ALGIMANTO MIKUTOS “LANGUOTI SĄSIUVINIAI”. UNIKALIOS, GILIOS, ATVIROS ĮŽVALGOS

Antano Untydi nuotrauka

Pristatinėti mūsų vieno žymiausių poetų Algimanto Mikutos, be abejo, nereikia. Visi, bent kiek besidomintys literatūros istorija ir eiga, puikiai žino jo plataus akiračio ir aštroko, “nesušukuoto” stiliaus kūrybą, paradoksais pripildytą lyriką. A. Mikuta, be abejonės, Kauno poetinės mokyklos ryškiausias atstovas, jos kūrėjas, vienas pirmųjų kultinio kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ kūrėjų, ilgametis žurnalo vyriausiasis redaktorius, daugiau kaip dešimtmetį vadovavęs Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui, atgaivinęs jaunųjų rašytojų sekciją, globojęs jaunuosius literatus. Paminėtinos ne tik garsiosios jo poezijos knygos – jų išleista per 20 – (“Veranda”, “Keltininkas”, “Septynios širšės”), bet ir garsių  autorių (M. Bulgakovo, B. Pasternako, Č. Aitmatovo, A. Aleksijevič) vertimai.

Tačiau kai Algimantas Mikuta prieš keturiolika metų (2009) išleido 640-ies puslapių dešimties metų (1996–2005) užrašus „Kompostas“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009), tai nustebino ir skaitytojus, ir kai kuriuos kolegas rašytojus – juk iki šiol prozos baruose jis plačiau nesireiškė. O autorius tyliai tęsė užrašus ir 2016 m. pasirodė nauja prisiminimų ir apmąstymų knyga “Mėnulio peilis”. 

Ir štai šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dar vieną, labai solidžios apimties (652-jų puslapių) Algimanto Mikutos dešimties metų (2011-2020) užrašų tomą, taigi, jau turime visą dienoraščių ir prisimimų trilogiją. Rašytojo, poeto, vertėjo Algimanto Mikutos užrašai, parašyti paprasta, tačiau turtinga, gyva kalba, toli gražu neapsiriboja vienu dešimtmečiu – išvystame platų ir spalvingą temų spektrą. Languotuose sąsiuviniuose be savicenzūros ir slapukavimo gula visa, kas tik šauna autoriaus galvon, nuo įdomių gamtos detalių iki politinių peripetijų ar net pastebėjimų žiniasklaidoje, spaudoje, neretai atsigrįžtant tiek į plačiąją, tiek į asmeninę istoriją, atrandant netikėtų paralelių, atmenant įdomias asmenybes, vietas, įvykius, skiriant dėmesio kūrybai, kultūrai bei literatūrai, jų tendencijoms ir kaitai. Vieniems Mikuta negaili gero žodžio, kitus smagiai patraukia per dantį, atsiranda ir ką griežtai sukritikuoja. Chronologinis teksto išdėstymas leidžia lengviau atpažinti aktualius kontekstus, tačiau prie šios struktūros prisirišti nebūtina – juk mintys retai kada juda tiesėmis.

 

Algimantas MIKUTA

 

IŠ LANGUOTŲ SĄSIUVINIŲ: DEŠIMTIES METŲ (2011-2020) UŽRAŠAI 

Ištrauka

2011

TELEVIZIJOJE POLITIKAI neseniai pajuokavo – ką jau kalbėti apie žmones, jeigu iš Lietuvos emigruoja net delfinai. Realybė čia ta, kad remontui uždaromas Klaipėdos jūrų muziejaus delfinariumas, todėl delfinai dvejiems metams lėktuvu išgabenami į Graikiją, kur bus apgyvendinti atvirame baseine. O štai apie kitą gyvūnų emigraciją kalbama jau kitokiu tonu – lyg su nuoskauda, o gal ir su pavydu. Iš Zoknių aerodromo Šiauliuose keletą kartų per savaitę pakyla krovininis lėktuvas, kuriuo į Izraelį išgabenami lietuviški veršeliai. Lietuvoje lieka tik senos karvės ir telyčios, o buliukai skrenda į tolimus pietus, skrenda
gyvi ir sveiki, surinkti iš visų Lietuvos pašalių tam, kad Izraelyje kvalifikuoto žydų rezniko pagal visus religinius kanonus būtų paskersti ir taptų košeriniu maistu. Kas verčia juos taip toli išskraidinti? Pinigėliai, gera kaina, kurią moka Izraelio pirkėjai.
Vietos gyvulių augintojai džiaugiasi, gal net nesuprasdami, kodėl veršeliai žydų kepsniams keliauja iš Lietuvos, o ne, tarkime, iš Olandijos. Iš mūsiškės ir kitų Rytų Europos šalių todėl, kad čia raguočiai nebuvo užsikrėtę kempinlige, siautusia Vakaruose, kur galvijus šėrė perdirbtais pačių gyvulių mėsos likučiais. Nors veterinarai ir aiškina, jog toji liga įveikta, žydai dėl viso pikto apsidraudžia. Taip jie kažkada visiškai atsisakė kiaulienos ir įrašė šį nurodymą į religinių draudimų sąrašą.

GENEROLAI visuose Vakarų kraštuose ėmė skųstis, jog tarp šauktinių neberanda kareivių, tinkančių būti tankistais. Mat tankų liukai labai siauri, jų dydžiai nekinta nuo Pirmojo pasaulinio karo, o jaunuoliai, tarnaujantys kariuomenėje, per tą laiką nuo pagerėjusio gyvenimo sustambėjo. Kariuomenėje, ypač povandeniniame laivyne, aviacijoje, itin svarbu būti lieknam, neturėti papildomo svorio. Ten netinka ir aukšti vyrai. Net sovietų kariuomenėje aukštus lietuvius varė į kalėjimų sargybinius ar statybos batalionus. Turkai ėmė skųstis, jog neberanda merginų dirbti stiuardesėmis, kurios pagal reikalavimus
negali sverti daugiau 65 kilogramų. Turkijos generolai išleido įsakymą kariuomenės virtuvėje nenaudoti jokių riebalų, išskyrus alyvuogių aliejų. Karininkas, pastebėtas valgantis avienos kepsnį, gali būti išvarytas iš armijos.

DALYTI METUS į mėnesius buvo pradėta viduramžiais, o istoriją į du etapus – prieš ir po Kristaus gimimo – prieš penkiolika šimtmečių. Tai padarė armėnų vienuolis Dionizas Mažasis, ruošdamas Velykų šventimo lenteles. Pasinaudojęs Biblija ir Romos kronikomis, jis apskaičiavo, kad Jėzus gimė 769 metais po Romos imperijos įkūrimo gruodžio 25 dieną. Tie metai ir tapo pirmaisiais mūsų eros metais. Evangelijų po Kristaus mirties prirašyta tiek daug, kad iš jų nustatyti tikslios jo gimimo datos neįmanoma. Dėl šventos ramybės Bažnyčia paliko galioti tik keturias evangelijas, uždraudusi visas kitas. Dionizo
kalendorius tarnavo dar ilgai, bet tik tam, kad klebonai žinotų, kada švęsti religines šventes. (Pagal „Lietuvos žinias“)

SAUSIO 13-OSIOS dvidešimtmečio proga daug renginių. Galima išgirsti ir naujų dalykų. Vytautas Landsbergis tikina, kad spec. dalinys „Alfa“, šturmavęs Vilniaus radijo ir televizijos pastatus bei televizijos bokštą, galėjo veikti tik pagal tiesioginį Gorbačiovo įsakymą, nes tokia buvusi teisinė tvarka. „Alfa“ klausė tik vyriausiojo kariuomenės vado ir vykdė tik jo nurodymus. Lietuvoje vėl pasirodė pravoslavų šventikas Ilarionas.
Dabar jis Valakolamsko arkivyskupas, Maskvos patriarchijos ryšių su išorės pasauliu atstovas, kaip koks užsienio reikalų ministras. O 1991 metais dar buvo jaunas Kauno popas, tarnavo cerkvėje, kuri stovi Ramybės parke, aš jį retsykiais matydavau.
Pasirodo, Ilarionas tramdė Kauno karinės įgulos vadus, įkalbinėjo nešaudyti į beginklius žmones gatvėse. Jis sakosi pažinojęs visus garnizono karininkus pravoslavus, nuolat lankėsi daliniuose, kreipė karininkus ir kareivius į tikybą, auklėjo juos taikinga krikščioniška dvasia. Tada buvo jaunas žvalus vaikinas, nes ir dabar dar ne žilabarzdis. Dar viena detalė, anksčiau neakcentuota. Sausio 13-ąją prie bokšto į žmones šaudę tankai neturėjo jokių ženklų ir numerių. Pasirodo, užpuolime dalyvavusių tankų numerius iš vakaro buvo įsakyta uždažyti. Vadai suprato, kad šituo „žygiu“ ateityje didžiuotis neteks – teks visa tai slėpti, apsimetinėti, meluoti. Todėl iš anksto pasirūpino slaptumu.

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ yra mūsų literatūros sesuo Teresė. Ji stengiasi visus apraminti, užglaistyti ginčus, paglostyti nuskriaustuosius. Sesuo Teresė paglosto verkiančių, niekieno neįvertintų poetų galveles. Priėjo Daujotytė, paguodė, ir poetas pakėlė galvytę, ėmė tuo girtis, kartoti jos žodžius. Jeigu Viktorija nepriėjo, galvelės nepaglostė, vadinasi, vaikutis neverkia, nesiskundžia, gal net purkštauja, vaiposi, kelia sumaištį, žodžiu, dar gali kentėti. Rečiau, bet kartais stabteli ir prie plačiai giriamo autoriaus, stengiasi surasti jo kūryboje humaniškų, teigiamų bruožų, gailestingumo, meilės ir kančių. Kitõs panašiõs glostytojos bei guodėjos, juolab tokios darbščios ir nepavargstančios, atsidavusios savo misijai, Lietuvoje nėra. Kaip ir dera seseriai Teresei, Daujotytė pirmoji savo straipsniuose bei knygose pašlovina visus šviežiai mirusius, pirmoji pastato jiems komplimentų paminklėlį. Ir uždega žvakelę.

POPULIARIOJE televizijos laidoje „Piktžodžiavimo mokykla“ Tatjana Tolstaja, pasiklausiusi Maskvos digerių – požemių tyrinėtojų – vado pasakojimo, ėmė smagiai postringauti, jog jeigu yra povandeninis laivynas, galėtų būti ir požeminė kariuomenė.
Tolesnė jos fantazija tokia: ko tiems karingiems vyrams šaudytis Žemės paviršiuje – vieni galėtų kariauti po vandeniu, prisigalvoję visokiausių ten nardančių laivų, o kiti po žeme, kur ir dabar, pasirodo, besą įvairių tvirtovių, kazematų, trasų, geležinkelių ir t. t. Dar galėjo pridurti, jog panašiai vyksta ir virš Žemės. Tenai jau koks šimtas metų, kaip kariaujama. Greitai bus kariaujama kosmose. Matyt, po žeme tai padaryti sunkiausia – ten bandoma ne kariauti, o slėptis nuo kariaujančių.

KĄ ŠIANDIEN Lietuvoje galima pavadinti dvasiniu autoritetu? Juk ne dvasininkus, Bažnyčios hierarchus, kurių reitingai per apklausas būna netgi žemesni už politikų bei verslininkų. Paradoksaliausia, kad šiandien mūsų krašte aiškūs ir visiems
žinomi yra tik kriminalinio pasaulio „autoritetai“ (Henrikas Daktaras, Sigitas Gaidjurgis), o visi kiti – gana abejotini arba dalies piliečių nepripažįstami. Kaip valstybininkas, ūkinės veiklos autoritetas dar buvo vertinamas Algirdas Brazauskas, kaip autoritetingas politikas – Vytautas Landsbergis. O kas yra dvasinis autoritetas? Sakytume, rašytojas Justinas Marcinkevičius, bet ir jis buvo smerkiamas kaip kolaborantas. Apskritai menininkų autoritetą labiausiai sukompromitavo visokie popsininkai, dailininkai avangardistai, performansų kūrėjai. Piliečiai beveik neatskiria kūrėjų nuo atlikėjų, ir visos pastarųjų nuodėmės krenta ant menininkų pečių. Meno korifėjų žmonės ieško tarp estrados artistų, kaip kad filosofų – tarp žurnalistų ir politologų. Blogai.

RADIJO KLAUSYTOJAS: Pirmiausia reikia sužlugdyti pramonę, paskui – žemės ūkį, po
to įvesti laisvąją rinką, o tada žlugs ir valstybė.

ČARLZAS BUKOVSKIS:
Dievas ar kokios kitos jėgos nepailsdamos kuria moteris ir išmėto jas po gatves.

TUO METU, KAI PUTINAS dirbo Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge), jo pravardės buvo Kandis ir Žiurkiukas. Dar vėliau prilipo Štazi (taip vadintas VDR saugumas). Taip sakant, sudėta viskas – išvaizda, charakteris, biografija. Pamenu, vienas senas Peterburgo žurnalistas per TV pasakojo: „Tuo metu pasirodė Blyškioji Kandis, ir sargyba mums užtvėrė praėjimą į kapines.“

IŠ POKALBIO „METŲ“ REDAKCIJOJE: D. Mušinskas: Ką daryti, kad literatūros spauda būtų aktuali patiems kūrėjams, kurie užpildo jos puslapius? Ar ta spauda nėra pernelyg rami? Ypač išėjus iš gyvenimo kai kurioms asmenybėms, kad ir J. Apučiui, S. Gedai, kurie sugebėdavo įmesti į spaudos puslapius aštresnių klausimų? O V. Daujotytės vaidmuo šiuo požiūriu apskritai yra neigiamas, kadangi ji literatūros procesui suteikia tiek ramybės, taip visus sutaiko ir paguodžia… Literatūrinė spauda tikrai turėtų būti aštresnė, ypač
savaitraščiai. Tegul duoda klausimus rašytojams tiesiog kakton ir tegul tie reaguoja, tegul rėžia, kaip ir ką galvoja. <…>
V. Daujotytė: Aš įsivaizduoju, kad tame procese turi būti ir tokių, kurie ramina, rašo tyliai, ir turi būti šūkaujančių. Ne mano problema, mielas redaktoriau, kad ramiai kalbu, problema, kad trūksta šūkaujančių. O ją galima išspręsti paprastai: kalbantiems ramiau – dar menkiau mokėti, šūkaujantiems – primokėti. Vertinti rašančiuosius pagal balso pakėlimą.

PAGAL KALBININKŲ sumanytas ir siūlomas samplaikas „sąsiuvinis langeliais“, „sąsiuvinis viena linija“, turėtume sakyti „gyvenimas langeliais“ arba „gyvenimas langais“, bet aš vis dėlto vadinu šiuos užrašus „languotais sąsiuviniais“. Man tie rašymai arčiau languotų skarų, kuriomis gaubiami gyvenimo nutikimai.
Be to, šie užrašai dažniausiai buvo rašomi storuose sąsiuviniuose languotais viršeliais. Jokių metaforų.

PIMPINELLA SAXIFRAGA yra mažoji ožiažolė. Netyčia radau šį lotynišką pavadinimą ir prisiminiau, kad kažkada jį smagiai naudodavo Rička V., taikydamas panelėms. Mes nežinojom prasmės ir kvailai šypsodavomės išgirdę: „Va, žiūrėk, kokia atėjo 
Pimpinella saxifraga.“ Galvodavom, kad pasakyta riebiau. O jam tikriausiai patiko skambesys.

NEPATYRUSIOJO DRĄSA ir patyrusiojo atsargumas tėra dvi vieno veido pusės. Nepatyrusio žmogaus panieka atsargiems žingsniams, aptakioms nuomonėms – ne amžina būsena. Radikalumas nuslūgsta gana greitai. Viską lemia laikas. Per kokius dvidešimt metų galima užfiksuoti to paties asmens metamorfozę: optimisto virsmą pesimistu, karštakošiško entuziazmo pasikeitimą į pedantišką apdairumą ir apskaičiavimą. Tai gali nutikti ir kur kas greičiau, priklauso nuo aplinkybių, į kurias tasai žmogus pakliūva. Radikalūs lieka tik prigimtiniai cholerikai, iš principo nekeičiantys savo tikslo, arba tie, kurie yra prisiekę tą kryptį populiarinti, sąmoningai pasirašę jos laikytis ir visais būdais ją saugoti, tarkime, socializmo ar anarchizmo teoretikai.
Žodžiu, tie būviai kintami, tik iš drungnumo, iš ramios statikos į smarkuolišką neapgalvotą elgesį pereinama gerokai rečiau negu atvirkščiai – iš dinamiškos reakcijos į šaltakraujišką ramumą. Rami statiška būsena paprastai yra išsiugdoma, nors, žiūrint iš šalies, daug kam ji nelimpa, senstančio žmogaus veidą ne gražiai išlygina, o iškreipia ir suraukšlėja.

DALIA STAPONKUTĖ: Niekas salose nesidomi genealoginiais medžiais ir niekur taip
nuosekliai nekuriamos „odisėjos“, išvykimo istorijos ir užmačios kaip salose. Kūrybingus žmones, t. y. save, salų graikai (matyt, nuo senovės) vadina poetais. Poio reiškia „darau“.
Kurti, galvoti, fantazuoti, anot graikų, – irgi darbas. Mintis – darbo įrankis. Tad užsitarnauti Poeto titulą saloje galima nebūtinai rašant poeziją arba – rašant bei kuriant bet ką kita.
Apstulbau sužinojusi, kad pusė kaimyninio kvartalo – poetai su publikacijomis.

PER RADIJĄ TRANSLIUOJAMI tekstai būna trijų rūšių: informaciniai, reklaminiai ir literatūriniai. Pastarieji dažniausiai religinio pobūdžio – ištraukos iš evangelijų, visokios religinės sakmės. Kitokių literatūrinių tekstų per radiją bemaž negirdėti – visi šneka
dalykiškai ir štampuotai, kaišo į kalbą madingus trafaretus. Tą daro tiek žurnalistai, reporteriai, tiek jų kalbinami pareigūnai, ne vien politikai bei valdininkai, kurių tokia jau dalia – aiškinti gyvenimo aktualijas trafaretais, nes jie šneka dokumentų kalba, o ten viskas šabloniška. Taip, deja, kalba ir mokslininkai, mokytojai, artistai. Išsiskiria nebent vienas kitas apžvalgininkas, specialiai demonstruojantis savo gražbylystę. Dar ir kai kurie
žinovai, laisvai pasakojantys apie gamtą, papročius. O štai kunigai, vienuoliai skaito gerus, nors, žinia, pabodusius tekstus, bet kuomet ima kalbėti savo žodžiais, vėl prasideda šablonai bei banalybės. Kažkuris plunksnos brolis yra prasitaręs, kad klausosi tik „Marijos radijo“. Mane suėmė juokas, maniau, šaiposi. Nors per šią stotį transliuojama muzika puiki ir ne vien klasikinė, archajiška. Vėliau pagalvojau, jog Biblijos ištraukos, psalmės bei naujai suredaguotos maldos, kaip ir toji muzika, yra tikrai aukštesnės prabos, juolab malonesnės ausiai negu žalvarinė reklama ir medinės buhalterių bei teisininkų kalbos. Ypač
jei dar nesi absoliutus cinikas ir neįžiūri tose maldose gudrios religinės reklamos. Na, o laidos, skirtos beletristikai bei lietuvių kalbai, bemaž išnyko, liko tik be jokios tvarkos transliuojami trumpučiai patarimai, kaip teisingai kalbėti ir rašyti.

 

TIESIOG PASKLAIDŽIAU šiųmetinį „Poezijos pavasarį“, ir man į akis krito iš ten trykštantis infantilizmas, vaikų darželio, sergančių senelių globos prisiminimai. Negi ligi to nusivažiuota? Toks įtarimas mane persekiojo nuo seno, nuo vieno jauno poeto pasipasakojimo apie tėvo skerdžiamą kiaulę ir jo pasibaisėjimą. Tą įspūdį stiprino mano aprioriniai įsivaizdavimai, iš kur dabartės atsiranda jauni poetai, dominuojantys ne vien spaudoje (čia mažiausiai), literatūros vakarėliuose, naktyse, knygynų renginiuose. Tokių festivalių daug, – naujausias – slemas, tačiau vyresnių tenai nematyti. Tad apie ką šneka jauni kūrėjai, neturintys jokios gyvenimo patirties, bet trokštantys ne vien postmoderniškai pafantazuoti, bet ir papasakoti kokį realų nuotykį, tikrą emociją? Taip buvau nusprendęs apmąstymo keliu, ir maniau, kad šį įrodymą lengvai rasiu almanache, apie kurį šiandien buriasi jauni kūrėjai. Kad ir ne šimtu procentų, bet spėlionė pasiteisino. Infantilizmo daug, ir jeigu ne kitakalbių poetų vertimai bei kelių savų meistrų eilės, sakytumei, kad infantilizmas klesti. Štai: „Vaikiški dalykėliai, buvau maždaug septynerių…“, „…verkiu tualete nes staiga pasidarė baisu plauti indus…“, „tavo strazdanos reiškia kad pavogei kregždės kiaušinį…“, „kai pati pradedu kaip daržely muštimuštimušti…“, „varvės sunkūs lašai kaip iš šaukšto, kuriame virdavome šviną…“, „buvo didžiausi nelabumai apnikę mano pionierišką kaklaraištį ir savo teises pradėjusias reikšti krūtis…“ Nieko nesakau, daug tikslių autentiškų detalių, bet siužetas visur panašus – juokinga ir miela vaikystė, iš kurios niekaip neišbrendama. Ne ką geriau, kai bandoma išbrįsti. Dažniausiai pataikoma ne į gatvės gyvenimą, ne į kelionę, bet į kūrybos analizę ir apmąstymus, į ars poeticus, kur ir be jaunųjų nemažai kopinėtojų. Atvirai šnekant, almanache mane patenkino tik kelių Lietuvos profų darbai (Sigito Parulskio, Tomo Venclovos, Kęstučio Navako) bei prasmingi daugelio svetimšalių eilėraščiai. Ką tai gali reikšti, – jeigu poezijos vertimai daro geresnį įspūdį nei originali kūryba? Tokį klausimą pirmučiausia užduočiau mūsų literatūros profesoriams. Dėl vaikiškų įvaizdžių, infantilizmo maždaug nujaučiu, ką jie atsakytų. Girdi, – kaip kadaise „atsisakom nuo senojo svieto“, nurašom sovietinę ir ankstyvąją patetišką nepriklausomybinę literatūrą į nuostolius ir pradedame nuo tuščio lapo, nuo strazdanų. Galėčiau tik pridurti – pirmą kartą naujame amžiuje.

 

KAI KAUNE ATSIRADO NEMUNO REDAKCIJA apie ją ėmė būriuotis ne tik kūrybinis jaunimas, į kurį mes lygiavomės ir kuriam stengėmės tarnauti bei skatinti jaunuosius menininkus, ne tik literatus, kurių rašinius spausdinome, bet ir kitų profesijų kūrėjus – dailininkus, muzikus. Tuo pat metu prie redakcijos ėmė glaustis ir vyresnieji miesto inteligentai. Tada susipažinau su garsiu prieškario futbolininku Juozu Klimu. Jis, retas iš sporto žmonių, baigęs Kauno universitetą, buvo itin plačių interesų, puikiai su visais bendravo, redakcijai vis pasiūlydavo prisiminimų apie prieškario Kauną, jo žmones, kurių jis nemažai, gan garsių, pažinojo. Tai buvo labai guvus ir šnekus senukas, mus visus skatinęs sportuoti ir gyventi sveikai. Gyveno šalia zoologijos sodo, esu pas jį lankęsis, berods, su korektūra, kai buvo sunegalavęs. Kasdien per pietus atkeliaudavo į centrą, apeidavo pažįstamus, vieną kitą jam artimą įstaigą (tarkime, fizkultūros dispanserį, dramos teatrą, kur turėjo senų draugų). Į lankomų vietų sąrašą greitai pakliuvome ir mes. Užkalbintas kokia nors kultūros tema, įdomiai pasakodavo apie Kiprą Petrauską, Kazį Binkį, Juozą Tumą-Vaižgantą. Tas prieškario garsenybes jis pažinojo – vienus kaip smalsus studentas, kitus kaip sportininkas – sirgalius, besidominčius futbolu ar ledo rituliu, nes jis žaidė ir respublikos ledo ritulio rinktinėje, ir vienais metais dalyvavo Europos čempionate. Mane, o ir kitus nemuniečius traukė puikia atmintimi paremtas jo šnekumas, sugebėjimas pasakoti negirdėtas detales, kurių jo galvoje tiesiog knibždėjo. Tarkime, man įstrigo jo su kitais studentais apsilankymas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės salonėlyje. Pasirodo, ten nebuvo rengiamos kokios nors prašmatnios vaišės, bet pateikiama juoda gardi kava ir juoda kaimiška duona, kuria Čiurlionienę aprūpindavo vienas ūkininkas. Nieko daugiau. Klimas sakydavo: „Eidavome pasiklausyti protingų kalbų ir užkrimsti kaimiškos duonos.“ Pas Čiurlionienę dažniausiai šnekėdavo apie lietuvių kalbą, tarmes, mažiau apie literatūrą. Pokario metais Klimas eksternu baigė kūno kultūros institutą, dirbo treneriu ir futbolo teisėju. Įdomiausia, kad apie esamų laikų profesionalius sportininkus jis atsiliepdavo skeptiškai. Jo nuomone, daugelis jų buvo nemokšos, žemo intelekto žmonės, be sporto daugiau nieko neišmanė. Klimas tuo metu man padovanojo savo knygelę apie Lietuvos futbolo istoriją, kuri kažkur lentynoje dar turėtų gulėti. Klimas mirė jau nepriklausomybės laikais, eidamas aštuoniadešimt trečiuosius metus. Vėlesniais metais jį retai bemačiau. Berods, kartą su senais draugais artistais buvo užsukęs į menininkų kavinę.

 

DABAR TOMO MANO NAMAS (namelis) Nidoje išgarsintas visoje Lietuvoje. Vasaros vila, žinoma, suremontuota ir joje jau daug metų vyksta Tomo Mano festivalis. Deja, aš jame nesu dalyvavęs, gal ir dėl to, kad ten nėra lietuviškos literatūrinės programos. Iš leidžiamų „Nidos sąsiuvinių“, kuriuose spausdinami pranešimai ir prisiminimai, sprendžiu, kad festivalis panašesnis į mokslinę konferenciją apie T. Mano kūrybą ir gyvenimą su kameriniais muzikos intarpais. Galiu tik pasigirti, kad aš tame namelyje 1966 metais pragyvenau visą mėnesį. Po kūrybinio jaunimo stovyklos iš prozininko Edmundo Krištopaičio (Kripaičio) sužinojau, kad jis yra Neringos komunalinio ūkio vadas ir gyvena T. Mano namelyje, kuris veikė kaip viešbutis. Atvirai šnekant, žiemą tais laikais Nidoje beveik niekas nesilankydavo, ten stovėjo rusų pasienio kariuomenė, veikė viena valgykla, biblioteka, žuvies apdirbimo cechas ant marių kranto, ten, kur dabar savivaldybė, kiną rodė mažoje salytėje šalia bibliotekos. Aš tada buvau bedarbis, bet gavau komandiruotės pinigų naujai knygai parašyti. Vykti į Nidą mane paskatino ne vien žinia apie tą viešbutuką, bet ir plačiai sklindanti sakmė, kaip tenai Benjaminas Gorbulskis su Vytautu Petru Blože užsidarę rašė operetę „Meilė ir skarda“, o parašę toje vienintelėje valgykloje vaišino visus Nidos gyventojus. Taigi, aš atvažiavau rašyti uždaroje vietoje, kur niekas netrukdo. Taip ir buvo, niekas man netrukdė. Aš pats, kad visiškai nesustingčiau, padėdavau pagyvenusiai namelio šeimininkai sunešti iš sandėliuko malkas, nes namelis buvo šildomas krosnimis. Na, šiek tiek paerzindavo šeštadieninės meilės dejonės, kurios pasigirsdavo iš pirmojo aukšto, kai pas ten gyvenantį prozininką Algį Polį iš Klaipėdos atvažiuodavo panelė. Ten gyvendami mes trise netgi buvome parašę laišką Rašytojų sąjungai, kad ji perimtų tą namelį savo žinion, nes jo likimas tuo metu nebuvo aiškus. Kaip žinia, rašytojai jo neperėmė, bet jis atiteko ne pačiam blogiausiam šeimininkui – Klaipėdos bibliotekai, kuri pamažu ten įsteigė T. Mano muziejų ir rūpinasi, kad jis garsėtų. Toji žiema buvo šaltoka, marios pasidengusios storu ledu, todėl mane stebino, kad rusų kareiviai rytais plikais torsais bėgioja po mišką, taigi, grūdinasi. Tenai parašiau keletą eilėraščių, kuriuos pavadinau „Kovo kadrai. Nida“. Kai spausdinau vieną jų teko sutrumpinti, nes ten buvo eilutė „ūsuotas viršila kareivėlius mankština“. Cenzūrai atrodė, kad išduodu valstybės paslaptį – pranešu, jog Nidoje yra įsikūrusi tarybinė armija.

Nidą ir Kuršių marias dažnai užklodavo rūkas, todėl kaukdavo sirenos, perspėdamos žvejus, rodydamos jiems kelią. Maitinausi toje vienoje valgykloje, kur nebuvo jokios žuvies, jos keletą kartų parūpino Krištopatis. Svarbiausia, smagiai rašiau poemą „Gelmių žuvys“. Net neprisimenu, ar sumanymą atsivežiau, ar sugalvojau jau Nidoje. O didžiausią įspūdį tenai sukėlė ledo lūžimas mariose. Atrodo, niekas jo nelaukė, tiesa, ledus mariose ėmė laužti naktį, todėl žvejai nenukentėjo, jie vakare buvo grįžę į krantą, o tokio stintų gaudytojų antplūdžio iš visos Lietuvos tada dar nebuvo. Nidos žvejai paskui pasakojo, kad pavakariais ledas ėmė labai traškėti, papūtė stiprus vėjas. Ir staiga naktį, kad ir kietai miegodamas, girdžiu baisų dundesį, traškesį, lyg per miestelį dardėtų tankų dalinys (taip dundėdavo Salantų miestelis, kai per jį naktimis iš Klaipėdos uosto veždavo raketas ir paleidimo įrenginius į įkurtą prie Platelių raketinę bazę). Aš tą vasarą atostogavau pas dėdę Salantuose, taigi, toks garsas man pažįstamas. Paskui sutraškėjo subraškėjo prie pat namų, pasigirdo žmonių balsai, greitai nusileidau laipteliais prie marių ir pamačiau liūdną vaizdą. Ledų kalnai grumėdami lipo į krantą, gniuždė maigė laužė pakrantės krūmus, lankstė storokus pamario medžius, o liūdniausia – užgriuvę traiškė visas pakrantėje gulinčias valtis. Šion ledų sangrūdon pateko ir Krištopaičio kateris, – jį tiesiog pritrėškė prie medžio. Dar bandėm gelbėti, bet ką tu padarysi, kai ant jo jau kelnas ledų, – nebeištrauksi, ledų kalno nebenuversi. Sugrįžom į namelį ir apraudojom. Rytą visa marių pakrantė buvo nuklota ledo kalnais. Vietos žmonės kalbėjo, kad toks staigus ledlūžis pasitaiko retai, iš vakaro niekas netikėjo, jog naktį vienu ypu visos marios gali išsivaduoti iš ledo nelaisvės ir subanguoti kaip audringą rudenį. Tiesa, tą žiemą į Nidą atvykau iš Mažeikių, kur keletą mėnesių dirbau kaimo kultūros namų direktorium, bet tai jau tikras anekdotas, kurį esu aprašęs.

 

DAUGYBĖ ŽMONIŲ – specialistų ir šiaip smalsuolių vis mėgina išsiaiškinti meno kūrinių atsiradimo aplinkybes, priežastis, kodėl ir kaip kažkuris kūrinys atsirado. Vieni yra be galo patenkinti, kad neva kažką sužinojo, kiti griaužiasi, kad nepavyko įminti mįslės. Bet juk kūrybos paslaptis dėl to ir yra paslaptis, kad niekas nepultų jos garsinti. Galų gale, menininkas net negali arba ne visada gali pasakyti, kaip ir kodėl kažkam rūpimas kūrinys atsirado. Nepakantūs kūrėjai siunčia paslapčių ieškotojus po velnių, o sąmojingesni ima kažką pasakoti, kurti istorijas, neturinčias nieko bendro su realybe. Kuo tos istorijos painesnės ir mistiškesnės, tuo tyrėjams ir smalsuoliams geriau. Supratę tai menininkai tyčiojasi, prisigalvoję visokių blėnių.

Pats kvailiausias dalykas, kai mokytojai moko vaikus, pradėdami ne nuo paties kūrinio, o nuo aplinkybių, kuriomis jis atsirado ir ką galvojo autorius jį kurdamas. Autorius nežino, nesugeba detaliai papasakoti, kaip viskas atsirado – melodija, sakinys, mintis, vaizdas, gal sąmoningai, o gal nesąmoningai, negali atskirti, rasti ribą, o tyrinėtojai jau žino ir plačiai skleidžia savo neva autoritetingą nuomonę. Kartą girdėjau vieną tapytoją sakant: „Jei ne ši panelė dailėtyrinkė, aš taip ir nebūčiau žinojęs, ką čia nupiešiau. Dabar žinosiu ir klausiantiems paaiškinsiu.“ Aš nerašau po eilėraščiais datų dėl to, kad kartais juos lipdau ne vienerius metus, bet labiausiai dėl to, kad tyrinėtojai, recenzentai nešoktų lyginti jų su mano asmeninio gyvenimo faktais. Girdi, autorius susipažino su tuo veikėju ir parašė pajuokiantį eilėraštį. Taip kartais būna, bet tuos faktus dažnai skiria ne vieneri metai. Sumanymai neretai itin ilgai bręsta galvose, o tyrėjai juos be jokio skrupulo tapatina su konkrečiais įvykiais bei nuotykiais. O gal aš vieną dieną prisiminiau nutikimą, kurį man prieš daug metų papasakojo niekam nežinomas bičiulis. Jeigu užrašysiu tos dienos datą, kažkas ims lyginti su tądien mano matytais įvykiais, aiškinsis ne kūrinį, o mano biografiją. Aplinkybių, postūmių aiškinimas dažnai yra absurdiškas.

Literatūros kritikoje, beje, ši tendencija stiprėja, vis daugiau specialistų domisi romanų ir knygų kūrimo aplinkybėmis, autoriai vis dažniau prirašo pastabų, kad romano siužetas ir herojai neturi nieko bendro su konkrečiais žmonėmis ir realiais įvykiais. Kūrėjai visais įmanomais būdais stengiasi apsiginti nuo vis plintančios tokio pobūdžio analizės. Na, o skaitytojams, ypač prasčiokams, tai kartais įdomiau už pačią kūrybą. Geltonoji spauda literatūros kūrinių nespausdina, o štai rašinėlį apie kokio nors rašytojo skyrybas ar vedybas tik paduok. Atsirado kūrėjų, išgarsintų ne kūriniais, o šokiruojančiais biografijos faktais. Tarkime, fotografas Vitas Luckus, skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis, poetė Gražina Cieškaitė.