APOLOGIJA ROBERTUI KETURAKIUI (1935-2021). EILĖRAŠČIAI IŠ PASKUTINĖS KNYGOS “NEŽINOMASIS”

Mildos Kiaušaitės fotografija

APOLOGIJA ROBERTUI KETURAKIUI (1935-2021) 

Gediminas Jankus

Tiesą sakant, ir keliems metams prabėgus nuo Roberto Keturakio mirties, dar sunku kalbėti apie Poetą, kaip jau išėjusį, mus palikusį. Dingojas, kad girdžiu jo įžvalgas, mintis apie poeziją, matau mąslų, reiklų žvilgsnį  Man Robertas buvo kaip vyresnysis brolis. Jaučiau ir patyriau nuolatinę nuoširdžią, kūrybinę jo paskatą ir dėmesį. Buvo pavyzdys – kilnus, doros ir taurumo įsikūnijimas, šviesusis Riteris. Ir gyvenime, ir kūryboje. Nuolat siekė  Amžinybės šviesos. 

Nuolat verčiu jo paskutiniųjų poezijos knygų (“Teesie”, 2019, “Nežinomasis”, 2020) puslapius ir vis randu naujų filosofinių atvėrimų ir užslėptų prasmių. 

Robertas Keturakis, be jokios abejonės, yra europinio lygio kūrėjas, jau pasiekęs ne tik „padangėj iškeltą viršūnę“, bet ir sugebėjęs pabuvoti dvasinio išbandymo, kančių, dramatizmo kupinose gelmėse, tuos potyrius didžiule talento jėga perteikęs savo poezijos rinkiniuose. Man jis – besąlygiškai didis Lietuvos Poetas, deja, buvojęs kažkokiame šešėlyje, prisodrintame nutylėjimo ar rezervuotų paminėjimų. 

Bet titulai nubyra su laiku, kaip nuvytę laurų vainiko lapeliai, laurų, kuriais ne vienas imitatorius ar epigonas buvo kažikada vainikuotas. Jau minėti poezijos rinkiniai  patvirtina jo – mąstytojo, pranašo, egzistencinių gilumų ir būties paieškų reiškėjo vardą. Evangeliniai motyvai bei improvizacijos dažnai perauga į skaudžius, dramatiškus apmąstymus, dvejones, gyvai pulsuoja šv. Augustino „Išpažinimų“ nuoširdžiu ir giliu atsivėrimu. 

Roberto Keturakio filosofinė lyrika giliai paliečia ir atskleidžia skaudžiausius mūsų tautos potyrius, netektis, tragiškus virsmus. Reflektuotos individualios patirtys ir apmąstymai perauga į tautos, netrukus, laipsniškai – į šiuolaikinio pasaulio būties įprasminimą. Tasai įprasminimas atviras, skaudus, atskleidžiantis praeities ir nūdienos pasaulietinius klystkelius-šuntakius, į kuriuos buvo įstumta Poeto taip mylima mūsų gimtinė.

Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo – viršūnių ir šviesos siekimas. Žmogus gali ir privalo nugalėti nerimą, abejones, neapykantą, siekti darnos visų pirma su savimi ir su aplinka.

Tkėjimas žmogumi ir šviesa itin ryškus paskutinėje eilėraščių knygoje “Nežinomasis”.  Tęsdamas „Teesie“ apmąstytas temas, R. Keturakis narplioja egzistencinius klausimus, dar labiau išplečia šviesios gyvybės ir mirties priešpriešą, apmąsto gyvenimo trapumą, tačiau su ypatinga jėga teigia Žmogaus didybę ir nemarumą. Dievoieška šiame rinkinyje santūresnė, daug aliuzijų į amžinuosius būties, transcendencijos klausimus. Sielos nemirtingumas susišaukia su ontologiniais Dievo esaties argumentais, tačiau jie supinti suvinklioti su individo skaudžia paieškų patirtimi, su vidiniu nerimu.

Man įstrigo itin ryškus riterystės motyvas, tos pasiaukojančios, gelbstinčios, garbingosios riterystės. Poetas man priminė viduramžių dailininko Albrechto Dürerio graviūrą „Riteris, Mirtis ir Velnias“. Riteris joja, nebodamas nei jį persekiojančios Mirties, nei besišaipančio ir klystkeliais bandančio nukreipti Velnio. Joja į savo tikslą, pakeliui gelbėdamas nuskriaustuosius, nelaimėlius, traukdamas juos iš šėtono ir beprasmiškos mirties akivarų. Ant Poeto-Riterio skydo spindi užrašas – „Tikėjimas, Šviesa, Garbė“.

Regis, tai bene svarbiausios R. Keturakio temos šiame rinkinyje. Riteriškas garbingumas, aukojimasis, dora, taurumas, visos šios kai kam „ne šio pasaulio dimensijos“ suskamba galinga jėga ir įtaigumu.

Poetas teigia viltį ir tiki dieviška žmogaus prigimtimi, juk jam suteikta galimybė pasirinkti.

Dar vienas šios knygos motyvas – Amžinybės dvelksmas. Poeto žvilgsnis aprėpia eiliniam mirtingajam sunkiai pasiekiamus horizontus, atsiveria kosmogonijos ir amžino judėjimo slėpiniai. Kalbėdamas apie juos, R. Keturakis išvengia patoso, dirbtinumo. Jokio šalto išprotavimo, vyrauja nuoširdus jausmas ir dvasios skrydis.

Parinkau keletą, mano manymu, įsimintiniausių giliausių ir netikėčiausių Poeto eilėraščių iš paskutinės jo knygos “Nežinomasis” (Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2020).