KRISTINA PODERYTĖ – BAČIULIENĖ. NAUJI EILĖRAŠČIAI PAVASARINIAI

Kristina Poderytė-Bačiulienė literatūros lauke ne naujokė – ji poetė, įvairių renginių, susitikimų dalyvė bei organizatorė, pedagogė, kruopščiai įsiskaitanti, reikliai analizuojanti kolegų knygas literatūros kritikė. Įsiminė dar 2020 metais pasirodžiusi jos debiutinė eilėraščių knyga „Slėpynės“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2020). Rinkinyje poetė trumpuose egzistenciniuose eilėraščiuose, stebėdama bei fiksuodama pasaulį ir žmones, reflektuoja būtį ir save joje. 

Naujuose, pavasariniuose K. Poderytės-Bačiulienės eilėraščiuose vyksta vidinis dialogas ir pašnekesys su alter ego, kuris tampa atspirties tašku mąstant gyvenimo prasmės, vienišumo, baimės ir kt. temomis. Amžinajame gyvybės ir mirties cikle riba tarp šiapus ir anapus – plonytė, permatoma. 

Gediminas Jankus

 

KRISTINA PODERYTĖ-BAČIULIENĖ

NAUJI EILĖRAŠČIAI PAVASARINIAI

 

***

 I

 

Savyje nešiojuosi

tuštumą.

Ten – gerai pažįstamas

mano pasaulis.

Jis mane irgi pažįsta. Žindo.

Mes kalbamės.

Kvapais, natom,

tonacijom.

Jaučiam ir suprantam vienas kitą.

Be žodžių.

Kuriamės ir vaizduojamės,

ką norim ir kaip.

Gėles. Žmones, kuriuos mylim.

Kurie myli mus.

Niekas iš ten neišeina.

Nepalieka prie vakarienės stalo vieno.

Net kai numiršta.

O iš tikrųjų – ne.

Tik atsisėda galiniam kieme.

Mes kalbamės.

Paprastai.

Be žodžių.

Be tuštumos.

 

II

 

Mes kalbamės

apie pavasarį, žemę,

paukščius –

apie prieš Pasaulinį Tvaną ir po.

Atminties urveliai sausakimši.

Demonai ir angelai ginčijasi,

pykstasi ir taikosi,

kaišioja priekaištus,

kad nėr tvarkos –

grynas chaosas.

O mes nieko negalim.

Tik klausytis aido

iš olų ir apkasų.

Klausytis ir negirdėti,

kas buvo, yra –

vyksta.

 

***

 

Būvu absoliučioj tyloj –  

čia 

pasaulinį triukšmą  

kelia gyvenimo algoritmai. 

Dauginasi geometrine progresija, 

siūlo paslaugas, 

            investicijas, 

                  alternatyvas. 

Nespėju skaitmenizuot. 

Perkrauti archyvai.  

Kultūrinių dulkių plutos. 

Didėja palūkanos. 

Lieku skoloj 

kažkam, 

visiems, 

sau. 

 

***

 

Stoviu gyvenimo aikštėj

apkibusi giedančiais paukščiais,

dūlančiais daiktais

ir seniai valandų nebemušančiais laikrodžiais.

Mano erškėtuose lizduose

perisi klausimai, atsakymai, 

užklausos ir įsiklausymai.

Pro šalį išdidžiai

plaukia klounai, artistai,

persirengėliai ir persimainėliai.

O aš stoviu kaip įkalta tyloj –

neatplėšiu savęs nuo savęs.

 

***

 

Norėčiau būti nematoma

neįskaitoma neišrašyta

dailyraščiu, raidėm kreivom.

Nesuskaitmenizuota.

Neištarta pusiau pašnibždom,

nešaukta ir neperšaukta.

Kad apgobtų migla –

neatpažintų, suklystų, paklystų

takelių vingiuose į mane.

Norėčiau, kad norėčiau –

todėl.

Tik būti.

Labai.