Robertas Keturakis (1935-2021). Mildos Kiaušaitės nuotrauka

ROBERTUI KETURAKIUI – 90 (1935 03 12-2021 10 26). EILĖRAŠČIAI IŠ PASKUTINIOJO RINKINIO “NE ŽI NO MA SIS” 

 

Mūsų garsiajam poetui, prozininkui, redaktoriui Robertui Keturakiui šie metai būtų jubiliejiniai – jam sukaktų 90 metų. Palikęs ypatingai gilų pėdsaką mūsų literatūroje, kūryboje nuolat siekęs giluminių, egzistencinių temų jis, be jokios abejonės, užima vieną garbingiausių vietų tarp mūsų iškiliųjų kūrėjų.  

Prisiminėme mylimą Bičiulį, talentų ieškotoją ir skatintoją ir šiemetiniame festivalyje “Poezijos pavasaris” Kaune renginiuose, skambėjo jo eilės, kurias skaitė aktorė Olita Dautartaitė.

Be abejo, Robertas Keturakis yra europinio lygio poetas, pasiekęs ne tik „padangėj iškeltą viršūnę“, bet ir sugebėjęs pabuvoti dvasinio išbandymo, kančių, dramatizmo kupinose gelmėse, tuos potyrius didžiule talento jėga perteikęs savo poezijos rinkiniuose. 

Roberto Keturakio filosofinė lyrika giliai paliečia ir atskleidžia skaudžiausius mūsų tautos potyrius, netektis, tragiškus virsmus. Reflektuotos individualios patirtys ir apmąstymai perauga į tautos, netrukus, laipsniškai – į šiuolaikinio pasaulio būties įprasminimą. Tasai įprasminimas atviras, skaudus, atskleidžiantis praeities ir nūdienos pasaulietinius klystkelius-šuntakius, į kuriuos buvo įstumta Poeto taip mylima mūsų gimtinė.

Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo – viršūnių ir šviesos siekimas. Žmogus gali ir privalo nugalėti nerimą, abejones, neapykantą, siekti darnos visų pirma su savimi ir su aplinka.

Tas tikėjimas žmogumi ir šviesa itin ryškus ir akcentuotas likus metams iki mirties išleistame Poeto eilėraščių rinkinyje „ne ži no ma sis“. R. Keturakis narplioja egzistencinius klausimus, dar labiau išplečia gyvybės ir mirties priešpriešą, apmąsto gyvenimo trapumą, tačiau su ypatinga jėga teigia Žmogaus didybę ir nemarumą. Dievoieška šiame rinkinyje santūresnė, daug aliuzijų į amžinuosius būties, transcendencijos klausimus. 

Įstringa itin ryškus riterystės motyvas, tos pasiaukojančios, gelbstinčios, garbingosios riterystės. Riteriškas garbingumas, aukojimasis, dora, taurumas, visos šios kai kam „ne šio pasaulio dimensijos“ suskamba galinga jėga ir įtaigumu.

Dar vienas šios knygos motyvas – Amžinybės dvelksmas. Poeto žvilgsnis aprėpia eiliniam mirtingajam sunkiai pasiekiamus horizontus, atsiveria kosmogonijos ir amžino judėjimo slėpiniai. Kalbėdamas apie juos, R. Keturakis išvengia patoso, dirbtinumo. Jokio šalto išprotavimo, vyrauja nuoširdus jausmas ir dvasios skrydis.

Skelbiame keletą Roberto Keturakio eilėraščių iš paskutinės jo poezijos knygos “ne ži no ma sis”.

Gediminas Jankus

 

ROBERTAS KETURAKIS  

 

JIE SMELKIAS PRO MUS KAIP ŽVILGSNIS PRO MIEGANTĮ VANDENĮ

 

Taip paprastai visus išsidalino

rugsėjo ūkanos, kad vėl girdi,

kaip trečiame aukšte pravirkdo mandoliną

senutė mirusi: melodija graudi

pro vėjo ūžesį, pro sapną kažką mini,

išnykusį bedugnėj rudeninėj.

 

Kiek nuolankumo: parklupdyk ir bauski!

Išdegintoje molio oloje

išsitiesia ugnis, spragsėti ima pliauskos:

sakuoti metlankiai, juoda tankmių laja,

žaltvykslė paliose ir spanguolių lašai,

pasaulių vaizdiniai, kuriuos jau užmiršai.

 

Ir iš tavęs kažkas negrįžtamai išėjo.

tuščių koridorių vaiduokliškoj blandoj

ji tars: aš vien verkiu… aš nieko neįspėju…

aš irgi ūkana pavirsiu tuoj…

Melodija nuščiuvo… Ne – dar tyliai aidi,

aplenkdama dūlėjimą beveidį.

 

GIEDANTIEJI

 

Kiek klausimų neatsakytų?

Kiek – niekas negirdės?

Kas lems, sesuo, buvimą kitą –

be melo, be mirties?

 

Lašai atšokdavo nuo naugės –

Akmuo žydės ne čia.

Per garsiai savo laimę šaukėm,

ir liko ji tuščia.

 

Tavęs aš niekuo nepaguosiu…

Gal kuolinga pašauks?

Per kraujo nemunus juoduosius

tiktai nelaisvė plauks.

 

Kas – tavo kraujas, tavo vardas

ir pilkapiai sūnų,

Likimas pakirstas, užartas

ant priešpilių senų?

 

Nebūsi apverkta klajūnų

keiksmais visom tartim,

Vien guli brolių nuogi kūnai

su giedančiom širdim.

 

KĄ NUTYLĖTI

 

Kalbu akims kurios atidžiai įsiklauso

      ką veidrodžio kiaurymėj atspindžiai bylos

     mintims ir tylai po grėsmingo griausmo

     po praeities dviveidės nebylios –

 

Tiek daug sukandusių dantis išėjo

      iš šio pasaulio krikštyti krauju

      niūniuok lopšinę Aisčio – protas nuošalėja

      stebuklų nepavergdamas naujų –

 

Ką man atskleist jausmams ir protui

      tiems, kur paklydo dykumoj ir tiems kurie arti

      ką nutylėti žvilgsniams sukapotiems

      kančios ir baimės – būsim prakeikti?

 

SCENOJE

 

Scenoje

sumūrytoje iš šalmų

šovininių ir juodų dėželių

kur kriokia supresuoti degančiųjų balsai

scenoje

sunertoje iš radioaktyvių vaikiškų sielų

iš blausiai rožinių čiulpų

iš mažytės lėlės

kuri vis kartoja: as noliu

ir niekas nedrįsta paaiškinti

ko nori mažytė lėlė

scenoje grakščiai

pasilenkia besvorė balerina

ir nelyg žaisdama suveržia raištelius

ant savo laumiškų kojų

 

Robertas  Keturakis. “ne ži no ma sis”  (Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2020)