Sofi Oksanen. Romano „Šunų aikštelė“ ištrauka. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė

Vertėja Aida Krilavičienė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Kaunietės vertėjos Aidos Krilavičienės dėka lietuviškai mus pasiekė jau pusšimtis puikiausių Suomijos rašytojų knygų ir keletas pjesių, atgijusių dramos teatrų scenose. Jos bibliografijoje – ne tik intriguojantys romanai įvairaus amžiaus skaitytojams, bet ir svarbius Suomijos istorijos momentus nušviečiančios dokumentinės apybraižos. Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusi Aida naujausiame interviu prasitaria rinkdamasi profesiją svajojusi ne apie suomių kalbą, tačiau dabar Suomijos literatūrą Lietuvoje be jos profesionalaus prisilietimo įsivaizduoti sunku. Originaliais siužetais, turtinga raiška, giliu psichologizmu bei aktualiomis temomis pasižyminčius kūrinius verčianti A. Krilavičienė ne sykį įvertinta auditorijos ir profesionalų: jos verstos Mikos Waltari knygos „Sinuhė egiptietis“ (1997; 2017) bei „Mirties angelas“ (1999; 2020) XXI a. sulaukė naujų leidimų; 2006 m. už Mikos Waltari romano „Mikaelis klajūnas“ vertimą Aida apdovanota Lietuvių PEN centro premija „Metų vertėjo krėslas“, 2008 m. – Lietuvos ir Suomijos Kultūros fondo Pripažinimo premija, 2019 m. – Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą paaugliams (Nadjos Sumanen romanas „Rembo“. – Vilnius: Gelmės, 2018). Šįsyk pristatome ištrauką iš spaudai rengiamo Sofi Oksanen romano „Šunų aikštelė“, kurį išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Sofi Oksanen (g. 1977) – Suomijos rašytoja, labiausiai išgarsėjusi romanu „Valymas“ (Puhdistus, 2008). Už šį kūrinį, šiandien išleistą jau 40 šalių, rašytoja pelnė dvi garbingiausias Suomijos literatūros premijas, daug kitų apdovanojimų gimtojoje šalyje ir užsienyje. S. Oksanen viena pirmųjų suomių literatūroje ėmė nagrinėti postsovietinių šalių traumas ir praradimus. Rašytoja apie juos prabilo jau pirmajame autofikciniame romane „Stalino karvės“ (2003) ir, nevengdama kitokių „nepatogių“ temų, gilinosi beveik visuose kūriniuose.

Romane „Šunų aikštelė“ (Koirapuisto, 2019) S. Oksanen veikėjų istorijas atskleidžia per du laiko lygmenis – šiandienos Helsinkio nūdieną ir netolimus nepriklausomos Ukrainos gynybinio karo metus, politines šalies problemas supindama su etinėmis – pagalbinio apvaisinimo verslo, korupcijos – bei bendražmogiškomis – ištikimybės ir meilės.

 

Vertėja Aida Krilavičienė

 

Pažvelgiau aukštyn. Mano mama kliaudavosi Dievu ir šventaisiais, aš – niekada. Bet vis tiek prisidengiau kaklaskare galvą kaip sobore, ėmiau murmėti kažką panašaus į maldą ir tik tada, kai pakėliau ranką prie galvos, prisiminiau, jog tebeturiu dvi sveikas kojas. Reikėjo sulaikyti Darją.

Sofi Oksanen

 

2016-ieji, HELSINKIS

(romano „Šunų aikštelė“ ištrauka)

 

Širdis suvirpėjo, kai pamačiau, kad į aikštelę paskui motiną ateina tėvas, vedinas šunimi. Ir abudu vaikai. Nuo tėvų ir sesutės atsilikęs berniukas atrodė guvus, jis greitai tuštino šnarantį maišelį razinų ir aš beveik nejučia ėmiau linkčioti galvą, lyg pritardama šeimos įpročiui užkandžiauti sveikai. Praėjusią savaitę mažųjų nemačiau ir maniau, kad juos paguldė virusinė infekcija. Dabar visi buvo sveiki. Neatrodė, kad moteris būtų naktį prabudėjusi prie sergančių vaikų, o ir apsipirkti suspėjo: naujasis smėlio spalvos lietpaltis man taip pat patiko, mergaitės kaklas buvo apvyniotas dar nematytu šaliku. Sučirškus telefonui, vyras atsiliepė ir lyg apgailestaudamas nusišypsojo žmonai. Moteris palietė vyro ranką, priglaudė kaktą prie peties. Net nuo pavadėlio paleisto šnaucerio šėliojimas atrodė nepriekaištingai. Retai pasitaikančios baltos spalvos kailis traukė akį – parodose jų augintinis veikiausiai laimėdavo pirmąsias vietas. Kiek pasigėrėjau lakstančiu šunimi, jo atidumu, kai stabtelėjo, pamatęs kažką įdomaus atokiau. Berniukas dar stypčiojo prie vartelių. Suvalgęs visas razinas, nenumetė maišelio ant žemės, o nunešė į šiukšlių dėžę. Išauklėtas, deramai elgiasi, ir aš šito būčiau mokiusi.

Stebėjimą sutrikdė žiebtuvėlio čirkštelėjimas. Greta atsisėdusi moteris prisidegė cigaretę. Dėbtelėjusi pamačiau plonų cigarečių pakelį, išpaišytą ne kartą matytais gėlių ornamentais, ir vėl nukreipiau akis į šeimą, dingstančią už uolos. Šalia sėdinti moteris buvo ne suomė – suomiams cigaretės „Glamour“ nepatinka.

– Amerikoje mus vadino angelais. Ten šito išmokot?

Pamaniau, kad blogai išgirdau, kad atmintis iškrėtė pokštą. Ištempusi kaklą tebestebėjau šeimą. Nesiryžau pasukti galvos ir pažvelgti į moterį. Ji tęsė pokalbį, ir kuo toliau, tuo aiškiau supratau, kad nesuklydau. Aš pažinojau ją, o ji mane, ir mes abi sėdėjome ant suoliuko šunų aikštelėje Helsinkyje, lyg metai nebūtų mūsų išskyrę. Ji kalbėjo, žodis po žodžio išmušdama po akmenį iš rūpestingai statyto mano gyvenimo pamato. Sapne nesapnavau, kad šitaip gali atsitikti. Ji svaidė gražbylingus apibūdinimus kaip Lomonosovo porceliano gamyklos arbatos puodelius, stebėdama, ar prisimenu tai, apie ką ji kalba. Ar prisimenu, kad tokiais žodžiais prieš daugelį metų viliojau merginas dirbti pas mus, kad sakiau tuos žodžius ir jai – aš, aišku, prisiminiau, aš prisiminiau kiekvieną saldaus žodžio jauku pridengtą kilpą, ir girdint tuos žodžius dabar, mano pečiai vis labiau smuko, aš gūžiausi, lyg nykdama nuo suolo, skiemuo po skiemens traukdamasi mažyn.

– Bet jūs visada surasdavote tokių, kurių niekas už nieką negirdavo. Tu ieškojai kaip tik tokių.

– Tavęs tarp jų nebuvo.

– Dauguma buvo tokios.

Ji pačiaupė lūpas ir išskėtė rankas kaip balerina.

– Kaip tame, – pasakė, – „Gulbių ežere“. Mano rankų mostai buvo panašūs į baleto šokėjų, ar ne?

Ji nusijuokė, vėjastriukė sušiugždėjo, ir aš pamačiau pažįstamą sparno mojį. Mane žavėjo jos judesių santūrumas. Pėdas ji statė ant žemės taip, lyg žingsniuotų prieš visą areną žmonių.

Tą moterį – tada merginą – fotografavo aplankui, ji vilkėjo išsirinktą suknelę ir padarė špagatą. Prieš tą fotografavimą buvo prasimankštinusi, ir vaizdas buvo neužmirštamai intymus: gėlėta suknelė platėjančiu sijonu, repeticijų salė, lanksčios kulkšnys. O mergina – tartum užmiršusi fotografą. Grimuotojai jos veidą reikėjo tobulint daugiau kaip valandą, bet grimo nebuvo matyti. Pervertusi parengtą aplanką, supratau, kad Darja bus mano žvaigždė ir kad aš per ją tapsiu žvaigžde.

Darja atsistojo ir pasuko prie aikštelės vartelių. Jau buvau tiek atitokusi nuo sukrėtimo, kad suprasčiau, ką ji ketina daryti. Metras po metro Darja artinosi prie šeimos, ir aš jau įsivaizdavau, kas atsitiks, kai tėvas atpažins ją. Jis bus priblokštas, o paskui griebs telefoną. Motina pradės rėkti, šuo pašėls loti, mergaitė prapliups verkti, berniukas įsistebeilys į mudvi, sukėlusias sumaištį, o atlekiant kaukiantiems policijos automobiliams, motina ims tempti vaikus tolyn, tada berniukas atsigręš ir vaizdas nudriskėlių, kurios išmušė jo tėvus iš vėžių, visam gyvenimui įsirėš jam į atmintį.

Kol šnekėjomės, ketvertas išsiskirstė į šalis ir Darja sustojo lyg svarstydama, prie kurio eiti pirmiausia. Tėvas paėmė mergaitę už rankos ir pasuko ten link, kur nulėkė šuo, o motina, susidomėjusi auksaspalvio retriverio mažyliu, šnekėjosi su jo šeimininku. Berniukas lūkuriavo gatvėje. Darja pakreipė galvą, minutėlę pasvarstė ir atidarė vartelius. Motina stovėjo už dešimties metrų ant akmens uolos. Supratau, kad viskas išaiškės akimirksniu, kad prarasiu tai, ką susikūriau per pastaruosius šešerius metus, kad prarasiu visą naująjį gyvenimą Helsinkyje. Kad man beliko kelios dienos, gal kelios valandos.

Pažvelgiau aukštyn. Mano mama kliaudavosi Dievu ir šventaisiais, aš – niekada. Bet vis tiek prisidengiau kaklaskare galvą kaip sobore, ėmiau murmėti kažką panašaus į maldą ir tik tada, kai pakėliau ranką prie galvos, prisiminiau, jog tebeturiu dvi sveikas kojas. Reikėjo sulaikyti Darją.

Anapus uolos kauburio šnaucerį gainiojosi terjeras, ir visa šeima užsižiūrėjo į pašėlusį augintinių žaidimą. Jie nematė, kaip ėjau, linkstančiais keliais, kaip klupau, kaklaskarei nuslinkus po kojom, kaip praeiviai traukėsi man iš kelio, lyg būčiau buvus girta. Darją nuo moters skyrė tik keli žingsniai ir ji jau žiojosi kalbėti.

– Tau reikia pinigų? Tu dėl šito?

Vis dėlto suspėjau. Darjos lūpų kampučiai kilstelėjo. Motinos nugara tolo. Šunis jau laikė pavadėliai. Suspragsėjo kaklasaičių segtukai.

– Kiek duotum?

Pamaniau, kad Darja nusijuoks, ką nors pridurs apie mano apsirengimą, išvaizdą, anaiptol nesakančią, kad esu pasiturinti, bet ji sustingo ir net nemėgino plėšti rankos iš mano gniaužto. Stebėjau jos akis. Šeima ruošėsi namo, moteris pataisė mergaitei striukę, mergaitė puolė mamai ant kaklo ir Darja krūptelėjo kaip nuo smūgio. Pajutau, kad jos kaulėta ranka dreba. Gal ji nė nesirengė šantažuoti manęs ar tos šeimos? Nors tai, kaip atrodė, patvirtino mano įtarimą, kad jai trūksta pinigų. Darja atrodė sulysusi. Drabužiai karojo kaip ant kuolo. Buvo kaip reikiant nudėvėti, batų dirbtinė oda skilinėjo, rankinė ant peties kabojo atlapa, suplyšęs pamušalas, mačiau, sutaisytas lipniąja juostele. Darja gerai uždirbdavo. Kur ji iššvaistė pinigus? Gal kas nors atėmė, gal susidėjo su kokiu bjaurybe, o gal atidavė saviškiams? O gal ji viską išleido, norėdama išvežti saviškius iš Ukrainos, išgelbėti nuo karo? Gal to, ką turėjo, neužteko sukurti naują gyvenimą? O gal ji iššvaistė pinigus anksčiau, gal turėjo pirkti valiutos, kad galėtų padėti kaime likusiai šeimai? Pasak mamos, dabartinė Donecko liaudies respublika iš vienų namus atėmė, o antriems pasiūlė praturtėjimo šaltinį, nes pabėgėliai paliko nemažai turto. Vieni prisijungė prie separatistų savo noru, kiti buvo paimti prievarta, o tie, kurie mėgino sprukti, buvo sušaudyti. Prie separatistų kai kurie prisijungė todėl, kad namai ir kitas turtas buvo konfiskuoti ir artimieji jau nieko neturėjo. Ar Darja čia atsirado dėl to? O gal separatistai vieną iš jos brolių išsivedė prievarta ir jis turėjo bėgti iš fronto? Gal kokį jos giminaitį pagrobė? Darja stebėjo nuo šunų aikštelės tolstančią šeimą, o šiai dingus iš akių, žvilgsnis užgeso kaip žvakės liepsnelė. Įkvėpiau oro. Minutės pertraukėlė.

– Aš ničnieko neišduosiu, jeigu mus atpažins.

– O tave atpažino?

Darjos lūpos šaipiai vyptelėjo ir ji turėjo nuliežti ištryškusį kraujo lašą. Sausos lūpos skeldėjo.

– Na, – šypsojo Darja, – jie tave prisimins ne geriau nei mane. Jiems tu atrodei nuostabi, kaip aš – tau.

Aš sakydavau, kad Darja nuostabi. Nuostabiausia. Girdavau jos kūno struktūrą, kalbos įgūdžius, intelektinį koeficientą ir gimnastinius gebėjimus. Jos šypsena buvo giedra kaip Teksaso dangus, smakras priminė šaukštą žvilgančių ikrų.

– Buvau tikra, kad ir tu manęs neprisiminsi – net jei atsisėsiu šalia ir iš karto pasakysiu vardą, – tarė Darja. – Nesitikėjai, kad susirasiu? Greičiau nei kitos.

Prisiminiau, kaip būdama vaikas požeminėje perėjoje atsilikau nuo tėčio. Tėtis surado mane per sekundę, bet aš suspėjau pamanyti, kad daugiau jo nebepamatysiu ir kad iš supančio tamsių žieminių paltų mūro mane kažkas puls. Dabar jaučiausi taip pat. Bet dabar niekas manęs neišgelbės. Tik pati galiu tai padaryti. Turiu išsiaiškinti, ko ji nori.

– Gal galėtume pasitarti kur kitur, – paklausiau ir pasižiūrėjau į plaštakas. Pirštų galiukai buvo nubalę.

 

Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė

Versta iš: Sofi Oksanen. „Koirapuisto“. Helsinki: Like, 2019

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *