EDMUNDAS JANUŠAITIS. ĮŽVALGŲ ROMANO “SU MANIMI IR BE MANĘS” FRAGMENTAS

Edmundas JANUŠAITIS

Įžvalgų romano “Su manimi ir be manęs” fragmentas

 

MĖNULIO ŠVIESOJE – TAMSOS KOŠMARAI

 

Geriau jų būčiau suvis nepažinęs.

Apsuko mano ryžą galvą, apkabino ausis makaronais, kai tam buvau visai nepasirengęs. Iš pradžių bandžiau nuo jų laikytis atokiau, tarsi per didžiąją pertrauką pradžios mokykloje, bet argi atsispirsi pagundai.

Kekšė ir Žudikas buvo gan padori pora.

Jie skaitė filosofines knygas ir deklamavo meilės eilėraščius.

Kiek pamenu, buvo neabejingi šeimyniniams spektakliams tiek namuose, tiek platesnėse auditorijose. Nuo jų vaidybos galėjai leipti iš juoko arba skleisti tarkuotų krienų kvapą. Visur jie buvo mylimi ir laukiami tarsi nakties košmarai mėnulio šviesoje.

„Būk ir supūk arba parversk nors sykį…“ – niūniuodavo skaidri kaip vaiko ašara Valytė. „Su svetimu atlauši šokolado plytą, ir aš nepaliksiu tavęs gyvos…“ – griežtu balsu jai antrindavo pajuodęs iš pykčio Otelas.

Sklido gandai, kad Valytė sugebėdavo ištraukti pinigus net iš impotentų kišenių, o tamsaus gymio žudiko Otelo pasirodymą lydėdavo šunų skalijimas, vėliau pereinantis į cypimą, kol stodavo mirtina tyla. Toje tyloje galėjai girdėti, kaip gretimo namo rūsyje krautuvininkas perskaičiuoja juodai dienai atidėtus popierinius pinigus.

Vos tik Valytė patraukdavo link Nemuno vandenų, vaizdžiai tarus, išeidavo į meilės trasą, visi aplinkiniai puldavo slėpti savų keturkojų. Maža kas gali atsitikti per liūdinčio pavyduolio žygį atvirame ore.

Taip ir drebėdavome.

Jei žygis būdavo netikėtas, laiku neužčiuoptas pačioje užuomazgoje, nuostolių išties pasitaikydavo nemenkų. Pasmaugtų keturkojų sargybinių rasdavo net Italijoje. Nors imk ir statyk siaubo filmus.

Puiku.

Bet ar tai ryžos galvos darbas, kai yra Alfredas Hičkokas?

Nemanau.

Ilgą laiką bergždžiai bandęs perprasti Otelo darbščiųjų rankų paslaptį ir joms atsparią beprotišką Valytės drąsą, vieną dieną sužinojau, kodėl juodasis pavyduolis taip keistai elgiasi. Kartą jau teistas už žmonos žmogžudystę, jis beprotiškai bijojo supūti kalėjime įkalintas iki gyvos galvos. Šuniškai vienas, be laiškų ir žinučių iš už sienos.

Pažinimas – suktas reikalas.

Gali nusvilti, kaip neplautomis rankomis ir apsirūkiusia sąžine vartydamas Šventąjį Raštą. Makaronai kas kita – tai ne batoną kojomis trypti. Jiems pagaminti reikalingi ne tik žodžio, bet ir veiksmo receptai.

Kai izraelitai kamavosi badu, Dievas iš dangaus pažėrė manos.

Vargu bau ar Kekšė su Žudiku yra apie tai ką girdėję. Kai mane už meilę šašlykams paliko antriems metams šeštoje klasėje, ošė visa mokykla, ne tik Žaliakalnio, bet ir gretimų kraštų medžiai.

Verčiau reikėjo tada patylėti apie šuns antkaklį su metalinės grandinės likučiais, rastą užraugtuose prekybininko šašlykuose. Verslas – praktiška sritis, nepaliekanti nė vieno neatsakyto klausimo. Tegul tai nuo šiol žino kiekvienas – niekas neturi nueiti veltui. Net mano pinigai, išleisti „Molotovo kokteiliui“.

Gal todėl po šiai dienai menu Valytę ir Otelą, kurių dėka pažinau meilės ir neapykantos liepsnas. Jų pinklių ryškis klastingesnis net už viso pasaulio svaigalus, vagystes ar seksą kartu sudėjus. Ne išimtis ir popieriniai pinigai, sudegę verslininko rūsyje.

Iš ko sprendžiu?

Tikrai ne iš manos kritulių kiekio.

Veikiau iš vis dar pasitaikančių mėnulio šviesoje tamsos košmarų tankio.

 

DABAR, KAI METAS SUKTIS

 

Esu įsitikinęs, kad niekas manęs nemato, bet vis tiek reikia suktis greičiau.

Mėsa, kad ir kokia ji būtų, yra mėsa.

Deficitas.

Kokybės ženklas.

Įkvėpus pirmą gurkšnį šalto oro, atsiduodančio mirties spąstų baime, trumpam susvaigsta galva. Jaučiuosi tarsi prismaugtas. Ištiesiu virpančias rankas, atsišlieju į nespėjusią pasitraukti sieną, kad nepargriūčiau.

Kaimynų Margis, kaip ir kiti nelaimėliai, kritę nuo išsigimėlio rankų, jau niekuomet nepaspruks pro mano rūsio langelį. Jų šeimininkai, gavę smulkų pinigėlį nenumatytoms išlaidoms, kūnus palieka čia.

Dabar jau nebe.

Ką tik užraugti šašlykai man primena, jog dar neskaičiavau pinigų.

Palaukiu, kol aprims širdis ir nustos svaigti galva.

Nusibraukiu prakaitą, trumpam prisimenu vaikystės dienas, kai svajojau apie sunkų, tačiau prasmingą chirurgo darbą. Viskas – lyg būtų vakar, be šios nakties priemaišų; kai tamsa gili, o realybės dvokas saugesnis už slepiamų po grindimis banknotų šnabždesį.

Manot, chirurgams pinigus skaičiuoti nuodėmė?

Na, bent prie šašlykų, pusę pirmos naktį, tikrai neįprasta.

Visai kaip karo sąlygomis, kai po eilinio bombardavimo pats gali išlėkti į orą su pinigų atsargomis arba be.

Manot, juokinga, nerizikinga?

Kiekvieną rytą, prieš išleidžiant vaikus į mokyklą, kaip prieš Dievą prisipažįstu – poterius kalbu. Vos įstojęs į nelaimingųjų šunų gelbėjimo draugiją net Šv. Kazimiero knygynėlyje apsilankiau. Ten ir atradau nuostabią maldelę į šv. Roką, kurią prieš ir po šašlykų raugimo visuomet pamaldžiai sukalbu.

Neapsaugojo.

Švystelėjo liepsna, nugriaudėjo sprogimas…

Toliau tebūnie, kas liko.

Šeštokui, kaip nepilnamečiui atleistam nuo kaltinimo teroristiniu aktu, griežčiausia bausmė – antramečiavimas.

Man – neeilinė galimybė kelis mėnesius padrybsoti ligoninėje keičiant verslo planą, tačiau nė per nago juodymą neatsisakant verslininko profesijos. Juk reikia kažkaip uždirbti pinigų, kai net Italija taip šypsosi, lyg būčiau išlaikęs svarbiausią gyvenimo egzaminą, be jokio kyšio.

Rezultatų ilgai laukti netenka.

Dažnai sapnuoju vis tą patį sapną – kad ir aš esu šuo, su duonos kepalu dantyse tupintis prie šventojo Roko kojų.

Todėl nenustebkite, kad būdamas geros nuotaikos suku aplink jį atgailos ir dėkingumo ratus. Taip saugau stebukladario prancūzo ir visų jo išgydytų ligonių neliečiamybę.  Net uodegą, reikalui esant, vizginti išmokau. Tik štai duonos iš nasrų paleisti – niekaip.

 

APIE TAI GERIAU KALBĖTI NE GATVĖJE

 

Čia per daug atvira vieta.

Jei stypsočiau saulėje bent valandą, turbūt ištirpčiau kaip ledas. Tiek mane ir tematytum – nubėgčiau kaip vanduo šlaitais į Jonavos gatvę, o iš ten – Nerin, kad susitikčiau su Nemunu santakoje.

Buvo metas, kai mano veide joks praeivis negalėjo išvysti nerimo.

Negėriau vaistų, netarnavau Kontoroje, nepriklausiau Begėdiškų Melagių ložei. Elgiausi apdairiai, tuščiai nesijaudinau atsidūrusi nepažįstamo pono automobilyje – mat buvau girdėjusi, kad net pusė bedievių amerikonų buvo pradėti ant užpakalinės limuzino sėdynės.

Tai bent.

Plevenu kaip laumė, vilkinti nesiglamžančio kartūno suknelę ir svaičioju nesenstančius niekus. Imk ir sugauk mane, jei įtarsi meluojant, ar ne?

Savaime aišku, daugelis į mane žiūrėdami ryja seiles, kad pamirštų ašaras. nesuku galvos kaip dėl kainos kaproninių kojinių parduotuvėje. Jei suplyšta, kaipmat perku naujas. Negaliu liūdinti karių, kurie į meilės mūšį žengia kaip į pramogų parką.

Viskas nėra taip blogai.

Gali tuo neabejoti.

Aš net padedu savo tėvams išbristi iš skurdo balos. Dėl sugyventinio vyro suvis nesijaudinu – jis man jau seniai kaip sugedęs prietaisas, bala žino kam reikalingas.

Gal imti ir jį pataisyti?

Varau toliau.

Šiandien man ponų nereikia.

Aš tik bėgu nuo poros klasiokų, panorusių su manimi parašyti meilės diktantą. Deja, nesugebėjau tiems mulkiams dorai išaiškinti, kad po pietų nerašau kontrolinių net už labai didelius pinigus. Tiesiog to nebenoriu, todėl ir drožiu per Laisvės alėją, pro Kauno centrinį paštą, kiek tik kojos neša.

– Parodyk man juos, aš jiems duosiu į kuprą, – girdžiu šalia savęs svetimą balsą, kalbantį lyg mano žodžiais. – Duosiu taip, kad net kiaušai ištikš, nespės nė diktanto pabaigti.

– Nereikia, – maldauju. – Aš pati su jais susitvarkysiu. Gal rytoj, kai jie šiek tiek atvės…

– Kaip nori. Jei tik persigalvosi, tark žodį. Atausiu, kad net bus gražu žiūrėti, – lyg kirviu nukerta pašnekesį balsas.

Stebiuosi, iš kur manyje atsiranda tiek greičio.

Net nepajuntu, kaip kulniuodama aplinkkeliu atsiduriu ant kalno. Ten mano jėgos, kaip ir meilės paslaugų pirkimo kaina, sumąžta.

– Kuo toliau nuo Centro, tuo pigesnė tampu, – mąstau. – Kai praeisiu pro turgų Darbininkų Didžiąja ir atsiremsiu į Mūrininkų gatvės pusiaują, manęs suvis gali nelikti. Geriausiu atveju pavirsiu tik nuvytusia vyšnios šakele, pamerkta į stiklainį, laukiantį ant siauros Brazilijos palangės.

Kaip pirštu į akį.

Bet apie tai geriau kalbėti ne gatvėje.

Ypač kai esi rakštis subinėje, kai apie tave sklinda tiek daug prieštaringos informacijos.

 

VAKARIENĖ Į NAMUS, ARBA LITERATŪRINĖS PABAIGOS PAMOKOS

 

Ne viskas čia sena ir nepataisomai sutręšę.

Net romano viduriai su įkyriai besikartojančiu turiniu. Kartais taip norisi aiškumo, o prieš akis nieko nematyti – lyg jūroje siaučiant audrai.

Buvo metas, kai negalėjai sau leisti taip ilgai laukti.

Deja, nors protas ir buvo šviesesnis nei dabar, nieko gero nenuveikei.

Puiku.

Visa tai tau padėjo išsaugoti sveiką protą. Vadinasi, ne visai buvai nukrypęs nuo pagrindinio kelio, kai pasaulį regėjai savaip, lyg per purviną stiklą.

Atsiprašau, kad aš taip…

Vakarienė į namus tikrai ne mano nosiai.

Ji pamalonintų savimeilę, tačiau užkimštų maistu vidurius. Tuomet, prieš prasižiodamas ką nors pasakyti, gerai nepasverčiau žodžių. O jie, žinia, mėgsta čirkšti kaip žvirbliai.

Be to, mane, apsirijusį nakčiai, gali išdurti bet kas.

 Jei manai, kad meluoju, patikrink. Jei tikrindamas meluosi tu, bijau, abu liksim be nieko.

Gerai pagalvok.

Sielos atšilimas tik parodo tikrąją išorę.

Joje net protingiausia varna kartais pasirodo ant nuotekų išmetamojo vamzdžio, kad vėliau parneštų žinią į maistu turtingesnius plotus, jog čia kai ko dar galima tikėtis.

Žvalgyba ir taikos metu, brolau, yra žvalgyba.

Nei užjaučiu, nei giriu.

Elkis apdairiai, tarsi pilietis, turintis balso teisę ir galintis legaliai įsigyti alkoholio. Atmink, pabaiga niekur nepabėgs, nenuskris lyg baikštus paukštelis. Kad ir kaip ji to norėtų, išnešti sveiką kailį šansų beveik nulis.

Sakau „beveik“, kad neapsižliumbtum ir nepaskubėtum daryti išvadų. Kad neužsibarikaduotum lauko tualete, palikęs mums iškuopti savo minčių jovalą.

Atmink, durys atsidaro tik išorėn, o užsidaro priešingai.

Jei ko pritrūks – kreipkis.

Tik nesirioglink be rimto reikalo lyg koks žioplys pro atvirą langą į knygyno salę ieškoti savo suskaityto romano.  Elkis apdairiai, būk viską numatęs iš anksto.

Neabejoju, jog girdi.

Tuomet savo pamokas jau esi paruošęs.

Literatūros kraujo turi daugiau, nei manai turįs. Antraip patiestum kojas kaip lengvaatletis, dar neperšokęs pirmosios kliūties. Čia, patikėk, jais žavisi, tačiau lenktyniauti su jais neketina.

Kodėl?

Tiesiog mano, jog tai kvaila.

Man tai primena pokalbį su Komiteto nariu per betoninę Sukilėlių gatvės bunkerio sieną. Tu šauki, bet jis negirdi. Jis šaukia, bet tu mąstai…

 

TROŠKIMAS, KURIO GERIAU NIEKADA NEBŪČIAU PAŽINĘS

 

Daugiau čia nieko nebėra, nebent lentynose tarp įvairaus šlamšto užsilikusios kelios pusamžės knygos, kurias berods pirkau blusų turguje.

Sėkmė už prieinamą kainą.

Po kiekvieno tokio pasimatymo duodu sau žodį daugiau čia nebeužeiti.

Aš visai rimtai.

Taip sakydamas jau žinau, kad trauksiu į paupį tikrinti, kaip kritulių kiekis paveiks būsimą žuvų nerštą. Man regis, jie kažkaip tarpusavyje susiję…

Jei ne, bent pravėdinsiu galvą nuo dirbtinių lyg saulės akiniai troškimų.

Tikiuosi, nueitų žingsnių skaičius nepriblokš.

Nori atvirai?

Man nepatinka niūrios, lietingos vasaros.

Jos kažkodėl primena piktas išsiskyrusias moteris, kurių humoro jausmas labai ribotas. Jos neatsiklaususios grobia vyrus lyg daiktus ir nevykusiai bando pritaikyti savo reikmėms.

Kas belieka.

Atleisti save nuo bausmės, palikti be priežiūros šitą vėjų, šunų ir bemiegių naktų nuniokotą pakrantę?

Nesulauksit.

Pėdinu takučiu, spjaudau į vandenį.

Netrokštu nieko, nebent puodelio kavos. Girdėjau, kad ji kaip niekas kitas atstato jėgas ir paruošia šuoliams. Tuomet galima aplankyti ne tik knygynus, bet ir pasiausti po egzotiškesnes miesto įstaigas. Svarbu iš pirmo karto pataikyti į durų plotą, prieš tai įsitikinus, ar jos plačiai pravertos.

Vos apie tai pagalvoju, kyla apgailėtinas noras ką nors pavogti.

Ne šiaip sau, bet iš begalinio potraukio pačiam procesui. Kiti vagia, o aš čia bastausi lyg dūšia be vietos. Be to, atsirastų neeilinė proga sąžinei ir šuolio technikai patikrinti.

Nors griūk negyvas.

Po šių minčių taip panižo nagai, kad net pamiršau, ko čia buvau atsivilkęs.

Dingojasi, jog tikrai ne į pasimatymą su Lazdynų Pelėda. Šitaip besikratydamas, kai tokia jos būklė, už jokius pasaulio pinigus į literatūrinius meilės klodus nenutempčiau.

O gal?

Girdėjau porinant, kad viltis net aukso narvelyje gieda.

Man liko tik kastetas švarko kišenėje, na, dar peilis panagėms krapštyti, ir viltis, kad kada nors šiais įrankiais bėdos neprisidarysiu. Ne paslaptis, kad gerai orientuojuosi vietovėje, šį bei tą išmanau apie atviras knygynų duris. Pirmai pradžiai turėtų pakakti, jei ne – atkapstysiu ką nors naujo.

Čia mintis vėjyje kaip elektros laidai nutrūksta.

Tikrai ne dėl mano kaltės, kad pagaliau prisiminiau, dėl ko čia atsivilkau. Brazilija su Argentina ir vieninteliu Urugvajaus namu be elektros šviesos gali verstis nors šimtmetį, bet aš be atminties – jos pradžios ir pabaigos – niekaip.

Taigi, tęsiu.

Atvariau grąžinti SKOLĄ.

Nors imk ir užmušk, nežinau kam.

Tai tarsi vienpusis eismas: vos užduodu pirmąją klausimo pusę – ar aš tau skolingas? – iki antrosios pusės – kiek? – neprieinu. Užklaustasis pasipusto padus ir išgaruoja lyg kamparas.

Nederėtų taip elgtis.

Argi blogai grąžinti SKOLĄ gamtoje, prie vandens, paukšteliams čiulbant? Manding, net būtų romantiška. Bėda, ne visi supranta. Sakau, gal vieta, nuoširdumas, gal balso tonas nepatinka.

Maža kas.

Taip ir vaikštinėju po pakrantės krūmynus nesuprasdamas, nuo kada žmonės dykų pinigų baidosi.

Pablūdo jie, ar ką?

 

KADA NORS, KAI PASAULIS NUŠVIS KITA SPALVA

 

Žvilgteliu į rankinį laikrodį.

Iki saulės laidos visai netoli.

Tai nėra blogas ženklas mėgstantiems nakties vėsą.

Veikiau priminimas, kad artėja metas dienai pasitraukti. Atmetus šalin nuogąstavimą, kad į miestą bėga tik nevykėliai iš kaimo, galiu tikėtis, jog tarp netikėtai atsivėrusių pastabumo plyšių į dangų veržiasi ne vien piktžolės, bet ir į jas panašūs sutvėrimai.

Nežinau, ar tokie pokyčiai į gera.

Štai iš patirties žinau, kad pernelyg išsipuošę, iki koktumo išsikvėpinę ir pernelyg mandagūs būna tik šikniai. Apskurę, iš tolo atsiduodantys skurdu ir perdėtai grubūs – mužikai. Išeitų, kad juos vienijantis jausmas turėtų būti žmogiškumas, tačiau vargu ar tai įmanoma. Nebent tarp migruojančių iš vienos pusės į kitą, kai nespėji išvysti, kas yra kas, nes jie juda spartesniu greičiu nei mintis.

Šikniai nemėgsta greičio.

Greitis sunaikina jų savastį, atima buvimo dovaną.

Tuomet mes negalime jų pastebėti ir jais gėrėtis. Kur tuomet dėtis stilingam žmogui, dėvinčiam prabangų kostiumą, avinčiam pagal užsakymą siūtus batus ir vaidinančiam visažinį politiką?

Mužikai kietesni.

Mažiau gražbyliauja, daugiau pasikliauja fizine jėga.

Gali ne tik užvožti per kuprą, bet ir suknežinti nosį. Be jokios priežasties ar paaštrėjusios politinės situacijos. Tiesiog iš neturėjimo ką veikti.

– Šikniai net Kontoroje yra šikniai, mužikai ir grabe yra mužikai. Svarbiausia, kad nesimaišytų po kojų ir negadintų oro, o gyvi ar mirę – koks skirtumas. Paprastam žmogui nuo to ne lengviau, – girdžiu, kaip bamba TEISUOLIS.

– Mužikas – tiktai smulki žuvelė, o štai šiknius – stambus ungurys. Su visa pagarba unguriams bei likusiai lavonus ryjančiai padermei siūlyčiau geriau nekišti nosies ne į savo reikalus ir mažiau vizginti uodegą su pelekais. Neišdegs. Ateis alkani mužikai nevalytomis panagėmis ir nešini mediniais šaukštais, dar būrį draugų atsives – tada sužinosit. Ištrauks į paviršių, ištaškys kvailas jūsų smegenis, šaukštu iškas duobutę ir suvers atliekas kartu su visais kauleliais. Melsit, prašysit Dievo, jei dar tokį atmenat, atleidimo, tačiau veltui. Puota bus pasibaigusi, vynas išgertas, o iš Golgotos kalno tik smėlio krūva likusi. Ant jos nei avinas bliaus, nei gaidys giedos. Teks nežinia kiek metų reinkarnacijos laukti arba Dievo įstatymus keisti. Įdomu, kuris pirmas išdrįs, – gal didžiausias ungurys? – nelauktai klausimu vidinius svarstymus užbaigė BAMBEKLIS.

Oho.

Atėjo, tačiau nesustojo laikas, kai TEISUOLIAI BAMBA, o MELAGIAI DISKUTUOJA.

Sunku man vienų balsus nuo kitų atskirti, bet reikia.

Antraip ką veiksiu dienai atėjus, kai pasaulis nušvis kita spalva; apie ką tuomet kalbėsiu, kam SKOLĄ už dovanotą gyvenimą grąžinsiu, jei net spygliuoto ežio nuo žaliuojančio kaktuso neatskiriu?

Norėčiau kalbėti visų vardu, bet bijau gauti į akį.

Savo nelaimei, vaikštau vienas, be pinigų, kaip vėjo pamušalas – tik su laikrodžiu ant rankos. Jei kas, kai sutiksiu SKOLĄ, jį paskolinsiu, kad paliktų šventoje ramybėje.

Nes ramybė brangi, ypač kai kojas lėtos.

 

NE VISI SKUBA IŠEITI PRO PARADINES DURIS

 

Būk geras, nemojuoki grėbliais.

Jei nori į mane kreiptis, bent burną išsiskalauki.

Batai gali būti ir purvini – pats jų niekada nenusiaunu. Dar koks basakojis nušvilps. Tuomet gaudyk kaip pirdalą eketėje, lyg daugiau kuo užsiimti neturėčiau.

Padėtis kontroliuojama.

Jei netiki, saugok kišenes, tik piniginę su pinigais palik prie durų. Išeidamas gal rasi.

 Šiukštu nebandyk apmauti, nes tupėsi kaip brigadininkas ant karnizo, šalia nesumūrytos sienos.

Ar girdėjai ką nors apie penktą kampą?

Ne?

Tuomet nebandyk mano kantrybės.

Gal pavyks susitarti, jei tylėsi kaip vandens į burną prisisėmęs. Neteks ieškoti to, ko nėra.

Sakai, įkvėpimas apleidžia?

 Gal tau gyventi pabodo? Tada iškvėpk… ir taškas.

Išneš pro paradines duris kaip Lietuvos nepriklausomybę su visais nepriklausomybės paskelbimo aktais, net neperskaitę tavojo testamento…  Nė puse lūpų nepaklaus krypties… Gerai, jei dar prideramai palaidos, – vis geriau, nei būti išmestam į šiukšlyną…

Maga rašytoju tapti?

Darbas atsakingas.

Tiesos nešėjams dažnai viso gyvenimo nepakanka, kol iki šviesos kalno viršūnės prisikasa. Alkani, apiplyšę, ginkluoti tik generalinio rėmėjo Dangaus dvasia, jie per visą kopimo laikotarpį retai kokį geresnį žodelį išgirsta. Vien aplinkinių piktas kalbas ir kritiką, kad maišosi kaip smulkmė po išmaniųjų kojomis.

Tačiau yra ir kita gyvenimo pusė.

Jei nesi beraštis, tiesos ieškojimą pavertęs smagiu žaidimu, gali visai neblogą biznį prasukti. Kam į kalną kopti, jėgas bergždžiai eikvoti, kai žinai, kad saldus melas geriau nei karti tiesa. Subūręs gaują, gali net kalno viršūnę nekliudomas privatizuoti, užuot į ją kopęs. Tuomet belieka išleisti Kalno Nugalėtojo Ženklelį (KNŽ) ir, gavus Kontoros palaiminimą, toliau pasinerti į žaidimų sūkurį. Darbas išties malonus žaidėjo širdžiai ir, kas be ko, pinigingas.

Kadangi KNŽ skaičius ne begalinis, gali pasitaikyti nemažai dantų griežimo.

Tai žaidimą daro dar patrauklesnį, triukšmingesnį. Vyksmo garsas tarsi lentpjūvėje, kurioje išrūšiuojamas ir apdorojamas medis.

Vaizdelis ne iš maloniųjų.

Kas gi panorės virsti atliekomis, kai palaima išeiti pro paradines duris su ženkleliu atlape yra didingesnė už baimę blusinėtis savo nuodėmių akivaizdoje.

 

SVEIKAS, NUSILEIDĘS ANT ŽEMĖS

 

Vejuosi vėją.

Šiandien jis dingo manęs neperspėjęs.

Paklebino namų durų rankeną iš lauko pusės, kiek patrypčiojo, lyg užuovėjos ieškodamas… ir viskas. Toliau tas pat, kas rašyti sakinį be minties arba apsimesti, kad nori pasakyti kažką tokio, kas visiems jau seniai aišku.

Man svyla padai.

Reiškinys nedažnas, pasireiškiantis prieš pat mokslo metų pradžią, kai kaskart nenoriu atsisveikinti su vasaros atostogomis. Suaugę žmonės taip nedaro, nes gali būti nubausti – likti be darbo.  Bala juos nematė. Kalantys pinigą su vėju nedraugauja.

Ką daryti?

Suktas klausimas.

Jei ilgai mąstysiu, galiu likti nieko nepešęs. Galiu prarasti vėją amžiams, net pirmo žingsnio iš namų nežengęs. Bjauru, bet privalau apsispręsti. Manding geriausia pradėti nusileidimu nuo kalno ant nuosavo užpakalio.

Kodėl?

Reikėtų paklausti žinančių apie viską ir netgi dar daugiau.

Tiesa, iki jų prasibrauti pro žioplių minią nebus lengva, bet įdomu; gali tekti net keiksmažodžių arsenalą panaudoti. Visa, ką išgirsite iš ženkliukų nešiotojų lūpų apie vėjavaikius, besileidžiančius nuo kalno ant nuosavo užpakalio, bus tiesa – beliks ją išversti į priešingą pusę.

Nemokate?

Bus nereali proga išmokti.

Jei patingėsite, liksite be vėjo, nesgi viena yra žinot apie vėją, ir visiškai kas kita – su juo draugauti. Tuomet, patikėkit, joks kūno peršalimas ar smegenų perkaitimas negrės. Atsiranda nereali galimybė pasitikrinti sveikatą ir vaizduotės nemarumą, plius atsikratyti nereikalingo balasto nusileidžiant.   

Argi nenuostabu?

Švilpiu pas Antaną, net ausys kaista.

Matyt, stipriai apšnekamas esu. Kažkas veikiausiai bus sumanęs mane pamokyti, t. y. nuleisti ant žemės; palikti be debesų ir aukščio fantazijos, vaizdžiai tariant, padėti į vietą.

Vieta vietai nelygu.

Jei kuproto nei karstas neištiesina, tai ar gali vieta proto įkrėsti?

Įvairių esama nuomonių.

Pirma, jog tai priminimas, kad nevalia visur kaišioti nosies, nes antraip Kontora tau pamatus iš po šiknos išmuš. Ne kiekvienas tuomet gali išgyventi nesvarumo būklėje. Galva nors ir veikia, visa kita tau nepavaldu.

Antra, puiki proga permąstyti nueitą kelią ir patikrinti vožtuvą, saugantį smegenis nuo perkaitimo.  Kitaip tariant, atlikti garo nuleidimo operaciją, nes net auksinė vieta negarantuoja, kad esi gimęs po laiminga žvaigžde.

Trečia. Posakis „Ne viskas auksas, kas auksu žiba“ yra amžinas. Šviesuliai, pamiršę savuosius šešėlius, prigęsta. Arba juos praradę numiršta.

Ketvirta. Nekraipyk šiknos, nespirgėk ir nebandyk susisiekti su Kontora per medinę lauko tualeto sieną. Atmink: kiekvienas asmuo, laikantis save išskirtiniu, yra nesubrendėlis.

 

ANUOMET, KAI MOTERYS KEPĖ CUKRUMI PABARSTYTUS BLYNUS

 

– Kur aš sustojau?

– Ten, kur atrodė, kad padėtis nepakeliama.

Kadaise girdėjau kalbant, kad laimė skirta ponams, o vargas mužikams.

Bet jei ponai kilę iš mužikų, o mužikai iš ponų, kur tada jai dėtis, pas kuriuos apsinakvoti?

Mano nelaimei, laikai, kai viską žinojau ir galėdavau atsakyti į visus klausimus net nemirktelėjęs, negrįžtamai praėjo. Jie pavirto į juodą nešukuotą kovarnį, kurį nubaidyti galėjau tik paleidęs sau kulką į kaktą.

Ar tikrai tai geriausia išeitis?

Vartau rankoje juodą plunksną, stebiu ant stalo pūpsančią šovinių dėžutę ir pusiau nugertą pūstašonį butelį. Vaizdas kaip tragiško romano pabaigoje – belieka gurkštelėti ir nuspausti mirtį nešantį gaiduką.

Viskas prasidėjo nuo smulkių apsileidimo požymių.

 Stengiausi tiesiog būti laimingas įsimylėjėlis su gražia ir protinga pabaiga – vestuvėmis.

Deja, užmiršau egzistuojant kovarnį.

Liucija, mergina mikliomis kojytėmis ir kuklia lino suknutės iškirpte, nuostabiai tiko mano vestuvinei fotografijai. Nors ji buvo net puse galvos aukštesnė už mane, tai tik dar labiau kaitino man kraują.

– Gera moteris turi būti protingesnė už vyrą visa galva. Pusė galvos – ne bėda. Užmaskuosim kėdutę tau po kojomis, ir ūgio skirtumo – kaip nebūta. Apgaulė, broli, sudėtinė vestuvinių nuotraukų grožio dalis, be jos neapsieisi, – murkdavo fotografas Miša.

Jau buvom beveik sutarę datą, aš daugmaž perskaitęs ambicingą, visų daugiau ir mažiau žinomų autorių meilės prozą ir poeziją, kai į mūsų laimės klonius atklydo bėda.

Tai buvo nuogas policininkas, kurį užklupau taikiai miegantį savosios meilės guolyje.

Jo praplikusi galva ir kūdikiška nugalėtojo šypsena podraug su dar neskaitytais, ant grindų gulinčiais meilės lūkesčių tomais, man priminė visą padėties rimtumą.

Fotografijos nebus.

Už policininko nužudymą iki gyvos galvos nesėsiu.

Lai Liusė visą savo likusio niekingo gyvenimo dalį graužiasi dėl savo šlykštaus poelgio.

Jei ne, teks trauktis man pačiam, nes geliančios kančios akivaizdoje vis mažiau jaučiu gležną kūno ir sielos jungtį, kuri tarsi likimo rankų plėšoma besišypsanti vestuvinė fotografija mažais akmenėliais leidžiasi į vos įžiūrimas salsvos atminties gelmes.

Tai primena laikus, kai šeimos moterys kepė miltinius blynus ir barstė juos cukrumi. Dėl jų iš proto ėjo vaikai, bet ne suaugusieji.

 

KAŽKAS DĖLIOJA PASJANSUS IR PERSKAITO KNYGŲ PAVADINIMUS JŲ NUGARĖLĖSE

 

Sustojau ant laiptų.

Mintis, kad galiu nerasti Antano tarp gyvųjų, įsismelkė tarsi absoliuti Tiesa įsitikinus, kad ji niekad nebus suvokta.

Eidamas į čia žinojau, jog su kiekvienu išluptu gatvės akmeniu, nukirstu medžiu ar mirusiu čiabuviu trumpėja rašomos knygos turinys. Tai, be abejo, mane kankinantis jautrus klausimas, prieš pasibeldžiant į duris.

Tyla, ir tik po jos šliūžių garsas iš namo vidaus.

„Gyvas, žaltys. Šliaužia kaip prieštvaninis garvežys ant sumaitotų bėgių. Aukso amžius, kai žemės rėžį gali aptverti tvora, sukasti lysves ir pasodinti braškes ant svajonių stogo, dar neišleido gyvybės garo. Kantrybė ir švelnumas, kai vaidini geležinį drakoną, o širdies gilumoje esi triušiukas, lai lydi tave iki Prisikėlimo dienos. Žinau, tokie susidvejinimai gyvenime pernelyg pavojingi, tačiau tau tai nė motais“, – užbaigiau apmąstymų litaniją prieš pat prasiveriant durims.

– Čia tu, Miša? – išlemeno vaiduoklis.

Nebūčiau Miša, jei Antano nuotaikos nuo fotoaparato blykstės neatskirčiau. Lėtai tęsiau litaniją, rupiai žodžius it žirnius ant žemės berdamas.

– Kas tau, Antaniuk, bene nusišauti susiruošei?

– Aha, – vėl išlemeno vaiduoklis. – Užeik.

Žodis po žodžio, stikliukas po stikliuko, ir savižudžio galvoje, mirčiai skiriančioje vis mažiau dėmesio, neramiai pasijuto kovarnis, kol galop sumojavo sparnais ir paliko mus abu gyventi prie buteliais ir praeities nuoskaudomis nukrauto stalo. Matyt, ne laikas buvo…

Jei ne vestuvinė nuotrauka, kažin ar Antanas po daugelio metų būtų miręs savo lovoje, dabar mąstau. Nelaiminga meilė Liucijai nebūtų leidusi išvysti, kaip pavasarį Žaliakalnin grįžta paukščiai. Ne tik grįžta, bet ir saulę ant sparnų parsineša.

Tad vakarop, kai mirties įšalas pradėjo tekėti vilties upeliu, kai panižo gyventi ir veikti, nutarėme aplankyti Neries vandenis. Kažkodėl jie kaip niekas kitas tąkart mums pasirodė artimesni už viso pasaulio stebuklus, nes jei kažkas dėlioja pasjansus ir knygų nugarėlėse perskaito pavadinimus, nejaugi mes neverti teisingo atsakymo?

Tikrai.

Kai pro Zanavykų gatvės galą išnirome ant Fortų keteros, netekome amo. Panelės Liucijos istorija nebuvo verta nė vienos neiššauto šovinio parako kruopelytės, palyginti su vaizdu, kuris atsivėrė prieš daug ką mačiusias mūsų akis.

Dievuliau šventas, argi gyvenimo kelionė nenuostabi?

– Teisingai šneki, – pagavęs mano mintį, toliau kalbėjo Antanas. – Štai žiūrėk, ten, Argentinos apačioje, kur suka takelis iš mūsų „pliažo“, nardo kregždės. Turbūt neša molį į Brazilijos šlaitus savo lizdams. Mieli ir be galo darbštūs paukščiai man primena neseniai išėjusią Lietuvos oro pašto ženklų seriją. Kalbama, kad namus, kurių pastogėse apsigyvena kregždės, aplenkia net gaisrai ir žaibas.  Dar girdėjau, kad pagal jų skrydžio aukštį galima nuspėti orą. Kaip manai, kokio laukti? – sušnypštė. – Manau, tikrai saulėto ir palankaus mano kelionei – matai, kaip aukštai šaudo.  O ką, sėsiu į garlaivį – ir pirmyn per Atlanto bangas į padūmavusius tolius. Tau atrodo, kad aš vienas čia geresnio gyvenimo laukiu? Pažvelk į šiuos lūšnynus, į juose apsigyvenusią geresnio gyvenimo viltį. Manai, jie netiki, kad vieną dieną vėjai išnešios jų skausmą į visas keturias pasaulio puses, kad laivas tarsi kregždė nuneš juos per bangas išsvajoton žemėn, kurioje sudygs naši laimės sėkla… Žinai, nusprendžiau… Varysiu Brazilijon, vesiu gražuolę kreolę…

Nežinojau, ką atsakyti.

Žiūrėjau į bangas, nespėdamas sekti padrikų Antano žodžių.

 Jaučiau jo širdgėlą, jaučiau, kad žmonės ne šiaip sau žudo pasirodžiusį kovarnį savo galvoje, jaučiau nuotraukų plėšymo įniršį, tačiau dėlionės meto – ne.

 

SKAUSMAS LYG DYGSTANTIS MIRTIES ŽENKLAS

 

Vieną dieną, kai atsibusi lauke, kai daiktų ir jausmų perteklius žmones bus išstūmęs iš savo namų, galbūt suprasi, kad nereikia įsikabinus laikytis menkaverčių likučių ir gremėzdiško šlamšto. Jie žudo mus palengva, tik prisilietus, įsisiurbia į mus lyg kokios dėlės ir nepaleidžia tol, kol esam gyvi. Po tam tikro laiko mes primenam muses, kurios skraido tarp nešvarių indų, neplautų lėkščių, priskretusių puodų, neįsivaizduodami kitokio, pastovesnio ir sotesnio už šį, gyvenimo.

Plynas laukas – kas kita. Jis turi erdvę, kurioje gali girdėti, kaip vaikšto ne tik angelai, bet ir dainuojanti siela. Ji lengva kaip laisvės spalvomis trykštantis margaspalvis drugelis, kaip begalė atspindžių tavo lūkesčių miestuose, kaip levandų žydėjimu prakvipusios mintys.

Gaila tik, kad žmogaus buvime, to neįmanoma nei ilgais, nei trumpais sakiniais aprašyti ar kitaip pavaizduoti.

Bet ar būtina?

Stebiu tavo skausmą it vėluojančias rinkti medų bites, matau lūšnynų šlaituose žmones, nevengiančius klaidingos minties ir veiksmų skubos, matau, kaip dažnam evoliucija baigėsi vos spėjus išlipti iš medžio.

Taigi.

Turiu pasakyti, jog tau be galo pasisekė, jei dar aiškiau – nuskilo.

Tavasis skausmas tėra rūtelė mamos seniai ravėtam daržely; ji čia, už mano plačios nugaros, su marga skarele neapžiojamos erdvės plotuose vaidenasi. Vis nori tau kažką perduoti, tik nedrįsta. Tokia neatpažįstamai drovi, lyg būtų ką tik pagimdžiusi. Tik nebandyk klausti ką.

Tikrai ne kovarnį.

Et.

Pasakyčiau porą necenzūrinių žodžių, tik statutas neleidžia.

Dangaus pajėgos – tai ne Brazilijos ar Argentinos emigracijos tarnybos. Tai jėga, po kurios sparnų mojavimo skausmas pranyksta lyg dygstančios mirties sėklos.

Manai, jei kostiumuotas, tai niekados nebūsi raguotas; manai, jei geri, tai skausmą skandini?

Ar ko nors kvailesnio negalėjai sugalvoti? Dar kregždes man panosėn kiši, tarsi lig šiol jų niekad nebūčiau matęs. Ar bent esi girdėjęs, kad yra kraštų kuriuose net kregždžių lizdai valgomi?

Ne?

Žinok, esi vertas tiek, kiek pakeli.

 Nei tau lizdų sriubos ragauti, nei į tolimą Brazilijos kraštą keliauti; tad verčiau nešik į lizdą Tėvynės, kad neliktum vėliau be šikynės.

Galop norėčiau paklausti, ko tau reikia iš gyvenimo – dovanų ar sunkumų?

Jei manai, kad atsakymui pakaks valdiškos stiprybės, – klysti. Svetimus kraštus matysi kaip numirėlis savo ausis Brazilkoje.

Sakai, Brazilijoje?

Ne. Tau užteks ir Brazilkos.

 

KAI NIEKAS NERAŠO LAIŠKŲ IR NESKAITO SUDEGINTŲ KNYGŲ

 

Juokinga, ar ne?

Vis bandau atkurti atmintyje neišsiųstus laiškus.

Nelabai sekasi, kai net ne visų adresatų veidus atmenu. Nereikia nė sakyti, jog visko neišpasakosiu, kad ir kaip norėčiau, nes nuslėpsiu vis viena daugiau, nei atskleisiu.

Džiaugiuosi jausdama, kad bent jau bandau keistis.

Kartais net nustembu suvokusi, jog tramdau šypseną ir nebijau būti prišiukšlinta, nors esu gana arogantiška.

Nes man ne tas pats, su kuo turiu reikalą.

Galiu sūkuriuoti vėjyje arba išsprūsti kaip išardyto širšių lizdo dūzgimas. Galiu būti gili ir skaidri, kad net galėtumei suskaičiuoti akmenėlius manosios vaizduotės dugne. Tiesą sakant, nemanau, jog tie sugebėjimai galėtų sukelti nerimą panirus į tai, ką aš dar sugebu duoti.

Daugelį žmonių glumina jų nuogumas.

Jie jaučiasi menkesni, nei yra iš tikrųjų, nes pasimato ilgai slėpti trūkumai. Manau, čia kalti dėvimi drabužiai, po kurių priedanga daugelis jaučiasi it rašytojai po eilinės premijos.

Tuščia jų, man labiau prie širdies laiškanešiai.

Jie bent rytais nemiega ir kojas judina. Geriau jau gulėtų padoriam kape, o ne kieme šunį lodytų. Bet, sutik, susisiekimą su širdžiai mielu bičiuliu kitaip kaip gamtos stebuklu nepavadinsi. Antraip kur nusiristų padorus pasaulis, jei niekas nerašytų laiškų ir nežinotų sudegintų knygų turinio?

Aš tai suprantu, nes rytais dar nesikraustau iš proto.

Gal tik į pavakarę, kai suintensyvėja šuns lojimas. Jis čia, Brazilkoje, liko vienintelis iš šunų veislės po Otelo apsilankymo. Savo ir visų laimei, spėjo kaip kurmis įsirausti po žemėmis…

Žiauru, tačiau realistiška.

 Dabar vis rečiau išlenda iš savo urvo, todėl ir balsas aidi kaip iš po žemių. Pervadinom jį Cerberiu, o vyras Kanibalas porina, jog jam pastipus palaidosim už kapinių tvoros lyg kokį nusidėjėlį. Kur matyta tokį šunį gimine laikyti.

O man – ar vyro giminė, ar šuns subinė; Kanibalo balsas netoli tesiekia. Virpa ir gęsta tarytum per pilnatį neatsivertusio vilkolakio giedama sutartinė. Be pradžios pabaigos, tarsi primenanti, kad turiu kaisti stebuklingųjų burtų viralą.

Stebuklai, kažkas ypatinga.

Vienu žodžiu ar pavieniu šuoliu nenusakoma.

Visa tai reikia savo kailiu patirti, širdies pilnatve pajausti. Tai ne miegoti žemyn galva, svajonės kampe susisukus lyg mielam Brazilkos šikšnosparniui.

Nedrįstu paklausti, kaip sekasi?

Atrodys, kad tyčiojuosi.

Tad skubu spęsti spąstus.

Anokia čia paslaptis, kad greit atšuoliuos Kengūra. Šis gyvūnas savo sterblėje gali tiek stebuklų panešti – tik spėk virti. Varo šuoliais, kad atrodo ne jis, bet šlaitas kinkas drebina. Tikras Argentinkos simbolis ir pasiuntinys: nei per liūtis paslysta, nei per lietų paklysta. Kur buvęs, kur nebuvęs – strykt, ir stebuklo prašo.

Argi gaila?

Nesu toliaregė, bet po kiekvieno tokio apsilankymo jaučiu, kaip pučiasi ne vien mano kojinė, bet ir turtėja pati Brazilka. Gal net rašytojus remti pradėsim, kai taip gražiai Antanas, Angelui padedant, mūsų – ir ne tik mūsų – pavadinimą pakoregavo. Nes buvo galima liežuvį nusilaužti…

Tik paklausykit: Italija – Italjanka, Brazilija – Brazilka, Argentina – Argentinka.

Skamba kaip nekaltų mergaičių nuotaika, laukiant turtingų jaunikių.

Nors imk ir pasiųsk joms po meilės atviruką su kregždutėmis.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba   

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *