STASYS BABONAS. ŽIBUOKLIŲ PUOKŠTĖ

Mūsų garsėjantis prozininkas Stasys Babonas, praėjusiais metais išleidęs įdomią ir pagavią apsakymų, novelių ir apysakos “Laisvės karys” knygą “Požeminė sankryža” (tai jau septintoji autoriaus knyga), nenuilsdamas rašo, rasdamas vis naujų išraiškos priemonių.    S. Babonas, gerai pažindamas aklųjų ir silpnaregių žmonių psichologiją ir kasdienybę, meistriškai perteikia jų jausmus, meilės troškimą. Žinoma, ir ne tik jų. Rašytojo akiratyje visų pirma paprastas, “mažas” žmogus, kuriame atsiveria didžiuliai dvasiniai lobiai. Dar Juozas Aputis, garsusis mūsų prozos meistras, vienas pirmųjų įžvelgė didelį S. Babono talentą. 
Stasys Babonas yra tapęs Neregių literatų konkursų laureatu, prieš gerą dešimtmetį pelnęs ir P. Cvirkos novelės konkurso laurus. 

Naujame apsakyme “Žibuoklių puokštė” rašytojas lieka ištikimas savo pasirinktai meditacinei, lyrinei tematikai, jautriai kalba apie pirmąją meilę, lydinčią visą gyvenimą. Kalba netradiciškai, su paslapties ir simbolių potekste. Mistinė atmosfera perteikta meistriškai. “Pasakoju apie Kūrėją, apie smėlio taką ir apie meilę, pirmesnę negu pirmoji…” – Stasys Babonas

Gediminas Jankus

 

Stasys BABONAS

 

ŽIBUOKLIŲ PUOKŠTĖ

 

Jau pasirinkai gyvenimo kelią.

Trinsi seminarijos suolą. Gausi raktus nuo altoriaus, nuo Kūrėjo karalystės… Klausimas lyg sniego gniūžtė niurktelėjo į krūtinę: „Vyruk, kur  skubi, pas ką skubi?“

Daug ko reikės atsižadėti. Vilkėsi kunigo „suknelę“. Nebijok, batelių aukštais kulniukais nereikės. Tu žengsi per gyvenimą, o  iš po „suknelės“ kyščios išblizginti vyriški batai.

Pasipuošei madingais marškinėliais. Nuo tavo krūtinės žvalgosi „ABBOS“ komanda: dvi gražios damos ir du kieti vyrukai. Vis po du! Du žmonės, dvi širdys, dvi sielos. Tu būsi vienas. Jau esi vienas, lyg niekam  nereikalingas.

Keliauji į bernvakarį! Į pasimatymą? Į medžioklę… Į atsisveikinimą.

Prieš egzaminus įsiruošei į slaptą žygį: apie jį nežino nei tėvai, nei draugai, nei draugės. Tu labai norėtum, kad ir Kūrėjas apie tą nuklydimą nieko nežinotų. Jis turi kalnus darbų. Kiek žmonių jo šaukiasi! Tegul žiūri į juos, tegul juos išklauso.

Pas princesę skubi… Tu ne princas. Ji iš labai toli žiūri į tave didelėmis akimis. Ant pečių šokčioja supintos, nesurištos kasytės. Tu žiūri į mažos princesės akis, o kažkas išpina jos plaukus. Galvą geltona aureolė papuošia. Princesės vardas Ilona, Ilija, Ilė.

Gal ji – tavo angelas sargas?

Tu pas gražiausią pasaulyje mergaitę skubi… Ji gyvena už gilaus griovio, už miško, už vartelių. Mergaitė bėgiodavo griovio krantais tarp žydinčių šalpusnių. Ji puošdavosi trumpute, balta suknele ir aviečių spalvos pėdkelnėmis. Kojas įgrūsdavo į juodus, guminius batus. Nesvarbu, kaip ji puošėsi… Ji buvo panaši į didelį gėlės žiedą! Tu irgi ten klaidžiojai? O gal tik pasaką girdėjai? Didelis gėlės žiedas bėgiojo griovio krantais. Gėlės nebėgioja. Ilė rankomis plasnojo lyg drugelis. Drugeliai skraido nuo vieno kvapnaus žiedo prie kito…

Tavo mama ir Ilės mama sėdėjo ant balto liepto ir palenkusios galvas žiūrėjo į skubantį vandenį…

Už griovio, už miško, už vartelių žydėjo vyšnia: didelė, šakomis mojuojanti vėjyje.

Tu ligi griovio atbėgdavai.

Ilė visada klajojo griovio krantais, visada geltonavo šalpusniai, du angelai visada sėdėjo ant liepto…

Tu pasaką girdi. Ar ši pasaka remiasi į prisiminimus? Kur baigiasi prisiminimai ir prasideda pasaka? Gal prisiminimai yra pasakos apie  tavo ir princesės gyvenimą pakartojimas?

Kas Dievo kūriniams pasakas lyg prisiminimus seka?

Ir atėjo pas tave Ilė! Ji ne gėlė, ne drugelis. Ji – iš pasakos. Ne iš prisiminimų, iš – pasakos. Ji labai drąsi. Ji paėmė berniuką už rankos ir nusivedė į mišką prie didelio medžio, prie eglės.

Tu – tas berniukas? Sakykime, kad tu…

– Ar matai, miške daug žibučių žiūri į dangų? Padovanok mergaitei didelę puokštę, – paprašė (pareikalavo) princesė.

– Tu esi didelis gėlės žiedas, – kalbėjo berniukas.

– Tu daug žiedų padovanok mergaitei, kuri arti tavęs, – tai princesės žodžiai.

– Tu esi didelis drugelis, –  vėl kalbėjo berniukas.

Skynei žibuokles. Vis ieškojai žiedų aukščiau už kitus iškeltų, atsargiai glaudei vieną prie kito.

Tu skynei žibuokles, ar berniukas iš pasakos?

Pasaka… Nėra prisiminimų. Tu vis kartoji, kad gyveni… Tik pasaką, pasaką sekamą klausaisi.

Berniukas (ne princas) daug žibuoklių mergaitei priskynė. Voveraitė eglės šakomis bėgiojo. Ji, turbūt, norėjo pasislėpti? Bet kodėl prieš berniuko ir princesės akis vis išnirdavo, išnirdavo? Tamsa eglės šakas užklojo! Ir – voveraitę. Tamsa buvo panaši į didelį žvėries šešėlį. Gal į slibiną? Kas juodą žvėrį atvijo į mišką? Gal kažkas jį nupiešė? Gal sugalvojo? Juodas žvėris pamažu artėjo prie Ilės, prie princesės. Berniukas į jį žibuoklių puokštę sviedė.

– Kodėl žibutes ne man padovanojai? – verkia princesė. – Aš norėjau žibučių.

Kas tave už rankos (gal už širdies?) sučiupęs nutempė į kanceliarinių prekių parduotuvę? Nejaugi Ilė?.. Stabtelėjai prie atviručių lentynos, akis aukštyn pakėlei. Pamatei žibuokles! Pakartojimą… Žibuoklių būrelio kopiją. Ar tiesa, kad kopijos visada arčiau Kūrėjo? Ar tiesa, kad kopijos ne taip giliai slepia sielą? Žibuoklių puokštę nusipirkai. Tik atvirutę, tik atvirutę.

Žibuoklių žiedus į marškinėlių kišenę įgrūdai, prie širdies. Gal „ABBA“ vyrukai jų nepagrobs? „ABBOS“ mergytės nori žibuoklių… Žiedai skirti Ilei, Ilijai, Ilonai.

Tu skubi. Visi skuba… Vienas kitą Dievo kūrinai skuba aplenkti: tik batų, batelių padai kyla aukštyn, tik svyla automobilių padangos, klykia reaktyvinių lėktuvų motorai, dūzgia kompiuterių, telefonų klaviatūros. Reikia skubėti, reikia aplenkti. Kiti tave tuoj aplenks. Tu jį, jį aplenk! Visi greičiau, visi vis greičiau…

Tu skubi pas savo angelą sargą. Jis už griovio, už miško, už vartelių. Jis visada ten. Jis niekada neįplasnojo į tavo krūtinę. Jis visada mažas. Nejaugi angelai sargai neauga? Surasi jį. Pagrobsi, įsimesi į krūtinę.

Žemė sukasi vis greičiau. Telefono, interneto gyslos (gal laidai?) žemę lyg voratinkliu užklojo. Ne vienu voratinkliu: šimtais, tūkstančiais. Niekas neklausia, ar žemės kamuolys, Dievo dulkių sauja, laiminga voratinklių glėbyje? Niekas neklausia, neturi laiko, skuba.

Sėdai į autobusą ir išskubėjai. Toli skubėjai. Gal atgal, atgal? Nejaugi, į praeitį? Už lango atgal skubėjo medžiai, elektros stulpai, sankryžos. Ir debesys atgal bėgo, ir horizontas. Ir laikas skriejo atgal.

Tavo širdį voratinkliai apraizgė, apglėbė, paslėpė. Nesakyk, kad Ilės burtai.

Nusišypsok, žiūrėk…

Kai atgal bėga medžiai ir sankryžos, ir horizontas, kažkas voratinklius nuo širdies atidengia, atidengia.

Pro autobuso langą vis lėčiau žengia elektros stulpai.

Tu iššokai iš autobuso. Jie nuskubėjo: pilnas autobusas žmonių… Abipus tavęs atgal, atgal keliauja beržų rikiuotė. Tu vienas eini… Nejaugi tu niekam nereikalingas? Smėlio takelis atsirems į gilų griovį. Ar per jį tebėra baltas lieptas? Už griovio – miškas. Už miško – varteliai. Princesės rūmai…

Iš žodžių tu pasaką apie angelą sargą dėlioji.

Taip, už griovio, už miško, už vartelių gyvena tavo angelas sargas. Jis mažas, jis tilps į krūtinę, į širdį. Angelai sargai neauga. Iš kur tu žinai? Žinai, kad tiesa! Niekam apie savo angelą sargą nekalbėsi. Egzaminatorius klaus apie angelą sargą… Tu kalbėsi taip, kaip šventose knygose parašyta. Tu atliksi išpažintį iš viso gyvenimo. Apie savo angelą sargą tylėsi. Per išpažintį reikia klausančiajam sakyti nuodėmes, bet ne paslaptis…

Mėlyna dangaus šukė pro beržų šakas prasivėrė! Mėlynas lopinėlis panašus į didelį delną. Nejaugi tau Kūrėjas ištiesė ranką? Pats Dievas…

Tu buvai sutikęs Kūrėją.

Nusišypsok, plok rankomis, trepsėk kojomis, kvatokis, kvatokis.

Tu buvai gerbiamo, visų žinomo poeto knygos sutiktuvėse. Poetas kalbėjo, kad niekada neskaito savo kūrinių. Retkarčiais išgirsta deklamuojant, dainuojant. Kūriniai panašūs į vaikus pasiilgusius savo tėvo…  Išnyra prieš krūtinę ir tada pamatai kokie jie spalvoti, blizgantys, šlubuojantys. Ne visi. Reikia juos mylėti. Nelengvas egzaminas. Kartais per sunkus. Labai gerbiamas poetas kalbėjo, kad tuomet, kai per sunku išlaikyti egzaminą, jis kuria kitą eilėraštį, eilėraščių vainiką, odę. Jis skuba, nori suspėti… Tą akimirką, kai jis rašo, atrodo, kad į dangų kyla. Kai parašo (kai sukuria), (nejaugi?) priešais širdį ir po kojomis bedugnė (gal pragaras?) atsiveria. Vaikas paklausė poeto ne vaikišką klausimą: „Ar kūryba yra beldimas?“ Poetas kalbėjo apie paukštį čiulbantį virš upės ir manantį, kad tai ne jo giesmė, bet skubančio vandens kalbėjimas paukščiams ir žmonėms. Poetas bandė pasakoti, kaip jis rašo eiles… Ne auksine plunksna raidę prie raidės glaudžia. Visų mylimo poeto pirštai kompiuterio klaviatūra bėgioja. Sakė, kad tauškindamas klaviatūra, kartais jis pats sau primena skulptorių vatinėmis pirštinėmis lipdantį balerinos skulptūrėlę… Niekas neklausė, kodėl jis plunksna nerašo eilių.

Ar Dievas rankomis kūrė pasaulį? Neparašyta raštuose… Gal Dievas turėjo kompiuterį?

Nevalia iš sakyklos žmonėms sekti pasakų.

Nesakysi Dievo kūriniams, kad kai nebuvo nei Dangaus, nei žemės, kai šviesos nebuvo, Dievas į rankas paėmė kompiuterį…

Gal pats Dievas panašus į žmogaus širdžiai ir protui nematytą kompiuterį?

Kvatokitės mintys, kvatokitės…

Reikės sakyti, kad pirmiausia buvo žodis ir žodis buvo pas Dievą.

Reikės liudyti tiesą apie Kūrėją taip, kad suprastų žmonės. Kūrinys nori žinoti viską, viską apie Kūrėją. Savo atėjimo istoriją nori žinoti kūrinys. Ne viską leista kūriniui žinoti… Nejaugi, Kūrėjas paspaudė „Delete“ ir labai svarbias žinias ištrynė?

Gal Kūrėjo kompiuteris panašus į dangaus skliautą, gal iš žibuoklių žiedų sudėliotas? Nejaugi, žydėjo žibuoklės, kai dar nieko nebuvo? Prieš pasaulio pradžią?.. Tikėk, kad buvo žodis, o jame slėpėsi žibuoklių žiedai.

Kvatojasi mintys. Jas (neabejok) girdi Kūrėjas.

Nejaugi, tereikia žibuokles į puokštę sudėlioti ir tu pamatysi mažutį dangų? Gal žibuoklių puokštė – tai dangus, kelias ir meilė?

Ar Dievas kurdamas pasaulį sukūrė atsarginę kopiją?

Adomą iš molio nulipdė. Gal iš smėlio? Adomą Kūrėjas pakartojo – Ievą nulipdė. Didelių žmonių raštuose neužsimenama apie kopijas. Kūrėjas lipdydamas Ievą neatkartojo originalo. Kopijos (ar tiesa?) visada arčiau Kūrėjo. Ką žinome apie Ievos sielą? Raštai tyli… Kalba apie obuolį, žaltį, didelį medį. Ar Ieva žinojo apie tamsą? Gal buvo iš rojaus išėjusi pasižvalgyti?

Tu irgi atėjai pasižvalgyti!

Lyg niekam nereikalingas…

Nusiėmei veidrodinius akinius, įgrūdai į marškinių kišenę. Ten – atvirutė, ten jiems per mažai vietos.

Iš marškinių kišenės išsitraukei atvirutę.

Į tave žibuoklės žiūri…

Žinok, atvirutė ir žibuoklės – užburta korta! Mesk ją prieš save ir laimėk žaidimą. Taip tegul baigiasi pasaka. Laimingai.

Pasakose (nežinia kodėl?) labai dažnai laimi niekam nereikalingi…

Tave smėlio takas atves ligi griovio. Tave pasitiks baltas lieptas. Ar jis dar jungia du krantus? Už griovio rymo miškas. Pereisi jį, rasi vartelius. Ten – princesės rūmai.

Labai toli Ilės karalystė…Tu nenukeliausi. Tik berniukas, tikėk, tokį ilgą kelią įstengs įveikti.

Tu žinai, kad už griovio, už miško jau nėra Ilonos sodybos. Nėra didelės vyšnios. Gal tik varteliai juoduoja?

Berniukas (turbūt, tu?) buvo atėjęs ligi vartelių. Jų Ilė neatidarė. Nežinojo, kad pas ją atėjo berniukas. Princesės pilies nejuosė aukšta siena. Žydėjo vyšnia. Tvoros nebuvo. Berniukas (tai tu, tu!) galėjo aplenkti vartelius, eiti per sodą ir pasibelsti į pilį… Princesė gyveno mažame namelyje su plačiomis langinėmis. Tu nežingsniavai per sodą, nepabeldei į duris. Laukei prie vartelių… Už megztinio, aplink juosmenį pūpsojo pernykščių obuolių rikiuotė. Tu dovanų atnešei princesei… Berniukas (tai tu!) žengė keletą žingsnių atgal. Svaidė į vartelius obuolius. Vieną pasiliko sau… Eidamas per lieptą suvalgė.

Pasaka tęsiasi… Ji – apie meilę. Tai pasaka apie pirmesnę meilę negu pirmoji.

Tu į tamsą metei žibuoklių puokštę… Juodą žvėrį gąsdinai. Gal į tamsą beldeisi? O jeigu tamsa būtų atsivėrusi? Neatsivėrė ir varteliai, kai mėtei obuolius. Tu beldeisi, beldeisi.

Žinojai, kad atsiveria, kai beldiesi ir kelias, ir varteliai, ir tamsa…

Netikėjai, netikėjai, netikėjai.

Tikėk ir belskis! Belskis, atsivers…

Tu iš rankos nepaleidi atvirutės, žibuoklių pakartojimo, kopijos.

Žibuoklių žiedai į rojų kviečia. Kopijos (nejaugi, tiesa?) arčiau Kūrėjo.

Į tave žiūri…

Gal į žibuoklių puokštę?

Tu stabtelėjai! Belskis, belskis.

Ilė, Ilija, Ilona į tave žiūri. Iš arti žiūri. Iš per daug arti žiūri…

Tu pamatei, kodėl stabtelėjai.

Tu gali paliudyti, jog matai Ilę. Iliją. Iloną.

Prie tavo lūpų prigludo jos lūpos.

Ilės nėra… Tik prisiminimų šukės.

Ilona niekada nebučiavo tavo lūpų… Ne prisiminimai, ne pakartojimas. Tada kas? Ar susitinka ant smėlio tako kopija ir originalas? Gal Ilonos kopija visada šalia tavęs, šalia tavęs?

Ne į lūpas Ilija tave pabučiavo, į skruostą. Netiesa…

Ar bučinyje slypi gyvybė?

Padovanok Ilijai žibuoklių puokštę! Tikėk, kad Ilė, Ilija, Ilona netoli. Skiriasi tik išmatavimai… Nepasiklysk, kur prisiminimai, kur pasakos, kur rojus, kur svajonės. Nepasiklysk, dar yra pakartojimai, dar kopijos… 

Tikėk, kad tavo siela prie Ilonos sielos prigludo. Tikėk, kad sielos irgi bučinius dovanoja…

Žinai, jau žinai, sielos atskuba į susitikimus. Pasipuošusios atskuba…  Gal į pasakas jos atskuba? Saulės spindulių apglėbti banguoja Ilijos kaspinai, tuoj palies tavo krūtinę. Jie geltoni, jie juodi, jie mėlyni. Ir – žali. Kur Ilijos akys? Gal kaspinai užstoja? Tu regi tik skruostus, tik pravertas lūpas. Kaspinas nuo merginos plaukų atbanguoja… Nejaugi, prieš tave Ilijos sparnai?

Ant stačiakampio popieriaus gabalėlio krinta beržų šešėliai. Ilijos kaspinai paslėpė žibuokles…

– Aš pas tave ateisiu, – tu girdi tylų merginos balsą. Gal tik virpa žibuoklių žiedai? Krūtine tu girdi, širdimi. Gal siela?

Tu matai žibuoklių puokštę! Nesvarbu, kad ji paslėpta, matai.

Kurią puokštę regi tavo akys: tą, kurią kažkada nepadovanojai Ilei? Gal tu regi tą puokštę, kurią užstoja Ilijos kaspinai?

– Aš ateisiu pas tave išpažinties, – vėl kalba Ilija. Jos nėra… Gal į tave prabilo Ilonos siela? Ji vis kalba. – Aš prisipažinsiu, kad tave bučiavau. Sakysiu, kad noriu pakartoti bučinį.

Nėra, nėra žibuoklių puokštės! Gal ją Ilija pasiėmė? Kur paslėpė?  Gal šalia tavo gyvenimo, tikrai, driekiasi jo kopija? Kopijos ne viską atkartoja… Gal kopijoje slypi daug daugiau negu originale? Gal šalia tavo kopijos visada gyvena Ilija?

Pabaik (ko lauki?) pradėtus darbus!

Stačiakampyje popieriaus gabalėlyje nėra žibuoklių… Nejaugi, tu spustelėjai „Delete“ ir ištrynei žiedus?

Nepadovanojai Ilijai, Ilonai žibuoklių.

Nėra Ilijos… Jos nebuvo.

Ilona tavęs nelaukia.

Nejaugi, tu niekam nereikalingas?

Vienas grįžti beržų apkabintu taku… Rankoje nešiesi popieriaus gabalėlį. Kortą! Atversk kortą – ten žibuoklės, žibuoklės!

Prieš tave žingsniuoja tavo šešėlis, braunasi pro beržus.

Saulės spinduliai, prasiveržę pro beržų šešėlius, gula ant tavo pečių. Kodėl tokie sunkūs  saulės spinduliai?

O didelių žmonių raštai liudija apie rūmus vien iš meilės pastatytus…

Kur jie, kur?

Raštai liudija ne apie princą. Kalba apie Kūrėjo Sūnų, gimusį varganame tvartelyje, lyg niekam nereikalingą…

Bernužėli, sakyk, ar tą klavišą paspaudei? Ką ištrynei: gyvenimo kopiją, pakartojimą, o gal – originalą?

Bernužėli, sakyk, kas laikys egzaminus?

Seminarijos durys pačios užsidaro…

Tu gausi raktus nuo altoriaus, nuo Kūrėjo karalystės. Ar taip ir bus? Ar tai tiesa? Gal tik tiesos pakartojimas? Kopijos ne visada atspindi tiesą…

Iš sakyklos kalbėsi apie didelę meilę.

Tavo žodžių pasiklausyti atskubės Ilona. Atliks išpažintį… Tau atliks, ar tavo kopijai, tavo pakartojimui? Ji tik žibuoklių norėjo, žibuoklių… Tu neabejodamas duotumei išrišimą, paspaustumei „Delete“. Tavo kopija, tavo pakartojimas daug žodžių Ilonai sakytų… Atliktų išpažintį iš viso gyvenimo. Graži būtų pasaka apie princesę, žibuokles, apie raktus nuo meilės karalystės…

Ir žodžiai vieni tarp kitų pasiklystų!

Nėra beržų alėjos, pasibaigė. Tavo akys vis ieško žibuoklių… Pradėtus darbus privalai pabaigti. Pabučiuok Iloną! Tikėk, ji netoli. Tavo siela ją bučiavo, bučiavo. Ir ištrink bučinį. Paspausk „Delete“.

Ar išlaikysi šį egzaminą?

Užsidėjai veidrodinius akinius. Eini. Abipus kelio nėra beržų. Šalia, šokčiodamas per grumstus, per žvyrą skuba šešėlis, lyg tavo kopija, lyg pakartojimas…

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *