JUSTAS JASĖNAS. “ZARASAI. BŪTIES KALBĖJIMAI”. RENGIAMOS KNYGOS FRAGMENTAI

Poetas, kunigas Justas Jasėnas Zaraso ežero saloje. Gitanos Kavaliauskaitės nuotrauka

 

JUSTAS JASĖNAS

 

 

ZARASAI. BŪTIES KALBĖJIMAI. RENGIAMOS KNYGOS FRAGMENTAI

 

Prologas

 

Ak, Leonas, Levukas, ilgametis zakristijonas bažnyčioje, giliausioje jojo senatvėj jį pažinau. Nedidelio ūgio, apskrito veido, gerųjų akių, giedro žvilgsnio, tiesaus stoto, skubraus ir tvirto žingsnio žmogus. Langai praverti, sklinda pianino garsai tiesiai Vytauto gatvėn. Giedam giesmes visas iš eilės, pasikliauju jųjų vedančiu žinojimu. Vaišinamės džiugūs iki pat paryčių. Paklausiu, kiek tostų šįvakar pakelsim. Levukas šypteli, netuščiažodis, nedaugiažodis, trumpai – šitą, kitą ir dar vieną. Kai trejybę užtvirtinę būnam, vėlei jis pratęsia drąsiai – šitą, kitą ir dar vieną…

Jojo duktė Irena man sykį šitai pasakė: „Ak, nuotrauka, kurioje altorius dar nepakeistas, kur bažnyčioje stovi tie didžiuliai suolai, po kuriuos mes ankstyvoje vaikystėje su sese landžiodavome, žaisdamos slėpynių, kai tėtis tvarkėsi bažnyčioje, o kunigas Petras Baltuška mus už tai barė… Kartais rasdavom kapeikų ir po to mesdavom jas į aukų dėžutę… Tokie mieli prisiminimai… O vitraže buvo visa matanti Dievo akis, nuo kurios negalėdavai niekur pasislėpti…“

Ar Tu matei tą akį? O ji Tave ar matė? Žinojau ten ją esant, bet nežiūrėjau. O gal, sakau, mes patys ją ir išgalvojom, kad būtų kaip paaiškint nepaaiškinamą, o gal bijoti, susiturėt iš baimės, o gal tikėtis, jog kažkam rūpi, kad saugos ir apsaugos nuo… O gal taip tiktai leidom patys sau save apgauti, kas bežino.

Taip stovime dabar čionai. Saulelė jau arti laidos, jau ima krypti vakarop. Tik plyksteli kažkas kitoniškas per akį. Tikrai ne spindulys, ne kardas pervėrė… O kas gi toks tada? Tu pravirksti, norėtumei parpult ant žemės, tiesiog sukniubti, o kas Tave minutę tą palaiko, nesukniumbi, išsilaikai ir neparpuoli.

Tu apie dūminę pirtelę ant Petrūniškio upelio skardžio pagalvojai ir prisiminus ją buvai. Atėję buvo protėviai, jutai savųjų sėlių sielas, o žodžiais pasakyt neišgalėjai. Valandėlę į tą akį nustėręs žiūrėjau. Kišeninį laikrodį su grandinėle gniaužiau ir gniaužiau delne. Mūsų dienos dabar, pasakiau. Norėčiau, kad būtų tenai ir visad aukštai giesmė tautiška, mūsų trispalvė kad būtų, kad būtų Gedimino stulpai. Nebūgštauk, nesielvartauki. Tada, tik tada iš pačios giliausios gelmės žinoti pradėjom, nes paliesti buvom. Būna taip, retų rečiausiai, staiga, nelauktai ir netikėtai, sensus communis ištinka.

 

I

 

Ar žinai kaip šaukdavo Ežerą

Kai kalbėt nemokėjom

Neturėjom vardų

Buvom visai nuogi nesidrovėjom

Jis pirmasis prie mūsų pasilenkdavo

 

VI

Tam paskutiniame Mieste

Ir pirmame

Negimęs dar regėjau

Ilgai ėjau

Atėjus pasitvirtino

Žmonių gyvenimas

 

VIII

 

Po daugelio metų mes vėlei Nikajos tėkmėje. Lydi vidurnakčio mėnesienos brydė. Nepasiklysime savy… Atsargiai paklausi: „Kas mus dar šitaip sutelkia?“ Atsargiai atsiliepiu: „Kas mus dar šitaip sutelkia…“

 Šaltupės koplytėlė, kurią sugrįždamas nuo Imbrado pirmiausia susitinku. Paskui akys… Tolių toliuose mirguliuoją toliai. Mėlių mėliai vis labiau danguose metams srūvant mėlstantys… Ežerėtoji žemė, kurioje šią akimirką mums dar leista praleisti. Pailsęs citrinukas mudviejų delnuose ankstyvą rytmetį.

 

IX

 

Plačiuosiuose vandenyse

Žmonės neatsikvėpdami tramdo

Vienintelę dieną valtelę

Juk ne jiems ji priklauso

 

XVII

 

Kaip reikės būti toliau

Neklausdamas klausia išblyškęs vaikelis

Ak liepos popiečio vaike

Kvėpuoki giliai

Vaikščioki tiesiai

Būk tik savim

Jei šitaip išmoksi

Gyvensi

Neištardamas taria senolis

 

XVIII

 

Jei sugalvosi grįžti atgal

Pasuki į kairę

Eiki tiesiai kolei išeisi

Ištaręs žodžius

Apie Žodį galvok

Kurs Pažiegėj užgimęs

Iki Vilniaus atėjo

Daugtaškiais fragmentų atplaišomis

Audė Žodyną

Susikalbėti dabar mėginu

Negalvojau kad tai šitaip sunku

 

XXIII

 

Miela Bičiule, išeiki į kiemą, į aikštę išeiki, gali į laukus jau už miesto, o gal pasienio link. Išeiki visišką pilnaties naktį arba tuomet, kai pajusi, kad daugiau jau nepakelsi, kad reikia nedelsiant išeiti. Išeiki, kai bus pailsę žiogai, o vis tebegros, kai niekas nevaikščios ir reikalų neturės, kai užges paskutinis gatvės žibintas ir paukščiai nurimę savo skrydį sapnuos, kai žmonės darbų neužbaigę miegos, o vanduo tuo laiku bus ramus ir taikingas, nebežeis nebežeis nebežeis kaip anąkart. Išeiki, savimi žemės alsavimo tik netrikdyki. O jau tada pakelki aukštybėn akis ir paklauski savęs: kažin kiek dabar tam beribiam skliaute žibsi žvaigždžių virš Zarasų?..

Atsidusi… Žinau, kad man taip pasakysi: mielas Bičiuli, kam tokią man kančią uždėjai. Juk niekas ir niekad ir niekam, ir net sau pasakyt negalėjo, kiek dabar tam beribiam skliaute žibsi žvaigždžių virš Zarasų. Kiek jų rytoj, kiek po metų daugybės, kiek jų, kai jau mūsų visai visai nebebus, tam skliaute, tam beribiam skliaute vis žibės… Žinai, o mes tik žiūrėsim žiūrėsim, tūkstančius metų žiūrėsim ir visas jas, kad ir kiek jų bebūtų, į savo mažytę ašarą, skruostu virvenančią, apkabinę pakviesim.

 

XXVI

 

Vėjas nuo Magučių atgena

Dailiai sugrėbstytus debesis

Šoka sėlių šešėliai

Nebeatpažįstamą šokį

Kažin ką apie mus dabar

Dangaus mėlynėje jie pagalvoja

 

XXVIII

 

Du žmonės prie gonkelio – jauni, aukšti, laisvi ir susimąstę. Atsirėmę į žemę, į save tvirtai atsirėmę, pasitikį pirmiausia savimi. Namų svaigi artuma, autentiška kilties ir buvimo vieta. Kalvotos žemės, Jūžinto ežeras, sodai, žolynai po langais. Dieną ir naktį slėpiningai susitinka buvusieji su esančiaisiais dabar. Dirbama ir ilsimasi. Čia nuovargis paprastas, kasdieniškas, čia šventa tiesiog būti, pabūti, išbūti. Pakrypę pamatai, daugybę kartų gimdę, sūpavę, kaitron ir vėtron išleidę. Nuolat dūsauja slenkstis, sveikinasi nuzulinti akmenys. Tikra, taupu, nieko nereikalingo, tiesiog gyvenama.

Orūs stotai, dailus, kuklus pasipuošimas. O tas skvarbus, mąslus žvilgsnis, tos akys! Susikalbėti galima žiūrint, įžiūrint, įsižiūrint. Kaip reikia, kaip trošku to įsižiūrėjimo šiandien, ima graudumas. Kad tik pasisektų išsaugoti, nesumindžioti pamiršus ar užsimerkus. Kiek reikės maldų ir jėgų, kad išliktume, išsilaikytume patys tame paviršiaus laikinume, fragmentiškume, skubėjime, kad išsaugotume sielos savastį, prigimtinę kultūrą, aistrą kurti, pačiam ką nors sugalvoti. Amžini piligrimai, Dangaus gerumu pasikliovę, einantys, ieškantys, susižavėję, besiilgį… Kartais jau radę, jau įtikėję, jau aprimę… Dažnai, taip dažnai nusivylę, ištremti, pasmerkti už meilę, tiesą, obelis… Visgi, nepalūžę, nesulaužyti, nors tik sapnuose susitinkantys, apsikabinantys, atleidžiantys, prisikalbinę, prisikvietę patį tikriausią buvimą, prasmės virpesius. Ir šiandien tie žvilgsniai į Senadvarį, iš Senadvario grįžta. Jie tokie tikri, dar sykį žaizdotai maldaujantys – savęs neišduokim, neišduokim žmogaus.

 

XXXII

 

Paskutinieji lapai šio meto. Tiek teliko. Pažymėti dar šiugžda, dar sušnara. Neprilaikydami taką prilaiko, o gal, sakau, ir mūsų žingsnius. Vai kaip toli jau nuėjome, kas mūsų laukia tenai, kiek dar liko, nugirdai vėjų gausme.

Tu taip ilgai ėjai palei ežerą. Nežinau, nemačiau, o jutau. Sesuo ateis aplankyti manęs. Eisim namo, atrasime, niekada ten nebegyvensim. Parodei paskutinį savo dingusio brolio laišką. Motiną savo minėjau, prabilai į mane mirusio tėvo balsu.

Du bokštai maumedžių viršūnėse. Dvi gatvės, kai pradedu tarti, tuojau atpažįstu vardus. Atsimeni, vaikystėje taip Tave pasišaukdavau. Tuos namus vėl sapnavau, nedidelius, veikiausiai jaukius, juos sykį pro mokyklos langą mačiau. Prasitarsi, tikrai pasisakysi, tikiu, vėlyvojo rudenio vakarą tai.

Ežeras grįžta savin, susitelkia savy. Šalnos pakąstas lapas pačiame vidury. Įsižiūrėti suspėjom, supratom, akimis palydėt tegalėjom. Sublizgo Tavo blakstienos lūpose mano. Netikėjom abu, kad šitaip mudu ištikti galėtų. Ar girdi, jei dar atlėgs, pailsę tylėsim, tikrai tenai būtinai parūkysim.

 

XXXVII

 

Kilsim brėkštančių aušrų iš ežerų pasitikti

Gęstančias žaras į ežerus palydėsim

Statėm šį miestą

Iki savo dienų pabaigos

Tik kartą nebesugrįžom

Švarų lauką būsimiesiems palikę

Ir lietė užklupo staiga

Žolinės ankstyvieji varpai

Iš savęs atsidusom mylėjom

Ilgai ilgai pasibuvom

Nebeišbridom vaikui pravirkus

Vėlyvi rugiai duonos stokojom

Paskui žiūrėjom vieni į kitus ir tylėjom

Sėjom ašaras tiesiai pasėjom

 

XLIV

 

Spindulys įsispindo į jį, tai ir pamačiau, lyg sužvilgo akimirksnį, o nudilgė. Pasiėmiau, pamaniau, kad gal Tau…

 Jau senokai norėjau Tau, tiktai Tau apsakyti, tad dabar pagaliau ir sakau… Per visą dieną per visą Lietuvą iki Tavęs važiavau. Einu palei upę, iš to krašto, kur irstantis šlaitas yra. Netoli, nebedaug jau bebuvo, neišdrįsau. Turbūt taip ir paliks. Durys durys durys, o ne tos…

Trumpai ta mūsų diena buvo, o gal tik pusdienis. Žmogui tatai gi vis tiek daug. Prisiminiau Balio Sruogos eilėraštį, eidamas pats sau sakiau mintinai. Mergaitės kaip gulbės, gulbės – mergaitės tos. Sušukit, sušokit savo jaunystę, tos laisvosios valandos  dabar  vien tik jūsų, tad imkit greitai ir godžiai pakol… Kuždatės, kuičiatės vis apie mergaitiškus reikalus. Man tik juokas, o jums svarbu. Tai ir tebus taip. Grakščios, o grakščios, grakščiausios, kad ne taip tik anksti vargai tie užkluptų.

Nelauktai paklausei, kur eisim toliau. Ką taip greit atsakyti galėjau. Eisim ten, kur ežerai susitinka. Eisim ten, kur virš mūsų galvų išplatėja ir tolsta keliai. Kur jie nuves? Skaitykim Maironio „Duetą“ sykiu, anąkart man pažadėjai.

Pajutau, kad reikėtų visgi paklausti, senokai taip paklausti norėjau, o toliau kurgi mes eisim. Ką taip staiga užklupta sumąstyti galėjai. Eisim pas aukštąjį kalną, tik nuo jo, pats žinoti turėtum, matyti mūsų valstybės miestai, laukai, o ir dar… Kilsim ten aukštai, kur regėti plačiai, kur niekas sielos nei kūno nevaržo. Kai jau būsim įkopę aukščiausiai, kai mūsų iš niekur nesimatys, tai ten, tiktai ten išverktas ašaras savo paliksim.

Ir tuomet iš visų vandenų, iš kvapų, iš garsų trumpai, taip trumpai suribės, o sukrės, ką aukštybėn įžengę juodu suprato…

 

XLV

 

Negali taip būti kad visai užsimirštų

Pačiu gatvės viduriu eisiu

Raidės pavieniai brūkšneliai

Iš amžino prisilenkimo

Krakynės tranšėjose po grindinio

Akmenimis žolių šaknyse

Moisiejau žinojai kad ta upė

Teka ežero dugnu

Ir viduržiemio ledas jos tėkmę

Atveria kai skrieja skeldėjančių strėlių žiežirbos

Visuomet beveik tiesios

Ties viduriu juodesnė srovė išryškėja

Žiūriu į miestą

Mažai tepasikeitęs

Švarios peizažo akys

Reikės įprasti prie gryno oro

Prisikvėpuok kad ilgiau užtektų

Gerų žinių sukinėjant

Radijo aparato ratuką

Kaip tversi toliau ar sugalvojai

Abeli prašyčiau

Stiklinaitės gazuoto vandens

Jaučiu iki ten man rūpėtų

Nedrąsiai žemuoges renku

Godžiai mirtį nuryju

Pačiu gatvės viduriu ėjau

 

XLVI

 

Lyg dar menkai tešildo, o kasdien vis aštresni… Išvaduoti Ežerą. Trata, pokšteli kelis sykius, pratisai dunksi kažkur gelmėje, trūkiai po kojomis štai atsivėrė.

Baltos, leduotos platumos, giedrėja, tolumoje pūpso pavienių žvejų taškai. Vaikštinėju E. Pliaterytės gatvelėje, įsiterpusi, nesuspausta. Ar gali būti čionai kokios ribos ir kam jos? Taip ir alsuoja jinai – nebrenda ežeran, o ir aikštės aukštumon kilt nesiruošia.

Vėjai meldynų šluotomis šiurena, gainioja vienas kitą, siausdami orus sumaišo. Pavienės, pailsusios snaigės ant kelių ir ant praeivių leidžiasi, su vangiomis po žiemos žemės dulkėmis susitinka. Lėtojo valso valandos. Ankstyvasis pavasaris Pelenų trečiadienį patvory, pariby ir pasieny.

 

Epilogas

 

Susitikom

Trumpai pasibuvom

Be galimybės pratęsti

Neatsakiau

Neatsakei

Tušti pažadai

Ašaros

Nuobodis

Merkiasi ežero akys

Paribys

Kur sukasi savas

Amžinas ratas

Laimė tas miestas man buvo

Nendrės į ežerą lenkias

Sulauksiu

Į krantą jos vėlei sugrįš