VLADAS VAITKEVIČIUS. FANTAZIJOS LABIRINTAIS TARP TIKROVĖS IR SAPNO. Linos Navickaitės romano recenzija

 

FANTAZIJOS LABIRINTAIS TARP TIKROVĖS IR SAPNO

Linos Navickaitės romano “Ketvertas su paukščiu” recenzija 

 

Vladas VAITKEVIČIUS

 

2024 metais „Kauko laiptų“ leidykla išleido unikalų, įspūdingą poetės, eseistės ir prozininkės Linos Navickaitės maginės fantastikos romaną „Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija“ (dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė). Autorės Lietuvoje, galima sakyti, pradėto šio literatūros žanro knygoje jautriai, kartais sielvartingai kalbama apie nepaliaujamą gėrio ir blogio kovą. Blogis, įgaudamas protui ir vaizduotei nesuvokiamus pavidalus, nuo pasaulio pradžios skverbiasi į žmonių gyvenimus, visomis išgalėmis stengiasi užtemdyti šviesą, sunaikinti viltį.

Paaugliai Agnė, Kristupas ir Goda trokšta žūtbūt išgelbėti po Naujųjų metų automobilio partrenktą, ligoninėje atsidūrusią, nuolat „kažką apie kalną, sūpynes ir tris spindulius migloje“ (p. 8) kalbėjusią ir galop į komą panirusią penkiametę Agnės ir Kristupo sesutę Viltę. Žiemos vakarą sode besisupę sūpynėse, jie netikėtai patenka į kitą fantastinį pasaulį ir ten, sutikę bendraamžį Ugnių, pasiėmę pataršką papūgėlę Čiką, ryžtasi atlikti angelo Iš Tiesų jiems patikėtą misiją – tolimoje Tikresniojo Sapno saloje pasiekti Debesies Kalną, Amžinąją Uolą, įeiti pro Atvertuosius Vartus ir paslaptingu antgamtiniu būdu išgelbėti mergaitę. Keliaudami personažai susiduria su netikėčiausiomis blogio atmainomis: odkaukiais, Nahašu, pusgyviais šešėliais, pusiau geležiniais paukščiais – žirkliasnapėmis kregždėmis ir žalvariniais žalvarniais, bekraujais ir juodakraujais šmėžiais, kontrolieriais, užkardomis, sekliais, ginkluotais komisarais (aliuzija į 1917-uosius?) ir begale kitų tamsos pakalikų. Kad nepalūžtų, keliautojus stiprina Kietojo Valios Akmens atskalėlė, padeda Tvirtavalis Valius, angelas Iš Tiesų, pogrindininkai (ketvertas su Čika nakvojo jų žeminėje), Trys Užmirštosios Būtybės, Regėtoja, Sapnų paukščiai, Pirmasis Veidrodis, Dviejų Gelmių Perlas, Ryšininkas, padėjęs spręsti, kaip toliau keliauti, kad nesučiuptų komisarai, ir kt. Stebina beribė L. Navickaitės išmonė ir gebėjimas pasąmonės, iliuzijų pasaulį „nuleisti“ ant mūsų vaikščiojamos žemės, fantaziją gretinti su dabarties politinėmis aktualijomis. Romanas daugiaplanis, išraizgytas siužetinių linijų, turintis filosofinių atšakų, daug kur akcentuojantis amžinąsias, nepaneigiamas Šventojo Rašto tiesas. Širdį glosto vaizdinga romano kalba, tarsi upė kviečianti plaukti toliau, perskaityti ir įsiminti dabar retai vartojamus žodžius: „nuošalybė“, „suamžinėti“, „rūkuotas“, „mėklintis“, „glūdinti“, „kėbrinti“, „vibždantis“, „žybsoti“, „mazgius“, „miglakūnės“ ir t. t., posakius: „Ramunėlės katpėdėlės!“, „Kad jį kur vanago snapas!“, „Kad jas kur devynios pragarmės!“, „Tai gražumas, raibosios plunksnelės!“, „Po šimts plunksnų!“, „Ereliai neapsipluksnavę!“, „Maunam lauk, kol negavom į kuodus!“ Daug originalių palyginimų, pavyzdžiui, kad ir toks: „Kairėje už nugarų it pradrėkstas šašas žiojėjo gili ola“ (p. 143). Kokie išradingi ir prasmingi vietovių ir kiti pavadinimai: Pasapniai, Kruvinųjų Rūdžių plynė, Pragarmiai, Milžinų kalnynas, Saldžiosios Ramybės Pieva, Septynių Žvaigždžių šventė, Priešmiegio Žemė, Giliojo Vidurnakčio pusiasalis, Labirintai, arba Kreivieji Patamsių Takeliai, Magiškasis greitkelis, Didieji Nasrai, Drumstės upė, Gilversmių Sargas, Ramiojo Įmygio vandenynas, Besotynės pelkė, Pižamų alėja, Žiovulių gatvė, Žydinčios Tylos slėnis, Užbūrėnai, Negęstančio Žibinto uostas, Aiškūnų kaimas, Šešėliškių, Žiburiukų gyvenvietės, Dykros aikštė, Užslėptasis Takas, Sergstinčio Sparno aukštumos, Saulėtasis Lankas, Saldžiųjų Sapnų parkas, Mėlynvilnė upė, Mėlynoji Vilkė, Auksiažarės, viena jų – Šviesioji Klajūnė, arba Rytų Piligrimė, Tribokščiai rūmai, Žvaigždėtasis Šaltinis. Galėčiau vardyti be galo, nes tai liudija rašytojos kūrybiškumą, neišsemiamą vaizduotę.

Užslėptuoju Taku patekę į uolynų požemius, keliautojai atsiduria kvadratinėje salėje, kurioje sargybinis jiems parodo Didįjį Lobyną – ne aukso ar brangakmenių dėžes, o sukauptus išminties ir istorijos paslapčių turtus: lentynose sudėtus pergamentų ir papirusų ritinius – visus senuosius salų Raštus, metraščius, pranašystes, legendas ir kita, atskirai gulinčius Slaptaraščių (jų kopijų pasaulyje nėra) ritinėlius. Aprašyta taip detaliai, atrodo, autorė pati ten buvo, savo akimis matė, pirštais čiupinėjo.

Skaitant, ypač pirmąją romano dalį, lydi grėsmės, nežinomybės nuojauta, bet sykiu stiprėja tikėjimas – autorė neleis savo herojams paklysti Užmirštojo Vardo dykumoje, nuskęsti plaukiant po vandeniu, pražūti Atšiauriuosiuose kalnuose ar raganos troboje. Taip ir nutinka: L. Navickaitė ketvertą su paukščiu tiesiog virtuoziškai išveda iš nuotykių pynės. Įsimintini Regėtojos pilyje jos ištarti žodžiai: „Tai beveik stebuklas, nors ir numatytas, jo reikėjo tikėtis. Ar suprantate, kad, įveikę begalę kliūčių, pavojų ir išbandymų, atlikote tiesiog neįmanomą žygdarbį?“ (p. 303).

Būtina įsidėmėti ir vėlesnį Regėtojos pasakojimą:

„(…) Tačiau žadėtasis Rytas taip ir neišaušo nė vienai iš abiejų salų, jis tolo ir nutolo, ir prapuolė apniukusiose tolybėse, kol pats galop ėmė atrodyti kaip sapnas ir pramanas, o išplitę, į žmonių protus ir viską aplinkui įsigėrę sapnai – kaip tiesa. (…)

O pirmąją salą užgulė dar tamsesni slogučiai, vis sunkesni šešėliai, vis baisiau išsidarkę atspindžiai, kurie ilgainiui virto Labirintais. Melas niekur kitur ir negalėjo nuvesti. Žmonės taip nutolo nuo tiesos, kad jau seniai nežino nė kurioje pusėje jos ieškoti. Visa Tikrojo Sapno salos istorija – nesibaigiantis nuosmukis ir suirutės. Viena karta tuos pačius savo vadus ir valdovus garbino, kita – maišė su žemėmis, vieni statė jiems paminklus, kiti juos griovė. Vienas sąmyšis keitė kitą, žmonės kivirčijosi, maištavo, smurtavo, pjudėsi ir pešėsi, ir be saiko liejo kraują, kuriuo pampo šešėliniai padarai, vis labiau iškrypdami ir stiprėdami“ (p. 334).

Romano veikėjų nuotaiką ir padėties sudėtingumą paryškina vietovaizdžio spalvos, gamtos ramybė ar šėlsmas. Redaktorius Viktoras Rudžianskas prisipažino, kad prie kai kurių romano vietų nedrįsęs kišti nagų – autorės viskas kone idealiai suderinta, apgalvota, nepajudinama. Neginčijamas jos tikėjimas gėrio pergale prabyla Ryšininko žodžiais:

„Slibino viešpatavimas negali būti amžinas. Jau kadaise yra paskelbta slapta žinia apie Pergalę ir tegu šiandien tai bemaž niekam nerūpi, aš ja tikiu. Visi pogrindininkai tiki. Reikia kaip nors ištverti šitą priespaudą, iš paskutiniųjų priešintis, kovoti, dar pakentėti… Ir vieną dieną sulauksime prošvaistės. (…)

Pikčiausia, kad komisarų valdžia siekia žmones įtikinti, jog nėra nei Slibino, nei jų priveistų šešėlinių padarų, nei atvirai ar slapčia pražudančių Kreivųjų Takelių, pagaliau – nėra ir negali būti jokio blogio. (…) Liūdna, bet didžioji dauguma šituo įtikėjusi. Labirintai skverbiasi visur, į savo gerklę įsiurbia net kiekvieną galvoje užsilikusią sveiką, laisvą mintį. Neliko nieko patikimo – kur pasisuksi, vien melas, klasta, neteisybė, priespauda ir naikinimas, o mes įsikibę į savo grandines ir vargą lyg skęstantieji į šiaudą. Ir taip karta po kartos… Mūsų sunkiai uždirbtas geras kaskart nemačiomis prapuola: kas neatimama įstatymu, tą patys grobiame ir vagiame vieni iš kitų. Už skriaudas niekas neatsako, todėl širdys vis labiau apkarsta ir užkietėja, todėl gobšumo apsėsti ir plėšikai, ir skurdžiai“ (p. 99–100).

Pataikyta kaip pirštu į akį – skauda ir ją, ir sielą. Ar šie samprotavimai ir apie mus – buvusius, o gal ir esamus?

Lina Navickaitė sumaniai susieja legendas ir šiandieną, todėl keliauti knygos puslapiais nepabodo, magėjo sužinoti, kas ketverto ir papūgėlės Čikos lauks po valandos, juolab kitą dieną.

„Aplinkui tvyrojo pilkuma, tas pats rūkas, tiktai dar blausesnis, tačiau iš Agnės medaliono tryško nepaprastai raiški Perlo šviesa, priešais sudarydama ilgą baltų spindulių koridorių. Mergaitė akimoju susivokė, ką regi jo gale, ir kiek įkabindama pasileido bėgti, visai užmiršusi sužeistą koją ir nė kiek nesistebėdama, kad jos nebeskauda.

Užlieta įstabaus Perlo švytėjimo, lovoje gulėjo Viltė – tokia pat išbalusi ir bežadė, kokią ją Agnė matė paskutinį kartą ligoninėje. Bet čia buvo toli gražu ne palata.

Mergaitė pripuolė prie sesės, pasilenkė.

Iš kur ji žinojo, kad turi elgtis kaip tik taip? Uždėjusi rankas ant blyškios ligonės kaktos, garsiai iš visų jėgų sušuko:

– Vilte, Vilte, kelkis! Vaike, pabusk!“

Agnę sudrebino jos balse suskambęs KITO BALSO aidas“ (p. 406).

Pasirodęs angelas Iš Tiesų pasakė, kad viskas atlikta, mergaitė pabudo. Pagaliau romano pabaigoje perskaičiau: „Tą naktį, kai Agnei, Kristupui ir Godai netikėtai teko paviešėti kito pasaulio kraštuose, medikai kovojo žūtbūtinę kovą dėl Viltės gyvybės. Prieš rytą mergaitės širdis kelias sekundes jau buvo sustojusi ir… staiga vėl pradėjo plakti! Vėliau ligoniukė stebėtinai sparčiai taisėsi ir po trejeto savaičių, didžiam šeimos džiaugsmui, sustiprėjusi grįžo į namus“ (p. 411). Romano veiksmas baigiasi ten, kur ir prasidėjo – tame pačiame žiemos sode. Epiloge autorė glaustai aprašo paskesnį romano veikėjų gyvenimą, pasiekimus.

Linos Navickaitės fantastinis romanas „Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija“, kaip minėjau, nauja proskyna lietuvių literatūroje. Manau, knyga bus profesionaliai įvertinta.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos”  iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba