GEDIMINAS JANKUS. “ŠĖTONO DIENORAŠTIS”. NOVELĖ

 

Rašytojas Gediminas Jankus. Ištrauka iš spaudai rengiamos novelių knygos “Riteris, Mirtis ir Velnias”

 

Gediminas JANKUS 

 

ŠĖTONO DIENORAŠTIS

Novelė

 

Susitariau su juo susitikti didžiuliame sostinės Centro pasažų pasaže, vienoje iš daugybės kavinukių. Lūkuriavau prie stalelio, užsakęs kavos, papsėjau pypkę ir gaivinau atmintį. Kada? Kada paskutinį kartą jį mačiau? Regis, kažkokiame Tumino spektaklyje, tai buvo seniai seeniai. Jis dar vaidino ir pas Vaitkų, „Vėlinėse“, regis, senatorių Novosilcevą. Vaidino, kaipgi, vaidino!  Aktorius Rybelis. Sigitas.

Dingęs iš akiračio, dingęs iš scenos. Jau seniai nei mačiau, nei girdėjau. Bet labai norėjau sutikti. Man jis buvo reikalingas. Ir štai – susirado mane pats ir telefonu įkalbinėjo – turįs man kažką itin svarbaus pasakyti, kol dar galįs. Jo laikas jau skaičiuojamas. Net prajukau. Be abejo, tavo laikas jau net neskaičiuojamas. Jis senkte senka. Smiltelės smėlio laikrodyje.    

Rybelį pažinau. Pasikeitęs akivaizdžiai – pilvotas, išburkę paakiai, dvigubas pagurklis, ir tokia gelsvai žemėta veido spalva. Baimingai apsižvalgęs, klestelėjo ant kėdės, nerimastingai žvalgėsi, prislopusiai greitakalbe bėrė:

– Taip taip, ačiū, atėjai, neturiu į ką kreiptis, jaučiu, tik tu galėsi padėti, tik paklausyk išklausyk, patikėk, aš aš…

Jis buvo išsigandęs, lūpos virpėjo, akių vokai nervingai trūkčiojo, pirštai nevalingai glamžė popierinę servetėlę. Raminau, paklausiau gal nori ko stipresnio, užsakiau brendžio. Po kelių gurkšnių Rybelis kiek aprimo. Iš didžiulio stiklinio pasažo kupolo liejosi muzika, ji garsėjo.

– Kas tai? – susierzinęs klustelėjo buvęs aktorius.

– Pia-no kon-certo. Le-di Ma-di-gan. An-dan-te. – atsakiau po pauzės, skiemenuodamas kiekvieną žodį. – Mo-car-tas.

– Mocartas! Mocartas! Tik pamanykit! – Rybelis sunkiai tvardėsi. – Nuo kada pradėjai klasikine muzika tru tu tu domėtis? Juk kažkada buvai tik teatro kritikas. Atsimeni, kaip sudirbai mano Senatorių Novosilcevą „Vėlinėse“?

 – Novosilcevas – magijos, piktybių ir egzorcizmų vertas simbolis, o tavasis – buitinis, toks realistinis, prastai šniaukrojantis prancūziškai. – atrėžiau, prisidegdamas užgesusią pypkę.  –  O teatru jau seniai nesidomiu. Man teatras mirė. Ir niekas nedrįsta jo palaidoti.

– Taip, taip, teatras mirė, ir taip klaikiai mirė, ne ne ne,  jis žuvo, susprogo, po griuvėsiais šliaužiojau ir iki šios dienos šliaužioju, nes esu kaltininkas, aš kaltas mea culpa! – pratrūko Rybelis nebesivaldydamas. – Žinai, kur mes sėdime? Ne, ne, nežinai. Mes sėdime te-a-tre. Teatre. Čia buvo teatras, nejau neprisimeni, Senasis, taip ir vadinosi, teatras, dar nuo prieškario laikų, supranti, TEATRAS! Aš čia vieną sezoną, vienintelį sezoną, vaidinau vieninteliame spektaklyje, ir viskas, viskas, įvyko katastrofa, pabaiga.

Gūžtelėjau pečiais.

– Tikrai nemanau, kad tai pabaiga. Ir jokio Senojo teatro nežinau, gal tu painioji su Talino Senuoju? Sigitai, nusiramink, ir pasakok, pasakok,  – dusliai paraginau.

– Sugundė, sugundė, ne kitaip! Pažadais, pinigais ir scenos Kryžiais būsimais! – Rybelis skausmingai išsiviepė, maktelėjo brendžio.  – Įkalbėjo tas Muminas-Bogoliepovas, priprašė dalyvauti garsaus Europos režisieriaus Maintofelio spektaklyje.

– Maintoifelis? Apie tokį nieko negirdėjau, – apsimečiau nustebęs. – Ir kas čia blogo? Kiekvieno aktoriaus svajonė pasipainioti kokiam nors garsiam Meistrui po ranka.

– Meistrui? Ir aš pradžioje taip galvojau. Paaiškėjo, kad jis režisuos negirdėtą viduramžių misteriją – “Šėtono dienoraštį”, kurią pats pritaikė mūsų scenai. Repetavome keturiese. Keturi nelaimingieji. Dvi jaunutės, tik baigusios teatrines studijas mergiotės, nenuleidusios nuo režisieriaus akių ir pasiryžusios nors ir pragaran smegti su juo, senasis aktorius Račas ir aš.

– Spektakliui labai kompaktiška grupelė, tai nebloga pradžia. Jis, ko gero, vengė masinių scenų ir knibždėlyno. Gaila, kad neteko pamatyti, – porinau nutaisęs rimtą mąslų veidą.

– Maintoifelis visas mūsų teatrines mokyklas, sistemas ir įdiegtus metodus trinte trynė, taip grynino ir laisvino dvasią. Niekam nelinkėčiau patirti tokios prievartos atsisakyti įprastos metodikos, vaidmens ir personažo studijavimo. Jis negalėjo pakęsti bet kokio realizmo ar natūralizmo scenoje, vadino tai bandymu reanimuoti numirėlį. Tokius režsierius su patyčia vadino galvanistais, o buitinį psichologizmą – papuvusio Lozoriaus gaivinimą elektrošoku.

 

Senovės žmogaus nevaržė jokie kvaili nuostatai, taisyklės, moraliniai tabu, jis buvo laisvas. Nebuvo kūno poreikius marinančių, gyvenimo ir malonumo džiaugsmą neigiančių dogmų. Nebuvo asketizmo ir kūno kančios, to krikščioniškojo rafinuoto žmonijos kankinimo. Juk teatro, kaip laisvo žmogaus poreikių išraiškos, nekenčia ir ir niekina bet kuri vadinamoji valstybinė religija, valdžių nuolanki tarnaitė, bandanti  per valdančius pajungti teatrą savo reikmėms. Tikėjimas be proto ir išminties – prietarai ir kvailybė. Krikščionybė su savo mitologija, pavogtomis dogmomis, kurių nesugeba paaiškinti, sunykusiais “šventaisiais” ir demonais tampa pūvančia utopija.

– Tai mano monologo ištraukėlė, sunku patikėti, kad buvau priverstas tai kartoti repeticijose ir scenoje! – Rybelis susigraudinęs išmaukė likusį brendį, užsakiau jam dar. Neišlaikęs nusikvatojau:

– Kas gali aktorių priversti? Ką tu čia paistai, Rybeli? Juk toks buvo tavo vaidmuo, jei teisingai supratau.

– Taip, vaidmuo. Bet ne bet koks, – jis baimingai apsižvalgė. – Aš vaidinau Šėtoną. Ir ką čia bepaveiksi, juk mes, aktoriai, kaip vaikai.

– Kai kurie jūsų – labai pikti, labai kerštingi vaikai. – tarstelėjau pusbalsiu. Rybelis neišgirdo, lyg paniro savyje, staiga krūptelėjo, vėl žvalgėsi ir greitakalbe pradėjo berti:

– Tai buvo klaiku. Viskas. Viskas klaiku. Kažkokia pragariška misterija, nes tai buvo demonų  užkalbėjimai, iššaukimai užkeikimais, vandeniu ir druska ir vynu. Tai buvo bandymas iškviesti patį Šėtoną ir padaryti jį matomą ir apčiuopiamą tūkstančiams. Matomą, jaučiamą per sceną, per teatrą, per mus, aktorius, svarbiausia – per mane.

– Tikra velniava, – pabandžiau šypsotis. Puskaukė spaudė skruostus, prakaitas sunkėsi ir su grimu lašnojo pabarzdėn. Prisidengiau servetele.

Prakaitas sunkiasi tai laša krinta mano kraujas mano plaučiai prakiurę man trūksta oro oro pridvisusio oro pradedu dusti kibiais pirštais perplėškite apykaklę metalinę grandinę reikia oro paskutiniam monologui spjūviui į jūsų visų sočius savimi patenkintus niekšelių ir veidmainių snukius, į davatkiškų melagių ir parazitų snukius jau  artėja atpildo valanda paskutiniojo teismo diena duskite duskite dabar jūs visi uždusite nuo mano sieros Pragarų erdvių demonai Baa Adonai Kloim Adonai Sabaot Giborai Almuzinai Matonai ateikite ateikite ateikite Dies mies jeschet douvema enitemaus

Aktorius labai susijaudino, išbalo, jam trūko oro. Sunkiai kvėpuodamas, dusdamas jis lemeno:

– Ir man teko perskaityti ištarti tuos siaubingus pragaro užkeikimų žodžius, pritvinkusius juodulio ir neapykantos, liežuvis akmenėjo, strigo, tino, karo, nebeklausė, malėsi it svetimas, jis ir buvo svetimas, kažkokios piktybės liežuvis, piktybės ir nelabosios dvasios liežuvis. Niekaip negalėjau tų pragaro žodžių  išmokti, tada Maintoifelis davė man tokią keistą labai seną mažytę veršenikę, jos nutrintoje rudo kailiuko nugarėlėje buvo išdeginti tie šėtoniški užkeikimai. Turėjau juos perskaityti finale. Klaikus buvo tas finalas. Rodės, pragaro nasrai prasivėrė. Viskas aptemo, užgeso, pradėjo  siūbuoti, scenos užpakalinė mūrinė siena nelauktai pradėjo gaubtis išorėn, it koks guminukas, pasigirdo baisus traškesys ir griausmas, pakilo dulkių ir dūmų stulpai, o tada jau kaip trenkė – siena gabalais ir plytomis išlėkė laukan, prasižiojo baisi juoda skylė, mano kolegas aktorius nešte išnešė, tiesiog nušlavė nuo scenos, įtraukė į tą juodąją skylę, daugiau jų niekada nebemačiau, žiūrovai klykė, bėgo, trypė viens kitą ir panika buvo nenusakoma. Pamačiau Maintoifelį, jis stūksojo nejudėdamas, žvelgė į kilusią baisią sumaištį, ir šypsojosi tas Maintoifelis, privertęs mane ištarti prakeiksmus, pražudęs šimtus, ne, tūkstančius. Jis ištiesė ranką – „Atiduok. Veršenikę“. Suvokiau, kad būtent ji apsaugojo ir saugos mane nuo žūties. Prispaudžiau ją prie krūtinės ir šiaip ne taip pasprukau.

– Bravo bravo, – dirbtinai vyptelėjau. – Neblogas siužetas. Iš mūsų buitinės kaimiškojo realizmo lektūros tikrai išsiskirtų.

– Tai realūs kraupūs įvykiai. Valdžia pasišovė Senąjį teatrą atstatyti,  surado koncesininką, sklypas apjuostas aukšta aklina tvora, prasidėjo darbai, smalsaujantys pro plyšius matė išlikusį teatro priekinį fasadą su trimis didžiulėmis lipdytomis antikinėmis kaukėmis. Fasadas ir kaukės. O už jo vyko didžiulės statybos, bet tik ne teatro, ne teatro. Kilo dangun stiklo, metalinių perdangų, didžiulių langų daugiaaukštis pasažų pasažas. O netrukus nugriovė tą dekoracija tapusia teatro sieną ir visu grožiu suspindo nauja architektūra, štai čia mes ir sėdime.

– Labai įdomi istorija, nuoširdžiai tau patariu – sudėliok ir skelbk bet kokiame mūsų literatūros almanache. Dar geriau išsyk išversti į anglų.  

– Ak, ne tai man dabar rūpi, ne tai, – Rybelis įsikabino man į ranką ir maldaujamai žvelgė, purtė galvą ir greitakalbe bėrė:

–  Maintoifelis nori atsiimti tą savo prakeiktą veršenikę, tą užkeikimą, aš bandžiau ją sunaikinti, supjaustyti, sudeginti, sukapoti – niekaip, jaučiu man gresia pavojus, todėl paimk paimk tą prakeikimą, arba padėk man atsikratyti.

 – Persekioja? Tave? – dar  bandžiau vaizduoti nustebusį, nors mano veidas jau pradėjo keistis, puskaukė ir grimas slydo, tad stipriai sugriebiau aktorių už rankų ir kimiai sušniaukrojau:

 –  Grąžink mano veršenikę, grąžink mano veršenikę!

Matytumėt jo veidą, jo akis. Jis atsilošė, atkragino galvą ir sudejavo – Mantoifelis, tai tu Maintoifelis!

– Taip, senas kvaily, esu Maintoifelis, garsusis režisierius, šio pasažų pasažo koncesininkas ir savininkas, pasažo ir veršenikės, kurią man tuoj grąžinsi. – Ištraukiau iš jo švarko kišenės senąją relikviją. Kartu su ja iš kišenės iškrito lapelis su raidėmis JHS. Sulamdžiau jį su panieka ir nusviedžiau.

Buvęs aktorius Rybelis be kvapo liko sukniubęs už stalelio, išsprogusiomis iš klaikios baimės akimis, mirties grimasa perkreiptu veidu.  

Paglosčiau švelnų veršenikės paviršių, ženklai judėjo, keitėsi, mirksėjo. Kita ranka mostelėjau nematomam chorui ir iš didžiulio stiklinio pasažo kupolo nuaidėjo suskambėjo entuaziastinga, viltinga daina:

 

balandžiai sklando

skraido

skraido

padangėje aukštai

aukštaaai

 

o Vilniuj žydi

žydi liepos

baltai

          baltai

                   baltaaaai   

     

 

 

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba