Julija Švabaitė-Gylienė. Vlado Braziūno fotografija
Išeivių rašytojos Julijos Švabaitės-Gylienės 100-osioms gimimo metinėms skirtame tekste Vladas Vaitkevičius ne tik apžvelgia spalvingą kūrėjos biografiją, bet ir dalijasi įžvalgių jos tekstus charakterizuojančių recenzijų fragmentais. Straipsnį lydi pačios J. Švabaitės-Gylienės eilėraščių publikacija.
Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.
Vladas Vaitkevičius
Poetei gimdavo ir šviesūs, ir skausmingi kaip erškėtis eilėraščiai
Julijos Švabaitės-Gylienės 100-osioms gimimo metinėms
Kalendoriaus lapeliai atskaičiavo šimtą metų nuo tos minutės, kai 1921 05 21 Čyčkuose (Vilkaviškio r.), šalimais Salomėjos Nėries ir Kazio Bradūno tėviškės, gimė poetė, prozininkė, vertėja ir publicistė Julija Švabaitė-Gylienė. Vėliau poetės šeima persikėlė gyventi į Didžiuosius Šelvius, šalia rašytojo Antano Vaičiulaičio namų. Ir K. Bradūnas, ir A. Vaičiulaitis skatino Juliją kurti, nes buvo skaitę pirmuosius jos eilėraščius (rašyti pradėjo dvylikos metų – sukrėsta mylimos pusseserės mirties, parašė jai liūdną ir graudų eilėraštį-dainą) ir įžvelgę besiskleidžiantį poetinį talentą. A. Vaičiulaitis turėjo sukaupęs gausią biblioteką, nešykštėjo Julijai knygų. Ji negalėjo atsigėrėti S. Nėries, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio poezija, mokėsi iš jos. Nuo 1935 metų pirmuosius savo neoromantinės stilistikos eilėraščius spausdino žurnaluose „Ateitis“, „Naujoji Romuva“, „Naujoji vaidilutė“, bendradarbiavo 1920 metais pradėtame leisti žurnale „Moteris“, ateitininkų laikraštyje „Naujas kelias“ (Raselės slapyvardžiu), Juozo Keliuočio įkurtame ir 1930–1940 metais Kaune leistame jaunesniųjų moksleivių mėnesiniame iliustruotame žurnale „Ateities spinduliai“, Kanados ir JAV periodiniuose leidiniuose.
1939 metais baigusi Vilkaviškio Jono Basanavičiaus gimnaziją ir gavusi Katalikų Veikimo Centro stipendiją, išvyko į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros, bet jos užmojį nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Grįžusi 1939–1943 metais prancūzų kalbą ir literatūrą studijavo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Vilniuje artimai bendravo su Mamertu Indriliūnu, Broniumi Krivicku, Eugenijumi Matuzevičiumi, Antanu Jonynu, Prane Aukštikalnyte, būsimąja poeto ir tremtinio Gedimino Jokimaičio žmona. 1944-aisiais Aušros Vartų koplyčioje susituokė su Jurgiu Gyliu ir pasitraukė į Vakarus, gyveno Austrijoje, Vokietijoje. Pastarojoje šalyje susibičiuliavo su Henriko Radausko šeima. J. Švabaitės-Gylienės žodžiais, H. Radauskas jai padarė didelę įtaką. 1949 metais poetė sau šeima išvyko į Australiją, vargelį vargo virvių fabrike, 1957–1960 metais dėstė sekmadieninėje mokykloje Melburne, rašė į „Tėviškės aidus“, „Mūsų pastogę“. 1960 metais persikėlė į JAV, 1960–1962-aisiais dirbo laikraščio „Draugas“ redakcijoje, buvo Lietuvių rašytojų draugijos ir ateitininkų korporacijos „Šatrija“ pirmininkė. 1963–1993 metais – Ilinojaus universiteto Odontologijos fakulteto technologė.
Išleido eilėraščių knygas „Vynuogės ir kaktusai“ (1963, knygą „Aiduose“ (1964, Nr. 10) recenzavo Antanas Vaičiulaitis), „Septyni saulės patekėjimai“ (1974), „Vilties ledinė valtis“ (1981), „Užuojautos namai“ (1985 m. Čikagoje, 1991 m. Vilniuje), „Žiemos erškėtis“ (1994), „Kur šią naktį nakvosi“ (2002), „Ant vėlių suolelio“ (2007 m. Kaune), eilėraščių rinktinę „Tu niekur neišėjai“ (1991 m. Vilniuje), apysaką „Gabriuko užrašai“ (1973 m. Čikagoje, 1993 m. Vilniuje), pasakojančią apie berniuko Gabriuko, jo sesutės ir draugų įspūdžius tolimojoje Australijoje, romane „Stikliniai ramentai“ (1985, antrasis leidimas 2004 m. Vilniuje, apdovanotas „Draugo“ premija) gilinamasi į sudėtingą dviejų menininkų šeimos gyvenimą.
J. Švabaitės-Gylienės poezijoje nepamirštamos tėvynės vaizdai, meilė jai prasiveržia itin jausmingai, eilėraščiuose tvinksi lyg padažnėjęs širdies pulsas, ypač intymiai, kartais gal net per sentimentaliai. J. Švabaitė-Gylienė išleido ir humoristinių apsakymų rinkinių: „Geriausias vaistas“ (2002), „Draugų laivelis“ (2006). 2001 metais J. Švabaitė-Gylienė priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Poetė pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1977 metais, lankėsi tėviškėje. Buvusiame Švabų ūkyje šeimininkavo kiti žmonės, stovėjo nauji pastatai. Vėliau ji dar ne kartą atskrido į Lietuvą, dalyvaudavo Poezijos pavasario renginiuose. 1996 metais J. Švabaitė-Gylienė su poetais Mykolu Karčiausku, Benediktu Januševičiumi ir Dainiumi Dirgėla dalyvavo Poezijos pavasario renginiuose Punsko ir Seinų krašte, taip pat Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje vainikuojant Poezijos pavasario laureatą Vytautą Rubavičių.
„J. Švabaitės-Gylienės poetiniai žodžiai buvo pasėti širdyje ir subrandinti ramiose Suvalkijos lygumose, iš kurių iškeliauta siekti mokslo į Kauną, vėliau į Prancūziją ir dar toliau į užjūrius. Tačiau ramus lietuviškas žodis išsaugotas, augintas ir puoselėtas, nuolat gaivintas ir girdytas gimtinės trykštančių šaltinių prisiminimais. Tas žodis brendo, skleidėsi vaiskiais žiedais širdyje ir gulė į knygas. J. Švabaitės kūryba savita: joje atskleisti šviesūs, permatomi, subtilūs giliai tikinčios širdies posmai. Santūri galvosena, neįmantrus stilius ir kalbos grožis, paprasti nuoširdūs žodžiai, plaukiantys iš pat širdies gelmių, užburia mus. Poetė dovanoja mums „šviesą, viltį ir nuostabią širdies saulę“, – „Drauge“ publikuotoje apžvalgoje „Poetė Julija Švabaitė-Gylienė Lietuvoje“ rašė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė.
Literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas vertina J. Švabaitės-Gylienės kūrybą kitu aspektu: „Nesakytumėm, kad nuo aimanavimų gyvenimo vienodumu būtumėm kada išsigydę. Tik dabar, kai esam mėtyti ir vėtyti, kai likimas, išrovęs iš gimtosios žemės, nepagailėjo mūsų to kirmėlinio, vikšrinio gyvenimo, Kossu eilės (anksčiau recenzentas citavo nostalgiško J. Aisčio-Kossu-Aleksandravičiaus, Aleksandriškio eilėraščio ištrauką – V. V.), jo skundimasis nuoboduliu skamba kaip naivaus jaunikaičio aikštys ir melancholijos priepuoliai. Ir jei jas prisiminėm, tai, galbūt, todėl, kad tema „gyvent dėlei gyvenimo paties“ nelauktai suskambo visu gūdumu ir, sakytumėm, nuogumu neseniai išėjusiame J. Švabaitės-Gylienės rinkinyje „Septyni saulės patekėjimai“. Jau ankstyvesniame savo eilėraščių pluošte „Vynuogės ir kaktusai“ (1963) J. Švabaitė užsirekomendavo kaip paprasto, intymaus žodžio, lyriškai tiesaus ligi žaizdos atvėrimo, poetė, pasak A. Vaičiulaičio. Jo turinį sudarė anuomet svetimybės Australijoj ir tėvynės ilgesio motyvai. Žodžiu, jausmai, nutapę stambiom kryžmom itin didelę dalį mūsų išeivijos lyrikos. Tą pačią gaidą, „atvirą nervą“, aptinku ir naujajame rinkinyje, tik šiuo atveju namų, žemės, vienatvės motyvai susrūva daugiau ir kristalizuojasi į vieną, viską jungiančią alienacijos ir moters nužmoginimo temą. Kaip kiekviena brandi poezija, J. Švabaitės lyrika savo visuma kalba apie vieną ir <…> tą patį – žudikišką laiką. Žmogaus nedalią ir neviltį tuštėjančiuose kambariuose. Jo viltį, lūkestį kažkada daugiau nebespurdėti, nebesiplukti, susirasti, kas taip sunkiai susirandama – taiką savyje.
Mes tada niekur neskubėsim,
taikiai susėdę pailsėsim,
ragaudami tirštą
kaimyno vyną,
kuris dabar
tamsioj rūsio vienatvėj
burbuliuoja sau
ir noksta neskubėdamas – – –
Visa baigiasi daugtaškiais, kaip kiekviena svajonė, kuri neišsipildys. Gal todėl Švabaitės žodis taip pagaunantis. Guodžiantis ir keliantis bent tą valandą. Tą atvangos minutę.“
Noriu pacituoti poetės Onės Baliukonės „Literatūroje ir mene“ (2003 05 03) išspausdintos J. Švabaitės-Gylienės poezijos knygos „Kur šią naktį nakvosi“ recenzijos ištrauką: „Tačiau ši kaip reta neegocentriška poetė visuomet regi šalia ir kitus, jaučia jų gėlą – ir tai daugiau nei simpatija, tai sutaptis su pasaulio siela. Ir žmonijos kalte… Tačiau ir su bevardžio seniko istorija, papasakota lėktuve 1974 metais (taip vadinasi ir pats eilėraštis), Ją – iš tikrųjų labai dramatišką – J. Švabaitė taip pat geba perteikti be perdėto „supoetinimo“, todėl ji skaitytoją tik dar stipriau jaudina. O einant tolyn – ji tartum atsiriboja nuo individualios buities, nuo asmenybiškumo, pakildama iki aukščiausiojo – gimtosios kalbos – lygmens (pirmiau, tiesa, „nusileisdama“ iki vaikystės žaislų, lopšinių ir pasakų apleisties). Kalbos, kuri taip pat nesulaikomai tolsta <…>. Tolsta – tačiau net nutoldama neapleidžia. Teikia kūrybinių galių.“
Apie poetę rašė ne vienas Lietuvos ir JAV lietuvių išeivijos autorius. Glaustai J. Švabaitės-Gylienės gyvenimą ir kūrybą laikraštyje „XXI amžius“ (2006 05 31, Nr. 41 straipsnyje „Suradusi savo vietą kūryboje“ apžvelgė žurnalistas Benjaminas Žulys). 2007 06 23 JAV lietuvių išeivių laikraštyje „Draugas“ žurnalistė redaktorė, knygos „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“ (2006) autorė Audronė Viktorija Škiudaitė paskelbė straipsnį „Pasivaikščiojimai po Alvito pievas su poete iš Čikagos“ apie J. Švabaitės-Gylienės viešnagę Lietuvoje ir poezijos popietę su ja Vilkaviškio kraštotyros muziejuje.
J. Švabaitė-Gylienė mirė 2016 07 22 Lemonte (JAV), palaidota Šv. Kazimiero kapinėse.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką "Sutinku" arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.Privatumo politikaSUTIKTI
Privatumo politika
Privatumo politika
Slapukai yra nedideli informacijos failai, atsiųsti į Jūsų įrenginį (kompiuterį ar mobilųjį telefoną) iš Jūsų lankomų svetainių. Slapukai nekelia jokios grėsmės Jūsų įrenginiams. Lankant tam tikrą svetainę Jūsų interneto naršyklė nuskaito slapuką ir pateikia informaciją, pavyzdžiui, atpažindama Jus kaip svetainės lankytoją ir pritaikydama svetainės turinį pagal Jūsų poreikius.
Slapukai neleidžia stebėti visko, ką daro svetainės lankytojas, jie neišsaugo vartotojų naudojamų slaptažodžių.
Jūs galite nustatyti savo naršyklę taip, kad būtų priimti visi slapukai, atmesti visi slapukai arba būtų pranešama, kai slapukas atsiunčiamas. Kiekviena naršyklė skirtinga, todėl, jei nežinote, kaip pakeisti slapukų nustatymus, pasiskaitykite jos naudojimo žinyną. Jūsų įrenginio operacinėje sistemoje gali būti papildomų slapukų valdiklių. Jei nenorite, kad slapukai rinktų informaciją, naršyklės nustatymuose atsisakykite slapukų naudojimosi. Norėdami daugiau sužinoti, kaip valdyti slapukus, apsilankykite adresu: http://www.allaboutcookies.org/manage-cookies/.
Būtinieji slapukai: tokie slapukai yra būtini tam, kad galėtumėte žvalgytis po interneto svetainę ir naudotis jos funkcijomis, tokiomis kaip prieiga prie saugių interneto svetainės sričių.
Veikimą gerinantys slapukai: šie slapukai renka informaciją apie tai, kai naudotojai naudojasi tam tikra interneto svetaine, pavyzdžiui, kurie puslapiai lankomi dažniausiai ir ar lankytojai iš tinklalapių gauna klaidų pranešimų. Šie slapukai nerenka informacijos, leidžiančios atpažinti svetainės lankytoją. Visa šių slapukų renkama informacija yra bendrojo pobūdžio, todėl anoniminė. Ji naudojama tik svetainės veiklai pagerinti.
Išleido eilėraščių knygas „Vynuogės ir kaktusai“ (1963, knygą „Aiduose“ (1964, Nr. 10) recenzavo Antanas Vaičiulaitis), „Septyni saulės patekėjimai“ (1974), „Vilties ledinė valtis“ (1981), „Užuojautos namai“ (1985 m. Čikagoje, 1991 m. Vilniuje), „Žiemos erškėtis“ (1994), „Kur šią naktį nakvosi“ (2002), „Ant vėlių suolelio“ (2007 m. Kaune), eilėraščių rinktinę „Tu niekur neišėjai“ (1991 m. Vilniuje), apysaką „Gabriuko užrašai“ (1973 m. Čikagoje, 1993 m. Vilniuje), pasakojančią apie berniuko Gabriuko, jo sesutės ir draugų įspūdžius tolimojoje Australijoje, romane „Stikliniai ramentai“ (1985, antrasis leidimas 2004 m. Vilniuje, apdovanotas „Draugo“ premija) gilinamasi į sudėtingą dviejų menininkų šeimos gyvenimą.
J. Švabaitės-Gylienės poezijoje nepamirštamos tėvynės vaizdai, meilė jai prasiveržia itin jausmingai, eilėraščiuose tvinksi lyg padažnėjęs širdies pulsas, ypač intymiai, kartais gal net per sentimentaliai. J. Švabaitė-Gylienė išleido ir humoristinių apsakymų rinkinių: „Geriausias vaistas“ (2002), „Draugų laivelis“ (2006). 2001 metais J. Švabaitė-Gylienė priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Poetė pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1977 metais, lankėsi tėviškėje. Buvusiame Švabų ūkyje šeimininkavo kiti žmonės, stovėjo nauji pastatai. Vėliau ji dar ne kartą atskrido į Lietuvą, dalyvaudavo Poezijos pavasario renginiuose. 1996 metais J. Švabaitė-Gylienė su poetais Mykolu Karčiausku, Benediktu Januševičiumi ir Dainiumi Dirgėla dalyvavo Poezijos pavasario renginiuose Punsko ir Seinų krašte, taip pat Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje vainikuojant Poezijos pavasario laureatą Vytautą Rubavičių.
Literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas vertina J. Švabaitės-Gylienės kūrybą kitu aspektu: „Nesakytumėm, kad nuo aimanavimų gyvenimo vienodumu būtumėm kada išsigydę. Tik dabar, kai esam mėtyti ir vėtyti, kai likimas, išrovęs iš gimtosios žemės, nepagailėjo mūsų to kirmėlinio, vikšrinio gyvenimo, Kossu eilės (anksčiau recenzentas citavo nostalgiško J. Aisčio-Kossu-Aleksandravičiaus, Aleksandriškio eilėraščio ištrauką – V. V.), jo skundimasis nuoboduliu skamba kaip naivaus jaunikaičio aikštys ir melancholijos priepuoliai. Ir jei jas prisiminėm, tai, galbūt, todėl, kad tema „gyvent dėlei gyvenimo paties“ nelauktai suskambo visu gūdumu ir, sakytumėm, nuogumu neseniai išėjusiame J. Švabaitės-Gylienės rinkinyje „Septyni saulės patekėjimai“. Jau ankstyvesniame savo eilėraščių pluošte „Vynuogės ir kaktusai“ (1963) J. Švabaitė užsirekomendavo kaip paprasto, intymaus žodžio, lyriškai tiesaus ligi žaizdos atvėrimo, poetė, pasak A. Vaičiulaičio. Jo turinį sudarė anuomet svetimybės Australijoj ir tėvynės ilgesio motyvai. Žodžiu, jausmai, nutapę stambiom kryžmom itin didelę dalį mūsų išeivijos lyrikos. Tą pačią gaidą, „atvirą nervą“, aptinku ir naujajame rinkinyje, tik šiuo atveju namų, žemės, vienatvės motyvai susrūva daugiau ir kristalizuojasi į vieną, viską jungiančią alienacijos ir moters nužmoginimo temą. Kaip kiekviena brandi poezija, J. Švabaitės lyrika savo visuma kalba apie vieną ir <…> tą patį – žudikišką laiką. Žmogaus nedalią ir neviltį tuštėjančiuose kambariuose. Jo viltį, lūkestį kažkada daugiau nebespurdėti, nebesiplukti, susirasti, kas taip sunkiai susirandama – taiką savyje.
