PETRAS VENCLOVAS. “MANO GENTAINIAI”. FRAGMENTAS II

Petras Venclovas. Mildos Kiaušaitės fotografija

Tęsiame rašytojo Petro Venclovo prisiminimų knygos “Mano gentainiai” fragmentų publikaciją. Dramatiški pokario įvykiai Lietuvoje, priverstinė kolektyvizacija, “kolchozų” steigimas, tremtys, skurdas ir nepritekliai – absurdiška sovietinė tikrovė, kurioje tenka gyventi ir išgyventi, užauginti  vaikus rašytojo tėvams – Onai ir Petrui Venslovams. 

 

Petras Venclovas

MANO GENTAINIAI. FRAGMENTAS II 

Vieną dieną šaukiamas visuotinis kelių kaimų susirinkimas. Ona Venslovienė protestuodama atsisako ten vykti – mano ten ir kojos nebus! Petras Venslovas sėda ant dviračio ir vienas išvažiuoja į Mažuikius. Grįžta vėlai vakare keistai pralinksmėjęs, gal kur išgėręs alaus. „Mane išrinko pirmininku“, – beveik juokdamasis sako. „Tave?! – rankomis suplojo Ona. – Ar pablūdai? Kam sutikai? Ar nerado kvailesnio?“ – „Niekas nenorėjo būti, – aiškina Petras, – kažkas pasiūlė mane, ir visi nubalsavo.“ – „Beraštį žmogų – pirmininku?! Kur jų protas? Ar nebijai, kad ateis iš miško ir nušaus?“ – „Gal nenušaus, – pakraipė galvą Petras, –aš jų tėvus pažįstu: kartu į gegužines ėjom, bažnyčioje kartu meldėmės, su kitais kartu Lietuvos kariuomenėje tarnavom, vis susitinkam, pasišnekam. Už ką mane šauti? Argi aš savo noru?“ – „Tuoj pat rytoj nueik ir atsisakyk! – spyrėsi Ona. – Tegu durnesnio paieško!“

Petras Venslovas nei ėjo, nei prašėsi atleidžiamas. Kolchozų kūrėjai džiaugėsi įsteigę dar vieną artelę ir net negalvojo, kad kas nors gali atsistatydinti. Vien už tai galėjo žmogų apšaukti simuliantu bei liaudies priešu ir pasodinti į kalėjimą. Petras, kaip tvarkingas ūkininkas, mėgino prikalbinti valstiečius bendram darbui, bet netrukus patyrė, kad kolchozininkai dirba tik savo buvusioje žemėje, pas kitus jų nenuvarysi, o nukirtę javus, veždami juos į didesnius klojimus, deda ilgas kartis, vildamiesi, kad sugriuvus kolchozams, kiekvienas pasiims, kas jam priklauso.

Kolchozui reikėjo atiduoti gyvulius, sau pasilikti vieną karvę ir prieauglį, šešias vištas, dvi kiaules, avių ir ožkų laikyti negalima, visi arkliai bendri. Žmonės slapstė gyvulius, neklausė valdžios, melavo surašinėtojams. Petras Venslovas, būdamas pirmininkas, turėjo teisę laikyti savo bėrą Kaštoną nuosavame garde arba tvarte, bet vieną karvę turėjo atiduoti į bendrą karvidę, kurią dabar vadino ferma. Netrukus pasitvirtino tai, ką žmonės buvo girdėję apie kolchozus: pavasariop pritrūko šieno ir šiaudų, teko plėšti stogus ir šerti gyvulius, nuo tokio pašaro jie buvo leisgyviai, reikėjo virvėmis juos rišti prie sijų, kad išsilaikytų ant kojų, veršeliai krito, kiaulės užsikrėtė kažkokia liga ir pradėjo stipti, į arklius buvo gaila žiūrėti – kaip reiks pavasarį dirbti žemę? O dirbti laukininkystės darbų niekas nenorėjo: kolchozininkai susirinkdavo tik dešimtą valandą ryto, pietaudavo dvi valandas, o apie penktą jau skirstydavosi. Petras Venslovas jodinėjo ant savo Kaštono ir ragino žmones prie darbo, bet jie sulįsdavo į savo pasodybinius sklypus ir ten krapštydavosi. Laukai liko neapsėti ir nuėjo piktžolėmis, pievų žolė peraugo, daržuose vešėjo balandos ir žliūgės. Rajono pareigūnai, matydami, kas darosi kolūkyje, keikdavo pirmininką, grasindavo dėl sabotažo, sukdavo kumštį jam aplink nosį, o šis tylėdavo ir kramtydavo lūpas. Žmonės tikėjosi, kad partija ir vyriausybė ateis į protą ir paleis juos iš tos baudžiavos, leis dirbti kiekvienam savo žemėje. Bet draugo Stalino galvoje tokių planų nebuvo.

Per ataskaitinius susirinkimus kolūkiečiai patriukšmaudavo, kad nieko už darbadienius negauna, tad kam dirbti, kad vos ne vos praminta iš pasodybinio sklypelio. Kad norėtų kiekvienas sau darbuotis. Tarsi pajuokaudamas koks nors rajono pareigūnas papasakodavo apie didingus partijos ir vyriausybės planus, apie šviesų rytojų ir pabaigai – apie imperialistų kėslus sukelti naują karą. Žmonėms likdavo tik nusispjauti ir keiksnojantis išsivaikščioti. O čia dar, žiūrėk, iš Satkūnų pieno punkto į Papilį vežamą sviestą atėmė kažkokie ginkluoti vyrai; gal tie patys,  gal kiti, pragręžę grūdų sandėlio grindis, pavogė kelias tonas rugių. Gal tai padarė plėšikų gauja, bet tą lengviausia priskirti miškiniams, – šitaip žmones nuteikiant prieš partizanus. Petras Venslovas susisiekia su žaliukais, prašo neskriausti kolūkiečių, šie neprisipažįsta, kad tai jų darbas: kam jiems sviestas, kam jiems grūdai? Jų pačių likę vos keli: vieni žuvo, kiti amnestavosi, treti pakliuvo į NKVD nagus. Pasipriešinimas Lietuvoje slopsta, tik „Amerikos balsas“ vis dar skatina žmones kovoti su Sovietų valdžia, neprarasti vilties.

Ona Venslovienė visaip vengia darbo kolūkyje: viena, ji yra pirmininko žmona, antra, guodžiasi sveikata, trečia, pilna gryčia vaikų, – kas jais pasirūpins? Bet vis tiek priversta ravėti runkelius, nes kiekvienai šeimai yra nustatyta norma, prižiūrėti koksagizą, grėbti šieną, kratyti mėšlą, kasti bulves, minti šiaudų stirtas.

Kai 1953 metų kovo 5 dieną pasimirė Stalinas, žmonės šiek tiek pagyvėję gaudė žinias, ateinančias iš Maskvos. Be abejo, daugelis vylėsi, kad bus paleisti kolchozai. Apgailestavo, kai buvo sušaudytas Berija, neva jis ketino kaimiečiams duoti po 3 hektarus žemės. Tačiau kai kurių kvailų reikalavimų buvo atsisakyta, kai į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas ir Georgijus Malenkovas. Galiausiai G. Malenkovas buvo pašalintas ir N. Chruščiovas liko vienintelis Sovietų Sąjungos vadovas.

Apie tuos laikus, galbūt 1953 metų vasarą, nugaišo vienintelė Venslovų karvė. Kai jai lupdamas odą susirgo toks žmogelis Mizaras, buvo nustatyta, kad karvė nugaišo nuo juodligės. Iš kur ta juodligė, niekas nežinojo. Karvė buvo užkasta, apipilta degiu skysčiu ir sudeginta. Taip pat sudegintas ir mėšlas, į šulinį pripilta chloro, kiemas ir ganykla išpurkšta dezinfekciniu skysčiu. Ant kelio, vedančio į Galvokus, pastatytas šlagbaumas ir užrašyta: „Karantinas – juodligė“. Niekas tuo keliu nebegalėjo važiuoti. Tada pirmąsyk išgirdome žodį „karantinas“, kuris šiomis dienomis toks įprastas.

Onai Venslovienei tai didelis rūpestis – kuo pamaitinti šeimą, kai neliko pagrindinio gyvulio, kuris duodavo pieną, varškę, grietinę, sviestą, sūrį? Teko smarkiai susispausti, valgyti nebalintą zacirką arba bulvienę; gerai, jei būdavo šiek tiek mėsos ir taukų. Taukus tepdavome ant juodos duonos ir taip malšindavome alkį. Kartais kokį bidonėlį pieno atnešdavo bobūnė Julija. Galiausiai žiemą tėvai nusipirko karvę, bet toji netrukus užtrūko ir tris mėnesius nedavė pieno. Šeima, būdama įpratusi prie pieno, jo labai pasigesdavo.

Tuo metu stambino kolūkius. Po ataskaitinio-rinkiminio kolūkiečių susirinkimo Petrą Venslovą atleido iš pirmininko pareigų, paliko brigadininku, o kolchozui pradėjo vadovauti rajono valdžios pastatytas žmogus. Nebeliko pavojaus, kad kolūkio pirmininką nušaus partizanai, tad partija galėjo paskirti savo žmogų, kuris jos labiau klausė, buvo ne žmonių, o jos pusėje. Petras Venslovas, būdamas mažai raštingas, dažnai kviesdavosi žmoną į pagalbą, kai reikėdavo rašyti įvairius raštus, pildyti žiniaraščius. Ona norom nenorom jam padėdavo: netgi vasarą juodu žibindavo žibalinę lempą, kurios šviesoje naktimis pildydavo tabelius, tardavosi, kiek kam užrašyti arba nubraukti už simuliavimą darbadienių, skaičiuodavo pajamas ir išlaidas. Reikia tik stebėtis, kad tokiai buhalterijai pakako pradinio Onos Venslovienės išsilavinimo. Kažką trindavo, perrašinėdavo, susiginčydavo. Turbūt ir rajono valdžia nebuvo labai raštinga.

Petras Venslovas, pirmininkaudamas ir brigadininkaudamas,  retsykiais vėlai grįždavo į namus ir dar šiek tiek išgėręs. Ona susodindavo vaikus kieme, po liepa, ir liepdavo laukti, kol tėvas parsiras. Kartais ir nesulaukdavome. Petras teisindavosi reikalais, sakydavo, kad kolūkiečiai iš meilės jį alum vaišina, Ona įtardavo našles, o ypač gyvanašlę Kaščikienę, kuri savo vaikų neturėjo, bet augino du sesers vaikus. Mums, vaikams, ta moteris irgi būdavo meili: kai eidavome pro šalį, pakalbindavo, duodavo atsigerti. Tiesą sakant, tėvai pykdavosi retai: kartais apsižodžiuodavo dėl gyvulių, dėl nespėjamų nudirbti darbų, dėl sulyto šieno. Dažniausiai bardavosi motina, tėvas patylėdavo, retkarčiais keiktelėdavo ir eidavo sau.

Mūsų vaikystės vasaros būdavo karštos, ūmai prapliupdavo lyti, dangus pajuosdavo, pažemėdavo ir imdavo trankytis. Ypač galinga perkūnija būdavo naktį: žaibai nušviesdavo laukus ir mišką, dangus sviesdavo į žemę kruviną kryžių arba ugnies medį, kuris plačiai išsišakodavo ties horizontu ir ilgai negesdavo. Erdvė nušvisdavo raudonai, tada sprogdavo ir sudundėdavo taip, kad atrodydavo, jog lūžo dangaus skliautas, o žemė griūva į bedugnę. Lietus užklupdavo sodybą, negailestingai talžydavo trobesius, aplinkui šniokšdavo ir tratėdavo, regėdavosi, kad vanduo jau semia palanges ir tuoj įsiverš į vidų.  Nespėdavai atsimerkti – ir vėl akinantis švystelėjimas, ir vėl sprogimas danguje, ir vėl laukų žvangėjimas, lyg ten kristų patrankos sviediniai arba aviacinės bombos. Ir taip gerą valandą, tarsi debesys nepajudėtų nė per žingsnį, tarsi jie suktųsi ir suktųsi virš mūsų sodybos. O paryčiais vėl viskas iš naujo: audra grįždavo nė kiek neišsišėlusi, tokia pat įdūkusi ir tokia pat galinga. Tik dangaus ugnys nebe tokios akinamai ryškios, nes joms tereikėdavo perplėšti priešaušrio šviesą.

Motina labai bijodavo tokių perkūnijų, gal dar labiau nei mes. Bet vis tiek tokiomis naktimis stovėdavo troboje ir pro langus žiūrėdavo, ar netrenkė į tvartą ir daržinę. Savo ruožtu tėvas žvalgydavosi pro kamarytės langus į klėtį ir klojimą. Jis būdavo daug ramesnis, kartais net išeidavo į kiemą. Nežinau, ką būtų darę tėvai, jeigu žaibas būtų padegęs trobesius? Gal būtų mėginę gesinti, nors tai beviltiškas dalykas? Ar kas per tokią audrą būtų atskubėjęs į pagalbą? Prisimenu, kaip kažkuriais metais per Velykas perkūnas trenkė į Petro Bertašiaus trobą, esančią per puskilometrį nuo mūsų namų; kol tėvas, pasigriebęs kibirus, nuvažiavo dviračiu, jau nebuvo ką gesinti.

Ir taip kelias vasaras pagrečiui. Vėliau, regis, tokių tūžmingų naktinių audrų ir dangų sprogdinančių perkūnijų nebebūdavo.

Mama beveik visada būdavo namie, tik retkarčiais išsiruošdavo į kolūkį arba į bažnyčią. Bažnyčion sekmadieniais ir per didžiąsias šventes. Kartais kalbėdavo poterius mišių laiku namuose, o vakarais jau lovoje; ir mums, kol buvome maži, liepdavo tai daryti. Kai mama su tėvu išdardėdavo į Biržų turgų arba iš vakaro į Latviją – į Neretas ar Skaiskalnę, – dantų taisyti, gyvenimas namuose irgi sustodavo, prarasdavo savo ritmą, būdavo nei šioks, nei toks. Apsidžiaugdavome, kai tėvai sugrįždavo, namai vėl atgydavo, atgaudavo savo tvarką. Tėvas, kaip jau sakiau, kartais važiuodavo į girią medžių kirsti arba į Rygą su kolūkio mašina – dengtu sunkvežimiu; nakvodavo kartu su kitais miltų pirkėjais viešbutyje; grįžęs pasakodavo baisių dalykų apie Latvijos sostinę, miestą, kuris net naktį nemiega: dunda, kriokia, šūkauja, nerimauja; ir apie kaimo žmones, kuriuos plėšikai įsivilioja į savo namus, nupjauna galvą, palaiko spintoje, kad kraujas nulašėtų, o paskui gamina dešras ir turguje pardavinėja. Mes gal tikėdavome, o gal ir nelabai, bet vis  tiek Ryga atrodydavo lyg brolių Grimų pasakų miestas – baugus, paslaptingas, knibždantis plėšikų ar bent piktadarių, nedorų žmonių, valkatų ir vagių.

Asociatyvinės nuotraukos iš Lietuvos ypatingojo archyvo fondų

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba