Alfas Pakėnas. Iš rengiamos knygos „Žvaigždė galiniame gryčios lange“, II dalis

Alfo Pakėno kelionių po Aukštaitijos kaimus tęsinyje* – Diržių kaimelis, susidedantis iš devynių sodybų, čiabuvių vadinamas „zoologijos sodu“, mat visi čia gyvenantys žmonės nuo seno turi žvėrių ar paukščių pravardes, gamtos puoselėtojo Povilo Jarmolavičiaus portretas bei įvairūs provincijos vargai ir džiaugsmai, prireikus kad ir išsikasti šulinį ar tiesiog parūkyti. Pasakojimą papildo Algimanto Arcimavičiaus fotografijos.

„Mat, saka: kaime be kiaulas gyveni – ti pats esmi kiaula. Ale kaip bus, kad valdži dabar visai nebežiūri kaima žmugaus? Kilsim, kilsim, graitai bus geriau, a še tau – vis labiau smunkum dubėn. Dabar gi karve kainuoja 300 litų – niekam nebereiki. Nurs dykai atiduok… Oi, valdži negeru“, – senuolis, smulkutis, žilais ūsais, su apvaliais akinukais ant smailios nosytės, bet dar kietas, kaimo vargų užgrūdintas žmogus, išsitraukia iš „Astros“ pakelio cigaretę, čirkšteli degtuku.

 

Alfas Pakėnas

 

Žvaigždė galiniame gryčios lange 

(fragmentai iš rengiamos knygos)

 

Bruonys sėjai ruošiasi jau viduržiemy

 

Bronislovas Jovaiša sėmė iš šuli­nio vandenį – girdė gyvulius. Rentinys nuo nakties šalčio apledijęs, o viduje pabalintas šerkšnu. Tuo šuliniu šeimininkas ligi šiol atsidžiaugti negali: die­ną ar pavakary išėjęs iš gryčios vis pastovi prie jo, pažiūri tai į vieškelį, tai šulinio gilumon, paklauso vandens teliūskavimo aido. Matyt, tai požeminės gyslos pulsuoja, varo vandenį aukštyn. Jovaiša kone visą gyve­nimą išbuvo be žmonos ir be savo vandens. Šulinį išsikasė tik prieš keletą me­tų. Šiuos kraštuos išsikast šulinį – nemaži pinigai. Mat vanduo giliai. Pamiškės Stasiukaičio, dar prieškary grįžusio iš Amerikos, šulinį bebaigiant kasti nuo požemio dujų žuvo jaunas šulniakasys. Po laidotuvių darbą baigė kiti – o šulinys visą laiką tai verkdavo, tai dainuodavo – ūksėdavo, skardžiai tekšendavo jo vanduo. Bejodinėdamas po šituos kraštus, visada užsukdavau pas senolius Stasiukaičius pasišnekėti su jais ir paklausyti to dainuojančio šulinio. Vėliau ir savo eilėraščių knygelę pavadinau „Dainuojančiuose šuliniuose“.

Anksčiau Jovaiša gyvulius girdydavo iš ba­los, o sau vandens eidavo pas šaltinį prie beržynėlio, kuris virdavo peržiem lyg puodas ant ugnies – buvo labai energingas. Kai per spei­gus neapsikentęs užšaldavo, Brunisis (taip jį čia vietiniai vadina) vandens su naščiais eidavo pas kaimynę Jadvygą Zareckaitę, nedidelę, luošą, bet labai šviesios sielos moterytę, prisiekusią Veprių bažnyčios davatką, melioracijos metais atsikėlusią čia gyventi iš Masionių kaimo. Tada ji nusipirko kadaise čia gyvenusio vienišiaus, taip ir numirusio senberniu, Jurgio Buroko apleistus namelius.

Brunisis – dar diktas, pagalintis vidutinio ūgio vyras, sveiko, mėsingo veido, bet jau įdiržęs Diržių kaimo pakraščio senbernis. Gyvena geltonai dažytoje dviejų galų aukštaitiškoje gryčioje su atviru gonku, turi kelis hektarus šlapios pamiškio žemės, bėrą ku­melę ir niekad nepasilakstančią, vis bergždžią karvę. Sako, užtat pienas riebesnis. Žinoma, laiko pulke­lį raibų vištų ir giedorių gaidį, kad būtų kam užgiedot aušrojant, porą šunėkų, kad „pakiauksėtų ir linksmiau būtų gy­vent“ toje gūdžiai ošiančioje pamiškėje. Šis geras, tylus, be galo kantrus žmogus kolcho­zo laikais ilgus metus dirbo pašarų sandėlininku, važinėdavo gražiu, įšer­tu bėriu juodais kaip kranklio sparnas karčiais. Visi didelės brigados klojimai su šienu bei užpustytos šiaudų stirtos, burokų kapčiai buvo jo žinioje. Tais laikais Brunisio kailiniai per žiemą kvepėdavo klojimu ir sausu dobilu, o ausinė kepu­rė užlankose būdavo nuolatos pribyrėjusi sudžiūvusių auksinių dobilų kuokelių. Gyveno su motina, o jai mi­rus taip ir pasiliko vienas. Šneka ne­daug, sakytum, Baltušio Juza: skalsu kalbos. Tačiau mums buvo džiugu – pas jį atvažiavome ne vieni: važyje vylingai šypsojosi linksmoji našlė Ona Atkočiūnienė, kuri ūkininkui padės išsijoti miežius pavasario sė­jai. Tam darbui kitame trobos gale su plūktine asla Bruonys pasistatęs tikrą arpą. Gal ir daugiau kas išsisijos… Kaip ten bebūtų – gera išvažiuojant palikti žmogų nebe vieną.

 

Diržiai

 

Vakarinė žara nuo Diržių kaimo tarsi atlekiantis artyn sniegenų pulkas, metantis raudonžalį šešėlį ant pradedančio mėlynuoti sniego. Diena jau ilgyn, nebe kokia kiškio uodegėlė, būdavo, čia tik išaušo, čia vėl mėlynuoja prietema. Linksmiau, šviesiau kaime ir tokiu vėlios popietės metu. O kai saulė prasišiepia, vieversiai tuoj pat padangėj ima plazdenti, čirenti, kartais nusileisdami ant pašilusių lauko akmenų pasišildyti kojyčių. Tik dar nyku ir tuščia prisnigtame gandralizdyje, vieną pavasarį gandrų susikrautame ant vandentiekio bokšto prie Diržių karvidės. Vėsu dabar ir kaimiečių gryčiose – kai nebėra speigų, retas kuris krosnį kuria du kartus. Taupo malkas. Paprastai ugnis kuriama tik po vakarinio gyvulių šėrimo – tada nutyla aidūs šūksniai atšlaimuose, avių bliovimas pro praviras punės duris, šulinių volų girgždėjimas. Atšlaime lieka tik šuva, pririštas prie būdos, ir mėnulio pilnatis, kabanti viršum kaimo.

 

***

Deltuvos seniūnijos Diržių kaimo senolis Povilas Jarmolavičius, užsimetęs senus avikailių kailinius, susijuosęs juos diržu, rengėsi tvartan prie gyvulių. Tačiau beeinant pro duris už akių užkliuvo šalia atšalusios krosnies pastatytas narvelis su raudongalviu paukščiu. Pasidėjęs ant kelių palangės šviesoje, viena ranka laikė karvelį, o kitos smiliumi jam tepė posparnę boro vazelinu. Karvelio žaizda traukėsi – juodavo didžiulis, šokolado spalvos šašas. Gražaus, kuoduoto, raudonuodegio paukščio daili galvelė gunkščiojo, akys buvo pilnos išgąsčio.

– Kiaunė unprata. Unlinda karvelidėn, kurva, ir išpjovė visus karvelius. Par lungelį unšoka vieną rozą, paskum dar kitu nakti. Ot, nelaboji, – reikės kapkanus pastatyt. Palaimienės vištus išpjovė, a mana karvelius. Tik devyni belika. Unteinu vienu rytu karvelidėn – guli visi išguldyti un grindų… – bėdoja nusiminęs senolis, abiem saujom meiliai laikydamas kiaunės sužeistą balandį ir rodydamas jį mums prieš šviesą.

Šį vidurvasarį įžengęs į savo 83-ąją vasarą, šio kaimo senolis Povilas Jarmolavičius nuo seno žinomas kaip karvelių mylėtojas ir augintojas. Šie gražūs paukščiai iki šiol jam būdavo didžiausias rūpestis ir gyvenimo džiaugsmas.

 

Gyvena senelio statytoje gryčioje

 

– Dabar gyvenu vienus. Mana Fėle guli ligoninėj miesti. Su širdim kažkas negerai. Ti šertis, i gyvulius girdyt priseinu vienam. Visgi dvi karves, da telyčioke. Visus apeik, apžiūrėk, pakratų prinešk, malkų priruošk, vandenia, – ieško ant stalo, tarp laikraščių, cigarečių Povilas Jarmolavičius.

– Kas karves pamelžia, jeigu pačios nėra?

– Agi kaimynus – Šarkos Julius. Aš pats melžti negaliu – gyvenime neteka karvės melžt. A ko daugiau prisiprašysi: kaimo bobų nebėr, a katros da gyvos – pačios čiut paainu, sava darbelius vos pasidara. Ti Julius, tas nabagėlis, man pamačija su pienu susitvarkyt. Aini, vargsti žmogus, a kiek gi gauni už tų pienelį – centus tik. Ot, valdži dabar negeru. Tik parokuok, kiek dabar atseinu karvyti išlaikyt. Priruošk šiena, kombikormu pirk… Tikrai neapsimoku – laikam tik dėl savy – vaikai su anūkais miesti… kaip kaime gyvent be karves, be kiaulas. Mat, saka: kaime be kiaulas gyveni – ti pats esmi kiaula. Ale kaip bus, kad valdži dabar visai nebežiūri kaima žmugaus? Kilsim, kilsim, graitai bus geriau, a še tau – vis labiau smunkum dubėn. Dabar gi karve kainuoja 300 litų – niekam nebereiki. Nurs dykai atiduok… Oi, valdži negeru, – senuolis, smulkutis, žilais ūsais, su apvaliais akinukais ant smailios nosytės, bet dar kietas, kaimo vargų užgrūdintas žmogus, išsitraukia iš „Astros“ pakelio cigaretę, čirkšteli degtuku. Troboje suvilnija sodrus dūmų atolas. Pasak senolio, pirktinių cigarečių dūmas niekam tikęs – neskanus. Veliasi burnoj nelygu milas. To naminio, malonaus saldumo, kuris nušveičia širdį, neturi.

– Užtrauktum naminės tabokės – pamatytum, kuks gardumėlis… visu gryči pakvimpu. Mana tėvus, Dievi, duok jam dungu, augindava už šitos va gryčias taboku. Multonke vadindava. Užaugdava lapai dideli – kaip varnalėšas. Tadu nuskindava, džiuvindava, paskum sutepdava medum, pečiuj pašutindava, apšlakstydava senu vyšnių vynu. Tadu vėl džiuvindava, suvertus unt lininia siūla. Pagalios jau supjaustydava i kimšdava pypkėn. Ot, tai dūmas! – tarsi gardžiuodamasis savo kvapniais žodžiais, traukia „valdišką“ cigaretę senolis, dar ne taip seniai ant gryčios aukšto aptikęs gniūžtę geltonos „multonkės“, kurią kadais buvo užuslėpęs už kreklos tėvas Kazimieras.

Povilas Jarmolavičius visą gyvenimą praleido savo senelio Motiejaus statytoje gryčioje.

– Mana diedukas buva kumetis, vežioja Pučionių grapu. Kadai buva panaikintu baudžiavu? Ar ne 1864 metais? Tadai i diedukus gava žemės sklypu Diržiuos i či pasistate namus. Keturias kartas či išgyvena i da kiek mužnės gyvent. Tai gryčiai jau kur virš šimta! Man tėvus da vaikui pasakodava, kai pu baudžiavos Diržiuosi dalina žemi, tadu ir susitvėrė gatvinis kaimus, vadinamas ūlyčia, – prisimena Povilas Jarmolavičius, bėdodamas, kad iki šiol negali atsiimti savo tėvo žemės, nors tebeturi visus išlikusius originalius planus bei kitus reikiamus dokumentus. Savo žemėje dar gyvena kaip nuomininkas.

 

Visiems reikia gyvent išvien

 

Ant stalo guli šūsnis laikraščių. Povilas Jarmolavičius skaito „Valstiečių laikraštį“ ir visados užsisako vieną iš rajoninių – kad žinotų, kas darosi savame krašte. Buvo užsisakęs ir sąjūdiečių laikraštį „Aistuva“. Turi surinkęs visus numerius, susegęs į pageltusią „papkę“. Pavarto, paskaito. Prisimena tuos jaudulio pilnus metus.

Povilas Jarmolavičius – vienas šviesiausių šio kaimelio žmonių, visa ko patyręs savo ilgame gyvenime. Sovietiniais laikais jis daug metų dirbo apylinkės pirmininku, paskui sekretoriumi. Devinton dešimtin įkopusio šio kaimo žmogaus raštas – gražu pažiūrėti: lygus, taisyklingas ir be klaidų. Visiems tuo metu gimusiems šio krašto vaikams gimimo liudijimai, tada vadinami metrikais, išrašyti Povilo Jarmolavičiaus ranka. Tačiau bene svarbiausia, kad šis žmogus gerbė, saugojo ir mylėjo gamtą. Ne tik pačią žemę, miškus, bet ir šio krašto paukščius bei žvėrelius, kuriems žiemą nuo savų gyvulių nutraukęs veždavo šieno ir burokų. Kaip savo pragyvento gyvenimo ir daugybės darbų įvertinimą senolis parodė jau daug metų saugojamus garbės raštus ir padėkas už tėviškės gamtos apsaugą ir puoselėjimą. Daugybę kartų jais buvo apdovanotas ir paskatintas įvairiomis progomis. Tais rūsčiais, nedraugingais laikais jis buvo tikras prieškariu garsėjusios Lietuvai pagražinti draugijos veikėjas.

– Tais laikais, kukie jie buva, tukie, vien „Pergalės“ kolchoza gamtos apsaugos draugijoj buva pusšimtis narių. Tegu ne visi jie padėdava gamtininkam, ale kai ku padarydava. Žiemu, būdava, važiuoji rogėm par mišku – žiūrėk, ti vienur, ti kitur ėdžias su šienu, burokų numesta, pabirų papilta… Surask tu dabar, kad taip būtų! Da užpernai sodybon virš 30 kurapkų ateidava, aš jom lesala papildavau, o dabar nebėr! Iškirta visus beržynėlius, krūmynus – jom nebėr kur pasislėpt. A tuks gražus Dieva paukštelis – kurapka. Daug liūdniau man be jų. Taip ir einu gyvenimus – vis žemyn, vis baisyn. Užtat ir žmonės dabar pikti, kad nieka nebemyli, niekam užuovėjas širdy nebeturi. Ech, nieko nepadarysi. Va, šiemet pas mani du ežiukai buva priprati kiemun ateit. Ateidava, piena palakdava, ir žmogui – daug geriau gyvent, dūšioj linksmiau. Reiki visiems gražiai, išvien… – šneka senolis skalsiais kaip molinga šio krašto žemė žodžiais.

 

***

Diržių kaimelį, susidedantį iš devynių sodybų, čiabuviai nežinia kodėl vadina „zoologijos sodu“. Visi čia gyvenantys žmonės nuo seno turi duotas žvėrių ar paukščių pravardes. Prie vieškelio, jau įsukant į kaimą, stovi gryčia, kurioje gyvena Jonas Atkočiūnas, pramintas Vilku. Jo žmoną visi už akių vadina Vilkiene, o sūnų Vidmantą – Vilkioku. Ir iš tikro – kažkas vilkiško buvo Jono Atkočiūno akyse: nedidelės, rudos, skvarbios – vaikai būdami, jo prisibijodavom. Kitoje keliuko pusėje dviejuose šalia esančiuose ūkiuose įsikūrę bendrapavardžiai Julius ir Povilas Jarmolavičiai. Vieną vadina Šarka, o kitą – Kiškiuku. Šiame sodžiuje visi žino susimetusį kupron, dusulingą, vienintelį visoj apylinkėj rašantį eilėraščius, mokantį atmintinai daugelį Maironio eilėraščių keistuolį, vienišių Stasį Railą, kurį dėl išvaizdos ir lėtumo vadina Meška. Čia gyvena vienarankis Vladas Grinevičius, šio krašto paštininkas, pravarde Barsukas, o gale kaimo ūkininkauja tvirto sudėjimo vyras Viktoras Andriūnas, kurį pravardžiuoja Dubu, atseit, Ąžuolu. Tačiau niekas dėl to nepyksta, tas aštrialiežuvių išgalvotas pravardes nuleidžia juokais. Visa tai tarsi patvirtina, kad kaimo žmogus visados buvo vienybėje ne tik su žeme, bet ir su medžiu, su paukščiu, su žvėrimi – lyg  su tikraisiais savo amžinybės broliais.

 

*Taip pat skaitykite:

Alfas Pakėnas. Iš rengiamos knygos „Žvaigždė galiniame gryčios lange“