DR. RAMŪNAS ČIČELIS. SPECIALIZUOTO ŽINOJIMO LIKIMAS

DR. RAMŪNAS ČIČELIS. SPECIALIZUOTO ŽINOJIMO LIKIMAS

 

Gyvename laikais, kai elitizmo sąvoka ir praktikos tapo beveik keiksmažodžiais, nes vis labiau įsigali nuojauta, kad artėja masių sukilimas. Tokia situacija – nenauja: seniau nei prieš 100-metį panaši padėtis buvo susiklosčiusi Ispanijoje. Norintys apie tai sužinoti daugiau galėtų skaityti Miguelio de Unamuno ir Jose Ortegos y Gasseto kūrinius. Pastarojo veikalas „Masių sukilimas“ jau tris dešimtmečius yra nepriklausomos Lietuvos akademinė klasika, su kuria susipažįsta kone kiekvienas studentas, besigilinantis į humanitarinių ar socialinių mokslų problematiką.

Specializuotas, mokslinis, žinojimas beveik visada pats apsibrėžia savąsias ribas ir sukuria daugiau ar mažiau pakankamą elementų visumą. Masinis individas tarpsta beribiame, nesuvokiamame žinijos okeane. Šiandien virtualybės akivaizdoje vertybe tapo jau ne žmogaus visapusiškumas ir mąstymo plotis, o pirmiausia pastarojo gylis. Esame visuomenė, kurios žinojimą apibūdina mokykloje daugeliui girdėti žodžiai: „Kažkur varpai skambėjo, kažką girdėjo, tačiau beveik nieko nesuprato“, – fragmentiškumas ir bet kokios koherencijos praradimas tapo mūsų amžiaus rykšte.

Kompiuterinė mašina veikia kaip priemonė, kuri naudoja ir specializuotas žinias, ir populiarias mąstymo tendencijas, tačiau galutinis dirbtinio intelekto produktas iš esmės dažniausiai yra įvelkamas į tokią formą ir perteikia tokį turinį, kurį vadinti profesionalaus  žinojimo liudijimais bent kol kas yra sunku, – žmonijos istorijoje, kurios duomenis naudoja technologijos, visada dominavo kvailybė, masių visada buvo gausiau ir jos pagamindavo daugiau žinių nei tie asmenys, institucijos ir pakilimo laikus išgyvenusios valstybės, kuriose gimdavo originalios, nepopuliarios ir ribotai pasklidusios intelektualinės idėjos, būdavo sukuriama ypač subtili kultūra ir tarpusavyje įsivyraudavo neregėta socialinė empatija. Šiuolaikiniam kompiuteriui nė motais yra išimtys, kurios istorijoje ir atlikdavo stūmoklio vaidmenį. Kai nebelieka nieko specializuota arba tie gilesnio žinojimo asmenys per socialinę ar finansinę galią yra bloškiami į užribį, nyksta tyliosios ir mažosios alternatyvos, visada buvusios žmonijos gyvybingumo esmine sąlyga.

Šiame žinojimo chaose ne vien ankstesnė Lietuvos Vyriausybė diskreditavo žodį „profesionalas“. Mūsų dienomis vis dar reikalingi specialistai, galintys suremontuoti elektros instaliaciją ar santechnikos įrangą, pastatyti namą, tačiau abstraktesnis, specializuotas žinojimas yra visiškas anachronizmas, kurio beveik niekam nebereikia. Tokioje aplinkoje vietoj profesionalų vis labiau įsigali profanai. Šie yra neretai geriausių norų vedami, tačiau tiesiog stokoja elementarių žinių, kaip atlikti vieną ar kitą darbą, tačiau visuomenei nė nemirksėdami prisistato kaip profesionalų žinojimą įgiję ir juo operuojantys. Iš tiesų masių žmonės dažniausiai nežino, nei kodėl, nei dėl ko atlieka kasdienius profanų darbus. Gal tik tam, kad užtikrintų savąjį išlikimą, – tai beveik biologinis gyvūno interesų apibūdinimas.

Senas, XX a. vidurį siekiantis yra žmogaus gyvenimo absurdiškumo suvokimas, tačiau mūsų šimtmetis tas egzistencines būsenas akceleruoja ir daugina geometrine progresija ir todėl, kad žmogus, kaip suprasta vėlgi senokai, iš prigimties yra tamsi, tingi ir gyvūniška būtybė, kuri išrado kultūrą ir mokslą tam, kad per specializuotą žinojimą bent milimetru pasistiebtų aukštyn, o ne tūnotų pakampiais nunarinusi galvą. Tačiau sotesnis kąsnis, tų pakampių šiluma ir pasyvumas daugelį traukia labiau nei minties nuotykis ir kūrybos galia.

Technologijos ir jų manipuliatyvumas netrukus turbūt taps vieninteliu žmonijos kultūriniu ir moksliniu pasiekimu, kuris kaip smauglys pajėgus praryti visa, kas buvo iki jo ir galėtų būti po jo, ir ypač tai, kas reikalauja gilintis ir yra specializuota, todėl niekaip nepasiduoda masių elgesio taisyklėms.

 
Kauno diena, 2024 06 07

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *