LINA NAVICKAITĖ. ĮŽVALGOS APIE DVI KAUNIEČIŲ POEZIJOS KNYGAS

Rašytoja Lina Navickaitė. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

LINA NAVICKAITĖ. AKCENTAI IR ĮŽVALGOS APIE DVI KAUNIEČIŲ POEZIJOS KNYGAS

 

Ar būtina apie knygas rašyti tik išsamias, analitines, visus taškus ant „i“ sudedančias recenzijas? Galbūt verta pasidalyti kad ir nedidelės apimties apžvalgomis – tebūnie tai tiesiog skaitant fragmentiškai užfiksuotos pastabos, stipriau sugaudę akcentai ir įspūdžiai, kelios smarkiau sukirbėjusios mintys. Šįkart – apie du 2024 metais išleistus kauniečių poezijos rinkinius.

Aldona Ruseckaitė „Prie horizonto atsigręžk“ („Kauko laiptai“, 2024)

 

Devintojoje eilėraščių knygoje „Prie horizonto atsigręžk“ poetė A. Ruseckaitė sustoja ir susitelkia ties esmine žmogiškąja savastimi – žvelgia į savo šaknis, gimtinę, istoriją. Rinkinio tekstai persmelkti gyvenimiškos patirties, atvirumo ir šilumos – jie artėja prie poetinės prozos, primena lyriškas noveles, dienoraščio puslapius, esė ar miniatiūras. Leitmotyvas – grįžimas prie savo ištakų. Tai retrospektyvus žvilgsnis, apibendrinimas: gyvenimas, įvykiai, žmonės, patirtys prisimenami ir vertinami iš naujo. Autorei būdingas lyrizmas, nuoširdus, savitai intonuotas kalbėjimas. Atsiminimai tapomi sodriomis spalvomis, romantiškai, melancholiškai, kartais sentimentaliai, tačiau juos gaubia rami, nesudrumsčiama šviesa.

Skyriaus „Kai bendras kraujas“ centre – giminė, kraujo ryšiai ir istorija: ji – svarbiausia, ji „ir yra mūsų vadovėlis“, – tvirtina autorė. Tačiau ši istorija privati, tai – paslaptis, viskas užrakintina. Joje, rūpestingai saugomoje, įsirėžusios negyjančios artimųjų netektys, daugybė brangių praeities epizodų. Grįžtama į tradicinį kaimą, gamtos prieglobstį, namus – čia kasdienybės, ūkio darbų, daugybės jaukių detalių fone su meile piešiamas mamos portretas. Į idilišką laiką sugrąžina sapnas, fantazija, „prisiminimų skivytai“, mistinės nuotaikos. Viename eilėraščių jautriai tapoma slėpininga birželio naktis, suburianti draugėn mylimus, jau amžinybėn išėjusius žmones. Autorė rašo: „tegul patys pasišviečia veidai prie ugnies“ – artumo, buvimo kartu patirtis ryški ir gyva, į tekstą įsipina subtilios sąsajos su šių dienų karo Ukrainoje realybe.

Dar kitokie istorijos potėpiai išryškėja skyriuje „Kai vardą užmiršai“. Čia vyrauja neišsipildžiusios meilės, išsiskyrimo motyvai, vėl iškyla prisiminimų fragmentai. Atviras intymus kalbėjimas veda į praeitį: atkuriamos įsimintos akimirkos, romantiškos scenos, susipinančios su gamtos vaizdais. Tačiau šis gyvenimo etapas tolsta, vardai blunka, išsitrina („Kartais užmirštu tavo vardą. / Tikrai man pačiai nesuprantama – / tave mylėjau, o užmirštu…“, – prisipažįstama stebintis), o tai liudija, kad nejučia netenkama ir paties asmens, kad lyrinių subjektų tarpusavio ryšys veik nutrūkęs.

„Ilgiuosi visų sentimentalių dalykų“, – teigia poetė ir vardija: tai akordeono muzika, partizanų daina, prisiminimai… Skyriuje „Kai byra smėlio laikrodis“ žvilgsnis krypsta į vaikystę, jaunystę, svarbius šeimos įvykius (raiškiai papasakotos sesers vestuvių scenos), atgyja įvairios patirtys, būsenos, situacijos iš praeities ir dabartinio laiko, gretinami nutolę metai ir šiandiena: moteriškumas, mados, laiko nulemti pokyčiai.

Skyrius „Kai negaliu atsiskirti“ dedikuotas literatūros asmenybėms, apie kurias A. Ruseckaitė rašo savo populiariuose romanuose. Taigi randame tekstus apie Maironį, Žemaitę, Mačernį, Salomėją Nėrį, Putiną, Oną Pleirytę-Puidienę. Jie įdomūs, subtiliai demaskuojantys intymias mūsų literatūros asmenybių paslaptis, sugyvinami artimu asmeniniu santykiu, apibendrinami charakteringomis detalėmis ir situacijomis.

Sniegenų – raudonų vaikystės gėlynų – įvaizdis tampa ryškiausiu ilgesio, širdgėlos, nyksmo ženklu skyriuje „Kai sodas, paukščiai ir gyvenimas“. Skaitytojui prieš akis nusidriekia turtinga, prisiminimų, pokalbių, netikėtų akistatų gaivinama ir visą gyvenimą įprasminanti istorija. Prabėgusio laiko mozaikos jau atsparios laikui ir nyksmui. Ties jomis ir sustojama – įsižiūrėti, pasigrožėti, prisiminti, permąstyti. Iš naujo patirti. Per jas atsiveria neaprėpiami horizontų toliai.

 

Vidmantas Elmiškis „Atsimokymas“ („Kauko laiptai“, 2024)

 

Retrospektyvus žvilgsnis būdingas ir naujajam Vidmanto Elmiškio eilėraščių rinkiniui Atsimokymas. Atsi– – nevienareikšmis priešdėlis, ir tai įdomu. Lyg pažadas, kad ir knyga atsivers įvairiais rakursais, plačia prasminių atspalvių palete.

Ir taip iš tiesų nutinka. Bendras įspūdis perskaičius knygą – tekstai išgryninti, suveržti, ganėtinai aštrūs ir dinamiški, kylantys iš autentiškos nueito kelio patirties. Vykusi atsivėrimo ir saviironijos sankirta: pastaroji tarsi tramdo gyvą emociją, lyg slopina įtampą, o rezultatas – ir atvertis, ir saikas, ir giliaprasmė potekstė. Dažniausiai pasakoma taupiai, lakoniškai, tiksliai. Skaitytojas nustebinamas netikėtu paradoksu.

Stabtelėti privertė jau pats pirmasis eilėraštis, užklumpantis tiesiais ir nutvilkančiais klausimais: „Kur surasti švelnumo kambarį, / kai skersvėjai tranko duris?“ (p.7); „Kiek reikėtų mūsų išgarinti, kad nulietume Didįjį varpą (…)“. Netrukus – ir kito eilėraščio ištara: „Klūpo visi ant atverstos knygos, / tekstas skaudžiai spaudžia kelius“ (p. 10).

Pirmasis skyrius „Priešinis vėjas“ kupinas intensyvių, skaudžių patirčių, emocijų, galynėjimosi su stipresne – priešine gyvenimo jėga. Bet galbūt tik taip ir įgaunama išminties (nors kai kada suabejojama: ar tikrai įgaunama?). Šis motyvas rinkinyje itin svarbus: inspiruojamas gyvenimiškų patirčių, poreikio ir pastangų atsigręžti atgal, įvertinti tai, kas patirta. Tarp eilučių, o ir tiesiogiai, teigiama: atsimokyta. Poetui būdinga vyriška, stojiška laikysena susiduriant su priešiniais būties, likimo vėjais.

Prigesinto dramatizmo ir santūrumo dermė, pastangos atsiverti, o kartu tramdyti emociją veikiausiai ir padeda V. Elmiškiui kurti įtaigų, savitą tekstą. Pavyzdys galėtų būti kad ir eilėraštis „Norėčiau nukelti kepurę prieš dangų…“ (p. 21), ypač paveiki jo pabaiga apie neatskiriamą mūsų būties palydovą – šešėlį: „Tvirta mudviejų draugystė / Kaip duonos ir peilio“; taip pat eilėraštis „Įsakymas lieka įsakymu…“ (p. 20), kuriame numanomas karo fonas, subtiliai įsipina bibliniai motyvai, filosofinis žvilgsnis, apibendrinanti refleksija: „Per skausmo lygumas į sandoros kalnus.“

Eilėraštyje „Skolos skonis“ (p. 24) glaustai papasakota gyvenimiška situacija apie gulint reanimacijos palatoje įsigeistą „Coca-Colos“ buteliuką, tačiau joje slypi gilus egzistencinis, filosofinis, krikščioniškasis matmuo. Juk per gyvenimą visi neišvengiamai sukaupiame skolų, kurios neduoda ramybės šiapus ir kurias turėsime apmokėti amžinybėje.

Vidmanto Elmiškio tekstuose atsiveriama, atsižadama, atsimokoma: taip dėliojasi įvairuojantis, prieštaringas santykis su savimi ir pasauliu. Kalbėjimas kandus, ironiškas ar šelmiškas, bet ir prislopintai emocingas, dramatiškas, kai kada rezignaciškas:  būsenų, emocijų gama tokia plati, gaivališka, kad kartais, regis, virsta savotišku džiazavimu. Nutrūkęs motyvas, mintis, pauzė, netikėtas posūkis kuria eilėraščio daugiasluoksniškumą ir palieka daug erdvės skaitytojui. Tačiau pasitaiko ir priešingai – kai lyrinį subjektą tarsi sustabdo ir atvėsina „ant nosies tirpstanti snaigė“ (p. 23, eil. „Atsimokymas“). Tada jis prabyla lyg per atstumą, ramiai, su subtiliu humoru arba apibendrintai, kiek abstrakčiau.

Knygoje įdomi švelnumo – šiurkštumo paralelė. Šios priešingybės kontrastuoja, bet sykiu ir susipina, tampa savotiška šokio figūra.

Patrauklūs naratyviniai eilėraščiai, sakytum, eilėraščiai-istorijėlės: intriguojančios, jaukios, nors, tarkim, ir apie nerimą. Pavyzdžiui, nutikimas, lyg sakmė apie Babelę (p. 56). Arba kad ir „Bičiuliai“ (p. 17) – šauni autoironija, paralelė: kas stiprus, kas silpnas?

Skyrių „Duonos diena“ apibūdinti norėtųsi žodelyčiu retro, lyrinio subjekto žvilgsnis čia dažnai krypsta į vaikystę ir jaunystę. Įsiminė eilėraščiai „Savisauga“ (p. 33), „Duonos diena“ (p. 38) – lakoniški, tikslūs ir talpūs.

Skyrius „Kažkur čia, dabar“ ypač autentiškas, atviras, intymus. Ryški gėla dėl laiko bėgsmo, neišsipildymų, bet atsiranda ir tam tikro rezervuotumo, ramaus įvertinimo iš atstumo, galbūt – iš išminties pozicijų (eil. „Esi mano žiedas“ (p. 49), „Pakantumas ir įniršis“ (p. 50). Eilėraštyje „Šiąnakt“ („…mumyse griežia visi atsakymai. / Tačiau užtenka proto neklausti“, p. 54) užčiuopčiau aliuziją į ankstesnę poeto knygą „Ir bus atsakyta“ ­– cituotos eilutės suskamba lyg savotiška ankstesnio teiginio tąsa, lyg disputo galimybė; autoriaus laikysena, regis, šiek tiek pakitusi: nuosaikesnė, nuolankesnė, persmelkta šviesaus atsivėrimo ir tikrumo.

Vidmanto Elmiškio eilėraščių lyrinis subjektas apžvelgia visą nueitą kelią. Taip, tenka daug ką patirti, išmokti ir net atsimokyti, tačiau knygoje labai aiškiai liudijamas giluminis žmogaus troškimas ir pastangos rasti patikimą prieglobstį nuo priešinių vėjų – švelnumo kambarį.