ALDONA ELENA PUIŠYTĖ. IŠ NOVALIO “HIMNŲ NAKČIAI”

Poetė, vertėja Aldona Elena Puišytė. Mildos Kiaušaitės fotografija
 
Džiaugiamės mūsų garsiosios poetės, vertėjos Aldonos Elenos Puišytės nesenkančiu darbštumu, sveikiname su pasirodančia jos nauja poezijos vertimų iš vokiečių kalbos knyga, dėkojame už atsiųstą ištrauką, itin tinkančią kalėdinei ramybės ir laukimo nuotaikai.  
G. Jankus
 
ALDONA ELENA PUIŠYTĖ
 
Parengiau spaudai vertimų knygą “Styga ir vėjas”. Joje poetai iš poezijos aukso fondo – R. M. Rilkė, Helderlinas, Novalis… Artėjant Kalėdų šventei, atrinkau iš Novalio “Himnų Nakčiai” teksto fragmentą apie dieviškojo Kūdikio Gimimą.
 
NOVALIS (1772 – 1801) – vienas talentingiausių ankstyvojo romantizmo poetų. Jo “Himnai Nakčiai” – puikus romantizmo lyrikos pavyzdys su jai būdingais motyvais, nusivylimu esama tikrove, anapusybės ilgesiu, meilei susiliejant su tikėjimu, svajonei su realybe. Novaliui poezija – sielos gelmių kalba, slėpiningumu artima mistikai. Visatos misterijoje poetui gyvenimas vertas tiek, kiek jis atspindi amžinybę, kiek jame yra visa švelninančios meilės ir begalybės blyksnių. Jo poezijoje susipina mokslo žinios ir mitas, amžinybės ilgesys, troškimas susilieti su amžnąja Meile, valdančia gyvenimą ir mirtį.
NOVALIS. Iš “Himnų nakčiai” 
 
/… / Senasis pasaulis į pabaigą slinko. Jaunos giminės linksmybių sodas nužydėjo – aukštyn į laisvą begalinę erdvę veržėsi nevaikiški, bręstantys žmonės. Pasislėpė dievai su savo pasekėjais. – Vieniša ir apmirus stūksojo gamta. Geležies grandinėm ją sukaustė kietas skaitmuo ir nepalenkiamas matas. Tartum dvelksmas ar dulkės žodžiuos tamsiuos beribis gyvenimo žydėjimas išsisklaidė. Dingo visa nugalintis tikėjimas ir viską suderinanti, viską suvienijanti dangaus bičiulė vaizduotė. Atšiaurūs šiaurvėjai lėkė virš sustingusios žemės, o stebuklų tėviškė į eterį pakilo. Dangaus tolumose sužibo daugybė pasaulių. Šventovėn gilesnėn – į aukštesnę dvasios erdvę atsitraukė su savo galiom visatos Siela – ten viešpataus, laukdama visuotinės pasaulio aušros. Šviesa daugiau nebebuvo dievų buveinė, jų dangiškumo ženklas – apsisiautė jie nūnai skraiste Nakties. Naktis pavirto vaisingom apreiškimų įsčiom – dievai į jas sugrįžo ir užsnūdo, kad naujais, kilnesniais pavidalais iškiltų virš atgimusio pasaulio.
 
O tautoje kuri visų paniekinta anksti subrendo ir atsisakė palaimintos jaunystės nekaltybės, stebėtinu pavidalu apsireiškė naujas pasaulis – nepaprastai skurdžioj kūtelėj – pirmos Mergelės motinos Sūnus – slėpiningai Begaliniojo pradėtas. Rytų šalies subrendusi, derlinga išmintis pirmoji atpažino Naujojo amžiaus atėjimą – prie nuolankaus Karaliaus prakartėlės žvaigždė parodė jai kelią. Neaprėpiamos ateities vardu pagarbino išminčiai Kūdikį, didžiausiąjį visatos stebuklą, prabanga ir smilkalais. Vieniša atsivėrė dangiška širdis visagalės Meilės žiedo taure – į prakilnų Tėvo veidą atsigręžus, ilsėdamos prie šventos palaimintosios Motinos krūtinės. Dieviškos dvasios ugnim pražydusio Kūdikio akys pranašingai žvelgė į ateities dienas, į savo išrinktuosius, atžalas jo dieviškos genties, nesisielodamas dėl savo žemiško likimo. Greitai aplink jį susibūrė kūdikiškos sielos, visagalės Meilės įstabiai pagautos. Neišsenkantys žodžiai, džiugiausia naujiena dieviškos dvasios kibirkštimi žiro iš jo maloningų lūpų / … /
 
 
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *