GEDIMINAS JANKUS. GYVULIŲ ŪKIS

Petro Vaičiulio (1955-2025) nuotrauka

 

Gediminas JANKUS

 

GYVULIŲ ŪKIS

Novelė

 

Kodėl jūs taip nustebote? Kad aš vaikštau dviem kojom? Avis, o vaikštau kaip žmogus? Suprantate, aš ne avis. Aš paverstas ar pavirtęs avimi ir išmokytas vaikščioti ne keturiomis. 

Iš tiesų aš esu aktorius. Taip, taip. Netikite? Aktorius iš „Balaganėlio“ teatro. Buvo toks teatrėlis prieš daug metų, labai populiarus. Neprisimenate… Repertuarą lipdėme paprastą, eiliniam žiūrovui, be jokių įmantrybių – na, be klasikų, giluminės užslėptos prasmės, postmodernios traktuotės ir panašių fygli mygli.

Trankėmės po visą kraštą su spektakliukais apie raguotą vyrą, meilės trikampius –  keturkampius, naktinius plevėsų nuotykius. Bučiuok mane, Sex sutra, Visi vyrai kiaulės, Prie miegamojo durų  – tokie mūsų spektakliai. Man tekdavo dažniausiai vaidinti meilužį arba apgautą vyrą…

Atsiprašau, kas? Koks mano vardas? Aš Trudė, oi, ką aš kalbu, Trudė tai avies vardas, na ir mano dabartinis vardas. O koks buvo? Kai dar vaidinau?.. Neprisimenu.

Bet juk tai nesvarbu. Svarbu tai, kad mums viskas sekėsi, buvome graibstomi ir žinomi. Mūsų vaidinimų laukė visi. Ovacijos ir dideli pinigai.

Ir viskas baigėsi. Kalčiausias, ko gero, teatro vadovas Muminas-Bogoliepovas. Jis susigundė idėja statyti Orvelo „Gyvulių ūkį“ pasikviečiant kokią nors užsienio žymenybę. Kažkas iš ministerstvos pasiūlė tokį švedą.

Kaip? Kodėl švedų? Na, tarptautinis pripažinimas, garantuota sėkmė, gastrolės visoje Skandinavijoje ir Europoje, be to, toks aktualus veikalas. Švedas ir inscenizaciją buvo parašęs. Žinoma, ministerijos finansavimas, juk  progresyvaus meno projektas… 

Gyvulių ūkis. Gyvulių ūkis – dabar tai buvo svarbiausia. Tasai režisierius – Hampus Svante – tikrai buvo neeilinių gabumų. Sadistas. Jis sugebėjo mus visus susukti, suvystyti, ištampyti. Iki ašarų.

Nieko, nekreipkite dėmesio, toks graudulys apėmė… Prisiminiau tą košmarą. Juk įvedė griežčiausią drausmę, tiesiog diktatą, niekas negalėjo net suabejoti jo sprendiniais, visi turėjo vaidinti pagal griežtai nustatytas charakterių linijas ir tarpusavio ryšius. 

Kaip? Kas? Muminas-Bogoliepovas? O, jis klausydavo mūsų skundų dejonių su atjauta. Guosdavo aiškindamas, kad mes jau buvome beprarandą profesionalumą, kad raguotų vyrų ir amantų  vaidmenys mus žlugdė, kad šis tarptautinis projektas mūsų vardus ryškiomis raidėmis įrašys į teatro istoriją, o Hampuso Svante griežtumas – tik apsimestinis, jis labai jautrus ir nuoširdus.

Gal Muminui jis ir buvo jautrus, mums – tikrai ne. Niekam nedarė jokių išimčių. Liliana, mūsų teatrėlio pažiba, Gyvulių ūkyje  vaidino kumelaitę Molę, tai Hampusas ją tiesiog muštruodavo be jokio gailesčio, mojuodamas rimbu. Pamenu, net sirgdama, karščiuodama, ji turėjo repetuoti.

Ir tos repeticijos… Jūs skaitėte Gyvulių ūkį? Ne? Galiu papasakoti. Trumpai? Gerai, gerai. Hampus Svante parašė inscenizaciją. Jau sakiau? Visur buvo skelbiama –  Hampus Svante Gyvulių ūkis pagal Dž. Orvelą.

Na tai buvo dėlionė iš atskirų gabalėlių. Pridėjo inkliuzų – taip jis vadino savo rašliavas. Per repeticijas improvizuodavo. Svante kartodavo, kad svarbiausia yra atskleisti žmogauje slypintį gyvulį, o gyvulyje – žmogų. Ir revoliucija Gyvulių ūkyje yra totalitarinės diktatūros simbolis. Žmogus yra gyvulys, jūs suvokiate? – šaukdavo režisierius.

Veiksmas vyko gyvulių fermoje, ir Hampusas sumąstė realistiškai tą fermą parodyti.

Jūs suprantate? Realistiškai natūralistiškai. Pirmoji neišlaikė Liliana,  nes Hampusas vertė ją, kumelaitę, vaikščioti keturiomis, bilsnenant sunkiomis kanopomis, voliotis šiauduose ir garsiai žvingauti. Ji vieną dieną neatvyko į repeticiją, apskritai dingo ir iš teatro, ir iš mūsų gyvenimo. 

Po  dienos Hampusas visus sukvietė ir griežtai pasmerkė pabėgėlę, išdavusią aukštus tikrojo meno idealus ir bandžiusią sužlugdyti pasaulinę premjerą. Ir visi piktinosi Lilianos poelgiu, o labiausiai aš, nes mes buvome geri draugai ir į mane šnairavo ir režsierius, ir Muminas-Bogoliepovas. Taip, Liliana ašarodama mane įkalbinėjo sprukti, kol nevėlu, jos širdis jaučia, kad bus kažkas baisaus. Ir kodėl aš tada jos nepaklausiau? Visi pasirašėme Meno kūrėjų idealų lygos vardu išdavikės pasmerkimą.

Tiesą sakant, ir mano vaidmuo nebuvo toks ir sunkus.. Vaidinau avelių vyresnįjį, ar vyresniąją, Hampusas reikalavo kuo natūraliau perteikti avies rambumą ir netgi kvailumą, turėjau būti toks aklas propagandos įrankis, gromuliuoti ir šaukti: Keturios kojos gerai, dvi kojos blogai. Toks bliovimas trypiant visom keturiom, aidėdavo, kai Fermos naujiesiems vadams kiaulėnams reikėjo prastumti kokį nors jiems palankų sprendimą.

Blogiausia buvo mano kolegoms – kiaulėms. Senasis Majoras, Žvieglys, Sniegius, galų gale Napoleonas –  kiaulių kaukėmis pasidabinę, privalėjo čepsėti, riaugėti, gadinti orą, ėsti iš lovių, stumdytis ir graibytis kiauliškai…  Hampuso tikslas buvo šokiruoti. Jis sakė – žvelkite,  tai jūs patys. Čiaumojantys, besišlapinantys ant kiekvieno kampo, nevalyvi gyvuliai. O kiti fermos gyventojai – sunkiai realybę suvokiantys, neraštingi ir neapsišvietę, klusnūs kvailiausių komandų vykdytojai. 

Bet ką aš čia pasakoju, gal jūs matėte tą spektaklį? Ne? Gal ir gerai, aš trumpai apie premjerą. Laukėme jos kaip išganymo, pervargę, nekęsdami viens kito, savęs ir, žinoma, režisieriaus Hampuso. Pravardžiavome jį Džeku Skerdiku. Tik Mumino-Bogoliepovo liaupsės ir šlovingos ateities vaizdai dar mus palaikė.

Generalinėje repeticijoje Hampusas mūsų nuostabai, neturėjo pastabų, linksėjo, nuolat į barzdą trynė didžiulį gintaro gabalą, savo amuletą, ir kažką tyliai murmėjo. Suprato, kad prieš premjerą nedera mūsų dar spausti, viskas jau išspausta.

Taip, išspausta. Jis mus padarė neįgaliaisiais. Kaip? Kas? Ak taip. Premjera. Ną ką premjera. Viskas pavyko. Publika staugė, ovacijos nesibaigiančios, mus kvietė ir kvietė, tiek gėlių nebuvome matę, atvyko visas kultūros elitas su ministru ir Tautos atstovai.

Tikrai nesitikėjome tokios reakcijos. Juk pradžioje prieš apmirusią sausakimšą salę atsivėrė neįsivaizduojama bakchanalija – klaikus spiegesys, kriuksėjimas, žvengimas, įvairiaspalvė tikra ferma, bordelis. Kaip aktoriai įtikinamai stumdėsi kasėsi pasturgaliais, kaip čiaumojo iš lovių-lėkščių, kaip meistriškai atskleidė kiaulaičių primityvią psichologiją, kaip smagiai kekšės vištytės ir kiaulėnai drabstėsi nešvankybėmis. Ir visa tai – režisieriaus Hampuso inkliuzai.

Taigi publika pirmas minutes buvo apmirusi. Maniau, kad tuoj pasigirs švilpimas nušvilpimas. Akies krašteliu mačiau režisierių, jis stovėjo užkulisyje įsmeigęs akis į salę, lyg hipnotizuodamas.

Ir staiga… Staiga prapliupo plojimai, ovacijos. Veiksmo pradžioje – rečiausias atvejis, rečiausias. Net aš su savo avelių choru sulaukiau plojimų. O antrame  veiksme, kai jau gyvuliai pradeda žmonėti  ir naujasis Fermos vadas diktatorius kiaulėnas Napoleonas sukurpia naujus įstatymus ir nurodo vaikščioti dviem kojom, mūsų naujas priedainis Keturios kojos blogai, dvi kojos gerai  iššaukė ovacijas…

Ką jūs sakote? Kaip? Kas čia blogo? Tai ne tas žodis. Blogo. Tai katastrofiška. Kodėl? Taip, taip, premjera turėjo didžiulį pasisekimą, režisierius gavo mūsų tautinės scenos paauksuotą kryžių, ordiną Už inovaciją ir kultūrininkų garbės ženklą Nešk savo šviesą ir tikėk.

O mes? Ką mes? Nieko negavome. Recenzijose paminėti kaip ypatingai realistiškai ir natūraliai perteikę gyvulių pasaulį ir totalitarinės visuomenės išsigimimą.

Žinoma, dar vaidinome, ypatingai sostinėje mus sutikdavo labai pakiliai, bet neilgai trukus žiūrovų ženklai sumažėjo, pagyros baigėsi, užsimiršo, išblėso. Tad nusprendėme   Gyvulių ūkį rodyti mūsų įprastai publikai provincijoje, tik deja  – ten mūsų nesuprato, gūžčiojo pečiais, piktinosi ir palikdavo salę. Gastrolės Europoje subliuško, o pats režisierius Hampusas Svante  išlėkė į Antverpeną. 

Likome prie suskilusios geldos. Tačiau Muminas-Bogoliepovas tikino, kad viskas bus gerai, ištikimi žiūrovai mūsų nepamiršo, belieka vėl prisiminti senąjį repertuarą ir leistis į gastroles. Štai tada ir supratome, kokia katastrofa mus ištiko. 

Net nerepetavome, puikiai juk žinojome šimtus kartų vaidintą, pavyzdžiui, Visi vyrai kiaulės. Ir mūsų laukė nelaimė. Nes scenoje nei iš šio, nei iš to kolegos pradėjo žviegsėti, kriuksėti ir čiaumotis, įžūliai grabalioti partneres, o tos nei kiek nesigėdydamos, pačios neatsiliko, visaip kvaksėdamos ir karksėdamos. Kažkoks kekšynas scenoje. O aš, turėjęs vaidinti amžiną nevykėlį meilužį, staiga pradėjau bliauti Keturios kojos blogai, dvi kojos gerai!

Spektaklį teko nutraukti, pasipiktinimas buvo neišpasakytas. Muminas-Bogoliepovas grąžė rankas, maldavo mūsų užmiršti tą nelemtą Gyvulių ūkio eksperimentą ir vėl tapti paprastais normaliais aktoriais-žmonėmis.

Tačiau kiekviename spektaklyje ištikdavo tas pats. Mes tapome dviem kojom vaikščiojančiais gyvuliais, ir turėjome prisitaikyti prie naujų sąlygų. Teatras bankrutavo, Mano kolegos kiaulėnai, avelės, vištukės… vieni jau iškeliavo Anapus, kiti kažkur įsitaisė, pakeitė profesiją, aš per protekciją įsitaisiau prižiūrėti vieno politikieriaus avių fermą užmiestyje.

Kaip? Ką jūs sakote? Kaip man sekasi? Neblogai. Grynas oras. Gamta. Ganyklos. Darbas lengvas, mano avelės klusnios. Kartais užplėšiu Keturios kojos gerai, dvi kojos gerai!  Ir scenon visai netraukia. Ne. Tik retsykiais prisimenu savo Lilianą… Kur ji dabar? Ką veikia? Reikėjo jos tada paklausyti, reikėjo…

Kaip?  Avelė ne tik kerpama tyli… O kada dar? Tyli ir pjaunama?  Ką jūs čia sumąstėte?

Paslėpkite tą peilį, paslėpkite. Paslė…