STASYS BABONAS. APSAKYMAS “NUOTRAUKŲ ALBUMAS”

Rašytojas Stasys Babonas

 

Mūsų talentingasis prozininkas Stasys Babonas, prieš keletą metų šleidęs įdomią ir pagavią apsakymų ir novelių knygą “Požeminė sankryža” (tai jau septintoji autoriaus knyga), nenuilsdamas rašo, rasdamas vis naujų išraiškos priemonių. 

Rašytojo proza stebina kontrastais – paprastas, gyvenimiškas siužetas, tačiau autorius visada išvengia buitinio realistinio aprašinėjimo, buitiškumo ir primityvumo. Netikėti herojų poelgiai, jausmų siausmas, tikslus psichologinis piešinys, dabartis, besipinanti su praeities atsiminimais – visa tai būdinga daugeliui jo kūrinių. Skelbiame naujausią kolegos Stasio Babono apsakymą “Nuotraukų albumas“.

Apsakymas dar kartą atskleidžia neeilinį prozininko talentą. Gebėjimas pažvelgti netikėtu, originaliu žvilgsniu į kasdienes situacijas, narplioti sudėtingas jausmų peripetijas slepia savy atjautą ir gilų gyvenimo bei herojų psichologinį pažinimą. Gerai pažindamas aklųjų ir silpnaregių žmonių psichologiją ir kasdienybę, meistriškai perteikia jų jausmus, meilės troškimą. Žinoma, ir ne tik jų. Rašytojo akiratyje visų pirma paprastas, “mažas” žmogus, kuriame atsiveria didžiuliai dvasiniai lobiai. Dar Juozas Aputis, garsusis mūsų prozos meistras, vienas pirmųjų įžvelgė didelį S. Babono talentą, itin teigiamai jo kūrybą vertina ir rašytojas Petras Venclovas bei kiti prozininkai.

Stasys Babonas yra išleidęs ne vieną prozos rinkinį, keletą romanų, tapęs Neregių literatų konkursų laureatu, prieš gerą dešimtmetį pelnęs ir P. Cvirkos novelės konkurso laurus. Mo­kė­si Juo­dai­čių (Raseinių r.) vidurinėje mokyklo­je. Pra­dė­jus sil­pnė­ti re­gė­ji­mui, nuo 1974 m. ru­dens tę­sė moks­lą Kau­no ak­lų­jų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. 1978 m., bai­gęs Vil­niaus Ant­a­no Jo­ny­no ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, gy­ven­a Kau­ne. 1981–1986 m. studijavo Šiau­lių pe­da­go­gi­niame uni­ver­si­te­te), į­gi­jo tiflope­dago­go spe­cia­ly­bę. 1990–1991 m. Vil­niaus vals­ty­bi­nia­me uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo psicho­lo­gi­ją.  2002 m. iš­ren­ka­mas aklųjų organizacijos Kau­no ir Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­čių ta­ry­bos pir­mi­nin­ku. Yra vienas aktyviausių ir novatoriškiausių neregių organizacijos kultūros darbuotojų. 

Pir­ma­sis ei­lė­raš­tis bu­vo išspausdin­tas dar 1976 m., S. Babonui be­si­mo­kant vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, Brailio raštu spausdinamame ne­re­gių li­te­ra­tų kū­ry­bos al­ma­na­che „Vai­vo­rykš­tė“. Pir­mie­ji ap­sa­ky­mai taip pat išspausdin­ti „Vai­vo­rykš­tė­je“ (1980 m.). Ap­sa­ky­mai pub­li­kuo­ti pe­ri­odi­niuo­se lei­di­niuo­se: „Kau­no tie­sa“, „Kau­no die­na“, žurnale „Mū­sų žo­dis“.

1995 m. pa­si­ro­dė pir­mo­ji au­to­riaus kny­ga „Trys su­grį­ži­mai na­mo“ (ap­y­sa­ka ir ap­sa­ky­mų trip­ti­kas), kuri bu­vo pri­pa­žin­ta ge­riau­sia pir­ma­ja­me Lie­tu­vos ne­re­gių li­te­ra­tų kūrybos kon­kur­se.  2002 m. pa­si­ro­dė ro­ma­nas „Klystž­va­kės šau­kia“ gar­so ka­se­tė­je, o 2003 m. jis iš­leis­tas re­gin­čių­jų raš­tu.

2005 m. au­to­rius dar kar­tą bu­vo pri­pa­žin­tas ne­re­gių li­te­ra­tų kon­kur­so nu­ga­lė­to­ju už ap­sa­ky­mų kny­gą „Ap­snig­ta obe­lis“. 2008 m. S. Babonas Petro Cvirkos novelės konkurse tapo laureatu, jo novelė „Bulviakasis“ pripažinta geriausia. 

Gediminas Jankus  

 

Stasys BABONAS

 

NUOTRAUKŲ ALBUMAS

Apsakymas

 

Sentimentalus prologas. Autoriaus žodis

 

   Jūs atvertėte albumą. Nematote nuotraukų? Šiame albume nuotraukos iš žodžių sudėliotos! Žodžiai vienas šalia kito gyvena, sakiniais subanguoja, suplasnoja vaizdais.

   Šias nuotraukas regės ir nematantys…

   Tai nuotraukų albumas apie Artūrą Burinską. Jis atėjo į pasaulį, o šviesa jo nepasitiko. Motina berniuką vadino Artuku.

   Artūras, švęsdamas aštuonioliktąjį gimtadienį, gimdytojai padovanojo nuotraukų albumą su Gedimino pilimi odiniame viršelyje. Jo mamelė daug nuotraukų priklijavo. Kai Artūras grįždavo namo, jie vartydavo albumą, žilagalvė pasakodavo, ką mato nuotraukose.

   Motina prieš pat mirtį albumą gražino sūnui. Atidavė ir kitas dovanas. Nejaugi ji žinojo, kada ateis juodoji viešnia? Albume nebuvo nei vienos nuotraukos – motina jas išplėšė ir sudegino. Versdavo Artūras puslapius, ant jų delnus uždėdavo, stipriai glausdavo…

XXX

   Iš žodžių sudėliojau nuotraukas, apie Artūrą papasakojau. Ne viską… Prašom – albumas!

Nuotrauka

   Atidaryti Burinskų sodybos varteliai. Vingiuoja vieškelis lyg ilgas tunelis ir pasislepia miškelyje. Ošia lazdynai, alksniai, vienas kitas berželis. Kartais girdėti gegutės kukavimas.

Užrašas po nuotrauka. Kelio pradžia

   Gegutės kukavimas skendo akordeono garsuose. Kaimynų sūnus, grįžęs iš konservatorijos atostogavo. Tampė akordeoną.

   – Aš noriu muzikos, – Artukas (jis labai mažas) apkabino tėvo koją ir maldavo. – Nupirk man muziką. Aš grosiu ir išgysiu. Nupirk, nupirk muziką.

   Tėvas iš miesto parvežė mažutį dvylikos balsų akordeoną. Dvylika dangaus paukščių prabilo. Tik pirštu reikia paliesti klavišą – ir gieda iš šviesos atskridęs paukštis. Dumplės paklusniai pumpuoja orą, kairės rankos pirštai greitai susiranda tinkamus „bosus“. Berniukas paklauso, paklauso kaimynų sūnaus grojimo ir kartoja… Dar kartą pakartoja ir vėl klauso. Dar kartą pakartoja.

   Artukas išgirdo artėjančius žingsnius… Didelis paukštis (ne, ne. Kaimynų sūnus) sparnais (ne, ne. Rankomis) berniuko pečius apkabino.

   – Gražu, – kaimynų sūnus įrėmė kaktą į mažutį akordeoną. – Artukai, tu moki groti. Norėčiau ir aš taip groti.

   – Ar tu, ar tas, kuris už tvoros ir už kelio vis groji dideliu akordeonu? – krūptelėjo berniukas. – Ar galėsiu kada nors pačiupinėti didelį akordeoną?

   – Einam, galėsi groti.

   Artukas nedrąsiai įsikibo į kaimynų sūnaus ranką.

Nuotrauka

   Aklųjų mokykla… Kiek ji turi aukštų? Ir – vieną, ir – du, ir – tris, ir – keturis. Baltų ir raudonų plytų pastatas pasitinka ateinantįjį. Artūras Burinskas gimė aklas. Sulaukusį septynerių, tėvai berniuką išvežė mokytis į aklųjų internatinę mokyklą. Virš baltų ir raudonų plytų pastato (tiksliai tuo pačiu laiku) praūžia lėktuvas. Jis lyg senovinių varpinių laikrodžiai praneša laiką.

Užrašas po nuotrauka. Aklųjų mokyklos koridorių šviesa

   Pliaukši batų padai. Kokie ilgi, linoleumu iškloti mokyklos koridoriai? Sugirgžda atveriamas langas, sucypsi atidaromos, uždaromos durys: vienoje koridoriaus pusėje – langų eilė, kitoje – durys, durys, durys. Koridoriai panašūs į tunelius. Jų gale – aklina siena, jos kakta nepramuši… Virš galvos zyzia neono lempos. Eini ilgu tuneliu (ne tuneliu – koridoriumi) ir žinai, ar apšviestas tau kelias.

   Artūras (niekas jo mokykloje nevadino Artuku) pastatydavo akordeoną ant palangės ir braukdavo ašaras, kad tėvukai toli, kad koridoriai labai ilgi, kad Brailio rašto taškeliai aštrūs. Šviesos (Artūras žino) aplink – labai daug. Ji švelni. Ji panaši į šuniuką. Glostė akordeoną, labai troško, kad jo draugas šuniuku pavirstų… Artūras internate lankė ir muzikos mokyklą, virkdė akordeoną.

   Agnė vis kalbėjo, kad reikia susigalvoti pasaką ir šviesiau bus gyventi… Agnė – gražiausia klasėje mergaitė! Taip tvirtino Artūro klasiokas Julius. Jis pro storus akinukus matė ir šviesą, ir mergaites.

   Agnė toli… Ji prisiminimuose. Ilgu koridoriumi vis tolsta. Ji labai toli, toliau negu saulė.

Nuotrauka

   Muzikos konservatorija, tai milžiniškas garsų spiečius… Trijų aukštų muzikos garsų pilis! Artūras Burinskas pravers konservatorijos duris… Girgždės durys. Įdomu, kokiomis natomis girgždančios konservatorijos durys pasitinka ateinantįjį?

Užrašas po nuotrauka. Išėjimas

   Tolsta praviri varteliai. Iš dangaus krinta paukščio giesmė. Šlepsi batų padai: tai du, tai keturi, tai trys, tai vienas, vienas… Vieškelį iš abiejų pusių rėmina ką tik nupjauta žolė.

   Kaimynų sūnus kartu keliauja, jis puikiai žino konservatorijos koridorius. Sakė: „Palydėsiu į muziką…“

   – Artūrai, ar girdi paukštį danguje? Nematau jo. Jis, turbūt, labai aukštai, – kaimynų sūnus atsigręžia. – Žinok, dar matau tavo tėvukų topolius…

   – Einam, einam, negrįšime, – Artūras mosteli kumščiu, lyg baltąja lazdele smogtų į vieškelio smėlį.

   Šlepsi batų padai: tai į nupjautą žolę,  tai į kelio smėlį.

   – Klausau, tu pasakyk, kokios dainos ritmą mūsų kojos dėlioja? Paklausyk, – Artūras pakreipia galvą, lyg dešine ausimi į vieškelį žiūrėtų.

   Šlepsi padai: trys, trys, du, vienas, vėl du…

   – Žinai, jau žinau, – Artūras į vieškelį, tuoj pasislėpsiantį miškelyje, atsuka kitą ausį. – Gal pora natų per greitai sušlepsėjo… Klausau, žinau, tai „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus…“ Nepagalvojau, kad mūsų kojos gali tai sudėlioti… Tiesa, pora (gal trys?) natos per aukštai suskambo. Reikia eiti per šlapią, arba aukštesnę žolę.

   – Artūrai, tu pastovėk, aš noriu vienas šios dainos ritmą sudėlioti.

   Kaimynų sūnus trypia kojomis vieškelio smėlį, retkarčiais batų padai griebia nupjautą žolę.

   – Baik, baik, – Artūras užverčia galvą, prasižioja. Nejaugi, jis praverta burna, lyg keista akimi į padanges žiūri? Ir šnibžda, tarsi norėdamas kažką užkalbėti. – Baik, baik. Taip tik šunys keliauja į būdą… Baik, baik.

Nuotrauka

   Ilgas, trijų aukštų pastatas. Gatve automobiliai švilpia tik į vieną pusę. Jeigu žingsniuosi pirmo aukšto koridoriumi? Jeigu laiptais užbėgsi į antrą aukštą? Jeigu trečiame aukšte atidarysi futliarą ir čiupsi akordeoną?.. Į visus tris klausimus Artūras jau žino atsakymus! Į trečiąjį klausimą jis žino net tris atsakymus.

Užrašas po nuotrauka. Paukščio skrydis

   Artūras kalbės pats sau apie Agnę… Nežino, kaip ji atrodė. Aišku, kad labai graži. Kalbės apie ją, kaip apie mirusią – išėjusius tik vardais šaukia. Jos balsą atpažintų iš milijono balsų. Švelnus. Atrodo kad nuo jos krūtinės pūkuotas angelas pakildavo, skubėdavo prisiglausti prie Artūro krūtinės… Tiksėdavo mažutis laikrodukas ant Agnės rankos. Artūras vis atidarydavo laikroduką, vis pirštais liesdavo rodykles. Jie ilgai sėdėdavo pavėsinėje. Takas pro pavėsines vingiavo aplink aklųjų mokyklą.

   Žodžiais sunku papasakoti apie Agnę. Tik poetai taip gali. Jis gros apie Agnę… Į glėbį jam likimas akordeoną įgrūdo. Glausk jį prie savęs, čiupinėk, spaudyk, tampyk… Ir prabyla jis dangiškais paukščių balsais!

   Glaudė akordeoną Artūras prie krūtinės. Gal ne visai tiesa? Gal akordeonas norėjo prie krūtinės prisiglausti? Čiulbėdavo rojaus paukštis… Daug paukščių! Jie apie meilę liudijo. Ir – apie šviesą.

   Plojo žmonės čiulbančiam rojaus paukščiui!

   Paukštis į tolimus kraštus skrido… Italijoje plojo žmonės. Iš Italijos Artūras parsivežė nugalėtojo diplomą. Plojo Čekijos salės, Lenkijos, Ispanijos…

   Sugriaudėjo muzikos konservatorijos aktų salėje plojimai: Artūrui Burinskui įteikė mokslų baigimo diplomą!

   Grok, grok, grok… Pasaulis, muzikante, po tavo kojomis.

   O kur gyventi?

   Artūras pas tėvukus sugrįžo. Netoli namų išgirdo kukuojant gegutę…  Su baltąja lazdele rankoje ilgai stovėjo tarp vartelių. Ir su akordeonu ant peties.

Užrašas antroje nuotraukos pusėje. Namai, namučiai

   Užaugai, baigei mokslus, sugrįžai pas tėvukus… Po jų stogu. Valstybė neįgalumo (invalidumo) pensiją moka: reiškia – ne tėvų, savo duoną valgai… Ubago grašius valstybė patrupina. Nesutaupysi pastogei, nebent ilgiau gyventum negu Dievas. Retkarčiais Artūras akordeoną paglosto lyg šunį… Po stalu pakišęs laiko. Duonos jo draugas neprašo. Jis gali uždirbti duoną.

   Tėvukas pasiūlė Artūrui dalyvauti saviveikloje: rajono kultūros centre repetuoja, koncertuoja garsi kaimo kapela.

   – Ten būtumei visa galva aukščiau už kitus, – gundė tėvukas. – Gal net panelę prisišnekintum…

   Artūras paglostė akordeoną:

   – Ir tave, žinok, vesčiausi.

   Tėvas piktas grįžo iš rajono kultūros centro:

   – Jiems reikia muzikanto… O kas tave nuveš į repeticijas? Jie sako, kad nelaužys transporto, pačiam reikia turėti automobilį. Tu tik lazdelę turi.

   Motina iš bažnyčios grįžo su daug geresniu pasiūlymu – bažnyčia visada buvo ubagų pusėje: kunigėlis pasiūlė varpininko darbą. Motina kalbėjo:

   – Aš kas sekmadienį einu į mišias, ir tu su manimi eisi…

   Artūras paglostė akordeoną tūnantį po stalu:

   – Aš eisiu į darbą, tavęs nesivesiu.

   Gegutė sodo topoliuose kukavo, turbūt iš miškelio atskridus. Nekaukė šuo… Artūro tėvukai neturėjo šuns. Negiedojo višta. Vištos kartais kaip gaidžiai pragysta, pranašauja nelaimę.

   Gegutė kukavo, kukavo ir pakvietė Artūro mamą iškeliauti…

   Artūro brolis Jonas prie motinos karsto dėstė planus:

   – Ne viskas taip blogai dėliojasi: mažėja kliūčių, jau greitai kelsiu sparnus į Amerika. Dirbsiu, gyvensiu, negrįšiu.

   Suklypusio namelio durys girgždėjo ir skrido gervių trikampiai… Plasnojo dideli sparnai virš topolių.

   Tėvukas su gervėmis išskrido… Artūro brolis po ilgos litanijos, atsisėdo šalia giedorių ir pusbalsiu tarė:

   – Gražiai padainavote. Mano brolis moka groti, galėtų patampyti akordeoną, turbūt nedrįsta… Tėvuką prie bažnyčios varpai pasitiks. Ir taškas! Aš paliksiu šią ašarų pakalnę. Aš išvažiuosiu į Ameriką. Negrįšiu, dirbsiu, gyvensiu.

Dar vienas užrašas antroje nuotraukos pusėje. Nėra namų, nėra namučių

   Testamente buvo parašyta, kad visas nekilnojamas turtas paliekamas Jonui Burinskui…

   Artūras už stalo atsisėdo, kojomis apkabino akordeoną (po stalu jo bendražygis tūnojo) ir bliovė lyg šuo. Nesirito nei viena ašara. Prisiminė motinos dovanas: albumą odiniais viršeliais, kristalinę vazą, didelę ošiančią kriauklę… Artūras jas pirko, Artūras jas įvairiomis progomis motinai dovanojo. Jo motina atidavė dovanas… Nežinojo Artūras tą akimirką, ką pasakyti motinai. Stukseno krumpliais į atiduotas dovanas, glostė, labai norėjo jas dantimis griebti ir bėgioti po kambarį… Alkūne užkliudė kristalinę vazą, ši krito ant grindų ir sudužo. Gal šukės atneš laimę? Už praviro lango nekukavo gegutė…

   Kai testamentas buvo paskelbtas, nusiminęs brolis Jonas Burinskas, kalbėjo nustebusiam broliui Artūrui:

   – Matai, kokie dideli rūpesčiai mano jaunus pečius užgulė: reikės daug prakaito išlieti, kol parduosiu tėvų namus…

   Artūras prisiminė, kaip motina kažkada dejavo, kalbėdama apie jo brolio Jono ateitį:

   – Tavimi, Artukai, tai valdžia pasirūpins, kai mūsų nebus, o kas laukia Jono? Čia, šioje ašarų pakalnėje jam sunku bus gyventi, turės važiuoti į Ameriką. O iš kur jis gaus pinigėlių kelionei? Amerikoje dirbi ir matai šviesią ateitį, o čia – tik vagys, tik sukčiai, tik išnaudotojai. Jie sunkia prakaitą iš vargšų žmogelių… Gal ir ten – taip pat? Gal ten geriau?

   Jonas Burinskas pardavė tėvų sodybą ir išskrido į Ameriką.

   Artūras kelias savaites gyveno klebonijoje. Jį savivaldybės darbuotojai išvežė į globos namus. Pajudėjus automobiliui, Artūras užsimerkė… Sako, kad amžiams palikdami gimtinę, žmonės užmerkia akis.

Didelė nuotrauka

   Artūrą Burinską pasitiko ne tėvelio dvaras… Jis į Amerike atvažiavo!

   Ošia liepų alėja. Ir daug bičių gyvena. Ant akmeninių pamatų stūkso dviaukštis baltų plytų pastatas. Jį Sigitas Dapkus pakrikštijo Baltaisiais rūmais. Stogas aukštas, status, dengtas raudona skarda. Raudonuoju dvaru kartais dviaukštis pastatas vadinamas. Šį vardą irgi suteikė Sigitas Dapkus. Takažolėmis apžėlęs skaldytų akmenų takas vingiuoja ligi tvenkinio. Aplink lelijų žiedus ratu plaukia gulbės… Pikto pono dvaras senais laikais klestėjo. Teritoriją juosė aukšta statinių tvora. Ant kiekvieno kuolo tupėjo (kai kas tvirtino, kad buvo pamauti) mediniai (gal ne mediniai?) paukščiai. Savo noru nei vienas vargo žmogelis nepravėrė šio aptvaro vartų. Raudonieji proletarai iš rytų atnešė saulę. Nugriovė tvorą, dviaukščiame pastate įsteigė sielų ligoninę. Gydė tuos, kurie nemylėjo atėjusiųjų. Kai nekviestus svečius išvarė, valdžia buvusiame dvare įkūrė globos namus tiems, kuriems labiausia reikia…

   Nuo baltų plytų pastato, irgi skaldytų akmenų kelias, skuba ligi rūsio. Rūsį (nežinia, kodėl?) Sigitas Dapkus pavadino Tėviške. Rūsys raudonas lyg barštinis burokas: iš raudonų plytų sumūrytas, raudonomis čerpėmis uždengtas. Aplink liūliuoja paparčių lapai, tik stogas kyšo. Sako, kad iš centrinio pastato ligi rūsio veda slaptas tunelis. Nuo rūsio žmonės numynė siaurą vingiuotą smėlio takelį ligi parduotuvės. Tai – Galivudas! Šį pavadinimą irgi sugalvojo Sigitas Dapkus. Prie parduotuvės stypso dvi eilės didelių, spalvotų skėčių. Po jų kupolais putoja alus, skamba dainos, griaudėja keiksmažodžiai. Aplink parduotuvę keliauja girtos moterys, iš paskos bindzina vyrai…

   Baltuosiuose rūmuose, Raudonajame dvare gyvena daug žmonių… Jų vis daugėja. Ne senus tėvus čia vaikai atveža! Čia gyvena tie, kuriems reikia globos, kurie niekam nereikalingi: be kojų, be akių; tie, kurie neišgirdo, arba neištarė nei vieno žodžio; tie, kurie tik šypsosi, juokiasi ir nekeikia gyvenimo…

   Viską, viską: ir rūsį, bandantį pasislėpti po paparčių lapais, ir taką, vingiuojantį link Baltųjų rūmų, ir spalvotus skėčius prie parduotuvės (gal net ir gulbes tvenkinyje?) Sigitas Dapkus pavadino Amerike!

Užrašas po nuotrauka. Sutiktuvės

   Artūrą Burinską išskėstomis rankomis sutiko Sigitas Dapkus: aukštas, stambus vyras, sunkiai kojomis remiantis žemę. Jam labai reikėjo draugo peties.

   Artūras Burinskas iš toli išgirdo švelnų moters balsą:

   – Šaunus berniuk, aš jūsų… Visada jūsų!

   Moters rankos apkabino Artūro pečius. Tai Elytė sutiko Artūrą…

Nuotrauka

   Sigitas Dapkus pasakojo:

   – Žinok, atsimink, neužmiršk… Už tvenkinio, ant kalvelės, po beržais slepiasi vis didėjančios kapinaitės. Tai – amžinieji namai tų, kurie Baltuosiuose rūmuose rado laikiną pastogę… Tuos namučius visi vadina – mūsų beržynėliu… Ten šlama beržai.

Užrašas po nuotrauka. Užduotis

   – Einam, – sušnibždėjo Elytė ir čiupo Artūrą už rankos. – Sakai, kad niekam tu nereikalingas? Tokių sunkių bausmių Dievas žmogui neskiria. Einam, einam. Tau laiškas atkeliavo.

   Ilgai koridoriumi abu skubėjo, pasuko į dešinę, vėl ilgai keliavo, dar kartą pasuko į dešinę. Elytė pravėrė girgždančias duris, ligi fotelio palydėjo. Artūras delnu į pliušinį atlošą atsirėmė, lyg dideliam, žaisliniam šunėkui į sprandą.

   – Sėsk, – Elytė uždarė langą. – Nenorėjau kambaryje skaityti. Sigitas vis slankioja iš paskos, nori viską žinoti.

   – Gal Agnė parašė laišką? – Artūras nubraukia nuo kaktos prakaitą, atsisėda į fotelį.

   – Ne, ne damos, – Elytė uždarė dar vieną langą, žiūri Artūrui į akis. – Užmiršk, kas buvo… Savo kieme apsidairyk. Vyrai tavimi domisi. Džonas Buri parašė.

   – Jonas!

   – Ne Jonas. Džonas Buri.

   – Jonas, – Artūras delnais užsidengia akis. – Jis – Jonas. Tiesa, jis – Džonas. Jis Burinskų medžio šaka. Jis – Jonukas. Jonas parašė. Skaityk, skaityk.

   – Artukai, – Elytė lyg mama jo vardą ištarė… Nutilo ir atplėšė voką.

   Artūras klausytų ir klausytų jos balso… Jis žino, kad Elytė jį myli. Ji visus vyrus myli. Ir ją – labai daug vyrų myli. Ji myli ir moteris. Ji – vienuolė. Ji, kaip ir jo brolelis Jonas, turi kitą vardą. Šneka žmonės, kad ji priklauso Benadiktinių ordinui.

   Prabilo Elytė. Ji skaito Jono laišką:

   – Labas. Mes čia, Los Andžele sakome: helau, arba nieko nesakome. Neturime laiko aušinti burnas. Jeigu bankai arba valdžia mokėtų pinigėlius už pasisveikinimą, tada žmonės būtų daug mandagesni. Nerašysiu ilgo laiško, konstatuok savo telefono numerį, paskambinsiu per video, noriu tave pamatyti, seniai į tave žiūrėjau. Ar vis dar išsišiepęs žengi per gyvenimą? Ar dažnai kakta pili į sieną? Noriu gauti nuotraukų apie tavo naujus namus? Paprašyk, tegul darbuotojai daug nuotraukų prikepa. Mes čia sujudimą tokį suorganizuosime. Pas mus žmonės turi pinigų ir nori daryti gerus darbus. Aš taip pat. Gal stogas kiauras, gal langai neturi trijų stiklų, gal žolę be robotas pjauna? Jeigu yra bėda, nereikia dejuoti, reikia greitai bėdą pašalinti ir ją užmiršti. Brolau, tu, prisimenu, kaip amerikonas šypsodavaisi. Aš vis dar mokausi perkreipti veidą, kad atrodyčiau Los Andželo ir visos JAV būsimas pilietis. Brolau, nesaugok nieko atmintyje: užmiršk, užmiršk. Gal tėvai ne viską sudėliojo pagal Dievo žodį? Užmiršk. Šypsokis. Aš irgi (gal?) ne viską gerai dariau? Užmiršk. Vos neužmiršau pasigirti: pinigėlių,  pardavus tėvų namus, užteko bilietui ir dar liko, tai nusipirkau auto – ilga lyg trys karvės, plaukia asfaltu… Žinoma, ir savo pinigų nemažai paklojau. Amerikoje daug  ilgų automobilių rieda gatvėmis. Kai pradarau auto langą, tik švilpia vėjas, atrodo, kad vėjas iš Lietuvos pučia. Brolau, galvok, kad viskas fainai dėliojasi ant gyvenimo tako. Daug nuotraukų atsiųsk, aš suorganizuosiu pinigėlių. Įvyks vienas, kitas arbatos vakarėlis ir prikapsės žalių. Turime mes čia pinigėlių, tik žinai, taupome. Mes pinigus skiriame tiems, kuriems ir Dievas skirtų. Nuotraukų į albumą prigrūsk. Žinai, į tą, kurį mamai buvai padovanojęs, tą, kurį ji tau atidavė. Tu jo, turbūt, neišmetei? Ten jūs daug nereikalingų daiktų saugojate. Tau tas albumas nereikalingas. Į jį sudėk daug nuotraukų, jos nesusilankstys siunčiant. Nesikaštuok – už nuotraukų siuntimą tegul pinigėlius įmerkia valdžia. Neskubėk kišti savo pinigų, taupyk. Manau, kad viską parašiau. Šypsausi, lankstau primargintą popieriaus lapą ir grūdu į voką, lai su Dievu jis keliauja į Lietuvą. Džonas Buri. P.s. Grįždamas iš pašto įstaigos, užsuksiu į Kazimiero bažnyčią. Už tėvukus pasimelsiu.

   Elytė atsirėmė į fotelio atlošą, šypsosi.

   – Ele, ar tu buvai Amerikoje?

   – Nebuvau.

   – Ele. Tu gražiai šypsaisi. Ele, kodėl tu taip ilgai žiūri į mano akis?

   – Ką? Artuk, kas tau pasakė, kad aš žiūriu į tave?

   – Elyte, aš matau tavo akis… Kai tu žiūri į mano akis… Krūtinėje, suprask, daug šilčiau.

Nuotrauka

   Gulbės ligi kranto atplaukia, sumojuoja sparnais ir vėl tolsta… Prie tvenkinio atėjo Elytė. Iš toli Artūras jos žingsnius išgirdo, lyg gegutės kukavimą.

   – Artuk, – Elytė plonutę lazdelę įrėmė į Artūro krūtinę, – imk. Ji iš šermukšnio medžio. Aš skubu. Atveža dar du gyventojus. Atveš, įdėmiai klausyk, jauną moterytę. Jeigu neklystu, Margarita vardu.

   – O kodėl ji niekam nereikalinga, kad atveža? Gal irgi akla? Gal be kojų? Gal dar ko nors neturi?

   – Skaičiau jos popierius.. Vienos kojos neturi.

   Artūras ranka paglostė plonutę lazdelę. Po pažastimi pasikišo:

   – Dėkoju. Aš tuo pagaliu vaikysiu tamsą.

   Elytė tolo. Lyg gulbės sparnais ji plakė į Artūro širdį… Gal moterys turi nematomus, didelius sparnus? Gal jų sparnai vis didėja?

   O jeigu Artūras negrįžtų į Amerikę, jeigu į beržynėlį belstųsi? Šermukšnio pagaliu pasiremdamas tvenkinio pakraščiu keliautų… Gulbės vis priplauktų prie kranto. Vėl toltų. Gegutės kukavimas iš toli pasitiktų… Reikia aplankyti būsimus namučius.

   Artūras grįš į Amerikę! Praalko. Pietums bus skani grikių košė…

   O reikės kada nors iškeliauti į beržynėlį! Gulbės vis priplauks, priplauks prie kranto. Ar gegutės kukavimas jį pasitiks?.. Gal rudenį kranks varnos?

Užrašas po nuotrauka. Baltoji paukštė

   Prisiminimai vis pasitinka lyg priedainis… Būna taip, kad kiti dainos žodžiai prapuola, lieka tik priedainis. Prisiminimai prieš akis išlenda, tupi lyg kiškių būrys, lyg gulbių pulkas. Nesvarbu, kad nematai – prisiminimai atskuba ir juos regi…

   Tai buvo konservatorijos laikais. Artūras atostogavo pas tėvukus. Kaimynų sūnus pakvietė kartu pagroti pažįstamų vestuvėse.

   Sugriaudėjo motociklo variklis, nutilo dainos… Nuotaka liko viena. Čežėjo, šnarėjo suknelė. Biro ašaros ant Artūro peties. Nuotaka petimi atsirėmė į Artūro petį. Jurgita, Jurgita… Tas, kuris davė priesaiką eiti bendru gyvenimo keliu, sėdo ant motociklo ir išbirbė vieškeliu. Baltoji paukštė (Jurgita) įsikibo Artūrui į parankę ir kvatojosi. Skambėjo visas kiemas.

   – Pirmąją naktį padovanosiu muzikantui!

   Plojo svečiai.

   – Akordeoną palik, jo nereikės. Futliarą aš pasiėmiau, – šnibždėjo baltoji paukštė, krumpliais į jį beldė. – Nešuosi. Tai –mūsų pagalvė. Gal nebus per kieta?

   Netoli jie nuėjo – į sodą. Baltoji paukštė po obelimi nugriuvo. Sakė, kad po obelimi… Artūrui atrodė, kad šalia jų ošia beržas. Baltoji paukštė kartojo, kad į žemę krinta didelės žvaigždės.

   Kažką ji pamatė: gal danguje, gal atmintyje – pašoko nuo žolės ir suriaumojo:

   – Kodėl mane į sodą atsitempei? Ar nematai, kad aš tavęs nemyliu?

   Baltoji paukštė Artūro akis pabučiavo:

   – Ačiū… Aš labai norėjau šilumos. Nors truputį šilumos… Muzikante, pasakyk, kodėl aš šiąnakt su balta suknele? Aš – lyg iš kapinių prisikėlusi… Ačiū tau.

   Ji nubėgo, ji nusinešė akordeono futliarą. Buvo baltoji paukštė, nėra… Gal nebuvo?

Nuotrauka

   Amerike niekas iš peties nedirba, bet visi labai užsiėmę… Vaikšto aplink liepas, bites sekioja. Kurie nevaikšto – iš molio lipdo velnius, arba iš popieriaus dėlioja ežius, gulbes, namukus. Ir visi (beveik visi) rašo eilėraščius… Žymiausias poetas – tai Sigitas Dapkus. Artūras Burinskas irgi bandė sumontuoti vieną, kitą eilėraštį – nesiseka… Reikia eilėraščio! Jis muziką eilėms pripirš. Daina suplasnos. Artūrai, ar ji išgirs tavo dainą?

   Artūras paprašė, kad Sigitas Dapkus eiles sudėliotų, kalbėjo apie tolimus aklųjų  mokyklos laikus…

Užrašas po nuotrauka. Be pavadinimo

   Šnarėjo balta Jurgitos suknelė… Elytė – balta lyg gulbė. Kažin, ar Agnė, kuri aklųjų mokykloje apie pasakas kalbėjo, pasipuošė balta nuotakos suknele?

   Artūras nubraukė ašarą…

   Prisiminimų negalima paliesti ranka. Jie toli.

Užrašas kitoje nuotraukos pusėje

   Sigitas Dapkus Artūrą už rankos čiupo. Abu vyrai keliavo ligi koridoriaus galo… Baltuosiuose rūmuose koridoriai baigiasi staliukais nupintais iš karklų vytelių.

   Sigitas Dapkus dribo į kėdę ir kalbėjo:

   – Neparašysiu tau eilėraščio apie baltąją paukštę… Užmiršk gražius žaidimus. Ateina eilėraščiai pas mane, bet aš jų nepagaunu. Ar kam nors čia reikia tavo muzikos? Gal? Nereikia čia eilėraščių… Jie tik primena tai, ko nereikia prisiminti. Bandžiau sučiupti eilėraštį. Blogas aš medžiotojas, blogas žvejys.

   – Tu neparašysi eilėraščio? Rašyk ir parašysi.

   – Eilėraštis blaškėsi po liepomis tarp bičių… Nenuėjau pasitikti, – Sigitas Dapkus pabaladoja sau kumščiu į krūtinę. – Nepyk, tingėjau eiti. Kartą eilėraštis koridoriumi tipeno… Nežinau, ar jis manęs išsigando, ar aš jo: vienas nuo kito sprukome. Aš pagalvojau, kad jis nori pamatyti aukštą dangų, paparčių lapus. Stogas virš mūsų, matai… Tiesa, tu nematai. Žinok, yra stogas virš mūsų.

   – Sigitai, tai tu neparašysi eilėraščio? Sigitai, nesuprantu, kokią tu litaniją ringuoji? Žinok, noriu šunimi kaukti.

   – Artūrai, kauk, ir gims eilėraštis…

Foto aparatas. Bus daug nuotraukų

   Arūnas nufotografuos Amerikę! Į akordeono futliarą įsimetė albumą… Su albumu fotografuos.

   Dėžėje (kartais taip Artūras vadindavo akordeono futliarą) ilgai vartėsi Jurgitos (nuotakos, bučiuotos krintant didelėms žvaigždėms) laiškas. Neatplėšė laiško… Sudegino.

   Artūras ir kaimynų sūnus (Jurgitos vestuvių muzikantai) rikiavo savo mantą šalia automobilio, ruošėsi dundėti namo. Pribėgo Jurgita (nečežėjo suknelė), atsegė akordeono futliarą ir įgrūdo laišką.

   – Aš muzikantui grynais sumokėjau, – kvatojosi.

   Jurgitos juokas lyg mažas žiburėlis atmintyje vis sužėruoja… Ar galima perskaityti sudegintą laišką? Gal voke pinigai buvo? Gal Jurgitos adresas? Akordeono futliarą Artūras į Ameriką nusiųs. Ten jie turi daug gudrių prietaisų. Laiškas ilgai tūnojo futliare, ten liko jo pėdsakų. Amerikoje (Artūras neabejoja) perskaito sudegintus laiškus…

   Nusiųs ir albumą pilną nuotraukų: tą – su Gedimino pilimi odiniame viršelyje.

   Mama išplėšė nuotraukas, sudegino… Seniai, seniai tai buvo.

   Artūras prikimš pilną albumą nuotraukų. Jų niekas nepajėgs išplėšti, sudeginti! Albumas taps foto aparatu. Kvatokitės visi! Artūras atvers albumą, atsuks į Amerikės pusę, septynias (ne septynias – devynias) sekundes palauks ir albume liks nuotrauka. Nesvarbu, kad jos nematys žmogaus akys. Artūras vers dar vieną lapą, dar vieną – vaizdai lyg prijaukinti žvėreliai vis liuoksės į albumą. Ten, Amerikoje, Jono Buri šalyje, albumą pakiš po protingu prietaisu ir visi matys tai, ką Artūras Burinskas nufotografavo. Gal dar jie neturi tokių gudrių mašinų? Sugalvos, ten Amerika! Ir kažkas vėl taps milijonieriumi, taps laimingu žmogumi…

   Gražios bus nuotraukos, kaip šventi paveikslai.

   Albumą įdės į akordeono futliarą ir išsiųs į Ameriką.

Kitokia nuotrauka

   Jis keliauja! Vienoje rankoje – šermukšnio lazdelė, kitoje – akordeono futliaras…

   Fotografuos, fotografuos!

   Nuo tvenkinio pusės (Elytė sakė) Amerikė gražiausia. Elytė taip pat sakė, kad į baltą raudonu stogu namą reikia iš toli žiūrėti…

   Kitoje tvenkinio pusėje – beržynėlis. Jame kapinaitės slepiasi. Gal tik beržynėlį reikia nufotografuoti? Ir į Ameriką siųsti! Sako, kad nuo tvenkinio tik beržynėlis matyti, svyruokliai – slepia kapelius…

   Artyn, artyn tvenkinys.

   Atsisėdi ir žinai, kad po tavimi (ir aplink tave) žaliuoja žolė. Nugara atsiremi į elektros stulpą ir neabejoji, keturkampė, cementinė kolona kyla į dangų.

   Artūras atsisėdo ant žolės, atsirėmė į elektros stulpą, iš futliaro išsiėmė albumą, atvertė.

   Į atvertą albumą atsirėmė… Kas? Nejaugi, gulbės sparnas? Gal snapas? 

   Artūras ištiesė ranką, mojuoja…

   Sunku viena ranka laikyti albumą.

   O šiluma į krūtinę veržiasi nuo tvenkinio, nuo beržynėlio… Ne, ne. Nuo daug arčiau.

   Atverstas albumas iškrito iš rankos.

   – Nebijok, – šypsosi Elytė. Artūras žino, kada ji šypsosi. – Artuk, aš tik dviem pirštais atsirėmiau į albumą. Aš dažnai ateinu prie tvenkinio. Gulbės pas mane atplaukia. Norėčiau gulbe pavirsti ir plaukioti tarp jų. Jas žmonės myli… Galvojau, kad gulbėms nuotraukas rodai. Artuk, ar tu albume nuotraukų ieškai? Jų nėra… Aš seniai prie tvenkinio, netoli elektros stulpo stoviu, skaičiuoju lelijų žiedus. Šį rytą dar vienas išsiskleidė.

   – Čia, Elyte, ir albumas, ir foto aparatas… Aš taip sugalvojau. Elyte, aš tamstą nufotografuosiu.

   – Artuk, tu moki žaisti, – vėl šypsosi Elytė. – Tu moki pasakose gyventi… Vaikystėje muilo gabalėlis mano rankose pavirsdavo foto aparatu ir fotografuodavau.  Artuk, sugalvojau, – Elytė griebia albumą, atremia (Artūras girdėjo) į akordeono futliarą. – Artuk, tu mane rankomis nufotografuok. Aš noriu, kad tu turėtumei tikrą mano nuotrauką. Nebijok, tavo rankos daug gali… Praeiviai pažiūri ir mato žmogų lyg nuotrauką. Tu tik girdi… Aš noriu, kad tu pamatytumei mane. O albumas (taip, taip – foto aparatas) tegul viską filmuoja.

   Elytė čiupo Artūro rankas, ant savo pečių uždėjo:

   – Matyk mane, nebijok.

   Elytės rankos nepaleidžia Artūro rankų. Po jos rankomis – Artūro rankos! Rankos kopia švelnučiu Elytės kaklu… Gal dvi rankos tapo viena ranka? Ir kitos dvi rankos – viena ranka? Rankos laimingos. Jo rankos – pačios laimingiausios!

   Elytės kaklas primena koloną…

   Juodą naktį plaukia laivas, artėja prie kranto. Gal prie klastingos uolos? Švyturys sušvinta!

   Elytės šypsena panaši į jūros švyturį…

   Šypsosi Elytė!

   Laimingos rankos atsiremia į ausis. Ar moters ausys panašios į jūros kriaukles? Paslaptingai ošia jūros kriauklės… Moters ausys nori girdėti daug švelnių žodžių. Gal rankomis uždengti Elytės ausis ir kalbėti apie… Ką Elytei galima sakyti, ko negalima?

   Keturios (gal dvi?) rankos liuokteli ant Elytės lūpų. Kažin ar jas bučiavo nors vienas vyras? Rankos (ir Artūro, ir Elytės) keliauja aukštyn.

   Pirštai sutinka užmerktas Elytės akis.

   Elytė, aišku, regi tai, ką ir Artūras. Šviesą Artūras regi, kai jų rankos kartu, kartu… Gal ir užmerktos Elytės akys mato šviesą?

   – Elyte, kur tu! Elyte, kur tu?– nuo vartelių, nuo Baltųjų rūmų, nuo Raudono dvaro atklysta Margaritos šauksmas. – Elyte, kur tu? Sigitas mirė!

Daug nuotraukų. Fotografavo Elytė

   Elytė žiūrėjo į mažutį stačiakampį foto aparato ekraną ir vis spusteldavo mygtuką…

   Išvežė Sigitą Dapkų. Keturi vyrai, pasipuošę juodais kostiumais, įgrūdo karstą į juodą automobilį. Ant šono bolavo nesuprantamas ženklas: ne vienas Amerikės gyventojas pažvelgęs pagalvodavo, kad gyvatė (gal žaltys?) akimirkai suakmenėjo ir primena sulankstytą kryžių.

   Eisena pajudėjo! Ne į beržynėlį… Jie ratu eis aplink Baltuosius rūmus, susirikiuos prie laiptų ir užtrauks dainą!

   Elytė nenuleido akių nuo foto aparato ekrano, vis spusteldavo, vis spusteldavo mygtuką.

   Eisenos, skirtos pagerbti Sigito Dapkaus atminimą, priekyje keliauja vyriausia gyventoja… Ponia Giedrė ratukuose sėdi. Šypsosi. Ratukus stumia Gintaras. Dreba jo plonutės kojos. Be lazdos jis nežengia nei žingsnio. Stumdamas ratukus gali keliauti labai toli. Giedrę dažnai jis veža prie tvenkinio parodyti prasiskleidusių vandens lelijų. Ir šį rytą buvo…

   – Čia, čia! Čia, čia, – šūkčioja Giedrė. Taip ji rodo kelią einantiems. – Čia, čia. Čia, čia…

   Paskui Gintarą, stumiantį Giedrės vežimėlį, takažoles, skaldytus akmenis mina Artūras, jo rankoje plonutė šermukšnio lazdelė… Mojuoja. Nuo ko jis ginasi? Niekas nesiartina. Artūras vienas keliauja.

   Paskui Artūrą rieda ratukininkų būrys. Juo lydi tie, kurie lazdomis ir ramentais remiasi į kelią.

   – Čia, čia, čia, – nepavargdama šūkčioja Giedrė. – Čia, čia, čia…

   Į kelio akmenis stuksi lazdos, ramentai, cypteli vežimėlių ratai, šlepsi kojos… Kažkuris iš keliaujančiųjų garsiai atsidūsta.

   Paskui tuos, kurie lazdomis ir ramentais pasiremdami keliauja, žengia visada besišypsantys. Jie mojuoja rankomis. Jų daug… Jie priešais save atvertais delnais dėlioja kryžiaus ženklus? Ir šypsosi! Gal jie šypsenomis dėkoja už gyvenimą?

   Elytė viską regi mažutyje foto aparato ekrane… Vis spusteli mygtuką.

   Sustojo eisena. Prie baltųjų rūmų laiptų rikiuojasi.

   Juodas automobilis ir keturi vyrai, ir Sigitas Dapkus, aišku, jau beržynėlyje… Gal jau dvi žvakutės dega ant naujo kapo?

   Reikia dainos! Reikia audringų plojimų. Taip visada čia būna… Čia – Amerikė.

   Prie sienos sustojo tie, kurie lazdomis ir ramentais remiasi į kelią, priekyje jų – trys eilės ratukininkų. Priešais ratukininkus – tie, kurie šypsosi. Jie eidami ratu, visą kelią plojo. Jie nenustoja ploti, jie vis šypsosi, kraipo galvas, kilnoja pečius…

   Kažkuris ramentais pabeldžia į laiptų pakopą.

   Visi atsisuko į tvenkinio pusę. Už jo, visi žino, ošia beržynėlis…

   Tylą vėl pertraukia ramentų beldimas į laiptų pakopą.

   Visi šypsosi, visi ploja rankomis.

   Elytė vis spusteli, spusteli foto aparato mygtuką.

   – Atidarykite! – rikteli Giedrė. – Palydėkime išėjusįjį.

   Atsidaro, atsidaro Baltųjų rūmų, Raudonojo dvaro langai. Visi! Languose sužiba akys.

   – Sigitai, ligi susitikimo! – plasnoja Giedrės balsas.

   Visi tyliai uždainuoja:

   – Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus…

Nuotrauka. Laikrodžiai

   Stukteli dvi lazdos, šlepteli koja, stukteli dvi lazdos, šlepteli koja…

   Atkeliavo trikojė panelė. Taip Amerike vadina Margarita.

   Atsisėdo mergytė ant suoliuko tarp Elytės ir Artūro, pabeldė abiem lazdomis į tako akmenis ir liepė (taip, Margarita liepė) Elytei dirbti savo darbą:

   – Neganyk bičių su bernais, žiūrėk už ką duoną valgai… Eik, atvežė dar viena nereikalingą žmogelį.

   – Einu, – Elytės ranka spusteli Artūro petį, tolsta batelių kulniukų tiksėjimas.

   Artūras uždėjo dešinės rankos du pirštus ant kairės rankos riešo, atidarė laikroduko stikliuką, priglaudė pirštą prie rodyklių… Penkiolika (gal šešiolika?) minučių jie su Elyte buvo kartu. Labai daug. Vieni. Pirmą kartą daugiau negu dešimt minučių. Daug! Jeigu ne trikojė mergytė, jie po liepomis galėjo sėdėti dar penkiolika minučių. O jeigu – valandą? Dvi valandas? O jeigu – visada: po liepomis, tarp bičių?..

   …jie keliavo sodo taku pro liepas. Širdis jam kartojo, kad jie po rojų klajoja. Pro liepos kamieną praeidamas vis pabelsdavo į jį šermukšnio lazdele. Į visus liepų kamienus, kurie buvo šalia tako pabeldė. Elytės akys viską mato!

   – Kaip tu randi liepas?

   Artūras atsakė nei šį, nei tą:

   – Jos kvepia medumi.

   Abu atsisėdo po liepomis.

   Elytė Artūrui į delną įdėjo foto aparatą:

   – Štai ta stebuklinga dėžutė: ji ir narvelis (labai daug nuotraukų čia uždaryta), ir gaudyklė… Vienoje pusėje yra ekranas: jame matai, ką fotografuoji; kitoje pusėje – objektyvas: jis prieš fotografuojant į priekį iššoka, atsidaro.

   – Supratau, – Artūras pirštu pastukseno (gal pasibeldė?) į Elytės delną. – Supratau: atsimerkia foto aparatas ir sučiumpa vaizdą.

   – Artūrai, aš papasakosiu nuotraukas. Lyg albumą žiūrėsime…

   – Ko tyli? – Margarita lazdomis viena į kitą trenkia. – Akys tavo nežiūri. Gal ir liežuvį pametei? Su davatkėle, tai šnekėjai… Nečiupinėk laikrodžio, netrukdyk rodyklėms keliauti. – Margarita griebė Artūro ranką, ant savo vienintelės kojos uždėjo…

Epilogas be sentimentų. Kelionė

   Jie (kaip buvo susitarę) susitiko prie Baltųjų rūmų laiptų.

   Elytė pastatė akordeono futliarą ant laiptų pakopos.

   Artūras bato galu pabeldė į jį:

   – Gaila albumo… Mamai jis buvo skirtas.

   – Tai gal išimti? Tuščias jis.

   – Ne, ne. Aš daug juo fotografavau, ten yra daug nuotraukų.

   – Artūrai, įdėjau ir foto aparatą, tą, kurį tu čiupinėjai. Ten slepiasi dar daugiau nuotraukų.

   – Tu fotografavai Sigito laidotuvių eiseną. Amerikoje niekas nefotografuoja laidotuvių. Jie bijo tokių nuotraukų.

   – Artūrai, aš kelis kartus peržiūrėjau foto – jos labai fainos. Visi gyventojai patenkinti, keliauja ratu. Nuotraukose ir data pažymėta: liepos ketvirtoji… Tegul žiūri tavo broliukas, tegul galvoja, kad mes  pagerbiame Amerikos nepriklausomybę.

   – Elyte, o laišką ar nepamiršai įdėti? – Artūras bato galu vėl baksnoja į akordeono futliarą.

   – Nepamiršau… Artūrai, aš laiške dar parašiau (mes buvome pamiršę parašyti), kad šalia Baltųjų rūmų kils trys gyvenamieji korpusai, kad didės mūsų valdos.

   Artūras bato galu vis beldžia į akordeono futliarą.

   – Nebelsk, čia ne durys… Girdi, dėžę pilną prigrūdau, vos uždariau. Sakė, kad amerikonai nemėgsta gauti pustuščių siuntinių. Albumą ir foto aparatą, kad nebarškėtų suvyniojau į Sigito drabužius. Tegul jie irgi keliauja į Ameriką. Gal  kam nors jie ten bus reikalingi?.. Einam. Pavėluosiu į autobusą. Išvažiuoju. Išsiųsiu siuntinį ir išvažiuoju, – Elytė viena ranka čiupo akordeono futliaro rankeną, kita ranką uždėjo ant Artūro peties. – Einam. Prie tvenkinio atsisveikinsime. Negrįšiu. Gal kada nors? Išvažiuoju į Romą. Mokytis mane siunčia. Aš noriu mokytis. Žinios augina tikėjimą.

   – Elyte, tu negrįši?

   – Kada nors… Gal?

   – Elyte, aš noriu tave palydėti ligi Galivudo. Elyte, pro rūsį, ligi Galivudo… Ne prie tvenkinio, – Artūras atsisėdo ant Baltųjų rūmų laiptų pakopos. – Elyte, atleisk, aš niekur neisiu… Ar tiesa, kad tu išvažiuoji? Ar tu išvažiuoji?

   – Išvažiuoju.

   – Elyte, eik viena. Tu moki gyventi viena.

P.S. epilogui. Dar kartą autoriaus žodis

Ką rašau čia, turėjau pasakyti kūrinio pradžioje… Štai ką noriu akcentuoti: šalia skaitančiojo šį kūrinį privalo būti bent vienas klausantysis. Tegul jis užsimerkia ir iš žodžių dėlioja nuotraukas…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba