DAIVA ZABULIONYTĖ. NOVELĖ “ILGAS AKIŲ KONTAKTAS”

Maironio lietuvių literatūros muziejuje viešėjo pirmojo Alytuje vykusio “Geros novelės” konkurso iniciatoriai, rengėjai, laureatai ir autoriai. Jie dalinosi įspūdžiais, konkurso patirtimi, skaitė savo kūrybą, džiaugėsi paskata kurti ir skleisti savo žodį.

Buvo sutikta ir pristatyta knyga “Geros novelės 2025”, kurioje skelbiamos 25 įvairių autorių, dalyavusių konkurse, kūriniai. Konkurso sumanytojas, knygos mecenatas, rašytojas Gintaras Šiurkus, pristatydamas knygą, pasidžiaugė, gautų kūrinių gausa ir paskelbė, kad “Geros novelės” konkursas tęsiamas, jau laukiama novelių 2026-iesiems.

Savo kūrybą, paskelbtą knygoje “Geros novelės 2025” skaitė ne tik įvykusio konkurso laureatai – Vytautas Balsys (I vieta), Romaldas Zabulionis (II vieta), Mantas Lideikis (III vieta), bet ir kiti autoriai.

Tarp jų – jaunoji literatė Daiva Zabulionytė, kurios novelė “Ilgas akių kontaktas” patraukė dėmesį savo nuoširdumu, ryškiu idealizmu, neįprastu, originaliu siužetu. Regis, paprasta istorija, tačiau kiek joje slypi vidinio vyksmo, pakylėtos jausmų žaismės, abipusio dvasinio ryšio. 

Tasai ryšys nenutrūksta, neišblėsta per dešimtmečius, ir novelės atomazga sudėliota netikėtai, meistriškai – nostalgiškas mielas prisiminimas tampa svarbiu dvasinio gyvenimo simboliu. 

Gediminas Jankus   

 

DAIVA ZABULIONYTĖ

 

ILGAS AKIŲ KONTAKTAS

 

Ryto saulės apšviestoje auditorijoje dauguma studentų nuobodžiavo, kiti stengėsi suprasti profesoriaus monologą. Tik maža dalis buvo visiškai panirę į dėstomą dalyką. Viena iš jų – jauna, romantiška studentė. Tema jai buvo artima, įdomi ir lengvai suprantama. Profesoriaus balso tembras ramus, tonas žemas. Dėstomo dalyko studentė klausėsi akimis. Nenutrūkstamas jųdviejų akių kontaktas hipnotizavo, tačiau nemigdė. Jai atrodė, jog profesorius paskaitą, šimtus kartų dėstytą kitiems, šįsyk skaito jai vienai. Studentei ir profesoriui kiti auditorijos dalyviai buvo tik fonas. Išblukęs kaip margas paveikslas. Juodu bendravo nepertraukiamu akių kontaktu. Tokiame bendravime nebuvo nieko daugiau: nei kvietimo, nei užuominų, nei svajonių. Profesorius nepaisė mandagumo ir net nesistengė žvilgtelti į kurias nors kitas akis. Intensyvu, tačiau nebegėdiška. Tik akys, vyzdys, rainelė. Tarsi nieko daugiau. Tarp jų nebuvo jokio fizinio kontakto. Niekada. Jųdviejų ryšiui jokių interaktyvių veiksmų nereikėjo, išskyrus ilgą, hipnotizuojantį akių kontaktą kiekvieną pirmadienį. Asmeninė paskaita viešoje erdvėje. Paskaita, skaitoma vienai studentei, bet gali klausytis ir kiti. Sujungti akių kontakto, profesorius ir studentė mintimis išskrisdavo kažkur toli, neišmatuojamai toli. Nepaaiškinama sielų draugystė, kurios išraiškai nereikia saldžių žodžių, poezijos, pažadų, prisilietimų. Abu laukdavo pirmadienio paskaitų, per kurias panirdavo į lengvą apsvaigimą išlikdami visiškai budrūs. Akys niekada nenuslysdavo į kitas veido ar kūno vietas, užtikrindamos, kad šis seansas nei apie geismą, nei apie erotiką.

Pasibaigus paskaitoms studentės pirmadieniai taip ir likdavo šiek tiek svaiginantys. Tomis dienomis viskas eidavosi lengvai: kitos paskaitos, flirtas su kolegomis studentais, skanesnis kapučinas universiteto kavinėje, o Laisvės alėjoje daugiau šypsenų į jos šypseną ar juoką beveik balsu.

Po paskaitų studentė skubėdavo į šokių pamokas. Labiausiai mėgo pirmadienio pamokas. Universitete išgyventas ilgiau nei vieną valandą trukęs akių kontaktas pripildydavo nepaaiškinamos energijos, kuri šokių salėje įgaudavo elegantiškas, stiprias, ryškias formas. Tai nebuvo apgailestavimas, jog šis kontaktas negali pereiti į jokią kitą formą, nebuvo ir svajonių, tų jausmų net nepavadintum meile. Tik energija, kuri tryško ir liejosi čia ir dabar, aiškiai suvokiant, kad akių žvilgsniai kibte susikimba laikinai, tik šį pavasarį. Ak, nuostabusis laikinumas! Kartais jis kelia liūdesį dėl neišvengiamos baigties, kartais – nostalgiją… Šioje istorijoje jis buvo teigiamas, malonus ir priimtinas jausmas, kurį gera išgyventi. Kaip akimirksnis ore prieš neriant nuo tilto į ežerą. Momentas, kurio nepavyks niekaip išlaikyti ar pratęsti. Akimirkos žavesys.

• – Ar galėtum po paskaitų užsukti pas mane į katedrą? – pasiteiravo profesorius prasilenkdamas su studente universiteto koridoriuje. – Padėtum sutvarkyti dokumentus.
• – Taip, žinoma, užsuksiu penktą, – atsakė studentė net nesuabejojusi, net nesumojusi, kad šiandien penktą valandą jau prasideda šokių pamoka. Šokių pamokų ji niekad nepraleisdavo.
•  

Katedroje profesorius ir studentė dirbo dviese. Jis parodė, kaip suformuoti statistinės analizės lenteles. Dirbdami jie nebendravo, tyloje skambėjo tik klaviatūra, buvo jaučiama maloni įtampa. Tuo metu studentė negalėjo įsivaizduoti, jog šis įgūdis, įdiegtas profesoriaus jaukioje katedroje, jai bus raktas į profesinę sėkmę. Pirmame savo darbe po studijų ji ilgai formuos statistines lenteles taip, kaip išmokė profesorius.

Po poros valandų bendro darbo profesorius pasiūlė kavos. Prie jos patiekė marinuotų grybukų, pašteto, juodos duonos. Studentė nuolat jautėsi alkana, tad paštetas su grybais ir kava buvo labai skanūs, valgė su nesuvaidintu pasigardžiavimu.

• – Ką planuoji veikti baigusi universitetą? – pasiteiravo profesorius.
• – Nežinau. Šiuo metu man labai patinka šokti, – pagaliau nusišypsojo studentė.
• – Hm, šokti… – nusišypsojo ir profesorius. – Rekomenduoju šokius baigti, tau neblogai sekasi statistinė analizė, galėtum siekti karjeros.

„Tikrai ne!“ – pagalvojo studentė, tačiau ginčytis su profesoriumi nepanoro.

Po keturių valandų darbo juodu sutarė susitikti katedroje rytoj tuo pačiu metu. Jau buvo vėlu. Tamsa studentės neišgąsdino, į nuomojamą butą Žaliakalnyje ji grįžo pėsčiomis.

Darbas katedroje, kava, skanūs užkandžiai ir trumpi pokalbiai truko vieną vėlyvo pavasario mėnesį. Studentei šis mėnuo buvo pripildytas alyvų žiedų aromato ir šiltų jausmų, kuriems nežinojo pavadinimo, juos galėjo tik iššokti šokių studijoje. Dienas leido paskaitose, o vakarus – su profesoriumi jo katedroje, kartais praleisdama net šokių pamokas.

Šis mėnuo buvo ir egzaminų mėnuo. Diena, kai egzaminą laikė pas profesorių, išaušo saulėta, džiugi – kaip didžiausia šventė. Virpulys ir jaudulys buvo apėmę visai ne dėl streso, paprastai patiriamo prieš egzaminą, o dėl susitikimo su profesoriumi. Tądien užsisegė ilgą, gėlėtą, laisvai plazdantį sijoną – norėjo atrodyti romantiškai. Egzamino užduotį įveikė greitai – daug kartų matytos lentelės kėlė šypseną. Profesorius delsė įvertinti studentės atliktą užduotį, tarsi laukė, kada auditorija ištuštės. Į kompiuterio ekraną net nedirstelėjo. Vietoj to užmezgė pažįstamą ir jaukų akių kontaktą. Minutė, dvi. Darbą įvertino aukščiausiu balu. Ši studentė egzaminui buvo pasirengusi, tuo jis neabejojo. Po egzamino studentė išplasnojo į Laisvės alėją pasklandyti lyg oru, lyg žeme.

„Dar liko trys vakarai katedroje“, – suskaičiavo ji.

Po paskutinio jų bendro darbo vakaro šis malonus ryšys nutrūko. Dingo be pėdsakų – daugiau nesusitiko, vienas kitam nepaliko nė vieno meilės raštelio, nepasikeitė telefono numeriais. Jųdviejų ryšys kaip virpesys nuvilnijo į kosmoso platybes. Ryšys, į kurį profesorius ir studentė mokėjo „įeiti“ jiems suprantamu būdu ir „išeiti“ iš jo nepalikdami jokių pėdsakų. Ryšys, kuriam mezgantis abiem norėjosi kurti, daugiau juoktis be priežasties, daugiau laiko praleisti pievoje lyg svajojant, lyg sapnuojant. Net tuštuma, atsivėrusi pasibaigus pavasariui, slėgė maloniai. Slogus jausmas tik patvirtino neseniai išgyvenus nuostabius jausmus. Buvo gera šiek tiek liūdėti be priežasties.

 

***

 

Miestelis prie jūros skendėjo apsiblaususios žiemos debesyse. Žmonių, atvykusių iš kitų miestų, kaip ir visais sezonais prie jūros, buvo nemažai. Žiemą jie būna romantiškesni, mėgaujasi jūros ošimu ir miegančio miesto atmosfera.

• – Atsiprašau, ar galiu jūsų paklausti? – priėjęs prie šviesių plaukų moters pasiteiravo vyras. – Ar jūs studijavote Vytauto Didžiojo universitete?
• – Taip, tai buvo seniai, – nusišypsojo moteris.
• – Jūs manęs neprisimenate?
• – Ne, atleiskite, niekaip…
• – Aš – jūsų profesorius…
• – Ak, tikrai… Malonu jus matyti! Kaip gerai, kad susitikome. Aš taip dažnai mintyse siunčiu jums linkėjimus! Laikas, praleistas drauge, man davė labai daug – mokėjimą statistiškai apdoroti duomenis. Tai yra pats didžiausias mano turtas profesiniame gyvenime, – greitakalbe, lyg pasiruošusi iš anksto, kalbėjo moteris.
• – Malonu girdėti. Priminkit, kada jūs baigėt universitetą?
• – Na, jau prieš visus dvidešimt metų…

Šiek tiek patylėjęs profesorius tarė:

• – Pagal tikimybių teoriją daugiau mes nesusitiksime. Turiu jums pasakyti – tą pavasarį buvau jus įsimylėjęs.

Moteris šypsojosi ir šiltai žiūrėjo profesoriui į akis.

• – Tą pavasarį romantiški jausmai buvo abipusiai, – atsakė moteris.

„Žinau“, – pagalvojo profesorius, bet nutylėjo.

Pokalbį juodu pratęsė abiem žinomo akių kontakto kalba. Ilgai žiūrėjo vienas į kitą apsupti miegančios žiemos ir jūros ošimo. Buvo taip jauku ir gera prisiminti šiltus jausmus, įrėmintus kelių tabu.

Tabu išsaugojo jų trapią istoriją. Dar vienam ilgam akių kontaktui.