ALEKSANDRAS ŽALTAUSKAS. 1997 10 31 – 2020 03 28. “…NUO KALNO”

Nūnai prisimename itin gabų, tragiškos lemties jauną poetą Aleksandrą Žaltauską, spalio 31-ąją – jo gimtadienis. Jam sukaktų 26-eri… Deja, tik sukaktų – prieš trejus metus poetas žuvo tolimoje šalyje. Jo publikacijos kultūros leidiniuose jau buvo sudominusios skaitytojus ir kritikus, tačiau pirmosios knygos išleisti nespėjo. Po A. Žaltausko mirties jo eilėraščių pirmąjį rinkinį “…nuo kalno” sudarė ir išleido mama – poetė Vera Vasiljeva (2020), o neilgai trukus, 2021 m. – ir leidykla “Kauko laiptai” (vadovas ir redaktorius – Viktoras Rudžianskas, knygos sudarytojas Aidas Jurašius, dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė). Knyga “Kulniuku dangus pradurtas” buvo išleista festivalio “Poezijos pavasaris 2021” metu, tęsiant talentingų debiutantų kūrybos leidimo tradiciją. 

Tai buvo pirmas atvejis festivalio istorijoje, kai debiutantas savosios knygos į rankas negalėjo paimti… Poetas, redaktorius, „Kauko laiptų“ vadovas V. Rudžianskas pavadino A. Žaltauską vienu įdomiausiu savo kartos balsų – jo poezija daugiasluoksniška, dažnai išsiskiria tradicinių naratyvų dekonstravimu ar sumoderninimu. Šiame eilėraščių rinkinyje  daug socialinių, filosofinių temų, siurrealistinės vaizduotės, kalbos žaidimų. Žinoma, į rinkinį netilpo dalis poeto eilėraščių.

Tad Aleksandro Žaltausko mama, poetė Vera Vasiljeva sūnaus gimtadienio išvakarėse mūsų svetainei maloniai pateikė visą pluoštą eilėraščių iš jos sudaryto ir išleisto rinkinio “…nuo kalno” ir savo jautrius prisiminimus  apie sūnų.  

Publikaciją parengė Gediminas Jankus

 

Skelbiamose jaunojo poeto eilėse, kaip ir išleistose knygose, patraukia netikėti raiškos elementai, retsykiais praturtinami jautriomis įžvalgomis apie mirties neišvengiamybę, gaivališka poetinė kalbėsena, maišto dvasia, drąsus žvilgsnis į šių laikų realijas.

 

ALEKSANDRAS ŽALTAUSKAS (1997 10 31 – 2020 03 28)

 

Ežeras

 

Tarp plunksnų pagalvių kare
be vietos plaikstos paukščių sielos
nubrauks, ranka atžagaria
nuo veido plaukus tylutėliai

ir praregėsi, nejučiom
kaip tirpsta vienkartinis laikas
juk plunksnos leidžiasi, mačiau
kaip mirtys vandenį sudraiko

kurio paviršium lekiam mes
ir rodos vienas piktas žingsnis
įplėš plėvelę šio vandens
kol ežeras žmogum pravirksta

koks lengvas vėjas, koks žvarbus
pasitikėjimo laukimas
šis skersvėjis pagavo mus
ir apkabinęs nešti ima

stebėsim miestą iš dausų
kol mus praaugs vaikučio klyksmas
kol laikas pasivys visus
kurie nespėjo pasiklysti

 

***

 

Kai tavo karalienei paskelbiau garde,
Ir laikrodį nuspaudęs tarei bravo
Šiame eilėraštyje gimė pavardė
Dėl rimo. Ir vis vien nesirimavo

Ėmiausi Biblijos, žvaigždžių iš Holivudo,
Vietovardžių kurių senai nebėr, nes
Čia ką tik pabaigoj eilutės atsibudo
Sutrikęs, pasimetęs Žiulis Vernas.

Ir ėmė peštis su Achilu Debiusi
(Kažkur tarp Londono ir Kindermato)
Norėčiau apkabint, jei vis dar tebesi
Ištikima, pala, gi žmonės mato – – –

Ir šios poetinės akistatos metu,
Aš šitą tekstą pavadinsiu so
                                            ne
                                                tu.

 

***

 

Rašau tau iš tolybių mielas drauge
kai mūsų liepsnos svilina padus
tai ašaros naiviosioms laumėms žliaugia
prisikėlimas mano nuostabus

sudeginu likimus vienu mostu
man žiovaujant kregždutės žemėn kris
ir karstas neišvengiamai paruoštas
kiekvienas mano žodis tai vinis

palietus sraigės akį gūžias laikas
kvatoja apleisti namai langais
kauliuką vyšnios paširdin pataikęs
ištirpsiu rūko pėdsakais blankiais

ištroškę šunys godžiai laka rasą
nuo kūno lygiai tiek kiek dievas duos
ant cerberio liežuvio pasirašę
pralaižo balkšvą odą lig žaizdos

o žaizdoje žibutės daigas kalas
lapeliai jos tokie melsvi melsvi
nelengvas mielas drauge mūsų kelias
šioje kūrėjo apleistoj šaly

 

trio, let us

 

Nemeluok, kad gailies. Tu žinojai –

Juk abudu nuspėjom kaip bus

aitvarai atbrailom levituoja

Nemeluok, kad gailies. Tu žinojai

kad išskirsim balansą. Stabus

atvirais klausimais pabalnojom

Nemeluok, kad gailies. Tu žinojai –

Juk abudu nuspėjom kaip bus

 

utopija

 

Kartu su cigarečių
netyčia sušluot savo

pelenus

 

apie reliatyvumą 4

 

Prigulęs pusnyje
ilgiuosi

ir tik jaučiu –
pro širdį kalas
beržo daigas

 

aerodromas

 

pienių pūkus dar
syk ratuku viens kitam
užpučiam akis

 

• ***************
• avelės geriančios vilko kraują

tėra negrabi seksualinė fantazija

išpilstant savo tylos vandenį
po šulinius
šis atrajojamas sveikuolių juos sargdins kol
jie atbulomis žengs namosna
prieš tai uždarę duris

tik šiandien
rugsėjį keis rugpjūtis
ir besigūžiančios varpos
slėpsis po žeme

nėščiosios pilvui susitraukiant
surinksiu dūmus atgal į žvakę
ir užsikirpsiu plaukus

tik šiandien
vien tik šiandien
iš pirmosios meilės akių
iššaus žalias spindulys

vietoj to kad į jas
sunirtų

 

laumikis

 

kai leidžias saulė ir taip švelniai švelniai lyja
ratelį laumių mudviems išregiu iš rūko
dviem pirštais vieną jų sugavus ši nubluko
įsikabinusi į trapią mūsų ryšio giją

močiut, pajusk kaip realybę keičia vėjas ‒
aš purtau obelį o krinta meteorai
kuriuos nuo amžių ant sausos šakelės korei
bet taip ir neprigijo nors meldeis norėjai

kai taip tylu net ir apmirę paukščiai girdi ‒
naktis apsiveja kaulėtais pirštais širdį
ir spusteli, tad patariu, trumpam nurimę

šį sapną keiskime į balkšvą rūko juostą
pasiūtą mylimosios nesudėjus bluosto
ir pasiklyskime tarp nerimo ir rimo

ir pasiklyskime tarp nerimo ir rimo
kol neregys lazda debesėlius išgano
kol katės laižo miglą nuo liežuvio mano

kol krenkščia garvežiai nuo šios dainos užkimę
mėnulis siurbčios alkį iš tavų rieškučių
tu paklausyk, išgirsk, pro mūsų ryšio trukdžius:

viršūnėm obelų žavi mergaitė stryksi
jas tik vos vos smaigdindama gilyn į žemę
jos gležnos rankos rimtį iš laukimo semia
ir prausia veidus ką tik mirusiems, suriksi

jei spėsi, jei gyvenimo pakaks, mieloji
tik kantriai lauki, nemirksėk ir neužmiki
stebėki virstantį į nuodėmę laumikį
kai saulė kyla ir lietus čiut čiut krapnoja

 

apie namų atspindį

 

Iš balos
semiu saują vandens

pelenai
drugiais naktiniais

 

religinis

 

Kol gimę šliaužiot išskrenda į pietus, tu klimpsti į šiaurę,

Kuri tik slepias po stalu, išnyksta butuos.

Savu tuščiu baigi užpildyt mano kiaurą,

Išleidi iš maišų kiškius abu tuos –

 

Vaikus mažyčius, blankią Elenytę,

Kuri vos praveri akis iš karto jas išėda,

Nors būt aklu geriau, reikia manyti

Užtildyk raganą, paleisk radiohead’us.

 

Iš aptvaro į gamtą, o gamtoj jau temsta ‒

Kas buvo matoma pavirsta į numanoma:

Kad badas pakeitė jūsų veidelį, tamsta,

Ir svarsto: ar žudyt ar gelbėti gyvenimą?

 

apie mirtį

 

Už lango pumpurai ‒
ledus išplauna upės

senukus

 

idilė

 

aš ir vėl
pa(si)mečiau
ką sakiau tau

įlūžta ledas ir
gatvės

upėmis

 

(pa)kartų kaita

 

1) kailį ties anga 2) medines 3) šarvuotas duris
atvėrus mergaitė
įsileis širdin rytą
atsimerks ir blakstienose vėl
tykiai tykiai sužvilgs rasa

1) trofėjaus vagį 2) raganą 3) seksualinį priekabiautoją
aplenkus malda
išsišieps saulės spinduliui
jos skruostus prisirpusius
lyg kokį obuoliuką
iš vidaus prakrims kirminas

ir suprasim
ne toks vis dėlto
šis paveikslas gražus

1) balandį 2) laiškininką 3) elektroninį laišką
ir
1) bibliją 2) mokslinčius 3) žurnalistus
pamiršus ji žengs ant
1) purvo 2) žvyro 3) asfalto
dar niekieno nenukutentom kojom

sunki lemtis: suprasti jog
1) genties žiniuonė 2) skiepai 3) algoritmas
jos nepripažino

nušluostyti ašaras ir šniurktelti
lengvai 1) patirti visa tai darkart
2) pažinti laiką nes
žaidimas baigtas ar verta
3) pradėt iš naujo?

 

laid    

 

ininkas iš ten
tylėjo
ir buvau
toks ramus
užtikrintas kaip
visad

bet dėmės ir
surištos rankos

regis
buvau toks ramus

 

tyruose

 

kažkaip nebesvarbu
kai pasiglemžia lova

smilkiniai trinami lig raudonio
į juos gesinami smilkalai ir
nuorūkos

popieriniai lėktuvėliai iš
senų nuotraukų

tavim suteptas tyras
vanduo šaltinio

kai iš popierinio laivelio
virtusio kepure išnyra
besišypsanti laumė

išnašos
prie durų palikta išnara ir
du tūkstančiai praleistų skambučių

apčiulptas pomidoras
seilės varvančios palangės
nuo

neatmenamų laikų
atrodo
tuomet kaukšėjo žirgai
vilniaus gatvėj
prakaitas lašėjo ant
kaimynų apačioje tik

žinai
tai jau nebėra svarbu
viskas nebe taip
svarbu

 

nelemta

 

per amžius atskirti dangus
su vandenynu kantriai laukia

kol močiutė krėsle supamajam
pagaliau suvynios į kamuoliuką
horizontą

 

M – tai Maestro

 

Visą pavasarį laukei
gramdydama
sužvarbusias į sakus
ašaras

Mes galime apie tai
pasikalbėti

Visą vasarą mankštinaisi
tikėdamasis jog
dar susitiksime

Mes galime apie tai pasikalbėti

Dabar ‒ ruduo
krenta lapai iš
dienoraščių raudonai nusidažo
emocijas nelyg purvinose
balose veide atsispindinčias
į akmenį sušaldanti žiema
nusišypsosiu riedančioms ant žemės
realybėms mes

Galime apie tai pasikalbėti

Mūsų sielvartai nyksta, nors
nepavadinčiau jų sielvartais, veikiau
sieldurimis
į kurias pasibeldus lūžta krumpliai
į kurias pasibeldus klaupiamasi
ir susiimama už veido mes galime

Apie tai pasikalbėti

Devyni šimtai kirčių
per naiviosios mergaitės delnus
apleidusius paskutinę relikviją
šiai krentant

Mes galima apie tai pasikalbėti, bet

geriau – – –

 

pauzė

 

Išlipus iš paveikslo
po kelionės

belieka užpaišyti pėdsakus
sniege

 

wan

 

kaip tvirtai

tas gėris laiko

apsikabinęs vandenyną

dešimt tūkstančių metų

mėnulis nepaleis blogio

 

kaip dailiai

išpjovęs nuskintas makštis

galąsis potvynis vienuolės nugarą

tu visai

visai pamiršti etiką

 

kaip gerai

atslūgus jūra kedens padus

psichologai nemėgsta žodžio gerai

naivios bangos vis tiek netaupiai

plaikstysis kojų pirštais

 

kaip normaliai

užliejami ūkiai su

mumis karvėmis mumis kiaulėmis

diena iš dienos

garuos

 

jis sėdėjo ant sofos ir ramiu veidu karpė orą kol vaikai žiūrėjo ir klausė tėti kas tau nutiko?

 

patėvis pirmą kartą grįžo blaivus.
Silvija mane droviai pabučiavo į skruostą.
gavau 10 iš algebros.
dailidė Petras padovanojo medinį arkliuką.
baigėsi karas.
įstojau į universitetą.
vedžiau Silviją.
įgijau daktaro laipsnį.
Silvija pagimdė man Dovydą.
mane išteisino.
vedžiau Marytę.
pagaliau sutaupėm pinigų Dovydo laidotuvėms.
Marytė pagimdė man Augustiną.
mečiau rūkyti.
pagaliau nustojau gerti ir man plojo visas vietinis AA klubas.
gavau dėstytojo darbą.
su manim pagaliau nustojo kalbėti Karimėjus.
nusipirkau dviejų aukštų namą su palėpe.
Augustinas žaidė su Artūru kaštonais.
nusipirkau sofą kuri negirgžda.
išsiskyriau su Maryte.
įstojau į politinę partiją.
tapau miesto meru.
teismas leido grįžti pas žmoną Žanetą bei Augustiną, Artūrą bei mažąją Elzę.
Išsigydžiau prostatos vėžį.
išvažiavom į kurortą.
nusipirkau prabangius akinius už 5000 dolerių.
nustojau gėdytis savo žilos galvos ir išdrįsau nebenešioti skrybėlės.

dailidė Petras padovanojo medinį arkliuką.

 

šuo biznis

 

šiąnakt
išlakiau balą

mėnulis liko
tik ten

o aš bėgu
pasiritinėdamas

ir manęs šerti
man nebereikia

laisvėja
kilpa nuo kaklo

 

ereakcija

 

tekyla druska nuo riešo
apyrankės nuo menininko laik
rodis nuo verslininko
randai nuo vienuolės

aš tik neteisingai
suprastas praeivis
beįmetąs nuorūką
į benamio kepurę
(stora mergaičiukė
grojanti laiko stygomis

ir nušvitimų metu
prasidraskanti sparnus
mentėse)

čia šalta mielieji ir niekas čia jūsų negirdi
čia širdį kedena Agusano vėjelis rytais
ir tais kur atrodo mes buvome

(mėnulio šypseną pavogus
ji perpjauna stygas
akimirką graudu
akimirką vėl norisi pirmosios
giesmės ir paskutinio lašo)

sakiau
aš tik pabrėžiu
skirtumus tarp mūsų
ir jūsų

 

archetipinis

 

Atsilaužęs išgerk gličią sulą iš delno –
atsiremk į puvėsius – išvagotą kamieną.
Tai ne mano medus. Jis ne mano. Gal kelmo? –
vėl agoniškas dūris (gal į sieną, gal sielą).

Tik dar kartą palik atrakintus namus –
Ne. Dar kartą patikrink. Vašku spyną užtildyk.
– tik į panages spalvos, dar syk dūris ūmus –
Ištirpink mano kojas. Ugnim žvilgsnį pripildyk.

Vėl geluonis į akį, bitė vėl pastabi –
Vėl avilys, šaka, ir vėl – tu pasikoręs
mišių kraują pralaukęs vėl ištroškęs stebi
kaip keičiasi per šimtmečius kiekvienas korys.

 

Būsiu tavo anglija

 

Visiems nuolat skubantiems

nuolat vėluojantiems

aš būsiu anglija

pasiūlysiu arbatėlės su sausainukais

arlekine tu taip gražiai šoki bet

kokios dar distopijos 21-am amžiuj

mokslininkų žodžiai su vienu kubeliu

cukraus gal metas nulipt nuo ratelio ir

pavalgyt ir nusipraust nu kodėl dabar

iš deepwebo siunties uždraustas knygas gi

sakiau tik pavalgyt ir nusipraust

tiesiog pavalgyt ir nusipraust

ir viskas

 

Visiems per ne lyg vienišiems

per ne lyg patenkintiems

aš būsiu anglija

taksofono būdelėj ištiesiu kortelę

paskambinsi tiems kurie anapus už

strigo šilko keliuos niekad niekad

nebe pamatys kad visi kirminai

nuo medžių netikėtai nusileidžia

tiesiai tiesiai tau prieš akis

nu kodėl dabar vėl ryji vaistus

sakiau tik pavalgyt ir nusipraust

ir nusipraust

ir viskas

 

Visiems per daug prisigėrusiems

per daug atsipalaidavusiems

aš būsiu anglija

fiziniu humoru sarkastiškai pašiepsiu

kiekvieną juodą angį miške pagrobusią

jonuką grytutę kitus pasiklydusius

tarp šaknų nukirstų medžių prakaituotų medkirčių

o jis didelis ir juodas kaip ir pats miškas

kas čia dabar koks dar deguonies švirkštas

pavalgyt ir viskas

ir viskas

 

Išsiimsiu lęšius atsiauginsiu šaknis o

medžiai niekad nesugebės to padaryt gali

tikėt reinkarnacija kaip darželinukas su

klevo sėklom ant nosies toks

mielas norisi įžnybt į skruostą

tegu nenulipa nuo ratelio

pastatysim smėlio pilį

tokią gražią su vėžliukais ir žuvytėm

ir gyvensim

ir žaisim

ir mirsim

ir viskas

 

***

 

nekočiok laiptais storulio!
ar girdi sniegą nušluok!

vyrai ir moterys, paklausykite
keisime monetas auksines į geležines
dantis taipogi pažėkit –
godzila lupdama pjaustydama cerkvių kupolus rauda

na ateik pas mane mažute – norėdamas
patikrint ar rūpiu išsibučiavau kaklą o tu
tyli!

jūs negyvenat o gaištat laiką
gaištantis laikas vis dar kvėpuoja užkimškit jam nosį!

kai briusely šeštą ryto gieda gaidžiai
vištos ruošiasi į darbą
užsideda makiažo
ir saikingai

išgeria vandenėlio

politikas sugriebęs vaivorykštę iš visų jėgų
ją gręžia, ot gražiai
spalvos teka
va, jau ir visa upė

būtų neprošal tau nueit ten
ir nusimaudyt

 

Don Kichotas

 

Pavargus laikrodžiams nelieka
laiko pažadams.

tik nuvilnyjančios venos ir

ryžių laukai

 

progresuojant

 

laimėtas karas
ir trys tūkstančiai mirusių
vaikai (poetiškais vardais)
ir tėvo tapatybė
aukso žiedas
ir svarovskio akutė
klimato kaita
ir komercinės švieslentės
lygios teisės
ir eilė nusipirkti duonos
gražiai verkianti žvakė
ir užtrauktos užuolaidos
peržegnojimas
sunertais rankų pirštais
džiugesys drovaus vaiko
ir katytės lavonas
tavo mylinčios akys
ir nykštys ant gaiduko
pirmas mėnuo rimties
paraštėj užrašytas
dosnaus medžio šešėlis
kužda lapai pageltę
trys sekundės tylos
prieš dar vieną sprogimą
kupros virsta kalnais
gimsta kryžiais ištrykšta
bėga smėliu laikai
voras kimba į veidą
kursta kregždės kape
sienos gūžias iš baimės
ar dėl rūbų ar be
pasiklydę visai mes
pjauna kūną delčia
tai sugroki žvaliau ką
sninga smiltimis čia
tave glostau prieš plauką

 

ateis tas nuo palermo

 

iš kur čiuptuvai apsiviję kojas?
iš kur šios kojos?.. kam aš klausiu, tu vis
tyli ir nieko nesakai. lauktuvės
nelaukia, nebesitiki. tik kuo jas

paguosti? regis niekas jau nebepaguos
išnirs iš po nagų, kaip miręs išneria
iš žemės horizontu. bet palieka išnarą
ir karšto kraujo prieskonį tavuos naguos.

tačiau dabar penktadienis. radai ką
pradėt. atrask karus, pamirški taiką,
pamiršk ramybę kapitono rankų. šie jo

randai delnuos, nežinomybės poltergeistas
paliks jums praviras duris, ir vėl ateis tas
kuris (dabar atrodo) taip ir neišėjo

 

apie meilę

 

Netyčia pastebiu save
tavo vyzdžiuos

krūpteliu

 

Стихиjos 

 

mes esame keturios stichijos ugnisvanduoorasžemė

sudegę kovarniai plukdomi vėjo dunksim asfaltu

užmigau ant praminto takelio, o istorija

kai su broliu keitėmės apavu vieną dieną aš jis kitą

mokyklon mano pėdos per

ugnįvandenįorąžemę batai mano brolio

 

ar galima

taip glostyti

nepaliestą

 

o paliesto

neglostyt

šitiek laiko

 

tavo kūnu

garsai guzheng

teka manuoju

 

mūsų vėliavoms

nereikalingos spalvos

spalvoms vėliavos

 

mus per vėlai plukdo namo per vėlai ko

varniai turi grįžti namo kovo ketvirtą

jau savaitę vėluojam

savaitę atkursim

 

atkursim malkas užgesusias

mes nepajudinami stovim ant

kelių

 

čia žemė nederlinga vanduo išdžiuvęs

ugnis degtų bet jai reikia oro ji žiopčioja

mes esame

 

ugnisvanduoorasžemė išrink kurį nori vis

vien galiausiai sudarysime tą pačią koaliciją

 

apie reliatyvumą 2

 

Pasiilgus
ji apkabino žydintį medį.

jis
pasvarstė akimirką
ir droviai
nusirengė

 

gnossienne 3

 

Vėl lyja

kaip šiandien išskirtinai nebanaliai lyja

vis dar vietoj skėčio tavo dovanota staltiesė kuri

kadaise dengė skylę stale pradegintą

žvakės kuria

išdeginau vardą nugaroj tau

stalas namų altorius sakei bet

dėl manęs jį nurengei nors aš mėgau lašus

mėgau kai plaukus nukaudavo visiškai

kai drabužiai apsunko bet tapo pakeliami

pažiūrėk kokie jie vulgarūs

 

Kaip ją aptempė lietus

ar ji nėščia klausi bet

apsiverkė kažkur pradingo per liūtį nesusekei

arba puikiai pėdas moka mėtyt

taip ir neišsiaiškinom kuris iš mūsų

tėvas

 

O per lietų verkt taip banalu

net čaplinas madam tiuso nesugebėtų

deginamas lyg ragana taip

primityviai raudot

 

Taip, miegu su jais

ir su jais taip pat, nors

patikėk įsivaizduoju tave

matau tavo veidą kiekviename snukyje

kiekvieno žvilgsnis toks

pažįstamas atrodo žmogiškas nors

kaip galima negyvuliškai melstis

 

VERA VASILJEVA. APIE SŪNŲ ALEKSANDRĄ

 

Aleksandras gimė Kūrėju. Turėjo talentą, beribę vaizduotę, neeilinį intelektą. Visą tai mačiau nuo kūdikystės – ugdžiau ir skatinau. Su Aleksandru daug kalbėjom apie jo eiles kai buvo gyvas, nes visada skaičiau jo kūrybą – publikacijas “Literatūra ir menas”,            “Šiaurės Atėnai” ir daug anksčiau – kai pradėjo viešinti savo eilėraščius svetainėje “rasyk.lt” (2015 m.) ir kai dar pradinėse klasėse eiliavo bei jau nuo 2009-ųjų rašė gana šaunius humoristinius vaizdelius. Prozą sūnus rašė ir “rasyk.lt” – šmaikščiai, su fantazija.

Vis tik pašaukimas buvo poezija – eilių rašė daug, rimtai domėjosi teorine kūrybos puse – žinojo visas eiliavimo formas, jų ypatybes. Pats rašė ir sonetus ir haiku ir kitaip…

Aš suprantu, kad žmonėms šiandienoje labiausiai įstringa drastiški dalykai – tiesiog toks laikmetis ir Aleksandras taipogi tai žinojo. Tad kartais sąmoningai siekė šokiruoti. Betgi sūnaus kūryboje yra išties nemažai labai jautrių, lyriškų eilių. Mano sudarytoje knygoje „…nuo kalno“ yra daugiau sūnaus jausto būties trapumo, švelnumo ir lemties nuojautos. Labai sunku buvo rengti knygą – skaityti ir apraudoti…

“Poezijos pavasaris-2021” pristatant sūnaus knygą kaip jaunojo poeto debiutą, skaičiau Aleksandro eilėraštį “Ežeras”. Šios eilės – ne tik gražios, bet netgi pranašiškos. Ir ne tik šis eilėraštis yra įspūdingas – daug sūnaus posmų sukrečia, daug eilučių parodo poeto žvilgsnio ir pastebėjimo jėgą – “palietus sraigės akį gūžias laikas” ar “mes nepajudinami stovim ant kelių”. Yra tokių eilučių, kurios, tikriausiai, aitrios tik man – “o žaizdoje žibutės daigas kalas/lapeliai jos tokie melsvi melsvi” – iškart prisimenu, kaip pavasarį eidavom rinkti žibučių. Su sūnumi daug būdavome gamtoje. Jis labai mėgo ,,ganyti“ visokius vabalėlius…

Manau, Aleksandro kūrybinis kelias buvo nulemtas genetiškai. Jis atėjo pas motiną, kuri rašė eiles nuo dešimties metų, ir atsinešė muziką – sūnui gimus atsirado melodijos mano eilėms.

Rimtesni kūrybiniai darbai atsirado paauglystėje (2011 m.). Ir iki tol pradinėse klasėse rašė eilėraštukus, pasakojimus – turiu išleistas knygeles (renginių, kuriuose dalyvavo, klasės mokinių rinkinėlyje), kuriose yra Aleksandro vaikiški kūrinėliai. Pirmas jo sueiliuotas eilėraštukas yra apie mamytę.

Kai nuo 2015 m. Aleksandras ėmė publikuoti savo kūrybą svetainėje “rasyk.lt” dažnai apie jo eiles kalbėdavom – pasidžiaugdavau, pagirdavau – juk ne kartą jo eilės buvo tarp “savaitės geriausias”, aišku, būdavo, kad kažkas jo posmuose pasirodydavo per aštriai – tai irgi pasakydavau. Bet niekada nemokiau sūnaus kaip reikia rašyti eiles – jis pats turėjo savo supratimą, požiūrį, turėjo talentą. Puikiai žinau, kad kūryba yra nepaaiškinama ir neįrėminama mums iš aukščiau dovanota duotybė.

2015 m. Aleksandras susipažino su daugel kuriančių ir pradėjo labai rimtai domėtis poezija. Rašė labai daug, eilėraščiai atliepdavo ne tik jo paties, bet ir matomą aplink, net girdimą-rodomą per informacines priemones, kažkieno papasakotą, būtį ir buitį.

2016 m. paruošė savo eilėraščius publikavimui ,,Literatūra ir menas“.

2020 kovo 20 d. Aleksandro eilės publikuotos ,,Šiaurės Atėnai“. Sūnus tada jau buvo komos būsenoje ligoninėje. Šios savo kūrybos publikacijos jis nepamatė. Neišvydo ir savo poezijos knygos. Paliko šią Žemę vos 22-ejų… 

Aleksandro kūryba tikrai yra verta būti skaitoma ir skaitoma ne kartą – kaip jo knygos ,,Kulniuku dangus pradurtas“ pristatymo metu sakė redaktorius poetas Viktoras Rudžianskas. Sūnus buvo apdovanotas poeto talentu. Ir tai sakau ne tik aš, nes galima galvoti, kad nesu objektyvi būdama poeto mama. Aleksandro kūrybą gerai vertina ir žinomi Lietuvos poetai. Todėl sūnaus eilės turėjo ateiti pas savo skaitytoją.

Aš žinau Aleksandro eilėraščių vertę, jų svaraus ir įtaigaus žodžio svorį. Žinoma, buvo malonu, kad tai įvertino profesionalūs kūrėjai ir pasiūlė išleisti sūnaus poezijos knygą. Knygą ,,Kulniuku dangus pradurtas“ sudarė poetas Aidas Jurašius, redagavo poetas Viktoras Rudžianskas, gražiu žodžiu skaitytojams pristatė poetas Tomas Vyšniauskas – visiems esu labai dėkinga.