LAUDACIJA ALGIMANTO MIKUTOS (1943-2024) GIMTADIENIUI

Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

LAUDACIJA ALGIMANTO MIKUTOS (1943-2024) GIMTADIENIUI

Gediminas Jankus

 

Likus metams iki mirties, 2023-aisiais, jau sirguliuojantis Algimantas Mikuta išleido savo poezijos knygą – “Paukšteliai laksto pažemiais” (Kaunas: Kauko laiptai, 2023). 

Algimantas Mikuta – gegužinis, gimęs gegužės 13-ąją, taigi, tradicinio festivalio “Poezijos pavasaris” išvakarėse (laureatu paskelbtas dar 1979 m.), šiemet jam sukaktų 82-eji… 

61-ojo tarptautinio festivalio “Poezijos pavasaris” 2025 Kaune iškilmingo atidarymo Kauno muzikiniame teatre metu buvo prisimintas ir pagerbtas iškilus mūsų poetas, aktorė Olita Dautartaitė perskaitė jo eilėraščius iš paskutiniosios poezijos knygos “Paukšteliai laksto pažemiais”.

Šiai knygai pasirodžius, parašiau recenziją “Paukšteliai nuo poetinio Olimpo”, kurią poetas spėjo perskaityti ir kaip visada, su šypsena tarstelėjo: “Na tai tu kaip visada, su pagyrom…” Pagyrų šis rinkinys tikrai buvo ir yra vertas, juk dar kartą, sulaukęs solidaus amžiaus, Algimantas atskleidė savo meistriškumą, neblėstantį talentą, gyvybingumą. Deja, “Paukšteliai…” palakstė ir nulaksnojo, tai buvo paskutinė poeto knyga. Paskutinė jo poetinio Olimpo viršūnės knyga.   

PAUKŠTELIAI NUO POETINIO OLIMPO

Algimantas Mikuta – vienas žymiausių Lietuvos poetų,  stebina ir, be abejo džiugina savo kūrybiškumu ir ir energija. Akivaizdus ypatingai stiprios, gaivališkos kūrėjo dvasios fenomenas, poetas dar sovietmečiu drąsiai kūrė savitu, originaliu stiliumi, laužė sustabarėjusias poetinės raiškos formas, toks jis išliko ir iki mūsų dienų.

Juk pasak poeto Sigito Gedos, anais laikais ideologiniai funkcionieriai (tie patys poetai!) reikalavo tik vienprasmės poezijos. Jokių dviprasmybių, jokių užuominų. Mat jos gali būti kodas… Poetas džiaugėsi, kad galų gale išlindom iš plakato, iš banalios verksmingos emocijos, šleikštaus jausmingumo.

Būtent ir A. Mikuta vienas pirmųjų toje stagnacijos ir absurdiškos ideologinės budynės įkarštyje savo pirmaisiais rinkiniais ne tik metė iššūkį sovietiniams štampams, ne tik atvirai pajuokė seilėtą lyriką ir veidmainingą dūsavimą, bet skatino ir jaunuosius, palaikė, rėmė jų ieškojimus, nenuostabu, kad neilgai trukus pradėta kalbėti apie Kauno poetinę mokyklą, jos pradininką A. Mikutą, jaunuosius Donaldą Kajoką, Gintarą Patacką, Edmundą Janušaitį, Tautvydą Marcinkevičiūtę, Viktorą Rudžianską ir kt.  

Algimanto Mikutos kūryboje traukė ryškus filosofiškas, paradoksalus mąstymas, tikėjimas gyvenimo išmintimi, baladei būdingi vaizdai, netikėti kontrastai, naudojamas groteskas, ironija.

2023 metų pradžioje, artėjant poeto jubiliejui, pasirodė jo didžiulės apimties eseistikos knyga “Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011-2020) užrašai” (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023). Tai patraukiantys užrašai, sukurti paprasta, tačiau turtinga, gyva kalba, neapsiriboja vienu dešimtmečiu – išvystame platų ir spalvingą metų, temų, pamąstymų spektrą. Languotuose sąsiuviniuose be savicenzūros ir nutylėjimų gula visa, kas šauna autoriaus galvon, nuo įdomių gamtos detalių iki politinių peripetijų ar pastebėjimų žiniasklaidoje, televizijoje, neretai atsigrįžtant tiek į plačiąją, tiek į asmeninę istoriją, atrandant netikėtų paralelių, atmenant įdomias asmenybes, vietas, įvykius.  Vieniems Mikuta negaili gero žodžio, kitus smagiai patraukia per dantį, atsiranda ir ką griežtai sukritikuoja. 

Neilgai trukus, festivalio Poezijos pavasaris 2023 metu  jau vartėme dar vieną naują Algimanto Mikutos poezijos rinktinę “Paukšteliai laksto pažemiais” (Kaunas: Kauko laiptai, 2023).  Knygos redaktorius – poetas Viktoras Rudžianskas. Būtent šiuo rinkiniu poetas dar kartą akivaizdžiai parodė savo meistriškumą, neblėstantį talentą, gyvybingumą ir tą dvasios veržlumą. 

Knygoje dėmesį patraukia spontaniškumas, dvasinio gyvenimo intensyvumas, temų įvairovė ir daugelio eilėraščių netikėta, paradoksali raiška. A. Mikuta ir Paukšteliai laksto pažemiais, kaip jaunystėje, išlieka maištingas, nesitaikstantis su pilkumu, minios diktatu, naujomis visuomenės madomis, «kaimenės instinktu». Gaivalingai ir pagaviai nuskamba eilėraščiai, pripildyti aforizmų, paradoksų, gausu ironijos, sarkazmo, skepsio, tačiau šalia randi ir jautrios lyrikos, liūdesio gaidos ir egzistencinio nerimo.

Rinkinys suskirstytas į keletą skyrių – Judriam pasauly, Užstalė, Iš nuskendusio laiko, Paukšteliai laksto pažemiais ir Jaunų dienų dainelės. Kiekvienas skyrius kalba apie skirtingą temą ir, be abejo, jų poetinė išraiška skirtinga.

Judriam pasauly poetas kalba apie dramatiškus dabarties lūžius, pasirinkimo būtinybę, tikrąsias ir tariamas vertybes. Eilėraščiuose gausu paradoksiškų sakinių junginių, alogiškumų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, tikslo paieškų beprasmybę:

Be skausmo mūsų amžius pasisuko,

tačiau ne ten, kur bandė sukt gudruoliai.

Aptemo dangūs, vėliavos išbluko,

nutolo priartėję šviesūs toliai    

Ironiškas stilius būdingas kai kuriems šio skyriaus eilėraščiams, juos autorius komponuoja išmoningai, išradingai panaudodamas epigraminį šmaikštaujantį finalą: Žaismingom klounadom virto viskas,/visa žiauri pabaisų brolija./Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas/dar tūno nepagautas rūsyje. (Eil. «Pabaisų brolija»).

Liūdesio ir įkyraus besikartojančio mažo pasaulėlio motyvas, sušildytas viltimi, itin ryškus šiuose posmuose:

Kartojas viskas kaip rugsėjo miglos,

kaip baltos skraistės ant juodų šakų,

kaip gąsdinančios peršalimo ligos,

pasidygėjimas gyvenimu nykiu.

Neapsigaukit, kad pasaulis mažas, –

Taip sakantys meluoja įžūliai.

Kartojasi tėvynė ir peizažas,

nesikartoja kliūtys ir keliai.   

Rinkinyje, ypač skyriuose Jaunų dienų dainelės, Iš nuskendusio laiko  gausu ironijos ir satyros. Poetas ir dabar maištauja prieš dirbtinumą, štampus, virtuvinę poeziją, masinę chaltūrą,, tvindančią ekranus, žiniasklaidą, stumiančią už paraščių tradicines moralines vertybes. Liokajų sindromas ir bendruomenės mulkinimas poetui tampa vienu pragaištingiausių nūdienos ženklų (Gyvenimas kvatosis, Žaidimai, Guliu ant dugno, Be Ezopo). 

Moralinis imperatyvas A. Mikutos rinkinyje ypatingai ryškus. Jis, be abejo, labiau jaučiamas, ne visada tiesmukai įskaitomas, poetas meistriškai naudoja potekstes, metaforas, filosofiniai apmąstymai išreiškiami subtiliai, be deklaracijų ar pamokslavimų (Bočelis, Iš nuskendusio laiko, Senelės ir karai, Mačernio žūtis).

Paukšteliai laksto pažemiais,/o motociklai šaukia/balsais pavasario kimiais,/ kad niekas jų nelaukia./Seneliai drūni vos gyvi,/turtus apsikabinę,/berneliai užspeitė griovy/pakvaišusią undinę

Taip pavadintas visas rinkinys – “Paukšteliai laksto pažemiais”, šiame, mano manymu, viename įdomiausių knygos skyrių, regime tąjį jaunatvišką, gaivališką Algimanto Mikutos talentą, regime ir girdime garsų, netylantį poeto – klasiko balsą. Gilumos ir metafizinės jėgos jis pasiekia eilėraščiuose Besileidžiantis paukštis, Nakties svetys, Skambutis iš kaimo.  

Apskritai, mano manymu, naujasis  Algimanto Mikutos rinkinys Paukšteliai laksto pažemiais  – itin svarus, tikro Poeto reikšmingas kūrinys, pasiekęs mus iš jo poetinio Olimpo aukštybių.

Sako, kad gimę gegužyje

siautėja ir negęsta,

nebent  klastos suvilioti

užtrokštų saldžiam alpuly  

 

ALGIMANTAS MIKUTA 1943 05 13 – 2024 08 14

Iš paskutiniojo poezijos rinkinio „PAUKŠTELIAI LAKSTO PAŽEMIAIS“, Kaunas: Kauko laiptai, 2023

 

RUDENINIS ROMANSAS

 

Jau spalis, Julija. Vėlu.

Dangus nuo rytmečio aptemęs.

Aš atsiplėšti negaliu

nuo vėstančios po lapais žemės.

 

Siūbuoja medžiai kaip girti,

nuskyniau paskutinę gėlę.

Aš suprantu, kad tu kvieti

sugrįžt į žalią vasarėlę.

 

Bet ji seniai nebe žalia

Jau spalis, skristi pavėluota.

Su ta apšalusia gėle

išplauktume, jei rasčiau luotą.

 

Brendu paežerėm niūrus,

vejuosi nuneštą kepurę.

Baisu, koks vėjas atšiaurus,

ir spalio vandenys paniurę.

 

Pakrantėj luoto nebėra,

matyt, prakiuro ir nuskendo.

Virš mūsų, Julija, audra

jau dunda, žybčioja, jau skrenda.

 

BESILEIDŽIANTIS PAUKŠTIS

 

Viršum pasaulio skraidžioju kaip moku,

Kylu sunkokai, leidžiuos dar sunkiau.

Aplink mane pulkai muselių šoka

Bandau nuo jų laikytis atokiau.

 

Į lizdą jau nebeskrendu, užžėlė

storom šakom nematoma gūžta,

užleidžiu kelią sakalui ir vėlei,

kuri dangun per klaidą atnešta.

 

Juodi miškai manęs nebegraudina,

virš ežerų paskraidžiojęs ilgiau,

skubu surasti tuščią lygią plynę,

kurion nutūpti būtų patogiau.

 

Net nublokštas klastingo vėjo šuoro

į karnavalo siausmą, tarp žmonių,

bedieviškai galvoju, kad iš oro

mačiau ir malonesnių reginių.

 

NAKTIES SVETYS

 

Šlamės žolynai palei kelią,

Ugnis į debesis pašoks.

Kažkur toli sužvengs kumelė,

Atlos šuva. O kas tu toks?

 

Išniręs iš rūkų be balso,

Tamsesnis nei pati naktis,

Pritūpęs prie ugnies, padelsęs

Trumpai ištars: esu svetys.

 

Į liepsną valandą žiūrėjęs,

Nevalgęs nieko, vien sulos

Išgėręs kaušą, pratylėjęs,

Išeis sukaustytas gėlos.

 

Išklys per rasą kaip atklydęs,

Ir net šuva nebeaplos.

Nepatikėtum, jei ne brydės

Prašvitus matomos vos vos.

 

 *  *  *

 

Paukšteliai laksto pažemiais,

o motociklai šaukia

balsais pavasario kimiais,

kad niekas jų nelaukia

 

Seneliai drūni vos gyvi,

turtus apsikabinę,

berneliai užspeitė griovy

pakvaišusią undinę.

 

Kvapnių žiedadulkių metu

išpuolusiems į kelią

nurodyta judėt ratu,

kol apsisuks galvelė.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba