VYTAUTAS STULPINAS. VIENUOLIŲ KLAUPTAS

Poetas Vytautas Stulpinas – garsaus mūsų kūrėjo Vytauto Mačernio kūrybos žinovas, vertintojas ir mylėtojas. Atsakant į klausimą “Kodėl Mačernis?”, jei negana būdavo trumpo pasakojimo apie Poeto iškilybę, jis ramiai atsakydavo: “Todėl kad Jis – mano kraujyje”.

Tasai kraujo, dvasios ryšys ir bendrumas ypatingas, jį pajusti galima Vytauto Stulpino eilėraščiuose. Kartų ryšys, gentiškumas, originali pasaulėjauta, filosofiniai apibendrinimai, vizijos ir dvasios polėkis – bene ryškiausi jo poezijos bruožai. Ir ne tik. V. Stulpinas yra ištikimiausias pasišventėlis, V. Mačernio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas, vienas iš paminklo V. Mačerniui Telšiuose sukūrimo iniciatorius, daugybės straipsnių, esė, įžvalgų apie Poetą autorius.  

Štai ir ši dokumentuota, jautri impresija “Vienuolių klauptas”, skirta Vytautui Mačerniui, negali nejaudinti savo aukšta, pakylėta gaida, nostalgiška nuotaika ir artėjančios negandos nuojauta.

 

 

 

VYTAUTAS STULPINAS

VIENUOLIŲ KLAUPTAS

 

Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje Vytautas Mačernis sėdėdavo vienuolių klaupte. Kodėl ten ir kodėl visada tiktai ten? Suolas kaip suolas, jame gal trupinį laisviau, nes priešais, kaip sakoma, yra vietos kur apsisukti. Ne taip toli presbiterija. Ar vien tik tai? Vytautą nuo mažens lyg šviesa užklupdavo netikėti reginiai, jis išgyvendavo ypatingas būsenas. Stengdamiesi įminti ne vieną jo gyvenimo mįslę, iškart atsiduriame tarp paslaptybių. Nelengva patirti tai, ko pats niekada nesi išgyvenęs.Turi kliautis ribota galimybe vytis tai, kas tolėja už įmanomos ribos. Skaitai unikalų V. Mačernio prozos kūrinį „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“ ir pajunti, jog autoriaus vaizduotė keistai duali – užvaldo aušros esatis ir Kristaus regėjimas. Daugiausia regėjimų įkūnyta, jais  pavergia didysis poeto kūrinys, eilėraščių ciklas „Vizijos“.

1966-ųjų pavasarį Teklė Kryževičiūtė užrašiusi poeto sesers Valerijos Šilinskienės atsiminimus: „Kai vokiečiai okupavo Lietuvą, dar būnant Vilniuje, Vytautą Mačernį pradėjo sekioti viena kažkokia nepažįstama moteris. Jis kartais galvojo, kad ji yra pasiųsta gestapo, o kartais vėl tuo abejodavo. Ta moteris jį visur sekiojo: ir gatvėj, ir namuose, kur jis gyveno.

– Per šį karą, saulei leidžiantis, tu žūsi, – kalbėjo ji kiekvieną kartą. Apie mane niekam neprasitark, o jei prasitarsi, tau bus blogai, – dar pridėdavo.

Kas ji ir iš kur? Nežinojo.

Vytautą Mačernį visa tai jaudino. Tylėsi, bus dar sunkiau. Ir, vieną kartą apsisprendęs, apie tai papasakojo savo sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei. Po to jis vis tiek nebuvo ramus, priešingai, jį apėmė dar didesnis sunkumas, neramumas.“

Ar tai buvo tikras dalykas, ar haliucinacijos – dabar tikrai nežinoma. Juk nerealūs dalykai jam ne kartą tapdavo gyvais.

„Man atrodo (Teklės Kryževičiūtės pastaba), kad turint tokią gyvą ir jautrią dvasią, pilną gilių išgyvenimų, ta moteriškė, su nelemtu pranašavimu jį sekiojusi Vilniuje, galėjo būti tik paties, Vytauto Mačernio, tragiškos baigmės nujautimas.“

Be niekučių, be pataikaujančių smulkmenų regis, jog vienuolių klauptas Mačerniui – ne šiaip atsitiktinumas, o būtinybė, patraukli savo semantika. Išskirtinė, artima jo prigimčiai ir pasaulėžvalgai būtinybė. Tasai suolas, kur Vytautas turėjo savaimingą kampelį, buvo ideali aplinka mąstyti, išklysti už apeigų į neužmatomas kosmines Visatos platybes – jas išpažįstant, į pažinimo kelius kelelius – ten klausimų daugiau nei atsakymų. „Aš klausiau kunigų ir filosofų – / Atsakė jie, išdėstė…“

Jis visuomet susikaupęs, iš pažiūros netgi keistas, aplinkinių akimis – kone aklinai užsisklendęs. Intravertiškas kaip riešuto kanduolas. Jei kada nusijuoks ar plačiau nusišypsos, visi tuoj suklūsta, lyg būtų kažkas ne taip. Retai, bet pasitaiko, atsiveria ir Vytautas, išnyra ir jis iš slėpiningo uždarumo, iš savo tranšėjų, kurios jį tarsi saugo. Tik ne per mišias. Per mišias niekas nemato jo tyliai šnabždančio, o knygos, kurias jis atsiverčia ir sėdėdamas klaupte ištikimai skaito, nėra panašios į maldaknyges. Jaunesniems už Vytautą moksleiviams įdomu, jie stiepiasi, nori patenkinti smalsumo kirminėlį, ką jis, visada tykus ir ramus, skaito. Mačernis toks žmogus, jį galima stebėti, bet užgauti niekas nedrįs. Kaip pasakojo Leonas Brazdeikis, tos knygos, pasirodo, „filosofinio turinio apie Dievą, žmogaus būties prasmę, pasaulėžiūrą. Buvo aišku, kad jam nebūdinga poteriauti, mechaniškai skaityti prieš šimtmečius sukurtas litanijas, maldas. Jis kitaip stengėsi įsilieti į vykstantį prie altoriaus liturginį aktą, rasti savitą kelią į dievybės supratimą, bendravimą.“

Vytautas pagarbiai pakeldavo akis nuo skaitinių, dėmesingai išklausydavo pamokslus, ypač vienuolių. Jų erudicija, akiratis, išmintingi pamąstymai, vienuoliško gyvenimo šarmas  išlydėdavo jį begalumo takais: „Žmogaus gyvenimas trumpas. Be galo!“

V. Mačernis daugiau negu poetas, jis – regintysis. Neprilygstamas regėtojas, senas nuo jauno: „Einu, sustoju ir klausaus: / Vidurnakčio metu laukuos / Tylu tarp žemės ir dangaus, / O aš su savimi kalbuos.“ Kiekvienas jo kūrinys esąs nuodėmė, išniekinimas to, ką jis mato, nes išreikšta žodžiais jo vizija neturinti nė dalies to grožio, kurį jis mato. V. Mačernis turėjo savybę nuolat jausti už save didesnę egzistencinę galią. Jausti ją be atvangos.

*

Vidunaktį dažnai

Aš pabundu,

Kada keistai keistai

Visuos namuos tylu,

 

Ir aš nebežinau,

Kas daros su manim,

Bet man kaskart sunkiau

Tokiom naktim

 

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.

Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

 

Atėjęs iš erdvių giliųjų,

Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu

Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

 

Šarnelė  1943. X. 17

(7-asis rudens sonetas)

 

Tai buvo „poetas nuo plaukų pašaknų iki kojų padų, – taip egzaltuotai sakydavo Vytauto jaunatviškų dienų bičiulė, literatė Stasė Niūniavaitė. – Net jo išorė alsavo poezija. Padžiūvęs, palinkęs, asketiškas jaunuolis. Kūnas toks, o širdyje –  gaisras. Tu man, Vytai, likai gyvesnis už gyvuosius. Tavo blyškiame, išdžiūvusiame veide, rodos, težvelgė vienos akys, visuomet rimtos, gilios, mąstančios, tarytum talpinančios viso pasaulio sielvartą.“

V. Mačernis skaitė mokslines knygas, jį esmingai domino fizikos, astronomijos veikalai. Telšių gimnazijoje, kurioje jis mokėsi, dėstė matematikos vadovėlių autorius Jonas Jagaudas. Mačernis buvo susipažinęs su Alberto Einšteino reliatyvumo (laikas – kas tai?) teorija. Bičiuliui yra sakęs, jog reikia studijuoti užsienio kalbas, kitaip nieko nebus, poetui būtina daug ką mokėti, turi žinoti, kaip moterys gimdo, kaip žiedas kraunasi. „Sumaniau eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą, nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų, sumaniau eilėraščiais išsakyti mokslo ir filosofijos teorijas.“ (Iš laiško Bronei Vildžiūnaitei, 1942. 05. 26).

Siekiai buvo maksimalūs, euforiški, su įspūdingu užmoju.

V. Mačernio tiksliųjų mokslų užrašai negrįžtamai dingo, todėl išsamiau pažinti visą jo įžvalgų istoriją nebėra kaip. Poeto sesuo Valerija, intuityviai suvokusi brolio iškilybę, iš artimųjų – labiausiai jį mylėjusi, jautė, kad rankraščius ir užrašus būtina patikimai slėpti: „Po Vytauto mirties visus jo rankraščius užkasiau po žeme daržinėje. Buvo tuščias galas. Su bernu palaidojom į vieno metro gylį. Užėjo rusai. Toje vietoje pasistatė virtuvę, kūreno ugnį. Kareiviai pylė vandenį. Po kiek laiko atvažiavo Bronė Vildžiūnaitė ieškoti Vytauto rankraščių. Atkasėm, bet viskas buvo subėgę.“

Su kaimo vaikėzais niekada nelakstydavo. Vaikščiodavo su knyga rankose po kalnelius, mišką. Sesuo, pasigedusi brolio, pažvelgdavo pro pietinį trobos langą ir dažniausiai išvysdavo jį ant Žvyrynėlio. Tada tas kalnas buvo pusplikis, gerai matomas iš visų pusių. Kur tik Vytis išsiruošdavo – prie sodyboje susiraičiusio upokšnio, prie ežero ar ant piliakalnio, į „gandrelį“ medyje ar po egle miškelyje, kur, būdavo, išsineša sunkų mokyklinį suolą, – vis su knyga, su užrašų sąsiuviniu.

Šarnelė – ilgas, labai ilgas didžiažemių kaimas, kurį į dvi dalis dalija likimiškas kelias. Kalneliai ir daubos. Daubos, nuolaidūs šlaitai ir kalnelių viršūnės. Duburiuos tyrlaukiai – pelkės, ežerai. Ar žemė lygesnė, ar ne – visur nenusakomai erdvu. Žemaičių krašto giluma, peizažas lyg įsiūbuotas – lopšys, prieglobstis kartų kartoms. Kiek eita ar dardėta vieškeliu – vis į Kalvariją. Kiek kartų poeto žvelgta į koplyčią „Jėzus sutinka šv. Veroniką“, prie kurios sukniubs amžiams. Miestelis nedidelis, bet garsus ir įspūdingas Didžiaisiais Žemaičių Kalvarijos atlaidais, į kuriuos suguža visa Žemaitija. Pamaldumo tradicija, įkūnyta Kryžiaus kelio koplyčiose, kasmet – lyg vargonų gaudesys Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje.

Taip, tai poeto Vytauto Mačernio kraštas, ošimas su Šarnelės medžiais.

Padavimu tapo viena Mačernio paslaptis. Akyse tuoj šmėsteli poeto „gandrelis“, „gandralizdis“, „meistarnė“, „skaitykla“. Ją poetas, kaip pasakojama su nuostaba, buvo įsikėlęs į pamiškio pušį, o gal eglę. Tas įstabus poezijos keliautojo siekis tokiu būdu plėsti regėjimo lauką, persmelkiančiai žvelgti į tolimų tolimiausią horizontą ir tarsi laiminti laukus – akivaizdus ir suprantamas. „Aš taip noriu tų eilėraščių, kaip trokštąs vandens, aš be jų negaliu gyvent“ (Iš laiško artimiausiam draugui Pauliui Jurkui).

Kol įtikini pažįstamą ar nepažįstamą, turi sakyti arba rašyti paprastus žodžius, lyg jie būtų skirti ne V. Mačerniui, o kito pasaulio žmogui: „Mažos tautos su dideliu žodynu poetas turėjo įgimtą stiprybę visur įžvelgti buvimo esmę ir rūpestį. Buvo jaunas, imlus, mokėjo septynetą kalbų. Bažnyčioje sėdėdavo Vienuolių klaupte. Kad šiek tiek numalšintų pažinimo troškulį, anksti palinko prie iškiliausių šaltinių, kurie jį įkvėpdavo. Jis tiek daug padarė per savo trumpą (dvidešimt treji metai, šimtas trisdešimt trejos dienos) laiką. Sunku įsivaizduoti intensyvesnį dvasinį gyvenimą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje sutiko  lietuvių kalbos Mokytoją Feliksą Kudirką. Šimts kalakutų, kad daugiau būtų tokių mokytojų, kaip jis! Mokytojo žmonos liudijimu, grįžęs iš literatūrinių vakarų gimnazijoje ar po ilgų pokalbių su Vytautu, jis kartodavo: „Genijus, genijus…“ V. Mačernis parašė eilėraščių, kupinų žemės palaimos. Net tuos eilėraščius, kurie padvelkia tamsiais medynais, kurie verias į niūrumą, glaudi kaip savo patirtį. Būtą nebūtą. Poeto laiškai – lobis!“ (V. S.).

Paslaptys tebelydi V. Mačernį ir dabar, – iš jo, kaip iš šventojo, sklido ir tebesklinda šviesa, tylos ir rimasties išrinktojo aidas, įveikęs nuotolius ir visagalį laiką.

Netoli Los Andželo nutiko keistas dalykas. Į poeto mokyklos draugės Elenos (Lionės) Daumantaitės – Baltrušaitienės dukros Karilės Baltrušaitytės (jau Šviesaus atminimo) kaimynystę atsikėlė meksikiečių šeima. Pagal nerašytą paprotį kaimynai kviečiasi vieni kitus į namus susipažinti. Kai ji pakviesta atėjo į naujųjų kaimynų namus – neteko amo: svetainėje ant sienos kabėjo didžiulis Vytauto Mačernio portretas. Karilė paklausė kaimynų, iš kur jie gavo šį paveikslą? Iš kur visa tai? Ir parašas ant drobės tikrų tikriausias, lyg Mačernio ranka tik tik išraitytas? Kaimynai atsakė, kad pirko iš gatvės dailininko, juos patraukusios jaunuolio akys. Didelės mėlynos akys. Jų žvilgsnis užbūrė, paveikė žmones toli nuo Lietuvos. Svetimšalius, kurie ničnieko nebuvo girdėję apie poetą Vytautą Mačernį. Kuo ne magiškos tikrovės nuotykis!

Vasarą už Mačernių vienkiemio, laukuose, kur švelniu liūdesiu verias tolymės, ant Žvyrynėlio kalno, pavėsingame eglių guote, kur pasislėpė kapas, sutiksi ne vieną minoritą, atėjusį aplankyti poeto. Poetas gyvesnis už gyvus.

Kaip šiandien prisimenu Žemaitės (buvusi Saulės, paskui Vyskupo Motiejaus Valančiaus) gimnazijos įkūrimo aštuoniasdešimtmečio sukaktį. Mokyklos halė pilnutėlė, salė sausakimša. Daug suvažiavusių iš visų pasaulio pašalių. Laisvė! Visi smagiai šurmuliuoja, juokauja, šypsosi, kiekvienas sugrįžėlis, sklidinas praeities, didžiuojasi, nebėra net kur atsisėsti. Stovim dviese, du pišoriai, prigludę prie salės sienos, Baltosios mokyklos augintiniai: novelės virtuozas prozininkas Danielius Mušinskas ir aš, Vytauts Telšiškis. Staiga Danielius pažvelgia į mane galvočiaus akimis ir sako… O ką jisai sakė – ėmiau ir užrašiau:

 

IŠKILMĖS

Prieš šuorą metų,

laukiant gimnazijos salėje

iškilmių

niekada nesibaigiančios šventės,

vienas rašytojas auksakalys

lyg niekur nieko:

– Kas, tavo galva, čia didžiausias?

– Mačernis, – sakom abu.

– Mačernis, –

ir nutylam.