Stanislovas ABROMAVIČIUS. KAUNO RADIJO STOTIS (Iš spaudai ruošiamos knygos „Vaižganto gatvė“)
Kolega Stanislovas Abromavičius spaudai rengia fakto literatūros knygą „Vaižganto gatvė ir jos gyventojai“. Joje daug naujų ar mažai žinomų faktų, liudijimų, prisiminimų apie Laikinosios sostinės šviesuolius – rašytojus, profesorius, menininkus, tarpukario metais įsikūrusius ir trumpiau ar ilgiau gyvenusius gražioje Kauno Žaliakalnio vietoje – Vaižganto gatvėje.
Jau skelbėme ištrauką iš būsimos knygos apie žurnalistą, literatūros kritiką Bronį Railą (1909-1997), o šį kartą S. Abromavičius išsamiai ir įdomiai pasakoja apie garsiąją Kauno radijo stotį, įrengtą ir daug metų veikusią Vaižganto gatvėje, apie stotyje dirbusius žmones, jų dramatiškus likimus.
Stanislovas ABROMAVIČIUS
KAUNO RADIJO STOTIS
Mūsų kultūros istorijoje Kauno radijo stotis, esanti Žaliakalnyje, užima deramą vietą. Čia visada dirbo savo kraštą ir jo nepriklausomybę mylintys žmonės. Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, Vaižganto gatvėje ir stotyje buvo 1941 m. Birželio sukilėlių štabas, Kauno radijo stoties darbuotojai nepaklausė besitraukiančių sovietinės valdžios vadovų įsakymo ir nesugadino aparatūros, tad per Kauno radijo stotį buvo pranešta pasauliui apie Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją. Raudonajai armijai grįžtant, stotis nutraukė darbą, techninius įrenginius vokiečiai išgabeno į Vokietiją, o pačią stotį susprogdino. Tačiau ji atgijo…
(Iš spaudai ruošiamos knygos „Vaižganto gatvė“)
Stoties istorija
Yra žinoma, kad dar 1855 metais Ąžuolų kalne Kaune veikė telegrafo stotis kauniečių poilsiui ir pramogoms. 1892 metais pastatyti tris metaliniai bokštai telegrafui. 1910 metais Rusijos armijos ryšių tarnybos daliniui priskirtoje žemėje Kauno tvirtovės Žaliakalnio forte pradėta statyti Radijo telegrafo stotis. Iš pradžių ja naudojosi rusų caro kariškiai, o Pirmojo pasaulinio karo metu – vokiečiai. Lietuvos kariuomenei 14,5 kW galios stotis atiteko 1919 vasarą, kai Lietuvos krašto apsaugos ministerija ją perėmė iš besitraukiančios vokiečių kariuomenės. Čia dirbo mūsų specialistai inžinieriai A. Sruoga, I. Sližys, P. Masiulis ir kiti.
Jau 1920 metų rugsėjo 4-ąją buvo nutarta prie Vytauto parko pradėti statyti naują Radijo stotį. Atėjo dirbti inžinieriai A. Jurskis, D. Falėjevas, rašytojas Pranas Mašiotas. Stoties radijo siųstuvą ir radijo įrenginį techniškai parengė radijo inžinierius doc. Alfonsas Jurskis. Jis ir tapo stoties vadovu. 1923 metais prasidėjo Radijo stoties įrangos darbai. Buvo pastatyta 3,5 kW galios radijo stotis. Iki 1928 metų tokių siųstuvo techninių parametrų Lietuvai pakako. Kauno radijo stočiai padėjo ir gera geografinė padėtis: 75 metrų aukščio Vytauto kalnas ir 150 metrų aukščio antenos, įrengtos ant dviejų metalinių stulpų.
Kurį laiką stoties viršininkas Alfonsas Jurskis gyveno Radijo stotyje, vėliau šalia esančiame name darbuotojams. Pasak buvusio stoties vadovo Aleksandro Stankevičiaus sūnaus Liudo, gyvenančio Kanadoje, pirmoji A. Jurskio karinė radijo stotelė įsikūrė mažame baltame pastate, kairėje pusėje nuo pagrindinių Radijo stoties statinių. Aleksandras Stankevičius stoties viršininku paskirtas 1934 m., šiose pareigose dirbo iki 1940 m.
1923 metais stoties ir statybos viršininku buvo paskirtas patyręs radijo inžinierius Kleopas Gaigalis (1879–1957). Gimė Užpaliuose, baigė Sankt Peterburgo elektrotechnikos institutą. 1917–1923 m. buvo Rusijos radijo stočių departamento vadovas. Į Lietuvą sugrįžo 1923 metais. Kauno radijo stotyje dirbo iki 1934 metų. 1938 metais, jau būdamas Kauno pašto valdybos revizoriumi, jis nuomojosi butą Vaižganto g. 12, Elenos Purickienės name, su stotimi ryšių nenutraukė. Iki 1947 metų dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje.
Jau 1925 metais Kauno stotyje pradėtos transliuoti bandomosios laidos. Iš pradžių stotis buvo mediniame sename name, kol pastatė naujos stoties pastatą. 1926 metų birželio 12 dieną, 19 valandą, iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Stotis priklausė Susisiekimo ministerijai, kurį laiką – Krašto apsaugos ministerijai. Ir čia neapsieita be kuriozų: ūkininkai pradėjo skųstis, kad radijas pritraukiąs perkūniją ir žaibus, iššaukia lietų, kuris niokoja pasėlius, atsirado „ciklonų“, kokių anksčiau nebuvo. Teko žmones raminti, per radiją pradėtos skaityti paskaitos.
1928 metais stoties administracija persikėlė į Laisvės alėją. 1934 metais stoties viršininku buvo paskirtas Aleksandras Stankevičius (1905–1952), šias pareigas ėjo iki 1940 metų. Besitraukdami sovietų kareiviai 1941 metų birželį bandė sunaikinti kai kuriuos Radijo stoties įrengimus, tačiau juos pavyko išsaugoti.
Alytiškio Šarūno Šimkevičiaus pateiktais duomenimis, 1923 metų rugsėjį prancūzų firma SFR pradėjo statyti naują Kauno radijo stotį Žaliakalnyje; statybos darbai užsitęsė iki 1926 metų. Tačiau nei įkurta Kauno radijo stotis, nei pirmieji radijo transliacijų bandymai 1924–1925 metais nesuformavo didelio radijo aparatų poreikio Lietuvoje. Vis dėlto jau 1925 metais šiek tiek padaugėjo radijo abonentų – nuo simbolinių 7 iki 172, o 1926 m. – iki 323 radijo abonentų. Tai visų pirma sietina su Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės veikla, kuri atliko pirmuosius lietuviškos muzikos transliavimo per radiją bandymus, vykdė radijo aparatų reklamos politiką. Nuo 1926 m. birželio 12 d., kai Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti radijo laidas lietuviškai, padidėjo ir radijo aparatų poreikis; jie ypač paplito 1927–1928 metais. Atsirado dešimtys radijo aparatais prekiaujančių specializuotų parduotuvių. 1935–1936 metais radijo imtuvai kainavo apie 110 Lt, o su 100 voltų baterija ir 2 voltų akumuliatoriumi – 165 Lt. 1924 metų spalio 24 dieną buvo nustatytas radijo abonentinis mokestis – net 100 Lt, bet per keletą metų jo kaina nukrito kelis kartus.
XX amžiaus pradžioje Europą, taip pat Lietuvą, pasiekė naujieji atradimai – telefonas, telegrafas ir radijas. Ryšių muziejuje, Kaune, yra saugomos senosios žinybinės spaudos iškarpos. Žurnalas Pašto pasaulis 1936 m. Nr. 10 informuoja, kad telefonas Lietuvą pasiekė 1904 m. kovo 8-ąją, o jau 1905 metais išleista pirmoji telefonų knyga, kurioje tuo metu buvo įrašyta 113 Lietuvos abonentų. Iki 1914 metų abonentų skaičius išaugo iki 368.
1939 m. žurnalo Nr. 11 pateikiama statistinių žinių apie telegrafą. Štai 1922 metais telegrafu buvo išsiųsta 6,80 mln. žodžių, iš jų – tik 30 proc. vidaus telegrafu, kita dalis – į užsienį. Tačiau šią paslaugą sparčiai keitė telefonas: 1927 metais telegrafu perduota 5,09 mln. žodžių, o 1936 metais – tik 3,25 mln.
1937 m. žurnalo Nr. 2 pateikiama duomenų apie „momentinius telefono aparatus“ (telefonus automatus). Jų 1936 metų pradžioje buvo 33, o metų pabaigoje – 47; Kaune – 33, Klaipėdoje – 3, Panevėžyje, Marijampolėje ir Šiauliuose – po 2, Alytuje, Panevėžyje, Šilutėje, Tauragėje, Vilkaviškyje – po 1. Vyko perversmas ir iš Radijo stoties transliuojamos informacijos sraute. 1936 metais radijo aparatų Lietuvoje jau gerokai daugiau – net 35 234, iš jų Kaune – 8 379. Užfiksuota 360 neregistruotų radijo imtuvų, jų savininkams buvo skirtos piniginės baudos, kurios vidutiniškai siekė 14,4 Lt. Pranešama, kad prie gražių Nevėžio krantų, netoli tos vietos, kur, anot rašytojo Simono Stanevičiaus, prie Raudono dvaro gryną vandenį į Nemuną varo, jau kuris laikas (nuo 1937 metų) statoma nauja Lietuvos radijo stotis, stiebas bus 240 metrų aukščio, t. y. dvigubai aukštesnis nei Kauno radijo stoties. Tad pastarosios reikšmė sumažėjo.
Karo ir okupacijos verpetuose
1941 metų Birželio sukilimo dalyviai veikė šiame rajone kaip viename svarbesnių strateginių punktų. Jau birželio 22 d. aktyvistai pradėjo vykdyti numatytus sukilimo vadų uždavinius. Į jų pusę perėjo net dvi milicijos nuovados, studentų medikų grupė, savo žinioje turėjusi greitosios pagalbos mašinas. Jie atvežė į Radijo stotį specialistus, kurie sutaisė bolševikų sugadintą radiofoną. Medikai teikė pagalbą sužeistiesiems. Chemijos instituto aktyvistai susprogdino centrinę karinę telefono stotį, prieš tai dar perdavę klaidingas žinias, neva vokiečių desantininkai jau Kaune. Be to, jie išjungė telefonus ir telegrafą, tarp sovietų pareigūnų kilo panika. Kareiviai, jų vadai, tarnautojai bėgo iš Kauno. Lietuvos karininkai čia, Vaižganto gatvėje, subūrė tvirtą sukilimo štabą, kūrė planus atkurti Lietuvos nepriklausomybę, trukdė besitraukiantiems sovietų kareiviams naikinti turtą, išvežti kas papuolė po ranka į Rusijos gilumą. Apie tai pasakojo liudininkai.
1940 metų sovietiniai okupantai nutraukė savarankišką Radijo stoties veiklą. Kauno apskrities archyve yra saugomi dokumentai apie tai, kad 1940 m. gruodžio 4-ąją namų nacionalizavimo komisija, vadovaujama J. Vokietaičio, nutarė nacionalizuoti Radijo stoties statinius. Matyt, tai buvo ir privataus kapitalo įmonė. Nurodoma, kad turtą sudaro 16 statinių, kurių bendrasis plotas yra 1 011 kv. metrų, adresas – Vaižganto g. Nr. 7. Spalio mėnesį valstybinis radiofonas su Radijo stotimi ir kitais objektais buvo perduotas SSSR radijo komitetui. 1941 metų rugsėjo 1-ąją ją ją perėmė vokiečių civilinė firma Ruchs-Rundfunkgesellschaft. Yra duomenų, kad ir 1944 metais, besitraukdami iš Lietuvos, vokiečiai norėjo susprogdinti Radijo stoties antenų stulpus, tačiau tai jiems nepavyko.
Įvairiais XX amžiaus tarpsniais, Lietuvą negailestingai mindžiojant okupantų kojoms, Radijo stotis turėjo didelę trauką, kai buvo norima veikti pagal karo taisyklę: „Jei ne mano, tai ir ne tavo…“ Vietiniai gyventojai džiaugėsi, kad Radijo stoties antenos, raudonų plytų pastatai, yra aptverti tvoromis; jas vaikams nebuvo sunku įveikti ir žaisti toje teritorijoje ar bandyti palypėti kelis metrus antenų stulpu…
Kauno radijo stotyje įvairiu anos nepriklausomybės metu dirbo daug Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių. Tarp jų ir nukentėjusių nuo sovietinės okupacijos ar spėję pasitraukti iš Lietuvos. Dalį jų verta paminėti.
Petras Babickas (1903–1991) Radijo stotyje pradėjo dirbti pranešėju 1926 m. gruodžio 6-ąją, kai stoties viršininkas A. Jurskis pasiūlė debiutuoti eteryje. 1927 m. paskirtas ekspeditoriumi–vertėju, davė tada reikalautą priesaiką saugoti Konstituciją, įstatymus, vykdomosios valdžios įsakymus, atlikti pareigas sąžiningai ir teisingai. 1929 m. tapo pranešėju, dirbo iki 1931 metų.
Alfonsas Vabalas (1909–1948) pranešėju tapo 1928 m. balandžio 11 d., būdamas VDU Teisių fakulteto studentu. Darbą baigė 1934 m. vasarą ir išvyko studijuoti į Prancūziją. Grįžo į Lietuvą lemtingais 1940 metais. Pokaryje tapo Tauro apygardos partizanų prezidiumo nariu. Buvo Tauro apygardos laikraščio Laisvės žvalgas redaktorius, apygardos štabo Politinės dalies viršininkas, kartu ėjo štabo viršininko pareigas, Karo lauko teismo pirmininkas. Žuvo 1948 m. birželio 26 d. Vaišvydavoje, Kauno rajone.
Kazys Inčiūra (1906–1974) pranešėju stotyje pradėjo dirbti 1934 m. liepą, jau išleidęs keletą knygų, būdamas patyrusiu spaudos darbuotoju, vėliau rašė pjeses ir radijui. Čia dirbo iki pat 1940 metų, kai persikėlė į Vilnių, o nuo 1944 metų vėl sugrįžo į aktoriauti į Vaidilos ir Dramos teatrus. Buvo kritikuojamas už tai, kad sovietinėje Lietuvoje nesukūrė nieko naujo. 1950 m. pabaigoje Rašytojų sąjungos prezidiumas pašalino jį iš savo organizacijos. To nepakako. 1951 m. nuteistas 25 m. lagerių, 1951–1956 metais kalėjo Tavtos lageryje, Sverdlovsko srityje. A. Žukausko-Vienuolio pastangomis 1956 m. iš lagerio paleistas, grįžo į Lietuvą.
Antanas Miškinis (1905–1983) Radiofono redaktoriumi atėjo dirbti 1936 m., dirbo iki pat okupacijos. Nuo 1944 m. priklausė „Tauro“ partizanų apygardai, redagavo laikraštį „Laisvės žvalgas“. 1948 m. vasario mėn. suimtas, iki 1951 m. rudens kalintas Mordovijoje (Potmos, Javaso lageriuose), po to pervežtas į Kemerovo sritį (Olžeraso lagerį), dar po dvejų metų – į Omsko srities lagerius. Lageriuose išbuvo aštuonerius metus, ten parašė garsiąsias „Psalmes“.
Henrikas Radauskas (1910–1970) kurį laiką dirbo Radiofone pranešėju. 1936–1937 metais buvo radijo pranešėju Klaipėdoje. Tuo metu jau buvo išleidęs eilėraščių rinkinį „Strėlė danguje“, bendradarbiavo literatūrinėje spaudoje. 1944 metais pasitraukė į Vakarus.
Jonas Graičiūnas (1903–1994), 1939–1941 m dirbo Radiofono literatūros redaktoriumi, Kauno radijo komiteto direktorius. Poetas, tada trijų eilėraščių rinkinių autorius. Pateko į sovietinės valdžios nemalonę, kad nerašo liaupsių naujai valdžiai. Tad 1949–1957 m. buvo tremtyje prie Baikalo (Irkutsko sritis, Rusija), pateko į Olchono salą. Dirbo juodabarbiu, badavo. Jį nuo mirties gelbėjo vietos žvejai.
Antanas Mildažis (1905–1992), 1925–1928 m. dirbo Kauno radijo stotyje, įkūrė, leido ir kartu su Mykolu Baubliu redagavo pirmąjį šalyje profesionalų radijo žurnalą „Radio mėgėjas“. 1935 m. Laumėnų kaime, prie Žaisos ir Nemuno santakos, įkūrė Tiksliosios mechanikos dirbtuves „Orbita“. Nacių okupuotame Kaune 1943 m. su broliais Antanu, Jonu, Petru, seserimi Izabele tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariais. Tais pačiais metais Antanas, įrengęs spaustuvę savo namuose, kartu su broliu Jonu ir kt. spausdino laikraštį „Laisvės kovotojas“ ir atsišaukimus. Gestapui susekus spaustuvę, brolis Jonas buvo suimtas ir išvežtas į kalėjimą Vokietijon, kiti pogrindininkai turėjo slapstytis. 1945 m. Antanas Mildažis sovietinių saugumo organų buvo suimtas, bet, neįrodžius galimos kaltės, po poros metų paleistas į laisvę.
Bronys Raila (1909–1997) penkerius metus buvo neetatinis Radiofono darbuotojas, supažindindavo su laikraščių straipsniais. Tuo metu studijavo Kauno konservatorijoje. Bronys Raila buvo vienas iš Lietuvių aktyvistų fronto steigėjų, propagandos komisijos pirmininkas, dešinioji pulkininko Kazio Škirpos ranka. 1941 m. sausio 25 d. LAF vadas Kazys Škirpa įteikė nacių Vokietijos karinei žvalgybai planą „Pasiūlymas Lietuvai išlaisvinti“, kuriame antras iš trijų pasirengimo etapų buvo „Paruošimas viešosios opinijos ir lietuvių tautos pasiryžimo lemiančiam veiksmui“. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, vėliau išvyko gyventi į JAV.
Bus daugiau
Stanislovai, LABAI ĮDOMU!!!