JUSTAS JASĖNAS. NAUJI EILĖRAŠČIAI “JUDAIKA”

 

JUSTAS JASĖNAS. NAUJI EILĖRAŠČIAI “JUDAIKA”

 

To žiedo atplaišoj

 

Krakynės dieną atsiminus

 

Braidžiodamas polaidžio sniege

Netyčia užklydau

Vardų ženklų žymės

Nemoku perskaityti

Saują baltų akmenėlių

Atminimui paskyriau

 

Buvusio miesto ieškojau

 

Negali taip būti kad visai užsimirštų

Pačiu gatvės viduriu eisiu

Raidės pavieniai brūkšneliai

Iš amžino prisilenkimo

Krakynės tranšėjose

Grindinio akmenyse žolių šaknyse

Moisiejau žinojai kad ta upė

Teka ežero dugnu

Ir viduržiemio ledas jos tėkmę

Atveria kai skrieja skeldėjančių strėlių žiežirbos

Visuomet beveik tiesios

Ties viduriu juodesnė srovė išryškėja

Žiūriu į miestą

Mažai tepasikeitęs

Švarios peizažo akys

Reikės įprasti prie gryno oro

Prisikvėpuok kad ilgiau užtektų

Gerų žinių sukinėjant

Radijo aparato ratuką

Kaip tversi toliau ar sugalvojai

Abeli prašyčiau

Stiklinaitės gazuoto vandens

Jaučiu iki ten man rūpėtų nueiti

Nedrąsiai žemuoges renku

Godžiai mirtį nuryju

Pačiu gatvės viduriu ėjau

 

Vilijampolėje. Nuo Milikonių kalno

 

Stovyklos vartuose tuščia

Į niekur

Į niekur jau

Vien su savim

Suaižyto kūno trūkčiojimais

Balsas išnyksta greičiausiai

Fiksuoju pavienes raides

Gal nors viena neprapuls

Verčias dūmas iš storo kamino

Anapus kur nepakliuvome

Apsvilęs bato kulniukas

Keli skaičiai iš numerio

Mažutė žmogaus saga

Didžiuliame stovyklos kieme

Riedėdama kliudo sausą žolę

Sustoja išlikusi

Ir lieka muziejaus stende

 

Užgožta Agrastų vardu

 

Panerių memoriale

Saulės spindulys rasotoj žolėj

Ūkia traukiniai iš tolybių

Vienišas paukštis kantriai cypsi

Bebalsių balsais

Išturėk atminty

Ievos žiedo atplaišą

Vėjo oru į tave genamą

 

***

 

Sėdėjau Štuthofo vartuose

Nieko daugiau nepajėgiu

 

Niūriuose Paneriuose

 

Agrastų gatvė

Prasideda menku nameliu palei gelžkelį

Baigiasi tūkstančiais

Nebesuskaičiuosimais

 

Bauskėje ant sinagogos pamatų

 

Sinagogos pamatuose įsitaisau

Vengiu aštrios saulaitės

Durys įgriuvusios į save

Galvoju apie kadaise

Gyvenimą gaivalingai gyvenusius

Mažytis vaikutis sapnuodamas

Pašaukia Rabiną vardu

 

***

 

Vilijampolėn leidžiuos

Ką pagalvoti galėjau

Kai nežinojau

Tai nieko

Tik tylėjau

Po kojomis žiūrėdamas

Slenka tas šlaitas

Ir užgula balsus

Rūkai anapus upės

Apkamšė nebepasiekiamą Kauną

 

Traukiniu pro Panerius važiuojant

 

Dovydo žvaigždės skeveldros

Gudriai užklotos agrastų vardu

Nepuoselėk ir neatsiminki

Kad tik neatsibustum

Kad neišsikapstytum iš suardytos atminties

Kad nepradėtum tik ilgėtis teisumo saulės

Iš čia jie niekada nepasitrauks

Kur  beeitum ką tau besakytų kiti

Pajusi pats suprasi pats

Ištikusi vieta ištinka

 

***

 

Prapuldyti rankraščiai

Nepatikrinsi neįsitikinsi

Tik spėliojam

Kaip mums patiems

Geriausiai patinka

 

Negalim vieni nuo kitų

Atsiplėšti ar atsiskirti

Kad ir tolstam

Kad ir tveriam tvoras

Žemė vis ta pati

Išaugom iš vieno kamieno

Kaip iškaposi pamatą bendrą

Kaip išsiimsi savąją dalį

 

Kas kad apnykę

Lietui krapnojant

Per Vilnių einu

Skaičiuoju skliaute Kulbako žvaigždes

 

Prie paminklo „Visiems Šeduvos žydams“

 

Dešinėj rankoj gėlelė

Kairysis kumštelis suspaustas tvirtai

Palei Niauduvą

Einu pasitikti nulemtosios lemties

Įsitveriu žiedlapių

Išdidžioji baigtis

 

Štuthofo vartuose Balį Sruogą atsiminiau

 

Klipatėlių kūneliai

Prie krematoriumo krosnių

Nekantraudami lūkuriuoja

Virš kamino tiršti debesėliai

Vai kaip tiesiai ad astra

 

***

 

Alkanų blusų šešėliai

Stirtomis susispietę

Godžiai skaito

Sruogos „Dievų mišką“

 

***

 

Iš smilkstančio

Apavo krūvos

Vangiai išslenka apsvaigusios žiurkės

Klipatų gyvasties užgesinti

 

Palčinskaitei laiškelį parašiau

 

Po ankstyvų advento pamaldų

Prie Tavo eilėraščių grįžtu

Šviežiausią beigelį sukramtęs

Atpažinau dar vieną štetlą