VIKTORAS GULBINAS – “ATOKIŲ STOČIŲ” LITERATŪRINĖS PREMIJOS LAUREATAS!

2022-12-01 Palikti komentarą

Viktoras Gulbinas – “Atokių stočių” literatūrinės premijos laureatas. Vytauto Kazielos nuotrauka. 2022 m. lapkričio 12 d.

Mūsų kolega poetas Viktoras Gulbinas, Lietuvos rašytojų sąjuingos narys, Kelmės rajono literatų klubo “Vieversys” steigėjas ir ilgametis vadovas žinomas ne tik Žemaitijoje, jis savas ir laukiamas visur, kur vertinama tikra poezija. Nuo 1984 m. V. Gulbino kūryba buvo spausdinta beveik visuose respublikos kultūriniuose / literatūriniuose leidiniuose („Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Naujoji Romuva“ ir kt.), „Poezijos pavasario“ ir kituose almanachuose. Jis nuolat dalyvauja „Poezijos pavasario“, „Panevėžio literatūrinės žiemos“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ festivaliuose, yra išleidęs keturias knygas. Jis ištikimas Kauno rašytojų vėliavai – yra LRS Kauno skyriaus narys. Viktorą dažnai matome su gitara, jis – dainuojantis poetas, pagarsėjęs bardas, savo tekstais sukūręs per šimtą populiarių dainų.

O neseniai Viktoras Gulbinas tapo kultūros ir meno almanacho “Atokios stotys” 2022 metų literatūrinės premijos laureatu – “Už ryškią publikaciją 2022 metais almanache, kūrėjų, gyvenančių ir kuriančių Lietuvos periferijoje, vienijimą ir ženklią visuomeninę-literatūrinę veiklą”. Garbingą apdovanojimą Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos konferencijų salėje vykusio renginio metu jam įteikė “Atokių stočių” literatūrinės premijos skyrimo komisijos pirmininkas, poetas Alvydas Katinas.

Nuoširdžiai sveikiname! Tokia proga išprašėme ir skelbiame pluoštelį laureato Viktoro Gulbino eilėraščių.

Gediminas Jankus

Viktoras GULBINAS

Vienatvė

– – – tai dangus
išspjauna rudenį –
ir vėlei:
iš nakties – į naktį…
Nesuspėję
pasikeisti grimo,
trys paniurėliai
siūlo
įkyrėjusią komediją,
kol raukšlėta
septyniolikmetė
abejingai
nubraukia peruką
ir iš kolektyvinės
vienatvės
nuskuba
į savąją vienutę – – –

Metraštininkai

…ar matei tą,
kurs pirmas
užrašė
tavo gimimo
datą?
– – – jo jau
nebėra – – –
o tą,
užrašysiantį
tavo mirties
metus?

– – – jis dar
tik mokosi
rašto…

Priekaištas

Plaukiu
rudens valtele
pasroviui –
be burių,
be inkaro,
be – – – – –
Tiek čia manęs
ir tebuvo –
lyg prašalaitis jaučiausi;
dabar viskas pro šalį:
mano motinos metai,
vaikystės ištvinusios baimės
ir neviltys,
brolio rūdijantis dviratis,
tėvo veidas,
įšalęs į dangų
dar prieš Pirmąjį Branduolinį
ir priekaištaujantis balsas
lyg būtų šalia:
– Galėjai nors irklą paimti…

Kelyje

Toks vienišas – ir vienas –
ir nykus

per rudeninį lauką
bėga kelias,
o paskutinio žiburio
žvaigždelė
užgeso vėjy – – –
Toks vienišas ir vienas
kelyje –
tik nesibaigiantis lietus
ir molis…
– – – nuskrieja nuorūka
į permirkusią žolę – – –
– – – – – – – – – – – – – – – –
Kodėl sustojai?

Nuoskauda

Užguitas
mano šuneli,
pavarytas
piktu žvilgsniu
nuo durų,
lyg būtum
užklydęs pas svetimus:
nutipeni,
tyliai
galvą nuleidęs –
tik skaudžiai
suinkščia
žolė
prie slenksčio…

Viktoras Gulbinas Šiaulių knygų mugėje. 2022 m. Iš asmeninio archyvo

Vėlinės

Ilgaskvernis ruduo
apmaudžiai
glamžo

spalio kepurę:
jau kitiems
išdalinęs
spalvas,
neturėdamas
kuo atsipirkti,
į išmaldai tiesiamas
lapkričio – luošio
rankas
pajuodavusiom
panagėm
įbruka
gedulo rūdį.

išėjusiems
laikas
jau nieko
nereiškia
tik mes
vis dar laukiame
gal
išplauks jie
sidabro puta
kol taip
skaudžiai gelia
gili ir šalta
Vėlinių mėnesiena

Kai nutyla skardinė palangė
Kas vaikšto skardinėm palangėm – lietus ar balandžiai?
Susilydę į vientisą tamsą ir vėją purslai debesų?
Neišmokęs pabūt su savim, į duris sunerimęs pažvelgsiu.
Užsisklęsiu naktim. Laukimu užsisklęsiu. Vėsu

nuo vienatvės gelmės ir nuo ilgo tylėjimo. Slenka
gūdžios mintys, minutės – pro šalį:

ar paguos tik naktis,
ar kas nors beprabils? – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – Gal ir
laimei pažyra veidrodis šukėm,

netikėtai išsprūdęs

iš rankų,

o vis vien

nebyliajam savo šešėliui ir

dabar nedrįstu pažvelgt į akis…

Alzheimeris

lyg būtų
ištrintas pasaulis
su ribomis
ir sienomis
su įvykiais
nuotykiais
atsivertimais
su pradžios
būsenom, jausenom
atminties šešėlių
rūku
nesutampančiomis
minties ir žvilgsnio
kryptimis
į baltą savęs
ne(be)pažinimą

nežinau nuo kada

bet kasdien vis greičiau
pro sąmonės išgraužą
išteka
~ ~ ~ pri ~ ~ ~ sssi ~ ~ ~
~ mmi ~ ~ ~ niiiii ~ ~ ~ ~
~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ mmai ~
grimzta į rūką
veidai ir vardai
tik tave atpažįstu:
iš eisenos
kvapo
iš rankų
iš prisilietimų
iš ~ ~ ~ iš~ ~ ~ ~ ~ ko???

Viktoras Gulbinas – dainuojantis poetas. 2022 m. Iš asmeninio archyvo

Užmaršioji

Taip ilgai repetuodama sapną
tamsiam kambary,
ji pamiršo už sienos
sapnų pribuvėją, kuri –
nuobodžiaujanti – lygina vystyklus,
žiooOoovauja – – – – – – – – – – –
– – – – – – lyyyygina – – – – – – –
– – – – – – – – žioooOOOooovauja,
kol užmiega pati,
nesulaukusi veiksmo pradžios.

Belaisvis

Neturi
jokių galimybių
pasipriešint
nakties diktatūrai:
vos užmerki akis –
plėšriai
tau prasišiepia
sapno durys;
o pabudęs

nelyg somnambulas,
tęsiantis
sapno siužetą,
vėl nugrimzti
iš lėto
į klampų
vakaro dugną.

Dūžtant lietui

Tu – iš kito pasaulio:
iš to, kur nėra
sentimentų,
kur skambėdamas dūžta lietus
į tamsėjantį
plentą,
kur tušti aviliai
ir sodai – bevaisiai,
o gėlės – netikros,
kur meluojantys veidrodžiai
atvaizdą tavo parodo
pro rožinį stiklą…
Ar suprasi dabar,
kad atgal
tau sugrįžti nelemta,
kai žiūri į vaikelį,
vaivorykštėn
tiesiantį ranką?
Ar pajusi tą – savo
ir mažo žmogučio –
didelį norą gyventi?
– – – ne –
ži –
nai – – –

– – – tik skubėdamas
dūžta lietus
į pavargusį plentą.

Viktoras Gulbinas – “Poetinio Druskininkų rudens” aktyvus dalyvis. 2022. Iš asmeninio archyvo

Apie religiją

– – – – – broli Krepšinyje,
gal pastebėjai? –
mūsų tautą apsėdęs
visuotinis šišas:
kai JIE nugali,
džiūgaujam:
– MES laimėjom!
kai nesiseka –
šnypščiame:
– JIE prakišo…

Atsisveikinant

– Ne dabar! – pasakei, –
tavo sapnas manęs nepalieka;
pro rūdijančią įpjovą laiko
negaliu
įžiūrėt
ateities…
– Nebegrįžk! – pasakei,
ir su dviguba neiginio įtaiga
man parodei nelogišką kryptį
į aštuonias
pasaulio
puses.
– Kada nors, – pasakei, –
išsiderinus lapkričio pilnačiai,

tavo vardas įsliuogs į dienoraštį
vieniša
ir sprangia
eilute