EGIDIJA ŠEPUTYTĖ. NESKELBTI EILĖRAŠČIAI

Mūsų kolegė, poetė, tapytoja Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė maloniai pasidalino savo dar neskelbtais eilėraščiais, juos publikuodami, primename apie šios autorės plačiai nuskambėjusią pirmąją poezijos knygą “Sekretai ir sekreterai” (Kaunas: Kauko laiptai, 2016). 

Literatūros kritikas, dr. Ramūnas Čičelis rašė, kad „Sekretai ir sekreterai“ yra knyga, kurioje akcentuojamas moteriškumas, nevirstantis karinga feministine pozicija ar romantiniu kalbėjimu. Knygos pavadinimas dukart nurodo į paslaptį: sekretai – vaikiškas žaidimas, kurio metu į smėlį užkasamas stiklas su prispaustu gėlės žiedu, – ir sekreterai – maži baldai, turintys daug slaptų stalčiukų. Ir tai, kas užkasta smėlyje, ir tai, kas slepiama mažuose stalčiuose, pratęsiama jau knygos skaitytojo vaizduotės, kuriai pateikiamas ne galvosūkis, o detalė ar motyvas, kurį norisi plėtoti savo mintyse bei socialiniame gyvenime.

Naujieji Egidijos Šeputytės eilėraščiai rodo akivaizdžią tendenciją tęsti kažkada pradėtas temas, tačiau dabar jos poetinis kalbėjimas kur kas įtaigesnis, pakito forma ir perteikimo būdas. Filosofinė giluma ir egzistenciniai motyvai verčia dar ir dar kartą grįžti prie poetės “filosofemų” ir byloja apie akivaizdų profesionalumą. Tarp daugybės “eilėrašių – realybės fiksuotojų”, virtuvinės  kasdienybės dainorėlių, Egidija Šeputytė, be abejo, išsiskiria ne tik savo poetiniu talentu, bet ir gebėjimu perteikti vidines subtilias būsenas bei įtaigiai kalbėti sudėtingomis filosofinėmis ir psichologinėmis temomis.   

Beje, Šeputytė-Vaitulevičienė ne tik poetė ir tapytoja. Ji – jungiškosios krypties psichologė – psichoterapeutė,  buvusi žurnalo „Aš ir psichologija“ vyriausioji redaktorė. Veda seminarus, rašo straipsnius įvairiomis psichologinėmis temomis. Prieš keletą metų pasirodė jos ir psichologės Irmos Skruibienės parašyta knyga “Namų psichologija. Kaip susikurti namų pojūtį savyje ir aplink save”.

Gediminas Jankus

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Egidija ŠEPUTYTĖ

 

***

 

tegul mano ranka 

būna ištiesta į ežerą

 

mūsų artėjimas lėtas

kaip artėjimas dviejų bokštų

iki pusės susmigusių smėlyje

mūsų smiltys 

byra ir byra

jos jau liečiasi, jau liečiasi

jau srovena pro mažutes ertmes

į gilumas

kur bokštų šaknys

rangosi pinasi grumiasi

iš amžių į amžius

 

mūsų artėjimas lėtas

mūsų artėjimas lėtas

mūsų artėjimas lėtas

nors ir esam neatskiriami

 

todėl ir tavo ranka

tebūna ištiesta į ežerą

 

***

 

prie mano krūties glaudžiasi

sužeistas liūtas

 

pamaitinsiu tave

savo pienu

pamaitinsiu savo syvais

pamaitinsiu savo krauju

jei duosi priesaiką

atėjus persimainymo metui

virst ereliu

 

***

 

ir už tave kvėpuoju šį skausmą

nešvelnindama jo niekuo

nebent tik saulėlydžiu 

lėtai tirpstančiu į naktį

 

kai tave pervers

kai būsi nublokštas

kai tau nebebus saulėlydžių

tik juoduma

jau būsi pašvęstas

ištverti

iki tekėjimo

 

raktas

 

vis pilstymas

iš tuščio į kiaurą

iš tuščio į kiaurą

iš tuščio į kiaurą

iš tuščio į kiaurą

 

 

ir tik vienas žingsnelis

slinktis

tik 

 

iš kiauro į tuščią

 

iš sužeisto į vientisą

iš pralaidaus į talpinantį

iš triukšmo į tylumą

 

ir būtis išpildyta

 

***

 

radau pluksną

didžiojo paukščio

labirinto vidury

 

dabar žinai kodėl

mano lūpos žaizdotos

einu ir ženklinu bučiniu

kiekvienus vartus

kiekvienas duris

kiekvieną slenkstį

kiekvieną širmą

kiekvieną šydą

 

krauju pažymiu

atsivėrimų kelią 

baltojo erelio

su švytinčio žalumo aureole

link

 

Izaoko tėvai

 

jo auka buvo sustabdyta

jos auka buvo pratęsta

 

jo auka sumažinta iki vienio

jos padidinta iki dviejų

 

jis paveldėjo kardą

ji paveldėjo aukurą

 

jis kaldino karūną

ją karūnavo

 

jų abiejų širdys išdegintos

jie sujungti

 

***

 

kvepiu

kvepiu

kvepiu

kol įkvepiu

už pirmojo rato ribos –

 

ryškesnės spalvos

aiškesnės kryptys

skvarbesni judesiai

 

kvepiu

kvepiu

kvepiu

kol įkvepiu už antrojo rato ribos –

 

virpesiai vandenų gelmėse

alsavimas požeminėse grotose

vyno ir kraujo sūkuriai 

 

kvepiu

kvepiu

kvepiu

kol įkvepiu

už trečiojo rato ribos –

 

skyla paviršiai

veržiasi drakoniški gaivalai

juodojo aukso kasyklos

 

kvepiu 

kvepiu

kvepiu

kol įkvepiu

už ketvirtojo rato ribos –

 

begalybės sparnų plazdėjimas

ratilais švintančios esatys

reginčiųjų regėtojai

 

o iškvepiu

o iškvepiu

o iškvepiu

o iškvepiu

 

truputį skaidresnį buvimą

truputį gyvesnį buvimą

truputį nuožmesnį buvimą

truputį slėpingesnį buvimą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *