MES ŠVIESAI PAŠAUKTI. ROBERTUI KETURAKIUI – 90 (1935 03 12-2021 10 26)

Robertas Keturakis. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

MES ŠVIESAI PAŠAUKTI. ROBERTUI KETURAKIUI – 90 (1935 03 12-2021 10 26)

 

Gediminas JANKUS

 

 

Šviesa tikiu – mes šviesai pašaukti

įžvelgiantys viliones laikinumo

tikiu aš žmogumi – jei net kiti

bus prakeikti be sielos ir be kūno

 

Robertas Keturakis

 

Mūsų garsiajam poetui, prozininkui, redaktoriui Robertui Keturakiui kovo 12-ąją sukaktų 90 metų. Palikęs ypatingai gilų pėdsaką mūsų literatūroje, kūryboje nuolat siekęs giluminių, egzistencinių temų jis, be jokios abejonės, užima vieną garbingiausių vietą tarp mūsų iškiliausių kūrėjų.

Robertas Keturakis yra europinio lygio poetas, pasiekęs ne tik „padangėj iškeltą viršūnę“, bet ir sugebėjęs pabuvoti dvasinio išbandymo, kančių, dramatizmo kupinose gelmėse, tuos potyrius didžiule talento jėga perteikęs savo poezijos rinkiniuose. 

Poetas gimė  Jonučiuose, Garliavos valsčiuje, baigė Vilniaus universitetą, prisimename jį, kaip ilgametį kultūros žurnalų „Nemunas“ (1967–1991), „Santara“ (1991–1997) skyrių, vėliau – „Kauno žinių“ (1997–1999) redaktorių. 1997–2014 m. R. Keturakis dirbo Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi, redagavo istorijos, etnografijos, ekonomikos ir kitų mokslų knygas, nuo 1998 m.  – „Kauno istorijos metraštį“ ir Kauno kunigų seminarijos auklėtinių kūrybos almanachą „Duc in altum“. Daug metų vadovavo Kauno Maironio gimnazijos kūrybinei bendrijai „Sietynas“. 2013 m. R. Keturakis tapo Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru.

Per daugiau nei penkis kūrybos dešimtmečius R. Keturakis išleido 28 knygas (23 poezijos rinkinius, tarp jų – kelias poemas, apybraižų, esė, romaną). Parašė novelių knygą „Ahasferas“, romaną „Kulka Dievo širdy“ (du leidimai). Jo kūryba versta į latvių, estų, gruzinų, lenkų, ukrainiečių, armėnų, vengrų kalbas.

Ypatingai svarbūs mūsų literatūrai paskutinieji poeto rinkiniai – “Teesie” (2019) ir “Nežinomasis” (2020).

Robertas Keturakis visada buvo atidus tiek bendraamžių, tiek jaunųjų kūrybai, jis noriai konsultuodavo, patardavo, redagavo, rašė įvadinius bei palydimuosius straipsnius įvairioms knygoms, publikacijoms periodikoje, dažnai dalyvaudavo literatūros vakaruose.

Ypatingai svarus ir reikšmingas jo indėlis į Stasio Santvaro kūrybos leidybą ir propagavimą: rašė straipsnius apie S. Santvarą ir jam skirtus renginius, vykdydamas jo testamentą sudarė ir redagavo Stasio Santvaro „Raštus“ (2017 m. išleista poeto rinktinė “Atidari langai”).

1988 m. R. Keturakis tapo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu už eilėraščių knygą „Amžinai laikinai“, 2006 m. jam paskirta Jono Aisčio literatūrinė premija už poezijos knygas „Trys lelijos šventam Kazimierui“, „Ir niekad vėlai“.

Jau minėti paskutinieji R. Keturakio poezijos rinkiniai  – “Teesie”, “Nežinomasis”, romanas “Kulka Dievo širdy” dar kartą patvirtina jo – mąstytojo, egzistencinių gilumų ir būties paieškų reiškėjo vardą. Evangeliniai motyvai bei improvizacijos dažnai perauga į skaudžius, dramatiškus apmąstymus, dvejones, gyvai pulsuoja šv. Augustino „Išpažinimų“ nuoširdžiu ir giliu atsivėrimu, ypač tai ryšku knygoje  „Teesie“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2019).

Roberto Keturakio filosofinė lyrika giliai paliečia ir atskleidžia skaudžiausius mūsų tautos potyrius, netektis, tragiškus virsmus. Reflektuotos individualios patirtys ir apmąstymai perauga į tautos, netrukus, laipsniškai – į šiuolaikinio pasaulio būties įprasminimą. Tasai įprasminimas atviras, skaudus, atskleidžiantis praeities ir nūdienos pasaulietinius klystkelius-šuntakius, į kuriuos buvo įstumta Poeto taip mylima mūsų gimtinė.

Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo – viršūnių ir šviesos siekimas. Žmogus gali ir privalo nugalėti nerimą, abejones, neapykantą, siekti darnos visų pirma su savimi ir su aplinka.

Kančia ir laimė siekių spindesys

chaosas viltys įsišėlę mintys

išnyks išduoti pamesti suminti

blaškysis rėks kol visiškai paklys

<…>

(„Mes šviesai pašaukti“)

Tas tikėjimas žmogumi ir šviesa itin ryškus ir akcentuotas dar viename, likus metams iki mirties išleistame Poeto naujų eilėraščių rinkinyje „Nežinomasis“. Tęsdamas „Teesie“ apmąstytas temas, R. Keturakis narplioja egzistencinius klausimus, dar labiau išplečia gyvybės ir mirties priešpriešą, apmąsto gyvenimo trapumą, tačiau su ypatinga jėga teigia Žmogaus didybę ir nemarumą. Dievoieška šiame rinkinyje santūresnė, daug aliuzijų į amžinuosius būties, transcendencijos klausimus. Sielos nemirtingumas susišaukia su ontologiniais Dievo esaties argumentais, tačiau jie supinti suvinklioti su individo skaudžia paieškų patirtimi, su vidiniu nerimu.

Įstringa itin ryškus riterystės motyvas, tos pasiaukojančios, gelbstinčios, garbingosios riterystės. Riteriškas garbingumas, aukojimasis, dora, taurumas, visos šios kai kam „ne šio pasaulio dimensijos“ suskamba galinga jėga ir įtaigumu.

Šventojo vardo žmogau,

garbusis Vade,

savimeilės nuodas Tavęs

niekados neklupdys.

Kasdienybėn esi įsikirtęs

kaip kirvis kaladėn.

Vardan švento Jono

nepaleiski iš glėbio žmogaus –

 

(„Ginklanešiui be riterio“)

 

Dievo tylus ir kantrus veikimas, šėtono ir jo legiono pastangos suklaidinti žmogų, pasmerkti jį amžinoms kančioms, nepamačius Šviesos – dar viena kai kurių eilėraščių tema. Poetas teigia viltį ir tiki dieviška žmogaus prigimtimi, juk jam suteikta galimybė pasirinkti.

Dar vienas šios knygos motyvas – Amžinybės dvelksmas. Poeto žvilgsnis aprėpia eiliniam mirtingajam sunkiai pasiekiamus horizontus, atsiveria kosmogonijos ir amžino judėjimo slėpiniai. Kalbėdamas apie juos, R. Keturakis išvengia patoso, dirbtinumo. Jokio šalto išprotavimo, vyrauja nuoširdus jausmas ir dvasios skrydis.

Ne mažiau gelminga, itin savita ir, be abejo, gilių meditacijų bei egzistencinės pajautos prisodrinta rašytojo proza. Tai romanas „Kulka Dievo širdy“, kurio pirmasis leidimas pasirodė prieš 20 metų (Kaunas: Nemunas, 2002), o 2020-aisiais buvo išleistas antrasis, papildytas leidimas (Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2020). Paminėtinas ir „pasakų suaugusiesiems“ rinkinys „Ahasferas“, vadinčiau jas novelėmis, kuriose atsiskleidžia autoriaus sugebėjimas kiek romantiškai, nevengiant alegorijų, simbolių kalbėti apie amžinąsias vertybes ir pasirinkimo galimybę.

Vis tik esminis, galima sakyti, programinis R. Keturakio prozos kūrinys yra „Kulka Dievo širdyje“, paliečiantis skaudžią ir tragišką pokario Lietuvos partizanų kovos temą, įtaigiai atskleidžiantis pasiaukojimo už Tėvynės Laisvę motyvus, didvyrišką ryžtą kovoti, dramatiško idealizmo kupiną sąmoningą žengimą į mirtį. Ištikimybė priesaikai, ištikimybė kovos draugams, ištikimybė Laisvės idėjai. Bet tai tik svarbiausios įtempto siužeto temos, autorius daug giliau ir išsamiau analizuoja, tyrinėja herojų pasirinkimo motyvus, egzistencialistų keltus moralinės atsakomybės klausimus. Nuolat balansuojama ties „ribinių situacijų“ linija, kuomet būtina apsispręsti – besąlygiška žūtis, kaip aukšto sąmoningumo ir patriotinių idealų triumfas, arba išdavystės ir nužmogėjimo šuntakis.

Romanas bendrame lietuviškosios prozos fone, be abejo, išsiskiria, jis stūkso sunkiai pasiekiamoje viršūnėje, nutviekstoje gilių filosofinių apmąstymų ir skaudžių atsivėrimų šviesos. Tai itin reta mūsų literatūroje filosofinė proza, primenanti nebent prancūzų egzistencialisto Jeano-Paulio Sartre’o kūrinius. Herojai savo aukštų tikslų siekia būtent pasitelkdami egzistencinį mąstymą, egzistencinę elgseną. Tačiau R. Keturakis juos vaizduoja itin dramatiškoje situacijoje, kada pasirinkimas tėra vienintelis – didvyriška žūtis, tad ir egzistencinės apystovos, egzistencinė elgsena persunktos visaapimančia kančia, stingdančiu širdies skausmu, dvejonėmis ir nelauktu išsivadavimu – dvasios nušvitimu. Nušvitimu, kuomet mirties baimę pakeičia įniršis ir panieka budeliams, kuomet kankinimai ir kūno kančios slopsta, suvokus savo ir gentainių teisumą, pranašumą prieš atėjūnus okupantus.

Visą dėmesį sutelkęs ujamos dvasios stiprėjimo, praregėjimo analizei, nužmogėjimo ir žiaurumo scenoms, autorius tautinio tapatumo problematiką iškelia į naujas aukštumas, nes tasai tapatumas patikrinamas krauju ir kančia („Vadinasi, vis dėlto yra ryšys tarp kančios ir laisvės, tarp skausmo ir idėjos?“).

“Tie naktiniai suėmimai ir tardymai, tos kagėbistinės griežto sukirpimo uniformos su galifė išsikišimais lyg dinozaurų raginėm ataugom… tie urvai, tie SOBAČNINKAI, panašūs į viduramžių kompračikosų apvalkalus, ta budelių tūžmastis, kai kūnas imamas ardyti su mazochistiniu įkvėpimu, tie nesikeičiantys vadų veidai, mauzoliejai, visa girdinčiųjų ir matančiųjų mitas – tai vis labiau į jų nervus įsiskverbiančios baimės ženklai. Jie bijo realybės kaip piktoji dvasia paskutinių grumtynių pasaulio istorijos pabaigoje”.

Panašių pamąstymų, skaudžių atsivėrimų tarp sadistų kagėbistų tardymų ir kankinimų romane yra nemažai. Palaipsniui atskleidžiama tokia nepalaužiama suimto Laisvės kovotojo dvasios stiprybė, tokia tvirta valia („Tik vieno prašau: kaip nuščiūva skausmas, tegu taip nuščiūva ir baimė“), kad palaipsniui suvoki, kokį herojišką himną rašytojas sukūrė tiems tūkstančiams pasiryžėlių, žuvusių už Tėvynės Laisvę, sukūrė jų kančią ir pasiaukojimą įprasminantį paminklą.

Žodinį paminklą, kuriame filosofiniai apmąstymai kaitaliojasi su trūkinėjančiu siužetu, pasakojančiu skirtingas jaunuolių abiturientų, paskui savo mokytojus išėjusių į miškus kautis su priešu, ar patyrusių partizanų pasiaukojimo ir žūties istorijas. Siužetas įvairuoja, tačiau knygos kompozicija vientisa.

Įdėmiai lyginau abu romano leidimus. Antrasis, papildytas, yra dar gilesnis, filosofinės temos ir raiška – dar įdomesnės. Įsivyrauja pranašiškas kalbėjimas, ypatinga šviesa sutviska ontologinė sąmonė. Asmenybės heroizmas ir auka dabar suvokiami kaip to laikotarpio būtinybė, atsakant į neregėtą okupantų žiaurumą.

Naujame romano leidime didelis naujas skyrius skirtas Partizano Motinai. Seniai neteko skaityti tokios išjaustos, iš širdies gelmių sklindančios Meilės giesmės Mamai. Ji ir kenčianti, sielvartaujanti, globianti savo vaikus, tokius gležnus, jaunučius, einančius kovoti, žengiančius į tikrą pražūtį. Drasko jos širdį sielvartas, bet kartu ir supratimas, kad kitaip nebus, kad jos vaikų mirtis už Tėvynę yra kilniausia ir gražiausia auka.

Roberto Keturakio romanas gražina mums ujamas tikrąsias vertybes – idealizmą, moralę, pasišventimą. Be jokių įmantrybių, paneigdamas absurdo ir anapusinio Niekio kultą, rašytojas  kalba apie tikėjimą, maldą. Jo herojai meldžiasi nuolat. Motina meldžiasi už savo vaikus ir visus, kovojančius už Tėvynę.

Sūnus atsimerkė ir drėgna plaštaka palietė Motinos veidą.

– Neliūdėk, Mama, – tyliai tarė jis. – Juk tu meldiesi už mane…

Ji norėjo pasakyti: „Pragaro apsuptis yra tokia baisi, kad mūsų maldos nepasiekia Dievo, ir aš liūdžiu, kad pagimdžiau tave mirčiai… net negalėsiu Tau užmerkti akių ir uždegti prie tavo kapo žvakės – mažytės savo meilės švieselės…“

Bet ištarė tik penkis žodžius:

– Aš visada būsiu su tavimi.

 

Man, kaip ir daugeliui, Robertas Keturakis buvo kaip vyresnysis brolis. Jaučiau ir patyriau nuolatinę nuoširdžią, kūrybinę jo paskatą ir dėmesį. Buvo pavyzdys – kilnus, doros ir taurumo įsikūnijimas, šviesusis Riteris. Ir gyvenime, ir kūryboje. Nuolat siekė  Amžinybės šviesos. Į ją ir nukeliavo.

Lenkiamės Jo šviesiam atminimui.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba