AIDA KRILAVIČIENĖ. “APIE JAS GALVOJU NAKTIMIS”. IŠ SUOMIŲ RAŠYTOJOS MIA Kankimäki ROMANO

AIDA KRILAVIČIENĖ. “APIE JĄ GALVOJU NAKTIMIS”. IŠ SUOMIŲ RAŠYTOJOS MIA Kankimäki ROMANO

 

Aidos Krilavčienės pratarmė

 

Mia Kankimäki (g. 1971, Helsinkyje) – suomių rašytoja, filosofijos magistrė. Po studijų Helsinkio universitete vienuolika metų dirbo leidykloje, vėliau atsidėjo literatūriniam darbui, daug keliavo. 2013 m. išleido pirmąją knygą „Dėl ko širdis plaka stipriau“ (Asioita jotka saavat sydämen lyömään nopeammin), pasakojančią apie X–XI a. gyvenusią Japonijos imperatoriaus dvaro damą ir rašytoją Sei Shōnagon. Knygą puikiai įvertino ir literatūros kritikai, ir skaitytojai, autorė už ją buvo apdovanota Helsinkio regiono bibliotekų tinklo „HelMet“ premija. Antrąja knyga „Apie jas galvoju naktimis“ (Naiset joita ajattelen öisin, 2018) Mia Kankimäki pelnė ne tik nepaprastą populiarumą, bet ir Laurio Jäntti´o fondo Pripažinimo bei leidyklos „Otava“ knygų fondo premijas, skiriamas už reikšmingiausius negrožinius kūrinius. Knygoje „Apie jas galvoju naktimis“ Mia Kankimäki pasakoja apie keliones žinomų, bet šiek tiek primirštų, prieštaringų asmenybių pėdsakais Afrikoje, Italijoje, Japonijoje ir kt. šalyse. Autorė savitai atskleidžia keliautojų Isabellos Bird (1831–1904),  Idos Pfeiffer (1797–1858), Mary Kingsley (1862–1900), Aleksandros David-Néel (1868–1969),  Nellie Bly (1864–1922), XVI a. dailininkių Sofonisbos Anguissolos, Lavinios Fontanos, Artemisios Gentileschi, moderniojo meno legendos Yayoi Kusamos (g. 1929) ir rašytojos Karen Blixen (1885–1962) painaus ir sudėtingo gyvenimo istorijas. Pasakojimuose Mia Kankimäki supina įvairius literatūros žanrus: reikšmingiausius herojų biografijų epizodus keičia dabarties vaizdai, praeities rašytinius liudijimus – autorės analitiniai pastebėjimai apie herojų gyvenimo posūkius, tiek joms, tiek pačiai knygos autorei tapusius atspirtimi, įveikiant psichologines problemas ir depresiją.

Pateikiamoje ištraukoje pasakojama apie vieną garsiausių danų rašytojų Karen Blixen.

2025 m. Mios Kankimäki knygą lietuviškai išleis leidykla „Gelmės“.

 

 

 

MIA Kankimäki. APIE JAS GALVOJU NAKTIMIS. Romano ištrauka

 

[Iš Karen laiškų]

 

1926.09.05 Mielas Tommy <…> Pernai <…> priėjau išvadą, kad sunkiausia man pakelti skurdą. Skamba niekingai ir ilgai truko iki pati sau tai prisipažinau <…> Atiduočiau vieną koją už kasmetinius 5000 svarų <…> nes manau, kad galėčiau būti savimi ir be kojos, bet būti savimi be pinigų tikrai sunku <…> Blogiau prisipažinti, kad kankina skurdas nei tai, kad kankina vienuma ar baimė?

 

1928.09.13. Miela Ellen <…> Priėjau išvadą, kad ne visada laimė priklauso nuo išorinių aplinkybių, kad tai dvasios būsena <…> Bėgant metams išmoksti pastebėti smulkmenas, kurios padeda išlikti savimi. Aš, pavyzdžiui, negaliu nutukti. Verčiau kenčiu alkį, nes antsvoris gadina mano stilių. Taip pat žinau <…> kad esu snobė, ir neturėdama galimybės bendrauti su aristokratais ir intelektualais, turėsiu laikytis proletarų draugijos, – o čia ją sudaro vietos žmonės, – nes su vidurine klase sugyventi nesugebu.

 

Skaitant knygas apie Karen, nuolat apimdavo nemalonus jausmas, kad ji nėra tiek sektina asmenybė, kaip maniau. Prisiminimus knygoje „Iš Afrikos“ pasakoja rami, drąsi ir išmintinga moteris, bet laiškuose ir biografijose atsiskleidžia visai kitokia asmenybė. Apie Karen apsimetinėjimą, teatrališkumą rašo daug kas. Jos santykiai su Denysu esą buvo beviltiški. Jos nuotaikos, švelniai tariant, dažnai mainėsi. Jos aistra medžioti varo šiurpą. Dar reikėtų prisiminti laiškus – iš jų matyti, kaip skirtingai Karen kiekvienam nupasakoja įvykius, dažnu atveju – paprasčiausiai meluoja. Ir, pavyzdžiui, šių dienų afrikiečių rašytojai, paklausti, ką mano apie Karen, tikriausiai atsakytų, kad dėl kolonijinių pažiūrų jos negali gerbti. Ar aš tikrai turėčiau apie ją galvoti naktimis?

 

Tie, kurie skaitė Karen Blixen knygas, pažino ją kaip savimi pasitikinčią, išmintingą, gabią ir teisingą, budistinės ramybės kupiną moterį, su švelniu humoru priimančią tai, ką duoda gyvenimas.

Bet būta ir kitokių Karen.

Laiškai, rašyti broliui Thomui, rodo nepagražintą Karen atvaizdą. Tos Karen, kuri nepasitiki savimi, negaluoja ir serga depresija, kurią jausmai čia pakyli ligi dangaus, čia nuleidžia ant žemės, kuri visada ko nors bijo: kad liks be pinigų, kad praras fermą, kad dings mylimasis, kad teks keliauti vienai, gyventi vienai, be paramos. Šią Karen kamavo panikos priepuoliai ir noras numirti. Šios Karen pasaulis buvo visiškai priklausomas nuo Denyso: kai jis būdavo šalia, Karen apimdavo ekstaziška laimė, kai Denysas išvažiuodavo, ji sugniužusi gulėdavo lovoje.

O sprendžiant iš laiškų mamai, Karen – linksmuolė ir smagi moteriškė, jos problemos niekingos ir trumpalaikės. Laiškuose mamai Karen vis pagražina savo santuoką, menkina ligas ir net meluoja (tai buvo tik šioks toks saulės smūgis!), kuria šviesią ir malonią, džiaugsmingą scenografiją. Bet, antra vertus, kas elgtųsi priešingai?

       Dar yra biografų sukurtoji Karen: prieštaringa, tiesiog nemaloni persona – egocentriška, aikštinga, apsimetinėlė. Šios Karen minusų sąraše – visos septynios mirtinos nuodėmės ir net daugiau:

1) Karen buvo pasipūtusi ir garbėtroška;

2) Karen buvo nepastovaus būdo – čia kupina nevilties, čia nesuvaldomai egzaltuota – ir greitai smukdavo į depresiją. Tarnų aplaidumą ir užmaršumą vertino kaip asmeninį įžeidimą ir nenorą paklusti.

3) Karen visada pasiekdavo savo, nes aplinkiniai nedrįsdavo jai prieštarauti. Žmonės bijojo Karen. Vienas iš jos draugų sakė: „Pagaudavo jausmas, kad ji tuoj ką nors nušaus.“

4) Karen visada vaidino kokį nors vaidmenį. Su draugais būdavo atvira ir laisva, bet šalia atsiradus mažiau pažįstamam žmogui, imdavo apsimetinėti, kalbėdavo neįprastu balsu. Norėdama padaryti įspūdį, tapdavo smarkia viliūge, savimi pasitikinčia aukštuomenės dama. Vyrus nervino jos „intelektualumas“ ir „pamišėliškas aktyvumas“. Prieš nesvarbius žmones ji virsdavo ledkalniu ir, tiesą sakant, nemylėjo vaikų, o „žiūrėjo į juos kaip keliaujantis prekeivis, stengdamasi suprasti, kokią naudą be didelių pastangų galima iš jų išpešti.“

5) Karen meluodavo, pasakojimuose viską padailindavo. Ji meluodavo savo amžių, savo partnerio socialinę padėtį, prisiimdavo svetimus žygdarbius, pavyzdžiui, kartą sakė, kad nušovė liūtą, o iš tiesų tą liūtą nušovė Denysas. Kūriniuose ji viską vaizduodavo pozityviau. Knygoje „Iš Afrikos“ rašo, kaip drąsiai ir ramiai, lydima šunų, viena išjojo į savaną, bet čia vertėtų prisiminti jos brolio Thomo žodžius, kad iš tiesų Karen pati viena net neužsėsdavo ant arklio ir niršdavo, jei pagaliau prisišaukti „boys“ nepajėgdavo jo nulaikyti.

6) Karen buvo savimyla. Mirus seseriai Eai, Karen pareikalavo mamos atplaukti į Afriką, atmesdama mintį, kad mamai svarbiau pasirūpinti mažąja Eaos dukrele. Karen manė, kad sesers dukra su močiute praleis ilgus metus, o ji tokios galimybės nebeturės.

7) Karen buvo snobė. Ji norėjo būti nepriklausoma ir karštai troško praturtėti. Kai kuriuose sluoksniuose garsėjo neįprasta apranga ir gebėjimu nušauti žvėrį, jei prisireikdavo jo kailio.

8) Viename šaltinyje parašyta, kad ne Broras užkrėtė sifiliu Karen, o ji pati tą ligą pasigavo dar Paryžiuje.

Bjauri boba. Šėtono bičiulė. Mitų mitas. O gal rami ir drąsi Karen, tokia, kokią atrandame knygose? Šiaip ar taip, ji mokėjo kurti savo paveikslą.

 

Pabaigusi Karen biografiją suglumau ir tiesiog supykau: uch, kokia nestabili kalė! Bet paskui dar kartą perskaičiau jos laiškus iš Afrikos ir man ėmė atrodyti, kad biografė Juditha Thurman galbūt nupiešė Karen blogesnę nei toji buvo. Juditha Thurman kabinėjosi prie kiekvieno, silpnumo valandą parašyto sakinio, traukė juos iš konteksto, todėl jos nupiešta Karen tiesiog atgrasi. Vėliau skaitau visus laiškus ištisai ir jau suprantu Karen, viskas man atrodo žmogiška. Po velnių, Juditha: pati nusibelsk į Afriką, pagyvenk ten aštuoniolika metų viena, be pinigų, kamuojama ligų, vien laiškais pabendrauk su žmonėmis, kurių atsakymai ateina tik po kelių savaičių, net mėnesių ir pažiūrėk, ar neužklups silpnumo, savanaudiškumo, depresijos ir nevilties valandos, ar nemanysi, kad pasaulyje likai viena, kad niekas tau nepadeda! Tikriausiai Karen buvo savininkiška, egoistiška ir nepastovaus būdo. Tikriausiai ji visaip slėpė savo silpnumą. O ar mes neslėptume?

 

Paskui dar kartą skaitau Karen knygą „Iš Afrikos“ ir vėl viskas regisi kitaip. Kaip knygos moto Karen užrašiusi pakilius Herodoto žodžius: „Joti, laikyti lanką, sakyti tiesą“, bet dabar žinau, kad ta knyga – grožinis, pusiau fiktyvus tikrovės kondensatas. Žinau, kad Karen ramybė – blefas. „Kai atėjo sunkūs laikai“, – lyg tarp kitko užsimena ji, lyg visi sunkumai būtų antraeilis dalykas laimingoje istorijoje, nors tai ištisi aštuoniolika metų beviltiškos kovos su klimatu, netinkamu auginti kavą, su nervus draskančiomis sausromis, su skėriais, bepinigyste, vienatve, ligomis, santykių krizėmis, persileidimais ir virš visa ko kybančia pabaigos grėsme.

Ir sykiu ši Afrika – tartum prarastas rojus, idealus paveikslas tokio gyvenimo, koks galėjo būti, tokio, koks galbūt tarpais ir buvo. Ši Karen nieko nebijo, ištisomis savaitėmis netįso lovoje ir ašarų nelieja. Ši Karen išmintinga, drąsi. Ši Karen ištveria praradimus ir į gyvenimą žiūri ramiai, kaip iš aukštybių – kaip iš Denyso lėktuvo, iš tokios tolybės, kad ir kančia atrodo graži. Apie šią Karen aš galvodavau naktimis, šios Karen pėdomis verta keliauti net į Afriką. Ši Karen kelia susižavėjimą.

Galimas daiktas, tai ta Karen, kurią ji pati naktimis sugalvojo. Pavyzdinė ji, idealas, kurio visą gyvenimą siekė ir nepasiekė. Tai visų mūsų pavyzdinė aš – tokia, kokios mes norime būti.

 

***

 

[Iš Karen laiško]

 

1930.09.21. Miela mama <…> Praleidau porą nuostabiausių dienų, nes praeitą ketvirtadienį atvažiavo Denysas, o išvažiavo vakar <…> Vakar skraidėme, nežinau, ar galėčiau patirti didesnę laimę nei skraidydama su juo virš Ngongo. Afriką reikia pamatyti pakilus nuo žemės <…> tik taip išvysti jos plačias lygumas, šviesą ir šešėlių žaismę <…> Denysas užsimanė parodyti triukų, keletą kartų pavertė lėktuvą ant šono, laimė, buvau prisirišusi…

 

1930-ųjų gegužę Denysas iš Anglijos parašė ieškąs lėktuvo, kad galėtų nutūpti prie Karen namų pievutėje iš Ngongo pusės ir rugsėjį išties grįžo nauju lėktuvu. Jį buvo pavadinęs „Nzige“, kitaip tariant, skėriu – ir šiandien kelias prie Karen namų, vadinamas „Nzige Road“ ir veda į buvusią lėktuvo nusileidimo vietą. Per pirmą bendrą skrydį Karen ir Denysas sklandė virš Ngongo kalvų, žvelgė į kavos plantacijas, afrikiečių namukus, būrius išsigandusių zebrų ir impalų. Kartais juodu pakildavo į orą tik penkiolikai minučių, tad nusileidus arbatinukas dar būdavo karštas, kartais palakstydavo virš Natrono ežero, nuūždavo į Naivašą arba pagal krantą iki pat Takaungu ir ten praleisdavo savaitgalį. Denysas sakė pirkęs lėktuvą tik tam, kad Karen galėtų pamatyti Afriką iš aukštai. Ir Karen pasidingojo, kad ji pagaliau viską suprato. Ir iš tiesų tais laikais, – kai nebuvo jokių televizijos laidų apie gamtą, – skrydis buvo tikras stebuklas: tada jie pirmąkart patyrė visą Afrikos lygumų erdvumą.

 

[Iš Karen laiško]

 

1930.10.12. Miela Ellen <…> Beveik kasdien skraidau su Denysu <…> Galiu įsivaizduoti, ką jaučia angelai.

Tai buvo paskutinės laimingos jų valandos.

 

Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė

Versta iš: Mia Kankimäki. Naiset joita ajattelen öisin. Helsinki: Otava, 2018.