DONALDAS KAJOKAS. LEISTINAS PRIVATUMAS. DIENORAŠČIO PUSLAPIAI. 1981-ieji.
Džiaugiuosi kolegos poeto ir prozininko Donaldo Kajoko pateiktu netikėtu atsivėrimu – dienoraščio, rašyto nuo „neatmenamų“ laikų, pradėto bene prieš gerą penkiasdešimtmetį, pasidalinimu. Toji ištrauka, kurią skelbiame, siekia 1981-uosius ir manau, taikliai atskleidžia visą tų užrašų esmę ir pobūdį. Tai ypatingas, labai individualus ir netikėtas pasakojimas apie dvasinio kelio paieškas ir vis gilesnių apmąstymų persmelktą, vidinio nerimo pripildytą talentingo kuriančiojo piligrimystę. Toji vienišo kūrėjo, įsiklausančio, klausiančio, abejojančio kelionė – tikras, iškentėtas vidinio virsmo arba dvasios fenomenologijos (intuityvaus esmių stebėjimo prasme) pavyzdys.
Skaitant mano dienoraštį, neaišku, kas vyksta pasaulyje, kas su kuo kovoja, kas už taiką, kas prieš – sako autorius, ir tatai visai suprantama – rūpėjo visiškai kiti dalykai, lydėjo polėkis ir gilinimasis į save, į pasaulinio lygio filosofiją, atmetant bet kokį buitiškumą ir kasdienes smulkmenas. Regis, jis sklando visai kitose, daug aukštesnėse sferose, kalbasi ir polemizuoja su poetais, filosofais, dalijasi įspūdžiais apie jų knygas ir įžvalgas.
Bet ir paties D. Kajoko (tada tik 28-erių) pastabos ir išvados yra įsidėmėtinos ir originalios, rodančios ne tik aukštą intelektą, bet ir didžiulį, dar nepraskleistą talentą ir galimybes. Tik pasveikinčiau ir pasidžiaugčiau, jei Donaldas iš tų daugybės dienoraščių sąsiuvinių, ilgai nelaukęs, sudarytų knygą. Tai būtų netikėta, autentiška ir originali kelionė į dvasios nušvitimą, individuali vidinio tapsmo istorija.
Gediminas Jankus
DONALDAS KAJOKAS
LEISTINAS PRIVATUMAS. DIENORAŠČIO PUSLAPIAI. 1981-ieji
„Leistino privatumo“ fragmentai
Ilgiau nei pusę šimtmečio rašau dienoraštį, tad prisikaupė didokas kalnelis sąsiuvinių. Gal priartėjo metas, kai šį bei tą galima ir paskelbti, o tuos tekstus pavadinti, tarkim, „Leistinu privatumu“. Nes yra puslapių, kurių skelbti nevalia, o gal – dar nevalia.
Suprantama, juk dienoraštis.
1981 metais buvau ką tik išleidęs pirmąją knygą, atsisakęs Maironio literatūros muziejaus mokslinio darbuotojo pareigų ir „Elektronikos“ katilinėje neseniai įsidarbinęs laborantu – buvau atsakingas už vandens, leidžiamo į katilus, kokybę.
Donaldas Kajokas
81. III. 29 (Sk)
Ryški ryški saulė. Tikras pavasaris. Tulpių stiebeliai gerokai išlindę iš žemės, Žučka kapsto jau minkštą juodžemį, ir pačiam kvėpuojasi kitaip: oras vėsokas, sausas.
Vakar naktį skaičiau O. Milašių. Nors ir pažodinis vertimas, bet tai negali nejaudinti. Mes kartais verčiamės aukštyn kojom, statom mintį ant galvos, kad tik ji sužėrėtų neįprasta spalva, kad tokiu būdu „atsivertų“, įleistų mus į save. Milašius to nedaro. Cirko triukai jam svetimi. Jis priima mintį įprasta reikšme ir veda ją už rankos; švelniai švelniai veda, mylėdamas, kol nuo šio neįprasto įprastumo ji suvirpa, atšyla, išsiskleidžia – pati, be prievartos.
Milašius ją myli.
Mes kartais prievartaujame.
Abiem atvejais ji atsiduoda, tačiau pirmuoju atveju tasai atsidavimas yra savanoriškas, gražus, didis. Milašiui toks kūrybos metodas organiškai savas, įgimtas.
Čia kalbėjau ne apie Milašiaus poezijos dvasią, tik apie poetinės technikos aspektą, apie antraeilį dalyką, kuris svarbus poetui, bet ne skaitytojui. Skaitytojui svarbu poezija, rezultatas, ne padarymo niuansai.
81. IV. 13 (Pr)
Pavasaris, didysis teroristas, jau užminavo kiekvieną pumpurėlį, tuoj visas pasaulis sprogs, apakins mus savo žaliom skeveldrom, baltais žiedais, nutiks tai, kas nuo seno žinoma, bet tarsi nėkart nematyta.
11 val. vakaro reikės būti darbe, naktinėje pamainoje. Sunku išeit į darbą, kai visi ruošiasi miegoti, jaučia priešnaktinį apsnūdimą ir būsimo sapno palaimą, o tu turi žengti į tamsą link ūžiančių katilų, link rusiškai temokančių kalbėti sargų, kurie savo buku stropumu primena konclagelių prižiūrėtojus, ir aštuonias valandas prabūti katilinėje, apsuptam garų ir rūgščių kvapo, nuolatiniame siurblių gaudime, bet tu tenai esi vienas, turi savo kėdę ir stalą.
Nežinau, kaip bus toliau, bet kol kas nei gerai, nei blogai.
O po darbo grįžti tarp šešių ir septynių ryto, kai kurie praeiviai jau skuba į darbą, ir tu prisimeni visai kitokius savo grįžimus, kai burnoje dar jausdavai alkoholio tvaiką ir neįsivaizduodavai, kad kada nors grįši kitaip, kaip darbininkas, tik tuo pačiu paros metu, o tavo rankos kvepės klapanų rūgštimis ir siurblių mazutu.
81. IV. 20 (Pr)
Tad kodėl „lengviau vaizduoti pragarą nei rojų“?
Turbūt neskaičiau nė vienos knygos apie rojų, kuri nepriverstų abejoti, kad rojus yra vien tobulas gėris ir grožis. Šiaip visi kalba apie pragarą, jo vaizdai geriau pavyksta, sodresni, įtaigesni. Tie kūriniai tarsi sako: štai kas yra bjauru, prie pat išsigimimo ribos (arba jau už jos); štai prievarta, tironija, paleituvystė – mūsų nuodėmių pasekmės, o rojaus ir nėra, tėra jo ilgesys. Visi kūriniai kuriami dėl rojaus, bet nė vienas nesugeba parodyti jo tikrojo, visi ieško jo aplinkiniais keliais, atmetimo būdu. Kaip Huserlio fenomenologijoje (mano variantas): atmetam šitą pragaro gabaliuką (bet būtina įrodyti, jog tai pragaras!), paskui šitą, paskui šitą ir šitą; kai išnagrinėsime visą pragarą, kas liks – ir bus rojus.
O kol kas niekas nežino, kas ten liks, tėra tik to likučio nuojauta, tik ilgesys ir karštligiškas kapstymasis po pragarmių mėšlyną.
81. IV. 22 (Tr)
Vakar palaidojo Valį Drazdauską. Apie jo mirtį sužinojau iš užuojautų „Kauno tiesoje“ (tiksliau, Dana paskambino ir pasakė apie tas užuojautas).
Štai ir nebėr šito optimisto, ironiko, nesusitaikėlio, šaunaus senioko, kuris, kaip pastebėjo daugelis, buvo jauniausias iš mūsų visų.
Sako, mirė naktį, savo lovoje. Atsigulė miegoti ir numirė. Ryte artimieji rado jau sustingusį. Miegojo su negyvėliu. Buvo pašarvotas Meskupo gatvėje, naujajame morge, mat salei išnuomoti niekas neskyrė pinigų.
Kada mačiau jį paskutinį kartą? Turbūt skyriaus susirinkime, jau po „Pegaso 81” (buvo Profsąjungų rūmuose), kai jis pasivedėjo mane į šalį ir patarė neskaityti savo eilėraščių „iš popieriuko“, išmokti juos atmintinai (lyg aš jų nemokėčiau…), tada, girdi, bus geresnis įspūdis. Dar kalbėjo, kad derėtų rasti savo skaitymo manierą. Išklausiau jo, palinkčiojau galva, nors tie cirkiškumai autoriniam skaityme man nepriimtini; bet sutikau su juo, ką darysi. Jo poezijos ir poeto samprata skiriasi nuo manosios, jau neperkalbėsi, o ir neverta, kiekvienam savo. Vis dėlto buvo malonu, kad Drazdauskas rūpinasi manimi, stengiasi padėti, patarti. Po mano knygelės aptarimo sekcijoje tarp mūsų buvo atsiradęs šiltas ryšys, jaučiau, kad įsigijau nuoširdų draugą, nors tarp mūsų ir buvo didesnis nei keturiasdešimties metų skirtumas.
81. IV. 23 (Kt)
Gal ne taip ir baisu, kad atsidūriau šioje „beveik pečkurystėje“. Aštuonias darbo valandas esu pririštas prie konkrečios vietos, iš kur bet kada neišeisi, o tai mane drausmina.
Skaitau „Žaidžiame „klases“, dažnai klausausi džiazo. Aišku, tai Kortasaro įtakėlė, man net įdomu klausytis jo džiazo.
Džiazas – geriausia muzika, apimanti vidutinio žmogaus emocijas ir maištą. Bet tik vidutinio, atskiriems individams (elitui?) ji visada bus per vulgari, per mažo diapazono; žmogui, pakilusiam (vėl ne tas žodis!) virš masiškumo, virš pašaipos ir ironijos (šie elementai, manau, niekados neišnyks iš džiazo, tai jo svarbiausias kampas, kad ir kokia švelnia forma jis pasireikštų), džiazas jau nieko nepsakys, jam reikalinga kita muzika, kiti garsai, kita harmonija. Tiesa, nepaminėjau erotikos. Džiazas pilnas erotikos, pilnas skirtingų lyčių santykių (kartais gal ir tų pačių lyčių, bet galingai traukiančių; nežinau, ar verta tai vadinti iškrypimu, taip jau yra, ir viskas). Klausantis džiazo būtina ko nors geisti, žinant, kad nuvilsi, bet dabar, šią valandėlę, reikia geisti, glostyti plaukus, liesti pirštų galiukus; toji akimirksninė meilė prisipildo visomis žmogaus emocijomis, bet vis neapleidžia nuojauta, jog tai laikina, ir toji laikinumo artuma nudažo židimą dar žavingesnėmis spalvomis: yra, bet tuoj nebus, todėl visa tai dar brangiau; verkime, staukime, bet mylėkimės, išgerkime save ir kitus iki dugno, nes geriame ne todėl, kad nejaustume troškulio, o todėl, kad skanu, kad pats veiksmas teikia malonumą! Po to įsikišime du pirštus į gerklę, išsivemsime ir vėl gersime, nes prasmingas ne pasiektas tikslas, o pats šio žaidimo beprasmiškumas.
Šitai pasiekiama kiekvienam vidutinių sugebėjimų žmogui, todėl ir sakau, kad džiazas yra jų išsigelbėjimas, jų privilegija. Jų, normaliųjų, maksimaliai priartėjusių prie nenormalumo, duona, teikianti sotumo iliuziją, o po to priverčianti pajusti dar didesnį alkį. Tai jau nemažai. Nuo čia jau galima pradėt eiti. Jau netoli ir pats Kelias. Pajusk šį prieštaravimą, šį absurdo alsavimą ir tu privalėsi save sunaikinti arba atsidursi tenai, kur absurdas bus „tik pažas, apsirengęs karaliaus drabužiais“, o tu, gal to net nežinodamas, jau Būsi (Kelyje).
81. IV. 24 (Pn)
Skaitant mano dienoraštį, neaišku, kas vyksta pasaulyje, kas su kuo kovoja, kas už taiką, kas prieš, kada kokie suvažiavimai, kaip jie mus veikia, kiek kokioj šaly bedarbių ir milijonierių, kas neramumus trečiojo pasaulio šalyse vadina nacionaliniu išsivadavimu, o kas teroristiniais aktais, ką daro kinai ar arabai, kas kokiais laivais skraido virš mūsų galvų ir po mūsų kojomis, taipogi dešinėje, kairėje, priekyje ir užpakalyje (dviprasmiškas žodis, beveik šiknoje, bet šiuo atveju gal tai ir norima pasakyti), kada renka Aukščiausiosios Tarybos deputatus, o kada vietinius teisėjus, – žodžiu, skaitant savo dienoraštį niekas man nepaaiškėja, dabar netgi „Žalgirio“ rezultatų neužrašau, ką jau kalbėti apie ledo ritulį, gimimo dienas, – vai vai, kas čia bus! Taip įsiknisau į save, vien į save, kad norisi perfrazuoti senovės išminčių: kiek daug veiklos sričių, kurių man nereikia.
Fantastiškas, vėjo sklidinas medis (kedras), viena sausa šaka primena stručio galvą, kamienas ir iš žemės atpustytos storos pradinės šaknys – tvirtą paukščio koją, kitos šakelės ir švelnūs šilkiniai lapai panašūs į puošnią uodegą, taip ir yra: paukštis žiūri į spalvingas debesėlių dėmes viršum kalno, kairiau – jūra arba vandenynas, prasidedantis ten, kur baigiasi mėnuliška žemė; žalia – ruda – mėlyna, keli apelsinų žievės spalvos potėpiai, medžio viršūnė remiasi į paveikslo rėmą, Csontvary Kozstka Tivadar (1853 – 1919), Maganyos cedrus, 1907, – štai ir visas galvosūkis, rastas Rašytojų sąjungoj, vokas su dviem neaiškiais antspaudais (Dana: „Matyt, iš kito miesto“), rašytinėm raidėm – D. KAJOKUI, niekas nieko nesupranta, tik atvirukas su vienišu kedru, tik Kozstka, privati kolekcija, Budapeštas ir t. t., o aš jau žinau, ką daryti, reikia nieko nedaryti, juo labiau kad turiu visai gerą darbą, vaikštau tik iki R. Armijos prospekto ir atgal, niekur kitur, toks užsiknisėlis, bet man gerai (gerai gerai gerai nes geraigeraigerai), o gal ir iš tikrųjų geraigeraigerai, išėjau iš tos neveiklos zonos, iš nulinio taško, mintyse rašau romaną „Requiem Kortasarui“, kaip ir dera, pradėjau nuo pavadinimo, jo man ir užteks, iš darbo grįžtu, kaip jau rašiau, pakvipęs rūgštimis ir mazutu, o Kozstka, Budapest tupi kažkam ant lūpų, praeis visa tai, praeispraeispraeis, geraigeraigerai, mokysiuos prancūzų kalbos, nors ir tai ne išsigelbėjimas, „pasilinksminote, pone Haleri, šiąnakt net nenakvojote namie. Įsivaizduoju, kaip jūs pavargęs!“.
O štai ir Hesė. Pirmasis šiandien iš tų, kur ne Kortasaras. Ir ne Milašius.
Taip, pone Haleri?
81. IV. 28 (An)
Ką tik atėjau į darbą, įsmukau ne pro tuos vartus, tai toks senas rusas, sargas, atėmė mano leidimą: „Budet tebe, kogda uznajet Januškevičius!“ (kas toks tas Januškevičius?). Tikrai budrus sargas, stalininis, mirtis diversantams ir tvarkos pažeidėjams; norėjau sprigtelti jam į kaktą ir pasakyti: „Eik tu, dėdule, į pensiją, nes lauke lyja, o tu stovi čia, perkreipęs savo seniokišką snukutį, sulindęs į drėgną uniforminį paltuką, ir gadini žmonėms nuotaiką, o naudos iš tavęs jokios, nebent pats ją išsigalvoji“.
Bet tegu stovi. Tegu saugo. Kad šalis ramiai miegotų.
Šis budėjimas – paskutinė mano naktinė pamaina. Niekaip neatsidžiaugiu rytiniais grįžimais namo. Ypač dėl paukščių. Tarp šešių ir pusės septynių ryto, kai pats švitimas. Eini, o paukščiai traukia savo ryto maldas, tokias švarias, rasotas, dar nenustelbtas miesto triukšmo. Iš to choro jau pradedu skirti atskirus giesmininkus, nors ir nežinau jų vardų. Kai kuriuos balsus galima užrašyti morzės abėcėle (ilgas-trumpas, ilgas-trumpas-trumpas), kai kurie panašūs į žodžius (zylė: tiksliai, tiksliai, arba skaityk, skaityk), turbūt ištisus rajonus galima atskirti pagal paukščių ulbesį. Būna, net į kambarį įeiti delsiu, nors ir traukia minkšta lova. Atsiremiu į priebučio kampą ir dar kelias minutes klausausi…
81. V. 18 (Pr)
Kaip dabar gyvenu? Ogi daug laiko praleidžiu kieme (jau žydi obelys, stambūs balti žiedai), skaitau nedaug, netgi mažai, klausausi prancūzų kalbos plokštelių, pats bandau ištarti tuos svetimus žodžius, gana tykus gyvenimas – tarsi žmogaus, iš klausimų vandenyno išmesto į ramią nežinomą salą; kartais pagalvoju apie likimą, apie jo pasiuntinį mumyse – aistrą, sakau: galingas yra gyvenimas, anksčiau ar vėliau jis visus paima savo glėbin, pradedi nesistebėti žmonėmis, kurie paprasčiausiai eina į darbą, paprasčiausiai veda ar išteka, spokso į televizorių, krikština vaikus, prisigeria iki žemės graibymo, ir visa tai ne dėl smagumo, o šiaip… Net nežinau, kaip šitai pavadinti, tiesiog taip reikia: jokių stebuklų nenusimato, troškimai siekia tik materialines gėrybes, priešaky viskas paprasta ir aišku – reikia gyventi kaip šimtai milijonų gyveno, numirti irgi taip pat, keisčiausia, kad nesuprasi, ar tai žlugdanti rutina, ar didžiausia išmintis.
Prisimenu Bodlerą, kuris keistu prisirišimu ligi pat pabaigos mylėjo savo kvailą ir nedėkingą sugyventinę; prisimenu Rembo, atsisakiusį poezijos ir išėjusį ten, kur niekas jo nežinojo; prisimenu maištininkus, kurie bėgant metams atmetė primityvų maištą ir kuo ramiausiai stebėjo visuomenės procesus, nepateikdami jokių receptų, pagaliau suvokę, kad jų įsikišimas iš esmės nieko nepakeis, tik suteiks progreso viziją. Kitaip sakant, stebėk pasaulį, ir tiek, nes visi veiksmai, visos pastangos – iliuzija, nieko daugiau. Aišku, kartais būtina ir ji, bet jos reikia tik paviršiui, ne gelmei, kuri ypač stipriai jaučia visų mūsų neva sąmoningų veiksmų beprasmiškumą. Prasmingas tėra tik vienas veiksmas – pats buvimas. Bet ir jis, tiesą sakant, nuo tavęs nepriklauso, nes netgi savižudybė (radikaliausia, ką galime padaryti) anaiptol nėra nebuvimas. Esi tiek pat reikšmingas, kiek ir medis, akmuo, jūra.
Šiuo atžvilgiu žmogus yra uždara sistema.
81. VI. 9 (An)
Atvažiavo G. Patackas. Kalbėjom 2-3 valandas (apie visokius mistinius, rytietiškus, krikščioniškus ir mūsiškus dalykus), mačiau, kad Gintaras gerokai sutrikęs, be pagrindo po kojom: neseniai jautėsi esąs tikras katalikas, dabar vėl – nei jogas, nei maištaujantis poetas, kaip pats jis sako: „Iš žemės išėjau, dangaus nepriėjau, kybanti situacija“. Po jo žodžių, kad dabar jis yra būsenoje, panašioje į „šimtą procentų Nieko“, aš mestelėjau, kad tai viena iš aukščiausių sąmonės būsenų, ir pajutau – Gintaras pasikeitė. Paniuro, iš nuoširdaus tapo piktas, net nusišaipė: „Tai pasakyk, kas tai per būsena, tu juk žinai, tu juk patyrei…“ Kalba, aišku, nutrūko, jokios kalbos ir negalėjo būti, užslinko ilga pauzė, dar puodelis arbatos ir – atsisveikinome.
Manau, su Gintaru jau niekad negalėsiu kalbėti panašiais klausimais. Geriau nekalbėti. Situacijos schema tokia: šnekėjomės, pasakiau mintį, kurią buvau nekompetentingas ištarti, tai nuskambėjo kaip poza arba spekuliacija, Gintaras į tai sureagavo sumaišydamas visas bendravimo taisykles ir sukūrė naujas. Tokias, kokių jam reikėjo, kuriose jis buvo dievas besikalbąs su vergu. Tai iššaukė mano neigiamą reakciją, akimoju sulindome kaip sraigės į savo kiautus ir viskas baigėsi.
Šis, iš pirmo žvilgsnio nieko vertas, atsitikimėlis ilgam išmušė mane iš pusiausvyros. Manau, ir Gintaras išsinešė keistą kaltės jausmą.
Abu kalti, bet kaltų nėra.
Nieko neįvyko, bet kažkas įvyko.
81. VI. 19 (Pn)
Man jau 28-eri. Bet įspūdžio nedaro. Mat jau po 27-erių pasijutau trisdešimtmečiu, dabar kokius 4 metus būsiu ramus, lyg nesenstantis. Paskui smegenyse vėl kažkas turės apsiversti, kad įsisąmoninčiau: esu viduryje tarp trisdešimties ir keturiasdešimties… Kiekvienas amžius savaip žavus. Dabar aš turiu tai, ko neturi dvidešimtmetis. Tiksliau, jis turi tai, ką turi, o aš turiu tai, ką turėjau būdamas dvidešimties, ir tai, ką turiu dabar. Tai gal pats sėkmingiausias amžius: karjeristui pradeda ryškėti jo karjeros laipteliai, turtų siekėjui atsiranda ir butas, ir mašina, ir baldai; seksualinis galiūnas pastebi, kad jo amžiaus moterys pačios tos plius prieinamiausios; ketinantis rimtai dirbti sumeta, kad dabar pats darbymetis, – žodžiu, visiems puikus metas. Tuomet galima parašyti ir tokią „Meilės dainą“:
tavo dievas šluoja
lapus mano švelnūs
eilėraščiai parduoti mūsų
angelai parsidavę ir tik
žvaigždės virš mūsų mieloji
vienodai aukštai
81. VI. 22 (Pr)
Sapnavau, kad vaikštau po KKI rūmus, užeinu į vieną auditoriją ir matau, kaip Statkevičius su Kazakevičium ruošiasi anatomijos egzaminui, ir tada suprantu, kad kažkur labai ilgai buvau. Taip ilgai, kad pamiršau, jog ir man reikia laikyti šį egzaminą. Bet jau po laiko, viskas išdulkėjo iš galvos, egzamino su grupiokais nelaikysiu, žodžiu, KKI baigsiu vėliau už kitus. Keista, nė nekilo klausimas – ar išvis verta jį baigti.
Paskui atsidūriau savo namuose, savo kieme ir pro medžius, pro naujai pastatytus daugiaaukščius miško pusėje išvydau kalną. Koks gražus kalnas, pasakiau kažkam, tiek laiko čia gyvenau, o pamačiau jį tik dabar. Kalnas iš tiesų buvo didelis, mėlynas, skendintis miglose; jo papėdėje tyvuliavo ežeras, irgi didelis, irgi mėlynas, visa tai buvo taip gražu, kad pagalvojau: o ko aš dar noriu? Ir supratau, kad nenoriu laikyti egzamino, nenoriu baigti instituto, išvis nieko nenoriu, tik nueiti prie to ežero, atsigulti kalno papėdėje ir ilsėtis; ilsėtis su gražiais poilsiautojais, pajusti kaži kokį vos girdimą šventinį šurmulį, skaityti, kai panorėsiu skaityti, rašyti, kai panorėsiu rašyti…
Žodžiu, troškau laisvės, to rojaus kampelio, bet jutau, kad privalau daryti ką kita, kažkokios pareigos užkrautos ant mano pečių, aš niekad negalėsiu būti laisvas, maudytis ežere kiek noriu ir kada noriu, vartytis priekalnės smėlyje, kitaip sakant, tasai konkretus vaizdas siūlė man laisvės galimybę ir įvairių konvencijų prieštaravimą tai laisvei, tam kalnui, ežerui, kur ir veržėsi mano esybė. Gal pirmą kartą taip skaudžiai pajutau, kad noriu konkretaus dalyko, konkretaus vaizdo, konkretaus judesio…
Gražus sapnas tai buvo: norėjau ir žinojau, ko noriu.
Nubudau nuo Žučkos inkštimo. Prisiminiau, jog tas juodas vabaliukas šiąnakt atsivedė šuniukų. Tris mažyčius gumulėlius, kurie ramūs gulėjo pačiam būdos gale, o Žučka virpėjo – gal iš šalčio, gal iš alkio ar fizinio nuosilpio.
Išleidau palakstyti, pašėriau ir, kai ji nurimo, išėjau į darbą.
Turbūt galimas ir toks – dvasinis– dienoraštis, tik retkarčiais žvilgtelint į aplinką ir aplinkinius; pamąstymai tikrai ne paviršutiniški; gražus santykis su gamta, šiek tiek komplikuotas su žmonėmis, bet, šiaip ar taip, gera linkintis.
Su Donaldo Dienoraščiu ir mes galime šiek tiek sugrįžti į ANUOS, jau gan nutolusius laikus… Dienoraštis – autentika, tai ir dėkui, pagavu, tikriausiai išeis knyga ir ji bus įdomi, kajokiška, ir dar visokia tokia…
Donaldas Kajokas (g. 1953), poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas (iš rusų k.), redaktorius, dvidešimt pirmasis Salomėjos Nėries literatūrinės premijos laureatas (1992 m.) už eilėraščius kaimo tematika, aštuntasis Jotvingių premijos laureatas (1992 m.) už eilėraščių rinkinį „Žuvusi avis“ (Vilnius: Vaga, 1991), trisdešimt pirmasis „Poezijos pavasario“ laureatas (1995 m.) už knygą „Drabužėliais baltais“ (Kaunas: Nemunas, 1994), septintasis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatas (1998 m.) už poezijos rinktinę „Meditacijos“ (Vilnius: Vaga, 1997), tryliktasis 5-osios „Varpų“ literatūrinės premijos laureatas (1999 m.), Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1999 m.), „Poezijos pavasario“ prizas (2003 m.) už geriausią eseistikos knygą „Lietaus migla Lu kalne“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002), septintasis Vieno lito literatūrinės premijos laureatas (2006 m.) už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005), dešimtasis LLTI premijos laureatas (2011 m.) už eilėraščių knygą „Kurčiam asiliukui“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011), Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premijos laureatas (2011 m.), Kauno meno kūrėjų asociacijos premijos laureatas (2012 m.) už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (Vilnius: Tyto alba, 2012), Įsimintiniausias Kauno menininkas (2012 m.) už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (Vilnius: Tyto alba, 2012), Vieno Euro premijos laureatas (2013 m.) už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (Vilnius: Tyto alba, 2012), Kauno miesto savivaldybės II laipsnio Santakos garbės ženklas (2013 m.), šeštasis Liudo Dovydėno premijos laureatas (2013 m.) už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (Vilnius: Tyto alba, 2012), Baltijos Asamblėjos literatūros premijos laureatas (2013 m.), Bernardo Brazdžionio literatūrinės premijos laureatas (2015 m.) už naują pastarųjų metų aukšto profesinio lygio eilėraščių knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijos laureatas (2016 m.) už eilėraščių rinkinį „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015), Maironio sodo Varnos prizas (2017 m.) festivalyje „Poezijos pavasaris“, septynioliktasis Jono Aisčio literatūrinės premijos laureatas (2020 m.) už aistiškos lyrizmo dvasios puoselėjimą knygoje „Juodraščiai. 1977–1985“ (Kauno rajono muziejus, 2019).