EGIDIJA ŠEPUTYTĖ. NESKELBTI EILĖRAŠČIAI
Mūsų kolegė, poetė, tapytoja Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė maloniai pasidalino savo dar neskelbtais eilėraščiais, juos publikuodami, primename apie šios autorės plačiai nuskambėjusią pirmąją poezijos knygą “Sekretai ir sekreterai” (Kaunas: Kauko laiptai, 2016).
Literatūros kritikas, dr. Ramūnas Čičelis rašė, kad „Sekretai ir sekreterai“ yra knyga, kurioje akcentuojamas moteriškumas, nevirstantis karinga feministine pozicija ar romantiniu kalbėjimu. Knygos pavadinimas dukart nurodo į paslaptį: sekretai – vaikiškas žaidimas, kurio metu į smėlį užkasamas stiklas su prispaustu gėlės žiedu, – ir sekreterai – maži baldai, turintys daug slaptų stalčiukų. Ir tai, kas užkasta smėlyje, ir tai, kas slepiama mažuose stalčiuose, pratęsiama jau knygos skaitytojo vaizduotės, kuriai pateikiamas ne galvosūkis, o detalė ar motyvas, kurį norisi plėtoti savo mintyse bei socialiniame gyvenime.
Naujieji Egidijos Šeputytės eilėraščiai rodo akivaizdžią tendenciją tęsti kažkada pradėtas temas, tačiau dabar jos poetinis kalbėjimas kur kas įtaigesnis, pakito forma ir perteikimo būdas. Filosofinė giluma ir egzistenciniai motyvai verčia dar ir dar kartą grįžti prie poetės “filosofemų” ir byloja apie akivaizdų profesionalumą. Tarp daugybės “eilėrašių – realybės fiksuotojų”, virtuvinės kasdienybės dainorėlių, Egidija Šeputytė, be abejo, išsiskiria ne tik savo poetiniu talentu, bet ir gebėjimu perteikti vidines subtilias būsenas bei įtaigiai kalbėti sudėtingomis filosofinėmis ir psichologinėmis temomis.
Beje, Šeputytė-Vaitulevičienė ne tik poetė ir tapytoja. Ji – jungiškosios krypties psichologė – psichoterapeutė, buvusi žurnalo „Aš ir psichologija“ vyriausioji redaktorė. Veda seminarus, rašo straipsnius įvairiomis psichologinėmis temomis. Prieš keletą metų pasirodė jos ir psichologės Irmos Skruibienės parašyta knyga “Namų psichologija. Kaip susikurti namų pojūtį savyje ir aplink save”.
Gediminas Jankus
Egidija ŠEPUTYTĖ
***
tegul mano ranka
būna ištiesta į ežerą
mūsų artėjimas lėtas
kaip artėjimas dviejų bokštų
iki pusės susmigusių smėlyje
mūsų smiltys
byra ir byra
jos jau liečiasi, jau liečiasi
jau srovena pro mažutes ertmes
į gilumas
kur bokštų šaknys
rangosi pinasi grumiasi
iš amžių į amžius
mūsų artėjimas lėtas
mūsų artėjimas lėtas
mūsų artėjimas lėtas
nors ir esam neatskiriami
todėl ir tavo ranka
tebūna ištiesta į ežerą
***
prie mano krūties glaudžiasi
sužeistas liūtas
pamaitinsiu tave
savo pienu
pamaitinsiu savo syvais
pamaitinsiu savo krauju
jei duosi priesaiką
atėjus persimainymo metui
virst ereliu
***
ir už tave kvėpuoju šį skausmą
nešvelnindama jo niekuo
nebent tik saulėlydžiu
lėtai tirpstančiu į naktį
kai tave pervers
kai būsi nublokštas
kai tau nebebus saulėlydžių
tik juoduma
jau būsi pašvęstas
ištverti
iki tekėjimo
raktas
vis pilstymas
iš tuščio į kiaurą
iš tuščio į kiaurą
iš tuščio į kiaurą
iš tuščio į kiaurą
ir tik vienas žingsnelis
slinktis
tik
iš kiauro į tuščią
iš sužeisto į vientisą
iš pralaidaus į talpinantį
iš triukšmo į tylumą
ir būtis išpildyta
***
radau pluksną
didžiojo paukščio
labirinto vidury
dabar žinai kodėl
mano lūpos žaizdotos
einu ir ženklinu bučiniu
kiekvienus vartus
kiekvienas duris
kiekvieną slenkstį
kiekvieną širmą
kiekvieną šydą
krauju pažymiu
atsivėrimų kelią
baltojo erelio
su švytinčio žalumo aureole
link
Izaoko tėvai
jo auka buvo sustabdyta
jos auka buvo pratęsta
jo auka sumažinta iki vienio
jos padidinta iki dviejų
jis paveldėjo kardą
ji paveldėjo aukurą
jis kaldino karūną
ją karūnavo
jų abiejų širdys išdegintos
jie sujungti
***
kvepiu
kvepiu
kvepiu
kol įkvepiu
už pirmojo rato ribos –
ryškesnės spalvos
aiškesnės kryptys
skvarbesni judesiai
kvepiu
kvepiu
kvepiu
kol įkvepiu už antrojo rato ribos –
virpesiai vandenų gelmėse
alsavimas požeminėse grotose
vyno ir kraujo sūkuriai
kvepiu
kvepiu
kvepiu
kol įkvepiu
už trečiojo rato ribos –
skyla paviršiai
veržiasi drakoniški gaivalai
juodojo aukso kasyklos
kvepiu
kvepiu
kvepiu
kol įkvepiu
už ketvirtojo rato ribos –
begalybės sparnų plazdėjimas
ratilais švintančios esatys
reginčiųjų regėtojai
o iškvepiu
o iškvepiu
o iškvepiu
o iškvepiu
truputį skaidresnį buvimą
truputį gyvesnį buvimą
truputį nuožmesnį buvimą
truputį slėpingesnį buvimą