VILIUS KUPČINSKAS. NOVELĖ “CARITAS”

VILIUS KUPČINSKAS

CARITAS

Novelė

 

Kadaise nugirdau anekdotą: „Išmokę pralaimėti, nebemokame laimėti“. Kam jis skirtas? Ne, sau jo tikrai netaikiau, nes mano gyvenime viskas klostėsi kuo puikiausiai: gerais pažymiais baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, nors ne svajonių, bet visgi neblogą specialybę, studijos nebuvo sunkios, o retsykiais net ir įdomios. Bet viskas ėmė ir pasisuko kitokiu kampu. Lyg ir nepajaučiau kaip tai atsitiko, bet tikrai ne per vieną dieną. Gerokai po to, kai įsidarbinau savivaldybėje, ėmiau suvokti, kad net nenoriu laimėti. Man gerai taip kaip yra, nenoriu nieko keisti arba kitaip tariant – išeiti iš komforto zonos.

Su draugais ėmiau susitikinėti vis rečiau ir rečiau. Negalvojau, kad mano charakteris čia kuo nors dėtas, teisindavausi, kad tai jie negali skirti man savo brangaus laiko. Juk ne pas mane, o pas juos atsirado žmonos, vaikai ir visi kiti šeimos reikalai. Aš – taigi buvau laisvas kaip paukštis. Aišku, vis sunkiau rasdavau pasiteisinimą, kodėl man geriau likti namie, negu eiti su bičiuliais pramogauti, kai geraširdės žmonos sutikdavo juos išleisti iš namų. Dažniausiai sakydavau, kad turiu daug darbo ir tai suveikdavo. Bent jau man tada taip atrodė.

Nenorėdavau klausytis jų kalbų apie vaikų pasiekimus, būdavau įsitempęs, kad tik neišgirčiau klausimo, o kodėl gi pats nevedu, bet svarbiausia – nenorėdavau matyti žmonių, laimingesnių už mane ir pripažinti sau, kad esu paprastų paprasčiausias nevykėlis. Taip. Iš laimėtojo tapau nevykėliu. Su laimėtojais man nepakeliui. Tiksliau – pats nenorėjau, kad man būtų pakeliui.

Ne – savęs nenurašiau. Aš juk nesenas, nors žilų plaukų vis daugėja. Dar ne viskas prarasta. Kažką įdomaus ir prasmingo dar tikrai nuveiksiu. Bet ne dabar, o kada nors ateityje. Spėsiu. Dar turiu vilties. Tikiu, kad dar mylėsiu ir mane dar mylės.

Nors visiems skųsdavausi kaip neturiu laiko, iš tiesų jo turėjau į valias. Nei man sauskelnes keisti, nei iš darželio pasiimti, nei pamokas kartu ruošti. Jeigu mano draugeliai sugeba visa tai įgyvendinti ir dar papildomų veiklų prisigalvoja, kuo aš blogesnis? Atidirbu iki penktos vakaro ir laisvas.

Vieną vakarą supratau, kad gulėdamas ant sofos ne tik pasaulio, bet ir savo gyvenimo nepakeisiu. Nutariau įgyvendinti seną svajonę – užsirašiau į kulinarijos kursus.

Nors kursai buvo intensyvūs, kiekvieno vakaro laukdavau su dideliu nekantrumu. Baigęs mokslus, savaitgaliais įsidarbinau viename senamiesčio restorane virtuvės šefo padėjėju. Į naujas pareigas kibau su dideliu užsidegimu. Čia jums ne nuobodus darbas savivaldybėje. Mano motyvacija vienoje ir kitoje darbovietėje skyrėsi kaip diena ir naktis. Aišku, kulinarija – labiau kaip hobis. Negalvojau, kad ji galėtų tapti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Jau seniai buvau sau pripažinęs, kad savivaldybėje dirbu tik dėl stabilumo, pastovių ir užtikrintų pajamų. Ieškotis kitos tarnybos nenorėjau, nes bijojau, kad kitur bus lygiai tas pats.

Kartą į rankas pakliuvo „Carito“ lankstinukas. Prašė paaukoti vargšų valgyklai. Pinigų duoti nenorėjau. Jie geras dalykas, man ir pačiam pravers. Geriau skirsiu savo laiką, talentą ir žinias. Vis tiek nėra kur jų dėti. Taip įsidarbinau dar ir „Carito“ valgykloje. Kartas nuo karto ėjau padirbėti visuomeniniais pagrindais.

Maitinti bėdžius man patiko. Lyg būčiau dar kartą gimęs. Na, šiek tiek perdedu. Bet nuotaika tikrai pašviesėjo. Pagaliau jaučiausi savo vietoje. Teisingai mane supratote – man maloniau buvo toje nušiurusioje valgyklėlėje, nei senamiesčio restorane. Jeigu jau smagu žiūrėti, kaip tie benamiai godžiai kemša maistą į sumenkusius savo kūnus, tai stebėti jų peštynes – šimtą kartų smagiau. Nors jie buvo paskutiniai elgetos, savęs, toli gražu, tokiais nelaikė. Visi lig vieno įsižeisdavo kai juos kas nors iš likimo draugų pavadindavo valkatomis. „Valkata“ – tai žodis, kurio toje aplinkoje geriau nevartoti. Jeigu kuris nors iš jų ir gaudavo kokį laikiną darbą (kurį po savaitės, geriausiu atveju po mėnesio pragerdavo), tai jis jau jausdavosi viršesnis už kitus, valgykloje laikydavosi atokiau nuo kitų gyvenimo nuskriaustųjų.

Tekdavo man ir nuodėmklausiu būti. Kažkodėl tie žmogeliai man noriai atsiverdavo, net neraginami. Kaip greitai viskas apsiverdavo aukštyn kojomis: vos tik dar neseniai visų niekintas pilietis įsidarbindavo, tuoj jis imdavo šaipytis iš kitų – ką tik prašvilpusių gal būt vienintelį savo gyvenimo šansą.

Pagyros ir melas čia nepaskutinėje vietoje. Tik paklausyk ką tie alkoholikai šneka – tuoj su makaronais apkabinėtomis ausimis išeisi! Vienas už kitą darbštesni, tvarkingesni, o geria daug mažiau nei jų kolegos.

Pagaliau radau sau tinkamą kompaniją! Jaučiausi visa galva aukštesnis už čia esančius: na, taip ir aš truputį degtinės kiekvieną rytą paragauju – keletą stikliukų prieš išeidamas iš namų, kad nuotaika geresnė būtų, bet tikrai kur kas mažiau negu jie; aš inteligentas, dirbu švarų darbą dangoraižyje, o ne su lopeta prie griovio. Išmestas nei karto nebuvau, net papeikimo nesu gavęs, o paskatinimų ne vieną. Jaučiausi kur kas geriau tarp valkatų, nei su savo daug pasiekusiais ir šeimas turinčiais draugeliais! Bent kažkur buvau pranašesnis už aplinkinius. Tai glostė savimeilę.

Atėjo adventas. Kadaise tai būdavo susikaupimo metas prieš Kalėdas. Dabar viskas priešingai. Miestas papuoštas, niekas negaili pinigų nei įvairiaspalvėms lemputėms, nei elektrai. Minios žmonių traukia linksmintis. Vieną vakarą atidirbęs kelias valandas restorane, pėsčiomis patraukiau link „Carito“, kur rūpesčiai niekada nesibaigia.

Vos uždaręs restorano duris atsidūriau tarsi svetimame mieste. Nors viskas daug kartų matyta, net įgrisę iki kaulų smegenų, tą kartą atrodė visiškai kitaip. Bastūnas savame krašte – būtent taip jaučiausi tipendamas senamiesčio gatvėmis. Per didelius langus spoksojau į baltomis staltiesėmis uždengtus stalus, uždegtas žvakes, vakarieniaujančias poreles ir draugų kompanijas. Visi laimingi, visi kažkam reikalingi. O aš? Tik gyvenimo vėtytiems ir mėtytiems benamiams?

Tąkart gavau kitokią užduotį – lankyti vienišus senukus. Vėl tapau nuodėmklausiu, tik dabar jau jokios viršenybės nebejaučiau. Kiek daug sužinojau apie sulaužytus gyvenimus, jaunystėje padarytas klaidas, apie ilgesį vaikų, anūkų, kurių niekada nebuvo lemta šiems žmonėms turėti.

Negi po daugelio metų ir aš būsiu toks vienišas, o vieninteliai mano pašnekovai bus labdaros darbuotojai?

Jau visai prisiartinus didžiosioms metų šventėms, veiklos „Carite“ tapo dar įvairesnės. Reikėjo savanorių, kurie pardavinėtų žvakeles bažnyčiose, taip rinkdami aukas vargšų šelpimui. Sutikau, nes laiko pas mane begalės. Tėvai mirę, brolių, sesių neturiu, o su tolimesniais giminaičiais beveik nebendrauju. Galėsiu net per Piemenėlių mišias mūsų organizaciją atstovauti. Juk vis tiek neturiu su kuo sėsti prie Kūčių stalo.

Gimė Kristus. Krikščionys visame pasaulyje tiek didmiesčių, tiek kaimelių bažnyčiose sveikina vieni kitus su atėjusiomis Kalėdomis – tėvai vaikus, anūkai senelius, pusbroliai pusbrolius. Taip ir gimsta stebuklai – žiemiškuose Dievo namuose atsiranda daug šilumos bei meilės.

Mane – stovintį su žvakėmis bažnyčios gale, irgi pasveikina keli nepažįstami žmonės. Bet ne džiaugsmas, o liūdesys užpildo krūtinę. Nebegaliu per paskutines kelias dienas susikaupusių emocijų laikyti viduje. Išbėgu į šventorių ir apsiverkiu. Pažvelgiu į Jėzų, bet ne į kūdikį gulintį ėdžiose, o į vyrą, sulaukusį trisdešimt trejų, prikaltą prie kryžiaus. Žiūriu, bet beveik nieko nematau, nes ašaros trykšta upeliais.

Prieš ką aš apsimetinėju, prieš ką noriu pasirodyti pranašesnis, ką bandau apgauti? Kas mane šią akimirką prisimena? Draugai? Ne. Jie tikriausiai jau seniai mane pamiršo. Benamiai iš labdaros valgyklos? Irgi ne. Jeigu ne aš, tai kas nors kitas juos pamaitins!

Gal jau laikas sau prisipažinti, kad esu vienišas, niekam nereikalingas alkoholikas ir kuo toliau, tuo viskas risis tik žemyn? Gal dar ne vėlu vėl pradėti kilti į kalną – nustoti kiekvieną rytą degtine kelti nuotaiką,  bet imtis širdžiai tikrai mielo darbo, atnaujinti ryšius su draugais, vėl pradėti vaikščioti į pasimatymus, o suradus tą vienintelę – susilaukti šeimos pagausėjimo? Tai kas, kad aš jau senokai nebe Kristaus amžiaus, bet gal dar spėsiu į nuvažiuojantį traukinį?