

Klausimo suformulavimo, rakto paieškos, kelio iki paslapties atskleidimo svarba perteikiama jau pirmame rinkinio eilėraštyje: „Kiek bus parodyta, kad pasiklystum, / kiek užrakinta, kad įeitum?“ (p. 9). Gyvenimas apibūdinamas tarsi uždavinys, kuriame sprendimo ieškojimas ne mažiau svarbus nei kodas, atrakinantis anapusybės spyną. Mat visai gali būti, jog ,,verdikto nebus… / Visi prisiekusieji užimti, repetuoja“ (p. 12). Antra vertus, net neradus atsakymo, procese gali užgimti gražūs (tegul ir kontraversiški savo daugiabriauniškumu, išryškinamu rinkinio eilėraščiuose) dalykai, kaip socialinio artumo („Apkabinu kiekvieną sutiktąjį, / kalbinu, / laukiu atsakymo, / o glėbyje – tuščia“ (p. 18) ar užuojautos („Rauda pusnuogis vaikas, / mojuoja marškiniais, gaudo balandį: / put put put, paukšteli, / atskrisk – aprengsiu“ (p. 19) intencijos.

Rinkinyje yra eilėraščių, kuriuose akcentuojamas ne tiek desperatiško blaškymosi sprendžiant būties dilemas, kiek kantraus (malonės?) laukimo, savotiškos kapituliacijos reikalingumas ir žavesys: „Ant uosio šakos krankia varnos, iš kūdros iššoka / žuvis ir prabyla, šneka protingai ir garsiai, / nutildo perkūniją, suriša žaibą į mazgą, o / tada, o tada, jai paliepus, atsiliepiu pašauktas“ (p. 26). Rasti takelį per reiškinių įvairiapusiškumo dilemas lyriniam subjektui padeda ir išorės „pagalba“: „Nežinia kodėl sviedei į mane obuolį. / Ne pamaitinti norėjai, pamušti. / Tingiai pakilau, nuvasnojau į rudenį / ir – atvėriau vartus“ (p. 38). Desperatiškai ieškant sprendimo, gali užgimti ir destrukcijos apraiškos („Pažiūrėk, filosofai surėmę kaktas, / tarp kaktų – kiaušinis sutrėkštas“ (p. 69), o skausmas išsprendžia visas lygtis (,,Kodėl, klausiu, musės neturi vardų? / O aš, sakai, iš karto tavęs neprisiminiau, – / dažnai pacientai per skausmą panašūs…“ (p. 73).

Vidmantas Elmiškis. „Ir bus atsakyta“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2020). Mildos Kiaušaitės fotografija. Knygos dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė

„Kodėl niekas mūsų nepastebi, / neatpažįsta iš veidų ir figūrų?“, – klausia lyrinis „aš“ eilėraštyje „Svetimi tarp savų“, tačiau dažniau rinkinyje klausimui „kodėl?“ („kokiu tikslu?“) priešpastatomas egzistavimas „tiesiog“: „Per smakrą šliaužia žalsva kirmėlikė, / ieško burnos, liežuvio, dantų, / nesibaugina, juda tiesia linija, / nespėlioja, kas laukia“ (p. 56). Taip lyrinis subjektas atsiduoda visaapimančiam vyksmui, neieškodamas buvimo ir judesio priežasties, priimdamas lemtį kaip savaime suprantamą ir nekvestionuojamą dalyką. Klausimo „kodėl“ subjektyvioji pusė (aktualumas konkrečiam individui) tarsi ignoruojama, net ir pripažįstant asmens valios ir kryptingos veiklos svarbą: „Tada susirask purviną laukų akmenį, paimk kaltą. / Dabar tavo laikas; / įverk saulės spindulį pro pramuštą skylę“ (p. 65). Šviesos skleidimas yra pakankama priežastis pagrįsti veiksmą, neduodantį apčiuopiamesnės (praktinės) naudos konkrečiam veikiančiam individui. 

Lyrinio subjekto nenorą (o gal baimę?) nukrypti į sentimentaliąją pusę iliustruoja eilutės: „tiktai tada užsitrenkia kameros durys, / kai išdavikė širdis mulkina protą“ (p. 10). Ironijos, kategoriškesnių frazių pasirinkimo, loginės minčių sekos ir nenusaldintų įvaizdžių šarvais tarsi ginamasi nuo toksiško pasaulio geluonių. Šiurkštesnių išsireiškimų rinkinyje nestinga: „bergždžia senmergė, švebeldžiuoja burna bedante“ (p. 13), „sumišęs su krauju ir išmatomis, / suplaktas su šlapimu ir sperma, / prisodrintas skreplių ir snarglių“ (p. 15), „po lova – myžalų stiklainis“ (p. 18), „pasidulkino ūkiškai, be ilgo lojimo“ (p. 20) ir pan. Tasai neestetiško pasaulio įsisąmoninimas lyriniam „aš“ netrukdo tokį pasaulį įsileisti į savo išgyvenimus („Lyg burnoje žuvį laikyčiau… / Neskubėdamas brendu į ežerą. Išsižioju“ (p. 15), pajusti netobulumo, kančios grožį („Šerpetotas ledokšnis / skvarbiai bruzda po oda, / oda susiraukšlėja ir pleišėja. / Žaizdota gėlė, o žydi“ (p. 17). Akcentuojant pagundos egzistavimą, žmogiškosios padermės polinkį į nuodėmę, „klystkelių mazgo“ pinkles, tarsi atrandami žmogaus ir supančios aplinkos sąlyčio taškai būtent tose silpnosiose absoliuto grandyse, ir taip individas pateikiamas kaip netobulo pasaulio atspindys.  Sakytumei, netobulas pasaulis galėtų paskatinti prieglobsčio paralelinėje erdvėje siekimą, tačiau lyrinis subjektas tokius ketinimus atideda („Ne, numirti nenoriu. Ar negalėtum vos vos praverti vartus“ (p. 34), tegul „ir skauda / žiūrėt į tamsą, / laiko nuoskila, ir skauda / regėti kaip švinta, / laiko nuoskila aštriadančiam žiurkėnui, / kuris graužia blauzdą kampe, už užuolaidos“ (p. 35).

Eilėraščių kalba suprantama, aiški ir spalvinga, žavinti ne tik šiurkščių įvaizdžių naudojimu, bet ir išradingais, raišką pagardinančiais žodyno elementais: bilsnoja, zovada, nesimurdžius, švebeldžiuoja, įkniubusį, dilgsėjo, įspįsta, surukęs ir t. t. Tarp dominuojančių grubesnių išsireiškimų įsipina ir švelnesnės eilutės: „Esame du dangūs, susiglaudžiam. / O kai nubundam, kai susėdam / prie molinių pusryčių indų, – / tik bebalsė rasa…“ (p. 77). Žavi netikėti sugretinimai, inovatyviau nuskambančios frazės: „burna kaip taurė“ (p. 98), „lekuojanti žemė“ (p. 88), „baimė rujoja po kiemą“ (p. 90), „įspįsta spalvos ir akis užtaško“ (p. 47), „mažutėlio savęs nepasėčiau“ (p. 45). Akcentuočiau ir eilėraščių pavadinimus, išplečiančius interpretacijos erdvių ribas. Knygos nuotaiką vykusiai atspindi galiniame viršelyje panaudota Algimanto Aleksandravičiaus fotografija ir tekstus pagyvinančios Mildos Kiaušaitės nuotraukos.

Vidmanto Elmiškio „Ir bus atsakyta“ – atvira, drąsi, intriguojanti, kiek įžūloka ir nenusaldinta (gerąja prasme) knyga, dramatišku temų išryškinimu kibirkščiuojanti energetinį krūvį ir neprarandanti aktualumo. Jei reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau – „stipri“ knyga. Autorius mums piešią gyvenimą, „tikrą kaip gerai užraugta tešla“ (p. 20) ir pasaulį, kuriame „tyla pradeda rėkti. / Negražiai, neestetiškai, / taškydama seiles ir snarglius“ (p. 17). Piešia be patoso, piešia piktžolėmis, apeidamas šleikščiai saldžius sentimentalumo gėlynus, išvengdamas feisbukinio pagrąžinimo pagundų. O kai norėsis į tokio netobulo pasaulio vyzdį leisti neapykantos strėlę, beliks konstatuoti, jog „lanko nėra, taikinys pasiklydęs“ (p. 61). Ir spoksos pasaulis į mus. Ir žvelgsime mes pasauliui į akis. Drąsiai. Neieškodami atsakymo, kodėl taip „dieviškai kiaulpienės žydi“ (p. 67).

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba

2 komentarų

  • Irna Labokė

    Labai patiko, Vidmantai, Jūsų eilėraščiai. Rimti, gilūs ir saviti vidiniai monologai, artimi kiekvienam susimąsčiusiam egzistencijos, būvio, būties, likimo, išlikimo klausimais. Viena geriausių pastarojo meto eilėraščių knyga. Ačiū už ją. Skaitysiu dar ir dar…

    Komplimentas recenzijos autoriui Tomui Vyšniauskui, jau kuris laikas maloniai nustebinančiam naujų poezijos knygų kultūringomis apžvalgomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *