POETAS, LITERATŪROLOGAS, DR. RAMŪNAS ČIČELIS. VIDURIO RYTŲ EUROPIEČIO TAPATYBĖ III

Poetas, literatūrologas, dr. Ramūnas Čičelis tęsia susirašinėjimą-diskusiją su semiotiku Andriumi Atkočiūnu. Šis laiškas-esė “Vidurio Rytų europiečio tapatybė III” skelbiamas Bernardinai.lt

 

Mielas Andriau, dėkoju už ypač koncentruotos minties, niuansuotą ir provokatyvų laišką. Nerimas, apie kurį kalbate savo tekste, šiuo metu, žinoma, išgyvenamas ir Jūsų, ir mano, ir daugelio kitų Lietuvos ir pasaulio žmonių. Visgi vieną akcentą norėčiau išskirti.

Neabejoju, kad Jums pažįstama amerikiečių psichologo Abrahamo Maslow prieš beveik pusę šimtmečio sugalvota poreikių piramidė – apie ją sužino kiekvienas mūsų šalies studentas, pasirinkęs gilintis į humanitarinių arba socialinių mokslų problematiką. Trumpai priminsiu: pasak teoretiko, pirmiausi žmogaus poreikiai yra fiziniai, virš jų seka saugumo, meilės, savigarbos bei aplinkinių įvertinimo, savirealizacijos išgyvenimai.

Radikali vidurio rytų europiečių dabar patiriamo karo arba jo grėsmės kontekste atrodo A. Maslow nuostata, pagal kurią žmogus nuo žemiausių poreikių tenkinimo aukštyn gali kilti tik nuosekliai. Pritaikius minėto psichologo teoriją, šiuo metu daugelis ukrainiečių begalėtų tenkinti tik fizines reikmes, nes saugumo jausmas iš jų yra atimtas brutalaus priešo karo veiksmų. Apie meilės, socialinius ir kūrybinius dalykus kalbėti tuomet netektų.

Tačiau man ypač viltinga atrodo Izraelio rašytojo Eshkolio Nevo prieš maždaug mėnesį Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje išsakyta mintis, jog A. Maslow perspektyva iš tiesų yra apversta piramidė – žmogus pirmiau tenkina savirealizacijos ir tik vėliausiai fizinius poreikius. Rašytojas tai pagrindžia kito teoretiko – Viktoro Emilio Franklio – knyga „Žmogus ieško prasmės“ ir iš jos gimusia logoterapijos psichologine metodika. Regis, kas galėtų tiksliau apibūdinti lietuvių tremtinių, kitų vidurio rytų europiečių XX amžiaus vidurio represines patirtis ir iš jų atsiradusius meno kūrinius?!

Šių dienų šviesoje A. Mickevičiaus kūrinį vertinčiau kaip dar vieną iki šiol aktualų nuolatinės karo grėsmės, jo vyksmo ir pasikartojančių pokarių liudijimą, kuris toks būdingas, kaip pasakytų poetas Tomas Venclova, pašaliui. Akivaizdu, kad ši įžvalga nėra nauja – šiandien jos žodžius jau kalba politikai, prabildami apie „mūsų nuolatinį tarpukarį“. Visgi futurologiškai kyla pagunda klausti, kas turėtų atsitikti, kad Istorijos svarstyklės nesvirinėtų taip kraštutinai. Atsakymą, tikiu, žino vakarų europiečiai, ir šiandien į karą Ukrainoje žvelgiantys humanizmo tradicijos patirtyje. Kitų mūsų laiškų esminis klausimas, jei tik Jūs sutinkate, galėtų skambėti taip: kada Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose regiono šalyse, jų literatūrose gimsta ir užauga kūrinija, tvirtinanti žmoniškumo aukščiausiąją vertę prieš visas kitas vertybes ir antivertybes?

Nepamesdamas iš akių Jūsų laiško, bandyčiau svarstyti apie poemos „Konradas Valenrodas“ personažus, ypač Aldoną. Taip, jos meilė yra aukščiausia – tai auka. Tačiau ir čia įžvelgčiau keistą dvilypumą: kūrinio veikėja yra lietuvė, tačiau renkasi krikščionybės šventąją primenantį likimą. Ar nėra taip, kad pats A. Mickevičius, kaip vieną didžiausių žmogaus paskirties Žemėje išgyvenimų, regi meilę? Ir kaip tai primena šiuolaikinių ukrainiečių, merginų ir vaikinų, vestuves fronto vietoje ar pafrontėje! Taip žiūrint į poeto kūrybą, „Gražinos“ ryžtingoji protagonistė kaip labai vyriška asmenybė (vyru ji apsimeta, vėlgi, manau, pagal antikinės dramos kanoninę tradiciją, kurios kūriniuose būtina paslaptis ir jos atskleidimas, paaiškėjimas) ir „Konrado Valenrodo“ Aldona tarsi sukuria moters traktuotės viduramžių Lietuvoje pilnatvę, apimančią du kraštutinumus, kurių teigimui turbūt neprieštarautų ir sociologas Vytautas Kavolis.

Dar vieną įdomų ir ne mažiau aktualų „Konrado Valenrodo“ prasminį aspektą prieš tris dešimtmečius yra pastebėjęs istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius savo straipsnyje apie šią poemą išeivijos žurnale „Metmenys“. Anuomet mūsų egzilyje tai sukėlė tikrą intelektualinę audrą. Mat autorius svarstė kunigaikščio Vytauto ir kito veikėjo – Alfo Valterio – charakterių traktuotę „Konrade Valenrode“, teigdamas, kad kartais lietuviai būdavo pačių istorinių aplinkybių priversti kolaboruoti su priešais todėl, kad pagaliau pergalė būtų pasiekta.

Vėlgi Vytauto biografijoje gausu faktų apie santykius su kryžiuočiais, ir tai nėra kas nors nauja. Tačiau E. Aleksandravičius prakalba apie tai, kad sovietmečio lietuviai neretai atlikinėjo savotiškus istorinius kunigaikščio Vytauto ir Alfo Valterio vaidmenis – kolaboravo su okupantais tam, kad Lietuvoje veiktų mokyklos, kad būtų, ką valgyti, ir netgi tam, kad rastųsi Ezopo kalba menuose. Ar ne per drąsi Jums atrodytų istoriko vedama paralelė?

Galvoju, ar nevertėtų mūsų diskusiją apie karą ir jo grėsmes tęsti, skaitant jau XX amžiaus istoriko, prozininko Fabijono Neveravičiaus romaną „Blaškomos liepsnos“ – kūrinį, kuris toliau leistų gilintis į vidurio rytų europiečio, istorinių krizių žmogaus, pasaulėvoką ir jos kontekstus. Kita vertus, būčiau dėkingas už vaisingai tęsiamą mūsų dialogą, kalbant apie kokį nors visai kitą ir gal net kitos tautos literatūros kūrinį. Esu nuoširdžiai dėkingas Jums už galimybę tikrinti savąsias hipotezes ir prielaidas, kai taip puikiai argumentuotai atsakote į mano nedrąsius svarstymus.

Pagarbiai Ramūnas Čičelis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba