STASYS BABONAS. APSAKYMAS “SOFIJOS GERNIKA”

Naujausias kauniečio prozininko Stasio Babono apsakymas”Sofijos gernika” dar kartą atskleidžia neeilinį jo talentą. Originalus, savitas rašytojo stilius, netikėti siužeto vingiai būdingi ir šiam kūriniui. Stebina ir patraukia autoriaus fantazija, jausmų ir emocijų atskleidimas, įsimenanti psichologinė dėlionė. Gebėjimas pažvelgti netikėtu, originaliu žvilgsniu į kasdienes situacijas, narplioti sudėtingas jausmų peripetijas slepia savy atjautą ir gilų gyvenimo pažinimą. 
Apsakymas „Sofijos gernika“ – mitologinė impresija, turi nūdienos prozoje retą savybę – jis ne tik sukelia pamirštas ar primirštas jausenas, sumezga seniai įtrūkusias vidines gijas, bet ir priverčia dar ir dar kartą skaityti tekstą, atrandant jame naujų netikėtų prasmių. Stasys Babonas vengia realistinio, “žemiško”, įprasto perteikimo. Jokio buitiškumo, viskas kilstelėta virš kasdienybės, atmintis tampa svarbiausia vidinio vyksmo dalyve ir dabartis, besipindama su praeities atsiminimais, perauga į apibendrinančią impresiją. Rašytoją galima vadinti ryškiu  magiškojo realizmo atstovu mūsų literatūroje. Apsakymo siužetą vienija meilė ir atjauta, tie netikėti širdies krustelėjimai, verčiantys kitu žvilgsniu pažvelgti įpraston kasdienybėn, pajusti kažkokį sunkiai nusakomą egzistencinį liūdesį. Šviesą ir viltį temdo žmonių žiaurumas, karas, gyvybės naikinimas. Be abejo, akivaizdžios aliuzijos į rusofašistų puolamą ir žudomą Ukrainą, žūstančius ir žudomus vaikus. 

Rašytojas yra išleidęs ne vieną prozos rinkinį, keletą romanų, tapęs Neregių literatų konkursų laureatu, prieš gerą dešimtmetį pelnęs ir P. Cvirkos novelės konkurso laurus. 2022 metais išleistas S. Babono novelių ir apysakos rinkinys “Požeminė sankryža”. 

Gediminas Jankus

 

STASYS BABONAS

 

Sofijos gernika

Apsakymas

 

Tu sapnuoji Sofiją… O gal tik pabudęs regi? Vienąkart… Ir geidi ją sutikti.

 

XXX

Žmonės apie Sofiją daug žinojo. Pamiršo… Žinių trupinius sapnai atridena prie širdies. Tada, tada žvelgia didelės, žalios akys! Taip katės žiūri į tamsą, į mėlyną dangų, į kaukiančias raketas.

Tu matai Sofiją? Atrodo, kad ją buvai sutikęs. Tu jai į akis žvelgei kažkuriame praėjusiame gyvenime? Nejaugi tu po saule smėlio takais prieš daugelį metų esi tipenęs? Gal tave vejasi tavo buvę gyvenimai?  

Tu sapną vejiesi iš kurio žvelgė šventa moteris…

 

XXX

Sofija gyveno smėlio kalvoje. Oloje.

Jos širdį pamatė, didelę sielą turintis, iš toli (gal net iš būsimo gyvenimo?) atkeliavęs jaunikaitis. Atėjūnas slėpėsi po primerktomis akimis, po ilga barzda, po raudonu apsiaustu.

Jie netoli vienas kito buvo. Jaunikaitis nelietė Sofijos, tik ilgai ant jos šešėlio stovėjo. Rankoje jis laikė akmeninę taurę.

Tada, tada, tada jis Sofijai padovanojo raktą.

Sako, kad raktas buvo panašus į žodį, linkintį ramybės jums…

Iš smėlio olos išlindusiajai jis padovanojo ir knygą. Gal ten ne knyga buvo? Gal jaunikaitis žaliaakei šalia vieno žodžio padovanojo dar didelį spiečių žodžių?

Ir ji iš atėjusiojo paėmė akmeninę taurę. Raktą joje paslėpė. Indą uždengė varpo formos dangčiu. Ji (ne jaunikaitis) turėjo varpo formos dangtį…

Nežinia, ar dangtis buvo akmeninis, ar iš žodžių sudėtas? Gal varpo formos dangtis ir taurė, tai paslaptingos knygos viršeliai?

Akimis tos knygos neperskaitysi…

 

XXX

Sako, kad Sofiją išsivedė jaunikaitis. Jie  išplasnojo į dangų! Sofijos sparnai žėrėjo saulėje. Ji lyg žibintas švietė. Kaip žvaigždė…

Tiesa buvo kitokia – Sofiją nužudė sužvėrėję žmonės. Nepraliejo kraujo, ant kaklo virvę užnėrė… Sužvėrėję žmonės bijojo, kad Sofijos kraujo lašus į akmeninę taurę nesurinktų jos gyvenimo liudytojai.

Sofijos (sako) šešėlis didele kate pavirto, sužaibavo žalios akys.

 Neilgai gyveno ir Sofijos dukterys – jas žvėrys nužudė.

Sofija turėjo tris dukteris. Kiti (tie, kurie labai daug žino apie Sofiją) tvirtina, kad ji turėjo net keturias. Užaugo labai gražios, dar gražesnės negu motina. Sofija svajojo jas išleisti į keturias pasaulio šalis… Gal gražuolės buvo ne Sofijos dukterys, o jos kalbų aiškintojos? Ji kalbėjo, kad žemėje nėra paslapčių, tik reikia viską širdimi matyti. Sofija konstatavo, neva žmogus pamatęs tiesą niekada netaps žvėrimi. Daug kas manė kitaip… Apie žmogaus širdį, kuri lyg didelė akis atsimerkia, kalbėjo ir keturios (gal trys?) Sofijos mokslo liudytojos. Daug kas netikėjo jų šnekomis… Ne vieta po saule ir smėlio keliuose netikriems pranašams! Jas žmonės, kaip ir Sofiją, pakabino ant virvės. Kraujas nebuvo pralietas.

 

XXX

Apie Ra-i-ną išgirskite! Tai liudijimas apie didelę katę. Jos šešėlis buvo panašus į moterį. Gal į Sofiją?

Katės kailis mirguliavo mažutėmis švieselėmis. Gal jos kailyje slėpėsi milijonai jonvabalių? O gal (niekas negali užginčyti ir šio varianto) tai buvo mažutės akys? Daug akių!

Išgirdote apie Ra-i-ną ir užmirškite. Ša… 

 

XXX

Keliavo vyrai neužmatomais smėlio plotais pro smėlio olas. Jie rado Sofiją. Ša…  Jie sutiko Sofijos šešėlį didelėmis, žaliomis akimis. Sofija (o gal jos šešėlis?) atėjusiuosius mokė mylėti dangų. Vyrai pasiliko gyventi smėlio olose, jie pamilo dangų.

Tolyn, tolyn, vėjo pustomu smėliu, liūdnos keliavo jiems skirtos moterys…

Sofijos šešėlis (ne Sofija) kartojo: „Mylėkite moteris ir dovanų gausite dangų.‘

Tik vienas, kitas vyras pakvietė moteris į smėlio olas.

Nejaugi, moterį sunkiau mylėti negu dangų?

 

XXX

Ne apie Ra-i-ną, apie Sofiją rinkite žinias, lyg smėlio grūdelius! Saują grūdelių surinkite… Kiek smėlio telpa žmogaus širdyje? Ten kraujas skuba, skuba, neleidžia smėliui ilgai pasilikti.

Žinios apie Sofiją – ne smėlis, ne smėlis, ne smėlis. Apie moterį žaliomis akimis daug knygų parašyta. Ar apie tą Sofiją? Daug šventovių pasaulyje pastatyta Sofijai. Ar tikrai – jai? Miestai jos vardu pavadinti, gatvės…

Viena smėlio ola irgi turi Sofijos vardą.

 

XXX

Ir vėl daug ką užmiršome… Sapnai atgaivina praeitį. Gal jie apie ateitį kalba? Tereikia atsiremti… Į ką? Gal į smėlį? Gal į kraują? Kraujas žmones jungia kaip brolius. Ir kaip priešus…

Kai atsiremi į smėlį (tikėk) atsimerkia širdis!

 

XXX

Kas slepiasi už skubančio per smėlį žmogaus šešėlio? Žalios, didelės akys! Kas dar? Angelo sparnai… Jie ir juodi būna, ir balti. Šešėliai vis didėja. Iš nežinia kur išnyra iššiepti žvėries nasrai.

Nejaugi, juodi gyviai iš žmogaus širdies ropščiasi? Daugėja šešėlių smėlio keliuose. Jie ropoja, sliūkina, šliaužia, tolsta, tolsta.

 

XXX

Juodi gyviai iškeliavo laimės ieškoti! Jų namučiais tapo neįžengiami miškai, liūliuojančios pelkės, smėlio dykumos, saulę ir dangų atspindintys ledynai. Juodi gyviai džiūgavo, puotavo, tikėjo, kad laimė netoli.

Juodi gyviai bijojo kalnų ir smėlio olų.

Reikia byloti tiesą – juodus gyvius žmonės išvarė. Ša! Apie tai – ša!

Džiūgavo, puotavo žmonės, šventė pergalę.

 

XXX

Užmiršo visi išėjusius.

Neilgam…

Žinios apie juos atšliauždavo lyg gyvatės, atplasnodavo lyg balandžiai. Liudijimų vis daugėjo.

Sakė, kad išėjusieji, išvarytieji visiems, ką sutinka, lupa kailius! Jie dovanas neša savo ponui. Neprasitarė, kas jų aukščiausiasis. Sau nieko nepasilieka. Jiems nieko nereikia… Tik kraujo, tik ašarų. Gal ir ašarų nereikia – tik kraujo, kraujo, kraujo.

Žudė ir rijo visus, ką sutiko! Ir – savus.

Jie – žvėrys, žvėrys, žvėrys.

Išėjusieji, išvarytieji buvo panašūs į tigrus. Gal į lokius? Į kates, į dideles kates… Jie mosavo sparnais. Gal – letenomis? Jiems reikėjo daug kraujo.

Jie vis prisimindavo taurę, uždengtą varpo formos dangčiu, jie minėdavo Sofijos vardą.

Išėjusiųjų, išvarytųjų šešėliai kartais atkartodavo žmonių pavidalus.

 

XXX

Poetai prabilo apie grįžtančiuosius. Žodžio meistrai liudijo šventovėse, olose. Jie kartojo, kad išvarytieji labai pasiilgo namučių, kad jie ateina iš miškų, iš pelkių, iš dykumų, kad jie lenda iš po akmenų, iš po smėlio grūdelių…

Niekas netikėjo poetais.

Moterys kalbėjo apie grįžtančiuosius. Jos sakė, kad tie, kurie ateina, apie kraują liudija, lyg apie saulės šviesą; kad ateinantieji apie pelkes kalba, lyg apie dangų…

Vaikai vis dažniau pasakas porino suaugusiesiems. Jie tvirtino, kad artinasi žvėrys: gal tigrai, gal meškos, gal katės?.. Vaikai kartojo, kad artėjantieji į žmones panašūs. Vaikai sakydavo, kad žvėrys skuba namo.

 

XXX

Didelė šventė žmones aplankė!

Neišsigąsk, į tave žiūri raudonos, išprotėjusios akys… Gal tu į žmones žiūri tokiomis pat akimis?

Sugrįžtantieji ant baltų žirgų atšuoliuoja.

Ne, ne, ne.

Sugrįžtantieji tankuose tupėdami atidarda! Tankuose… ne trimis žirgais traukiamose karietose.

Ateinantieji raketas į dangų siunčia: prieštankines, priešlėktuvines.

Ir poetams jie raketas dovanoja… Kiekvienam poetui po tris raketas.

Eilėraščius sugrįžtantieji danguje rašo.

Paklausykite! Neišsigąskite, eilėraščiai neturi žodžių.

Raketos atskrenda ir smogia! Anapesto, anapesto ritmu smūgiuoja! Bombos jambu krinta. Tyla, smūgis, tyla smūgis. Šventė danguje, šventė žemėje! Fejerverkai… Fiesta, fiesta!

Nors į pasimatymą eik.

Skubėkite išprotėti ir galėsite švęsti! 

  

XXX

Kai sužinome, atrodo, kad netiesa. Reikia žinoti tiesą. Būtina žinoti! Netiesa, netiesa, netiesa…

 

XXX

Kariai sugrįžtančiųjų, ateinančiųjų išėjo pasitikti. Su ginklais rankose! Su tankais, su lėktuvais…

Ar druskos nepamiršo?

Ar duonos nepamiršo?

 

XXX

Ateinantieji apie meilę kalbėjo…

Ateinantieji liudijo, kad jiems kelią rodo žvaigždė.

O į dangų kilo raketos!

Nebuvo danguje kelrodės žvaigždės. Nebuvo! Tik balandžiai virš galvų ratus suko panašius į kryžius. Iš pelkių ugnelės šokteldavo. Ir – iš smėlio…

Žvėrys artėja!

Skamba varpai, kaukia sirenos, verkia moterys, žaidžia vaikai.

Raketos kyla į mėlyną dangų ir krinta ant žmonių galvų. Bombos leidžiasi iš aukštybių. Gal net iš pačios saulės? Raketos mirtį neša! Prieštankinės, priešlėktuvinės… Kaip pavadinti tas raketas, kurios sminga į daugiabučius, į mokyklas, į ligonines?

O tie, kurie artinasi, tikina, kad būrius taikos balandžių paleido…

Poetai šventovėse ir olose eilėraščius kalba.

Vaikai liudija, kad iš poetų krūtinių kyla balandžiai žaliomis akimis…

Poetai reikalauja (gal balandžiai burkuoja?): „Eikite ir pasitikite tuos, kurie ateina, išvarykite juos ir tada parsiveskite namučių…“

 

XXX

Kur tu, žmogau, galvą priglausi, kai naktį šviesiau negu dieną?

Kur tu, žmogau, keliausi, kai dieną dangus nuo bombų pajuodęs?

Skubėk į žemę gyvas lįsti, giliai, giliai į smėlį…

O upė teka plati pro smėlio olas, pro šventoves!

Upė panaši į gyvenimą… Ne, ne. Ji į sapną panaši, joje atsispindi raketos, bombos ir saulė, ir dangus.

Virš upės, mėlyname danguje – karas, po žeme – karo nėra. Upė nepanaši į pasaką. Pasakose visada būna trečias kelias. Čia nėra trečio kelio.

Gal poetai jį sudėlios?

Keliai po žeme bėga… Jie giliai, daug giliau negu upė. Geležiniai keliai… Juos vadina – metro? Gal tai trečias kelias? Geležinių kelių, bėgančių giliai po žeme raizgalynė… Trečias kelias (nejaugi?) visada būna kitoks.

Giliai po žeme, šalia geležinių bėgių gyvena vaikai. Jie nuo ateinančiųjų pasislėpė. Traukinių bėgiais klajoja moterų šešėliai. Jie primena dideles kates. Žybsi, lyg skraidančios kulkos, jų akys. Turbūt, netiesa, kad už šešėlių slepiasi moterys? Sako, kad jos išėjo į karą. Retkarčiais į žemės gelmes ateina ginkluoti vyrai, tie, kurie išėjo žvėrių pasitikti… Jie vaikams, moterims (gal tik moterų šešėliams?) į akis pažiūri ir vėl kyla iš požemių, skuba ginti savo žemės.

 

XXX

Kažkuris mažius pasiūlė žengti į karą…

Vaikai vieningai nusprendė – eis kariauti!

Jie kariauti nemoka… Po žeme išmoks ir eis į karą.

Išmoks! Išmoks! Išmoks! 

Priešas ateina užgrobti jų žemės…

Jie gins savo motinas, savo tėvus, savo žemę.

Visi, visi stojo ginti savo motinas, savo tėvus, savo žemę!

Nėra priešų… Nėra nei vieno priešo.

Nei vienas vaikas nenorėjo būti priešu. Reiškia, niekas neateina grobti jų žemės…

Vaikai po žeme karą laimėjo.

 

XXX

Moterys, tos, kurios po žeme (gal tik moterų šešėliai?) griebė popieriaus lapus. Čiupo tušinukus, pieštukus, teptukus, baltos kreidos gabalėlius ir piešė… Sako, kad piešė Sofiją. Gal moterys taip ieškojo jos užtarimo? Kodėl iš kiekvieno piešinio žvelgė raudonos akys? Piešiniuose nebuvo moters veido, rankų, juosmens. Piešiniuose plasnojo balandžiai, nardė lėktuvai, kaukė raketos, krito bombos. Sofijos akys (nejaugi, visi pamiršote?) žalios, žalios, žalios. Balandžiai žiūrėjo į geležinkelio bėgius raudonomis akimis… Ir lėktuvai, ir raketos, ir bombos į mėlyną dangų ir į neužmatomus geltono javo laukus spoksojo raudonomis akimis. Akys vis didėjo. Iš akių lašėjo kraujas.

Kur Sofija? Kur? Gal piešiniai žino kelią pas Sofiją?

Piešinius, lyg trapius kalėdaičius moterys dovanojo vaikams.

Čiupo, čiupo mažiai piešinius ir išėjo ieškoti karo… Laimėti išėjo! Ša.

 

XXX

Ša! Sapne neieškokite tiesos… Nėra čia ir nešamųjų konstrukcijų. Ša. Nėra čia vitražo stiklų. Tik liudijimai apie Sofiją atklydę…

Žmonės Sofijos širdį lygino su taure. Jie tvirtino, kad taurė daug didesnė už šventoves. Ša! Jie liudijo, kad taurėje (Sofijos širdyje) kunkuliuoja mėlyna šviesa, kaip bekraštis dangus. Ir geltona ugnis plazda. Saulę atkartojo ugnis.

 

XXX

Vaikai ateinantiesiems, grįžtantiesiems padovanos  paveikslėlius su Sofijos atvaizdais…

Taip galvojo tie, kurie matė išeinančius vaikus.

Atskrenda raketos. Jos į didelius balandžius panašios.

Krinta bombos, krinta bombos.

Kaip pavadinti bombas, kurios krinta ant vaikų galvų? Kokius vardus duoti raketoms? Jos krinta ant vaikų galvų.

Žmonės prieš vaikus nekariauja. Ir žvėrys prieš vaikus nekariauja.

Kas tie, kurie ateina, kas? Jie pakėlė ranką prieš vaikus!

Vaikai į šventoves skubėjo.

Ateinantieji, grįžtantieji šaudė, šaudė į vaikus. Daug nušovė vaikų…  

Sofija (nejaugi tai tiesa?) matė, kaip smėlio kelius palieka žuvę vaikai. Jie angelais, angelais kilo, lyg balti debesėliai. Jų akys žiūrėjo į dangaus mėlynę, į saulės šviesą.

Ateinantieji, grįžtantieji šaudė tiesiai į angelų širdis.

 

XXX

Iš šventovių vis ėjo ir ėjo milžinai. Kareiviški jų batai trypė smėlį. Užverti galvą, žiūri aukštyn, o matai tik mėlyną dangų. Milžinai daug aukštesni už dangų? Ir bekraštė mėlynė į tave nusileidžia. Tik saulę matai, ne milžinų veidus. Saulė sušvinta tavo krūtinėje, širdis, tarsi akis atsiveria… Tu šalia milžino stovėdamas augi.

Ša, tai sapnas. Tuoj, jau tuoj pamatysi Sofiją.

Į šventoves vis skuba vaikai. Krinta bombos, skrieja raketos, kaukia pavojaus sirenos. Šventovėse poetai eiles vis kalba. Vaikai girdi poetų žodžius ir greitai auga. Vaikai milžinais tampa.

Paveikslėlius, kuriuos moterys piešė (gal moterų šešėliai?), milžinai (vaikai milžinais tapo!) aukštai iškėlė, šventyklų lubų kupoluose pastatė. Ir maži paveikslėliai virto didžiuliais paveikslais! Jie labai gražūs. Ne tokie, kokius piešė moterys… Ramybė iš jų į žmonių širdis leidžiasi, lyg dangiška muzika. Jie linki ramybės jums. Šviečia paveikslai!  

Milžinai į karą iškeliavo. Jie širdimis sučiups raketas, bombas. Tankus sugaudys, lyg mažus, nuodingus vabalėlius.

Ša, ša. Sapnuokite, čia sapnas, ne pasaka. Tik pasakos baigiasi laimingai. 

Žvėrys artinasi. Ša!

 

XXX

Sapnas per ilgai tęsiasi.

Giliai po žeme, urvuose žmonės virsta žvėrimis…

Nejaugi grįžtantieji aukštyn apvertė jų širdis?

Žiūrėkite (neleiskite, neleiskite!) žmonės virsta juodais žvėrimis. Jie panašūs į kates, į tigrus, į lokius…

Netiesa.

Žmonių akys iš baimės didėja. Jos jau didesnės už širdis…

Žiūrėkite! Ką matote?

Didelės katės zuja urvuose, griežia dantimis, žaibuoja raudonomis akimis. Juodi gyviai trokšta pamatyti saulę ir dangaus mėlynę. Jie ropščiasi iš urvų… Juodi gyviai smėlio keliuose gyvatėmis pavirsta ir artinasi prie žmogaus širdies. Žaibuoja žalios akys. Ir raudonos akys žaibuoja.

Balandžiai išplasnoja į mėlyną dangų…

Kas balandžiais pavirsta: žmonės ar gyvatės?

Gal kažkas sapną nušovė prieštankine ar priešlėktuvine raketa, kad jis nesibaigia, kad vis naujus, naujus plotus užima? Veriasi sapno gelmė, lyg puošni scena! Kur žiūrovai? Tik balandžiai ratus suka panašius į kryžius.

Netoli šventovės (nejaugi, tai scena?) susitiko du vyrai. Yra žiūrovų, yra… Atsisėdo jie į mokyklinį suolą.

O aplink – mokyklos griuvėsiai!

Vyrai trimis rankomis atsirėmė į suolą. Dvi akys kažko ieškojo: gal mokyklinės lentos, gal tik kreidos?

Tas vyras, kuris neturėjo vienos rankos, iš karo keliavo.

Tas, kuris akis buvo užsidengęs dideliais, juodais akiniais, skubėjo į karą.

Abu galvas slėpė po šiaudinėmis skrybėlėmis.

Vyrai kalbėjo, kad jiems pakeliui.

Tas, kuris neturėjo rankos, ne mūšiuose ją prarado, o grįždamas iš karo. Ant kelio gulėjo nugaišusi katė. Jis koja paspyrė negyvėlę. O ši – atgijo: šoko ant peties ir nukando ranką. Aukščiau alkūnės tik capt – ir nėra! Sprogmuo buvo paslėptas padvėsusios katės kailyje.

Kitas vyras, kuris į pasaulį žvelgė pro juodus akinius, ne fronte neteko akių. Žmogelis niekada nematė saulės – gimė aklas. Jis labai skubėjo į karą, jis savo akimis norėjo pamatyti karą.

 – Žiūrėk, aš girdžiu, – kalbėjo tas, kuris neturi akių. – Aš girdžiu kaip plazda sparnai… Pamatyk, atskrenda didelis balandis.

 – Aš girdžiu, aš jau matau, – iškelia kumštį vienrankis. – Aš matau – atskrenda raketa. Vis aukštyn kyla, turbūt – priešlėktuvinė.

 – Nešūkauk, neišgąsdink, aš noriu pamatyti atskrendantį balandį, – kvatojasi tas, kurio akis dengia juodi akiniai.

Žuvo abu vyrai…

Tik pagalvokite – viena raketa (nežinia, ar ji buvo priešlėktuvinė, ar prieštankinė?) pražudė du poetus.

Raketa griuvėsius pavertė griuvėsiais… O mokyklinis suolas liko. Raketa suolą stipriai subraižė: lyg aštriu peiliuku medžio plokštėje neįskaitomas raides įrašė.

Atėjo Sofija, atsisėdo į mokyklinį suolą.

Pamatykite – sapnas, sapnas!

Saulė švietė dangaus mėlynėje – geltona šviesa pusę dangaus užėmė.

Šalia Sofijos į mokyklinį suolą atsisėdo jaunikaitis, pasipuošęs raudonu apsiaustu.

Sapnas tęsiasi! Būna labai ilgų sapnų. Tikėkite, kad niekas nenušovė sapno, kad atsibusite.

Šalia mokyklinio suolo krito Sofijos ir jaunikaičio šešėliai, jie priminė kates… Dvi didelės katės gundančiai murkė.

Netiesa, netiesa!

Žmonių ausis pasiekė tankų urzgimas.

Urzgimas tilo, tilo…

Šviesėjo mokyklinis suolas.

Jaunikaitis, vilkintis raudonu apsiaustu, perskaitė užrašą ant mokyklinio suolo: „Ra-i-na“… Gal jam tik atrodė, kad tas žodis čia užrašytas?

Jis balsu ištarė žodį:

– Ra-i-na.

Sofija įsikibo į jaunikaičio parankę, ir neskubėdami nužingsniavo…

 

XXX

Tu ir Sofija einate šventovės keliais… Šventovė labai didelė: ten, kur tėvų, kur protėvių žemė – ten ir šventovė. Jaunikaitis, tai tu… Gal, gal?

 

XXX

O kur raktas?

Nejaugi, taurę visi pamiršo?

Vaikai jos ieškojo griuvėsiuose… Sako, kad taurė buvo uždengta varpo formos dangčiu.

Jeigu taurė ir varpo formos dangtis buvo sudėlioti iš žodžių, tai poetai suras.

Sofija ateina. Atsibusk! Ji netoli.

Už lango pamatysi žydinčias alyvas, danguje švies didelė saulė…

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba  

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *