GEDIMINAS JANKUS. PAUKŠTELIAI NUO POETINIO OLIMPO

 

GEDIMINAS JANKUS. PAUKŠTELIAI NUO POETINIO OLIMPO

 

Algimanto Mikutos poezijos knygos Paukšteliai laksto pažemiais (Kaunas: Kauko laiptai, 2023) recenzija

 

Algimantas Mikuta – vienas žymiausių Lietuvos poetų, neseniai pažymėjęs savo 80-metį, stebina ir, be abejo džiugina savo kūrybiškumu ir ir energija. Akivaizdus ypatingai stiprios, gaivališkos kūrėjo dvasios fenomenas, poetas dar sovietmečiu drąsiai kūrė savitu, originaliu stiliumi, laužė sustabarėjusias poetinės raiškos formas, toks jis išliko ir iki mūsų dienų.

Juk pasak poeto Sigito Gedos, anais laikais ideologiniai funkcionieriai (tie patys poetai!) reikalavo tik vienprasmės poezijos. Jokių dviprasmybių, jokių užuominų. Mat jos gali būti kodas… Poetas džiaugėsi, kad galų gale išlindom iš plakato, iš banalios verksmingos emocijos, šleikštaus jausmingumo.

Būtent ir A. Mikuta vienas pirmųjų toje stagnacijos ir absurdiškos ideologinės budynės įkarštyje savo pirmaisiais rinkiniais ne tik metė iššūkį sovietiniams štampams, ne tik atvirai pajuokė seilėtą lyriką ir veidmainingą dūsavimą, bet skatino ir jaunuosius, palaikė, rėmė jų ieškojimus, nenuostabu, kad neilgai trukus pradėta kalbėti apie Kauno poetinę mokyklą, jos pradininką A. Mikutą, jaunuosius Donaldą Kajoką, Gintarą Patacką, Edmundą Janušaitį, Tautvydą Marcinkevičiūtę, Viktorą Rudžianską ir kt.  

Algimanto Mikutos kūryboje traukė ryškus filosofiškas, paradoksalus mąstymas, tikėjimas gyvenimo išmintimi, baladei būdingi vaizdai, ryškus ekspresyvus dinamiškas stilius, pagrįstas konkrečia detale, netikėti kontrastai, naudojamas groteskas, ironija.

Marcelijus Martinaitis pastebėjo, kad A. Mikuta atėjo kiek iš kito, mūsų poezijai neįprasto pasaulio, kuris su lyrika mažai kuo susisiekdavo. Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai – visa tai sudarė realybę, kėlė pergyvenimus ir pasitikėjimą. Karjeros, materialinių gėrybių ignoravimas buvo protestas prieš miesčionišką ramybę, gyvenimo sąstingį.  Vėliau optmimizmas, jaunatviškos iliuzijos išsisklaidė ir A. Mikuta pasuko į daug skaudesnę tematiką. Įsidėmėtina Sigito Gedos įžvalga: „Beveik iki poemėlės „Gelmių žuvys“ (1966) A. Mikutos poezija remiasi tolumų entuziazmu: eiti, važiuoti, dainuoti, statyti. „Gelmių žuvyse“ pasigirsta jau ir kitų balsų – pasaulis skaudus ir tragiškas. Ima ryškėti tikroji Mikutos poezija, pagrįsta kontrastų gretinimu, disonansais. Kas buvo tik deklaruojama, išsakoma vienaplane kalba, dabar virsta šiokiu tokiu metodu, estetika.“

Šių metų pradžioje, artėjant poeto jubiliejui pasirodė jo didžiulės apimties eseistikos knyga “Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011-2020) užrašai” (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023). Tai patraukiantys užrašai, sukurti paprasta, tačiau turtinga, gyva kalba, neapsiriboja vienu dešimtmečiu – išvystame platų ir spalvingą metų, temų, pamąstymų spektrą. Languotuose sąsiuviniuose be savicenzūros ir nutylėjimų gula visa, kas šauna autoriaus galvon, nuo įdomių gamtos detalių iki politinių peripetijų ar pastebėjimų žiniasklaidoje, televizijoje, neretai atsigrįžtant tiek į plačiąją, tiek į asmeninę istoriją, atrandant netikėtų paralelių, atmenant įdomias asmenybes, vietas, įvykius, skiriant dėmesio kūrybai, kultūrai bei literatūrai, jų tendencijoms ir kaitai. Vieniems Mikuta negaili gero žodžio, kitus smagiai patraukia per dantį, atsiranda ir ką griežtai sukritikuoja. Atsiveria menkai pažįstamas turtingas intelektualaus autoriaus vidinis pasaulis.

Neilgai trukus, festivalio Poezijos pavasaris 2023 metu  jau vartėme dar vieną naują Algimanto Mikutos poezijos rinktinę “Paukšteliai laksto pažemiais” (Kaunas: Kauko laiptai, 2023).  Knygos redaktorius – poetas Viktoras Rudžianskas. Būtent šiuo rinkiniu poetas dar kartą akivaizdžiai parodė savo meistriškumą, neblėstantį talentą, gyvybingumą ir tą dvasios veržlumą, kuriuo pasidžiaugti, deja, nebesugeba nemenka dalis nūdienos jaunųjų postmodernistų avangardistų.

Knygoje dėmesį patraukia spontaniškumas, dvasinio gyvenimo intensyvumas, temų įvairovė ir daugelio eilėraščių netikėta, paradoksali raiška. A. Mikuta ir Paukšteliai laksto pažemiais, kaip jaunystėje, išlieka maištingas, nesitaikstantis su pilkumu, minios diktatu, naujomis visuomenės madomis, «kaimenės instinktu». Gaivalingai ir pagaviai nuskamba eilėraščiai, pripildyti aforizmų, paradoksų, gausu ironijos, sarkazmo, skepsio, tačiau šalia randi ir jautrios lyrikos, liūdesio gaidos ir egzistencinio nerimo.

Rinkinys suskirstytas į keletą skyrių – Judriam pasauly, Užstalė, Iš nuskendusio laiko, Paukšteliai laksto pažemiais ir Jaunų dienų dainelės. Kiekvienas skyrius kalba apie skirtingą temą ir, be abejo, jų poetinė išraiška skirtinga.

Judriam pasauly poetas kalba apie dramatiškus dabarties lūžius, pasirinkimo būtinybę, tikrąsias ir tariamas vertybes. Eilėraščiuose gausu paradoksiškų sakinių junginių, alogiškumų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, tikslo paieškų beprasmybę:

Be skausmo mūsų amžius pasisuko,

tačiau ne ten, kur bandė sukt gudruoliai.

Aptemo dangūs, vėliavos išbluko,

nutolo priartėję šviesūs toliai    

Ironiškas stilius būdingas kai kuriems šio skyriaus eilėraščiams, juos autorius komponuoja išmoningai, išradingai panaudodamas epigraminį šmaikštaujantį finalą: Žaismingom klounadom virto viskas,/visa žiauri pabaisų brolija./Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas/dar tūno nepagautas rūsyje. (Eil. «Pabaisų brolija»).

Liūdesio ir įkyraus besikartojančio mažo pasaulėlio motyvas, sušildytas viltimi, itin ryškus šiuose posmuose:

Kartojas viskas kaip rugsėjo miglos,

kaip baltos skraistės ant juodų šakų,

kaip gąsdinančios peršalimo ligos,

pasidygėjimas gyvenimu nykiu.

Neapsigaukit, kad pasaulis mažas, –

Taip sakantys meluoja įžūliai.

Kartojasi tėvynė ir peizažas,

nesikartoja kliūtys ir keliai.   

 

Rinkinyje, ypač skyriuose Jaunų dienų dainelės, Iš nuskendusio laiko  gausu ironijos ir satyros. Poetas ir dabar maištauja prieš dirbtinumą, štampus, virtuvinę poeziją, masinę chaltūrą,, tvindančią ekranus, žiniasklaidą, stumiančią už paraščių tradicines moralines vertybes. Liokajų sindromas ir bendruomenės mulkinimas poetui tampa vienu pragaištingiausių nūdienos ženklų (Gyvenimas kvatosis, Žaidimai, Guliu ant dugno, Be Ezopo).

 

O iš tiesų jie baisiai teisūs –

Ir kūdikėliai, čiausškiantys nei šį, nei tą,

ir kreivasnukiai, katilus deguto

tegalintys išpilti ant miruolių.

 

Moralinis imperatyvas A. Mikutos rinkinyje ypatingai ryškus. Jis, be abejo, labiau jaučiamas, ne visada tiesmukai įskaitomas, poetas meistriškai naudoja potekstes, metaforas, filosofiniai apmąstymai išreiškiami subtiliai, be deklaracijų ar pamokslavimų (Bočelis, Iš nuskendusio laiko, Senelės ir karai, Mačernio žūtis).

Paukšteliai laksto pažemiais,/o motociklai šaukia/balsais pavasario kimiais,/ kad niekas jų nelaukia./Seneliai drūni vos gyvi,/turtus apsikabinę,/berneliai užspeitė griovy/pakvaišusią undinę

Taip pavadintas visas rinkinys – “Paukšteliai laksto pažemiais”, šiame, mano manymu, viename įdomiausių knygos skyrių, regime tąjį jaunatvišką, gaivališką Algimanto Mikutos talentą, regime ir girdime garsų, netylantį poeto – klasiko balsą. Gilumos ir metafizinės jėgos jis pasiekia eilėraščiuose Besileidžiantis paukštis, Nakties svetys, Skambutis iš kaimo.  

Apskritai, mano manymu, naujasis  Algimanto Mikutos rinkinys Paukšteliai laksto pažemiais  – itin svarus, tikro Poeto reikšmingas kūrinys, pasiekęs mus iš jo poetinio Olimpo aukštybių.

 

Sako, kad gimę gegužyje

siautėja ir negęsta,

nebent  klastos suvilioti

užtrokštų saldžiam alpuly  

 

Eil. Gimę gegužyje

 

Poetas, vertėjas Algimantas Mikuta gimė 1943 m. gegužės 13 d. Mažeikiuose, 1960–1964 m. Kauno politechnikos institute studijavo pramonės ekonomiką, vėliau Vilniaus universitete – žurnalistiką. 1967–1972 m. dirbo žurnalo „Nemunas“ redakcijoje, 1991–2004 m. vyriausiasis redaktorius. 1972–1982 m. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus konsultantas ir ilgametis, dviejų kadencijų skyriaus pirmininkas. Nuo 1966 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. ir yra išleidęs 23 poezijos rinkinius.

Algimantas Mikuta buvo tarp pirmųjų, nuo 1967 m. kūrusių legendinį „Nemuno“ žurnalą, kuris tapo kūrybinės laisvės ir tikru iššūkiu sovietinei ideologijai simboliu. Didžiulį darbą, skatindamas jaunuosius poetus, rūpindamasis pirmųjų knygų bei originalių kauniečių autorių knygų leidimu A. Mikuta atliko, dirbdamas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus literatūros konsultantu, o vėliau – Kauno skyriaus pirmininku (1972-1990). Tuometinis miesto kultūrinis gyvenimas buvo gausus Kauno rašytojų renginių, knygų pristatymų, literatūros vakarų, aptarimų. Būtent A. Mikutos dėka buvo nuolat rengiami naujų rankraščių aptarimai, siūlomi kandidatai į Lietuvos rašytojų sąjungą, atsigavo Kauno jaunųjų rašytojų sekcija. A. Mikuta drąsiai ieškojo naujų rašytojų ir visuomenės bendravinmo formų, jo dėka prigijo kauniečių išleistų knygų aptarimai „Pegasas“, itin didelio populiarumo sulaukė ir tarptautinis „Poezijos pavasaris“. 1991-2004 m. A. Mikuta vėl dirbo kauniečių „Nemune“ vyriausiuoju redaktoriumi, ieškojo ir rado originalios kūrybos, daug vietos žurnalo puslapiuose  nuolat skirdavo Kauno rašytojams, atvėrė naujus  kelius bendravimui, kultūrai, darė  literatūrą aktualia, patrauklia bei prieinama miestiečiams ir visiems skaitytojams.

Būtina paminėti ir jo vertimus, ypač rusų klasikos – M. Bulgakovo „Moljerą“, „Meistrą ir Margaritą“, B. Pasternako „Daktarą Živago“ bei kt. Įsimintina jo pagalba Nacionaliniam Kauno dramos teatrui, skubiai verčiant Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“ Jono Vaitkaus pastatymui 1988 m.

Algimantas Mikuta dar 1979 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 2003 m. jam įteiktas Salomėjos Nėries prizas už poezijos knygą „Aštuoneiliai“, tais pačiais metais -. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis, 2011 m. – Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija.

Poetui įteikta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija už eilėraščių rinkinį „Keltininkas“, 2013 m. –  Kauno miesto savivaldybės II laipsnio Santakos garbės ženklas, Kauno miesto 2022 metų Kultūros premija. Jis pelnė ir Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“, bei Kauno savivaldybės Bernardo Brazdžionio literatūros premiją už poezijos knygą „Keltininkas“ (2015).

Algimantui Mikutai įteikta ir literatūrinė Dionizo Poškos premija už eilėraščių knygą „Kelias į Laumes“  ir Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis už indėlį į Lietuvos kultūrą ir Kauno miesto garsinimą (2018). Jubiliejaus – 80-mečio proga 2023 m. Kauno miesto savivaldybė vėl pagerbė garsųjį poetą vardiniu apdovanojimu. 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba   

2 komentarų

  • Kaip yra nuostabu, kaip smagu, kaip stipru, kai Gediminas recenzuoja mūsų knygas – juk reikia ir laiko, ir kantrybės, netgi meilės. Ir tą daro profesionaliai, įdomiai, supratingai, dėkojame, mielas Gediminai!

  • GERBIAMAS GEDIMINAI!

    Broliškai ir plunksnos brolio vardu – sveikinu.
    Puikiausią recenziją parašėte
    ALGIMANTIO MIKUTOS knygai.
    PAUKŠTELIAI LAKSTO PAŽEMIAIS.
    Man ji išsyk priminė Algimanto “Švytuoklę”.
    Stebėtina – ir knyga, ir jos aptarimas.
    Ir Jūs tą švytuoklę pagavote.
    Teisingas apibendrinimas: “Akivaizdus ypatingai stiprios, gaivališkos kūrėjo dvasios fenomenas.”

    Arvydas J., nuoširdžiai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *